Kaunas Photo 2020 – Periferinės vizijos. Parodos

Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO 2020 metais su tema „Periferinės vizijos“ grįžta prie periferijų, provincijos, „nereikšmingų“ vietovių, siužetų, įvykių, reiškinių. Teikdami savo darbus 17-ojo festivalio KAUNAS PHOTO programai ir dešimtajam konkursui KAUNAS PHOTO STAR, 170 menininkų iš pusšimčio pasaulio šalių išryškino tai, kas iki šiol buvo nesvarbu, tačiau dabar tapo reikšminga. Pagrindinė 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programos dalis – parodos Kauno muziejuose, galerijose, kultūros erdvėse bei aikštėse, skveruose. Sekant festivalio tema, dalis programos keliasi ir į Lietuvos miestus ir miestelius, kur rengiamos parodos, kilusios iš ten jau įvykdytų meninių rezidencijų: Kražiuose, Tveruose, Užpaliuose. Lazdijuose rengiamas mini festivalis su keliomis parodomis, edukaciniais renginiais, fotografijų projekcijomis, užsienio menininko rezidencija.

PARODOS GALERINĖSE ERDVĖSE

1. Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 nugalėtojų paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki rugsėjo 30 d., II–V 11.00–18.00, VI–VII 11.00–17.00. Galerijos bilietas (trečiadieniais lankymas nemokamas). Atidarymas rugsėjo 3 d. 18 val.

Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“

© Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“
© Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro

„Cronostasi“ yra fotografinė refleksija apie neapibrėžtą Milano gyventojų situaciją pandemijos COVID-19 karantino laikotarpiu, kviečianti mus apmąstyti naują žmogaus būklės laiką. Laikas, kuris fiziškai visada yra tas pats, net kai gyvenimas tęsiasi sulaikytas savo gyvenamosios erdvės kasdienėje rutinoje, o išorėje viskas tampa svetima ir nerealu. Projektas daugiausia dėmesio skiria intymiai ir visuotinei atnaujinto laiko, – kuris yra ir krizinė akimirka, ir galimybė, – suvokimo paieškai. Visą projektą sudaro 50 nuotraukų serija.

Gianfranco Ferraro yra profesionalus fotografas, atsidavęs reportažinei, scenos ir komercinei fotografijai. Chiara Panariti mokėsi Bauerio fotografijos ir vizualinės komunikacijos mokykloje Milane ir yra fotografė bei skaitmeninio pašto prodiuserė. Pora bendradarbiavo įgyvendindami Gianfranco Ferraro projektus „The Mayor and the Future City“ (2016) ir „Numeruomini“ (2018). Chiara Panariti rūpinasi abiejų projektų vaizdo postprodukcija. Pirmasis projektas buvo eksponuotas Venecijos architektūros bienalėje, o „Numeruomini“ laimėjo specialųjį paminėjimą Italijos auksiniuose gaubliuose (Roma, 2018 m.).

Parodos ir publikacijos

„The Mayor and the Future City“
Venecija, Gang City Exhibition - Architecture Biennale, 2016
Lodis, Ethical Photography Festival, 2016
Viena, Italian Cultural Institute, 2017
Turinas, Cinemambiente Festival, International Cinema Museum, 2018

„Numeruomini“
Milanas, Civic Aquarium, 2018
Roma, Italian Golden Globe ceremony, 2018
Corriere della Sera, 2018

www.chiarapanariti.it
www.gianfrancoferraro.it

2. Maironio lietuvių literatūros muziejus (Rotušės a. 13) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki rugsėjo 18 d., II–VI 9.00–17.00, IV 9.00–19.00. Muziejaus bilietas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 17.30 val.

Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“

© Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“
© Michał Adamski

Pasaulyje yra daugybė vietų, apie kurias mažai kas žino. Eismo ten nedaug. Kartais šalia parduotuvės atvažiuoja automobilis, kažkas išlipa ir eina alaus, o galiausiai išvažiuoja palikdamas žviegiančių padangų triukšmo aidą. Pagyvenusi moteris eina duonos ir dešros. Vietinis girtuoklis sėdi ant suoliuko. Kažkas šurmuliuoja sode, o pro šalį iš netoliese esančio ūkio važiuoja traktorius. Meškeriotojai susitinka prie upės, kur vasarą gyventojai ateina maudytis. Tik aplink mokyklą galima išgirsti šūksnius ir juoką. Tamsiu paros metu gatvėse nedega lempos ir čia nėra ką veikti. Daugelis žmonių norėtų palikti šią vietą. Tačiau yra tokių, kurie svajoja čia atsidurti. Ar realybė sugebės gyventi pagal svajones? Ar jaunam žmogui čia gera būti? Ar gera čia senti? Aš nerodau, kaip žmonės gyvena tokioje vietoje, nerodau tikro liūdesio ir džiaugsmo ar kasdienio gyvenimo problemų. Tėra tik vaizdai, stiprinantys tokios vietos viziją. Jie apgaudinėja. Jie įtraukia jus į pasaulį, kurio nepažįstate. Jie yra tarsi undinės, kviečiančios jūreivį į jūrą: ateikite pas mus ir pasilikite. Kas bus, jei liksiu?

Użpaliai – miestelis rytų Lietuvoje, prie Šventosios upės. Jame gyvena 1631 gyventojas, iš kurių – 836 moterys, 795 vyrai, 214 vaikai. 499 žmonės yra iki 45 metų amžiaus ir 918 žmonių yra virš 45 metų. Miestelyje veikia trys parduotuvės, viena savivaldybės įstaiga, bažnyčia, stačiatikių bažnyčia, mokykla, kultūros namai.

Michałas Adamski (g. 1976) – gyvena Poznanėje, Lenkijoje. Jis yra „Pix.House“ fondo ir galerijos įkūrėjas, Lenkijos fotografų asociacijos narys, Kūrybinės fotografijos instituto Opavoje studentas ir „Napo Images Agency Mentor“ programos dalyvis. Menininkas 2017 m. buvo Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministerijos stipendininkas ir „Marshal of Wielkopolska Region“ mokslininkas.

Michałas Adamski surengė asmeninių parodų Varšuvoje, Poznanėje, Bielsko-Białoje, Piloje, Opolėje, Kaune ir kelias grupines parodas Krokuvoje, Varšuvoje, Berlyne, Buenos Airėse ir Majamyje. Fotografas daugiausia dėmesio skiria ilgalaikiams dokumentiniams projektams. Jis siekia sukurti sąžiningą istoriją, tačiau praturtina ją autoriaus interpretuota tikrove. Savo fotografijose menininkas nagrinėja socialines ir dokumentines problemas, turinčias didelę reikšmę žmogui ir jo gyvenimui šiuolaikiniame pasaulyje.

www.adamskimichal.com

3. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius (L. Zamenhofo g. 12) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 3 d., II–V 10.00–18.00, VI 10.00–17.00. Muziejaus bilietas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 17.00 val.

Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“

© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
© Arne Piepke

Man Vokietija atrodo nepažįstama. Po jaunystės, praleistos provincijoje, persikėliau į didžiausią Vokietijos didmiesčių regioną. Mano ankstesnėje namų erdvėje, Sauerlando mieste, daugelis žmonių save identifikavo per tradicijas ir istoriją – kažką tokio, ko neradau didelių miestų aplinkoje ir dėl ko jie man kėlė antipatiją. Šie skirtumai suteikė man jausmą, kad esu kažkokioje tarpinėje būsenoje. Man tapo aišku, jog negaliu apibrėžti savo gimtosios šalies ir kad labai daug dalykų man nėra žinoma. Tai verčia mane kvestionuoti „vokietiškumą“ ir sudaro galimybę susikurti išsamų, alternatyvų ir asmenišką požiūrį į Vokietiją: Ar yra kokių nors įrodymų apie užslėptą vokiečių tapatybę? Ar tai turėtų vertę visuomenei? Ar tie, kurie pasisako prieštarauja kolektyvinės tapatybės idėjai?

Noriu iš naujo atrasti šią šalį, ištirti nepastebėtus ir netyčia pamatytus dalykus, leisti sau nustebti – siekiu pasekti Vokietiją ir sužinoti, ką ji nori ir turi pasakyti. Trumpų kelionių metu keliauju po Vokietijos kaimus, ieškodamas progų, kai žmonės pabėga nuo savo kasdienio gyvenimo, susitapatina su tradicijomis, istorija ir taip prisiima vaidmenis, apsirendami ir ant scenos pasirodydami patys. Akimirkos, kurių mes, kaip pašaliečiai, nepriklausantys šioms bendruomenėms, beveik nepastebime, yra skirtos konstruoti savo asmeninį naratyvą, tragikomišką Vokietijos portretą. Šalia to lieka provokuojantis klausimas: ką reiškia būti „vokiečiu“?

Arnė Piepkė (g. 1991) – dokumentikos fotografas, užaugęs mažame Vokietijos kaime. Jis nagrinėja socialines problemas ir žmonių ryšį su istorija ir aplinka. Savo foto esė fotografas siekia kelti klausimus, nepaliekančius žiūrovo nuošalyje ir prisidedančius prie temų nagrinėjimo, o tuo pačiu ir geresnio tarpusavio supratimo. 2019 m. Arnė laimėjo „Student World Report Award“ apdovanojimą, o jo darbas „Visa Pour l’Image“ papildė peržiūras Perpinjane. 2018 m. menininkas laimėjo PDN studentų konkursą ir buvo nominuotas W. Eugene Smith studento stipendijai.

Arne yra DOCKS, dokumentikos fotografų kolektyvo, veikiančio pagal bendras humanistines vertybes, steigėjas.

www.arnepiepke.com

4. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius (A. Mapu g. 18) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 10 d., I–V 9.00–19.00, VI 10.00–16.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 16.30 val.

Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“

© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“
© Hannes Jung

Per pastaruosius 200 metų vilkai Vokietijoje beveik išnyko. Dabar šie gyvūnai vėl klajoja po miškus, pievas ir kaimus, pamažu priartėdami prie miestų. Nepaisant to, jie pasirodo retai, o nuo jų sugrįžimo nebuvo nei vieno atvejo, susijusio su vilkų agresija žmogaus atžvilgiu. Vis dėlto žmonės bijo vilko. Kyla klausimas, kodėl taip yra. Šioje nuotraukų serijoje gyvūnai naudojami kaip identifikacija ir demarkacija: yra žmonių, kuriuos džiugina vilkų sugrįžimas, yra žmonių, kurie juos suvokia kaip grėsmę. Atsiranda tėvų, nenorinčių leisti savo vaikams žaisti miške, ir gyvulių augintojų, kurie nenori, jog jų auginami gyvūnai būtų nužudyti arba apgauti vilko. Mano nuotraukos rodo vietas, kuriose buvo aptikti vilkai. Čia vilkas gyvena, čia vilkas maitinasi, čia vilkas mirė, čia vilkas buvo nušautas. Šiose vietose žmogus ir vilkas vėl turi gyventi kartu. Kieno tai teritorija? Kas čia gali gyventi netrukdomai ir lakstyti aplink, o kas turėtų likti nuošalyje? Galiausiai, kas tai nusprendžia? Mano nuotraukose nematote jokių vilko pėdsakų. Nuotraukos liečia socialinių pokyčių temas, tokias kaip globalizacija, kaimų išnykimas ar energijos apykaita: pokyčiai, kurie gąsdina žmones, turbūt yra daug sunkiau suvokiami nei pats vilkas. Šalia savo nuotraukų rodau laikraščių ir žurnalų puslapius, kuriuose buvo publikuojami straipsniai apie vilką. Aš ištryniau visus žodžius, išskyrus straipsnio antraštę ir vietą, kurioje aprašomas vilkas. Tokiu būdu siekiu atkreipti dėmesį į žiniasklaidos aprašomos ir tikros situacijos neatitikimus.

Hannesas Jungas (g. 1986 m.) – dokumentikos fotografas, įsikūręs Berlyne. Anksčiau menininkas studijavo fotografiją Miunchene, Hanoveryje ir Valensijoje.

Jo darbai be daugelio kitų apdovanojimų pelnė „Lotto art prize Brandenburge“, „n-ost reportage prize“, „Rückblende“ – prizą už politinę fotografiją, „Prix Mark Grosset“, „College photographer of the year award“, „Promotion award“, „Deutschen Jugendfotopreises“, „Canon Profifoto promotion award“, South Tyrol Media“ apdovanojimus.

Hanneso darbai buvo pristatyti keliose parodose ir festivaliuose visoje Europoje, tokiuose kaip „Athens Photo Festival“, „C/O Berlin“, „Copenhagen Photo Festival“, „Fototage Wiesbaden“, „Kaunas Photo“, „Kolga Tbilisi Photo“, „Vilnius Photo Circle“, „Visa Pour l‘Image “Visa Off”“.

www.hannesjung.com

5. Kauno įvairių tautų kultūrų centras (Šv. Gertrūdos g. 58) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki rugsėjo 30 d., I–V 8.00–17.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 16.10 val.

Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“
© Mikhail Lebedev

Mažame Rusijos kaime Umyot yra net 78 kavinės! Visų jų atsiradimo priežastis yra atsitiktinumas. 1994-ųjų pavasarį vienas miestelio gyventojas, Jevgenijus Dinyabkinas, paskerdė kiaulę. Jis iškepė kebabą ir išėjo su juo prie kelio. Sunkvežimių vairuotojai viską nupirko per akimirką. Dinyabkino sėkmė paveikė kitus. Staiga beveik visi kaimo gyventojai tapo restoranėlių savininkais: nuo buvusių melžėjų, traktorininkų ir kariškių iki mokytojų, gydytojų ir valdininkų, kurie po darbo eidavo prie kelio ruošti kebabų. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, šalies ekonomika virto chaosu. Daugelis įmonių buvo ant bankroto slenksčio ir dažnai mokėdavo savo darbuotojams gaminama produkcija, o ne pinigais. Daugybė rusų buvo priversti grįžti prie archajiškos mainų praktikos. Vietiniams gyventojams kebabai nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus. Per ateinančius kelerius metus Umyote buvo atidaryta apie 400 kebabų kavinių. Pagrindinė verslo idėja: namuose gaminami patiekalai ir šilti santykiai su svečiais. Meniu tokioje kavinėje primena sovietinės virtuvės kaleidoskopą: blynai ir Oliverio salotos, barščiai ir charčo, keptos bulvės ir kebabas. Pagrindinis interjero elementas yra televizorius, o sienos papuoštos stačiatikių kalendoriais ir garsių kraštovaizdžių reprodukcijomis. Visos kavinės yra panašaus stiliaus ir aptarnavimo lygis jose yra panašus, tačiau kiekvienas savininkas savo įstaigą laiko ypatinga. Šiandien kaime yra 78 kavinės, skirtos 2000 gyventojų. Nė viena kavinė COVID-19 pandemijos metu nebuvo uždaryta. Umyoto kavinės yra ryškus staigaus ir nevaržomo Rusijos kapitalizmo pavyzdys.

Michailas Lebedevas – dokumentikos fotografas ir fotožurnalistas iš Sankt Peterburgo, Rusijos. 2019 m. jis baigė šiuolaikinės fotografijos mokyklą Docdocdoc (Sankt Peterburgas). Šiuo metu dirba fotografu ir kino režisieriumi. Svarbiausia Lebedevo Michailo profesinio gyvenimo dalis – jo asmeniniai projektai. Dažniausiai menininką įkvepia paslėptos bendruomenės, socialiniai konfliktai, progresas ir jo padariniai.

www.skaganga.ru

6. VDU daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras (V. Putvinskio g. 23) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d., I–V 7.30–21.00, VI 8.00–18.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 15.30 val.

Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“

© Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“
© Dillon Marsh

Kadaise Pietų Afrikos vakarinėje pusėje deimantų buvo tiek daug, jog galėjai juos saujomis traukti iš smėlio. Kalnakasybos įmonės labai greitai aneksavo šiuos milžiniškus žemės plotus, aptvėrė juos ir uždraudė įvažiuoti. Didžioji dalis mažų miestelių, aptarnavusių kasyklas, taip pat buvo užverti visuomenei ir dėl to ilgus dešimtmečius šioje pakrantėje vyravo paslaptinga atmosfera, kurią dar labiau paaštrindavo dažnai ją gaubęs rūkas. Paskutiniais metais deimantų derlius labai sumažėjo ir daugelis kasyklų buvo uždarytos. Miestai savo ruožtu pamažu atidarė sienas, tačiau nesvetinga sausra ir darbo stoka privertė daugelį gyventojų išvykti. Namai buvo apleisti, o sodai paversti šiukšlynais. Automobilių liekanos guli išsibarstę ir laukia, kol bus surinktos ir atiduotos į metalo laužą. Regis, ši mįslinga vieta buvo atidengta pačiu laiku, jog būtų galima pamatyti jos griūtį.

Dillonas Marshas – fotografas, gyvenantis Keiptaune, Pietų Afrikoje. 2003 m. jis įgijo bakalauro laipsnį Stellenboscho universitete, kur studijuodamas ir užsikrėtė aistra fotografijai. Dillonas Marshas surengė septynias asmenines parodas ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų, rengtų tiek gimtinėje, tiek užsienyje.

Fotografo kūryba dažnai izoliuoja ir pabrėžia specifinius kraštovaizdžio bruožus, pradedant nuo priemiesčių ir baigiant nykstančiomis kaimo scenomis – paprastai tai yra elementai, iliustruojantys, kaip mes kaip rūšis sąmoningai ir netyčia bendraujame su mus supančiu pasauliu. Pastaraisiais metais Dillonas į savo fotografijas įtraukė kompiuteriu kurtus vaizdus ir nežemiškas spalvas, taip siekdamas atskleisti esmines savybes ar dinamiką, kurios neįmanoma iliustruoti vien fotografija.

www.dillonmarsh.com

LAUKO PARODOS

7. Žaliakalnio funikulieriaus papėdė (V. Putvinskio g. 22) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkės paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 15.10 val.

Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“

© Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“
© Dovilė Dagienė-DoDa

Šis, jau keletą metų vykdomas projektas, tai didelės apimties studija, įtraukianti istorinius tyrimus, dokumentus, liudijimus, interviu ir keliones po Lietuvą ieškant medinių sinagogų. Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, iki šių dienų išlikęs didžiausias medinių sinagogų skaičius. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didesnė medinių sinagogų dalis laikui bėgant virto neaiškios paskirties sandėliais, pastatais vaiduokliais, kita dalis buvo pritaikyta gyvenimui, buičiai. Bent kelios iš jų šiuo metu pradėtos, arba baigiamos restauruoti.

Projektas pavadinimu „Augalų atmintis“ tęsia pradėtą retų architektūrinių paminklų – medinių sinagogų ir aplink jas esančių kultūrinės atminties likučių tyrimą, siekia atkurti nutrūkusį ir tragiškai pasibaigusį pasakojimą apie Lietuvos žydus, sugrąžinti prarasto, neišgyvento laiko liudijimą. Ant nykstančių medinių paminklų augantys, istorinių žydų gyvenviečių augalai patys tampa savitais laiko paminklais, istorijos liudininkais. Pasitelkiant fotografijos mediją, simbolio ir metaforos kalba, šios menininkės kūriniai ne tik liudija tragedijos mastą, bet ir plečia dokumentinio pasakojimo galimybes.

Dovilė Dagienė-DoDa (g. 1981 m.) yra menininkė, fotografė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2020 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė doktorantūros studijas ir apgynė meno daktaro laipsnį. Nuo 2006 m. menininkė dalyvauja grupinėse parodose, yra surengusi keletą autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jos serija „Berniukas su lazda“ buvo nominuota ir apdovanota antruoju prizu 2015 m. Pasaulio (WPA) fotografijos apdovanojimuose. 2018 m. pristatyta serija „Sustabdyta šviesa: dvi Saulės“ iš projekto „Čia tada, ten dabar“ buvo pastebėta ir įvertinta „International Photography Grant 2018“ eksperimento kategorijoje. 2019 m. menininkei suteikta J. Dovydėno premiją (Lietuvos fotografų asociacija) už reikšmingiausius humanistinės ir dokumentinės fotografijos projektus, meno kūrinius ir parodas. Dovilės Dagienės meninių tyrimų sritis jungia atmintį ir užmarštį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje.

www.doda.lt

8. Skveras prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (A. Juozapavičiaus pr. 57) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 14.30 val.

Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“

© Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“
© Lina Margaitytė ir Marius Krivičius

Pastatas su didelėmis raidėmis, kurios išdėsto šį paprastą faktą, gali būti surastas beveik kiekviename mažame Lietuvos miestelyje ar kaime. Ten jūs galite rasti duonos, kiaušinių, mėsos, alaus ar tualetinio popieriaus. Formaliai, jo tikslas yra tik toks, bet jo svarbumas žmonėms yra ypatingas. Tai yra vieta, kur vietiniai gyventojai vienas kitą pažįsta, susitinka, kalbasi, dalinasi žiniomis ar gandais, džiaugsmais ar bėdomis. Skirtingai negu bažnyčia, kur reikia būti įsitempus, susikaupus, bandant parodyti geriausią savęs versiją, – parduotuvė yra vieta, kur žmonės gali būti savimi su paprastomis kasdienėmis rutinomis ir paprastomis kasdienėmis mintimis. Tai yra tikra gyvenimo šventovė, patenkinanti kasdieninius žmogiškuosius poreikius pastate su didelėmis didžiosiomis raidėmis: PARDUOTUVĖ. Beveik visi Lietuvoje turi vaikystės prisiminimų, leidžiant vasarą pas močiutę ir bėgant su draugais į parduotuvę ledų ar saldainių. Okupacijos metais žmonės stovėjo ilgose eilėse, kad gautų geresnį mėsos gabaliuką ar duonos kepalą. Parduotuvė tapo socialinių, politinių ir kultūrinių aplinkybių atspindžiu Lietuvos istorijoje. Po to, kai Lietuva įgijo nepriklausomybę ir socialistinė ekonomika buvo pakeista kapitalizmo, parduotuvės, kurios prieš tai priklausė valstybei, buvo supirktos vietinių gyventojų. Nepaisant politinių pokyčių, tai vis dar yra vieta, kur žmonės susitinka, kur plinta žinios ir gimsta gandai. Tačiau didesni prekybos tinklai atidaromi didesniuose miestuose netoliese, tad santykiai tarp žmonių – pirkėjų ir pardavėjų – silpnėja. Darbo trūkumas ir emigracija iš mažų miestelių priveda prie pirkėjų stygiaus. Parduotuvės užsidaro.

9. Kalniečių parkas (prie Savanorių pr.) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 13.00 val.

Guillem Vidal (Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“

© Guillem Vidal ( Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“
© Guillem Vidal

Šioje serijoje rodomos apleistos žaidimų aikštelės yra pamirštų įgūdžių, mūsų visuomenės pritaikytų tik vienam mūsų gyvenimo laikotarpiui – mūsų vaikystei – metafora. Suaugusiųjų pasaulyje, paremtame kitomis vertybėmis ir pomėgiais, žaismingumas lieka tik kaip prisiminimas. Dabar šios senos žaidimų erdvės vaikams ar suaugusiems primena gamtos įsibrovėlius ir įtraukia aplinkinius į lėtą savo virsmo griuvėsiais procesą. Serija siūlo dviejų lygių interpretavimą. Pirmasis – tai socialinė kritika, susijusi su šiandiena ir mūsų vaidmeniu vartotojiškoje visuomenėje, kur ji traktuojama tik kaip pramonė ar pramoga. Antrasis –  intymi ir asmeninė interpretacija, žvilgsnis į mūsų vaikystę, kur dabartiniai griuvėsiai iliustruoja mūsų rojų, iš kurio buvome ištremti. Vaikystė, erdvė ir laikas, kai buvo galima žaisti, kurti ir džiaugtis, lieka pėdsakais, kuriais grindžiamos šios nuotraukos.

Guillemas Vidalis (g. 1975) gyvena ir dirba Barselonoje (Ispanija). 1980–1983 įgijo Barselonos „Eina“ mokyklos grafinio dizaino diplomą bei atrado aistrą fotografijai. Nuo 1983 m. dirbo dizaineriu, o 1985 m. atidarė savo studiją. Nemažai menininko darbų buvo įvertinti, apdovanoti prizais ir rodomi parodose. Nuo 2002 m. Guillemas Vidalis savo asmeninei kūrybai išreikšti naudoja fotografinę kalbą. Jo fotografijos darbai labiausiai susiję su kraštovaizdžiu, kas rodo žmogaus įsikišimą į aplinką, siekiant ją išnaudoti savo poreikiams. Menininkas siekia užfiksuoti gamtos kovą ir šių veiksmų pėdsakus, kuriuos gamta laikui bėgant bando ištrinti, kad atgautų savo teritoriją. Nuo 2009 m. jo darbai pristatomi asmeninėse ir grupinėse parodose galerijose Ispanijoje ir užsienyje.

www.guillemvidal.com

10. Čečėnijos aikštė (P. Lukšio g.) – KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda. Nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 13.40 val.

Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“

© Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“
© Bruno Alencastro

„Camera obscura“ – fotoaparato protėvis. Seniausia nuoroda į jos principą priskiriama kinų filosofui Mozi, gyvenusiam V a. pr. Kr. Renesanse menininkai pradėjo naudoti „camera obscura“ kaip optinį įrenginį: visiškai tamsi dėžė ar kambarys, šviesa, prasiskverbusi pro nedidelę skylutę, ir priešingoje šios angos dalyje matomas apverstas išorinis vaizdas. Nuo to laiko „camera obscura“ technika buvo naudojama pačiais įvairiausiais tikslais: saulės užtemimų žiūrėjimui nepakenkiant regėjimui, kaip pagalba tapytojams ieškant tikresnio ir dvimačio pasaulio vaizdavimo, kol galiausiai įkvėpė pačios pirmosios fotografijos istorijoje atsiradimą, kai 1826 m. prancūzų išradėjas Prancūzijos Saint-Loup-de-Varennes mieste, pro šeimos namo Le Gras langą padarė patvarų, iki mūsų dienų išlikusį atvaizdą – pirmąją pasaulyje išlikusią fotografiją. Neatsitiktinai langas kaip žiūros taškas yra pasikartojantis motyvas visoje meno istorijoje. Nuo „Moters prie lango“ (1822 m), kurį sukūrė vokietis Casparas Davidas Friedrichas, iki Alfredo Hitchcocko trilerio „Langas į kiemą“ (1954 m.). Nuo laukimo iki vojerizmo. Langą galima pastebėti ir Dalí, Picasso, Matisse, Magritté darbuose, taip pat naujai pristatytoje Kubos fotografo Abelardo Morell serijoje, kur menininkas „camera obscura“ pagalba įprastą aplinką paverčia siurrealistine. Langas tampa vieta, kurią Covid-19 pandemijos laikais visame pasaulyje vaizduoja įvairūs šiuolaikiniai menininkai. Šiais laikais langas reiškia sieną ir bedugnę tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Jis kalba apie laisvę ir uždarumą. Obs-cu-ra yra viso to suma.

Fotografas Brunas Alencastras sukūrė seriją iš buto, kuriame jis gyvena Copacabana kaimynystėje, Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten jis nuvyko ir aplankė dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavo jų būtį pandemijos metu. Kiekvieno gyvenimas – unikalus: pasiekimai ir nuostoliai, norai ir privilegijos, baimės ir viltys. Viso to rezultatas – nuotraukų esė, kuriai būdinga tamsi ir mįslinga atmosfera, tokia pat kaip neišvengiama, miglota ateitis, apie kurią dar niekas nieko nežino. Iki tol kontaktas su išoriniu pasauliu ir toliau vyksta per šį ribotą realybės rėmą ir besikeičiančio gyvenimo vaizdavimą. Tai dabartis, verčianti galvoti apie praeitį, bandant rasti atsakymus, kada visa tai pasibaigs.

Brunas Alencastras yra vaizdinių pasakojimų specialistas, turintis fotografijos, vaizdo ir skaitmeninio turinio kūrimo patirtį. Nuo 2014 m. – „Unisinos“ komunikacijos magistras ir profesorius. 2018 m. menininkas baigė specializuotą fotožurnalistiką ir socialinę fotografiją „Centro de Fotografía y Medios Documentales de Barcelona - CFD BARCELONA“ centre. Šiuo metu jis yra „Canarinho“ – turinio agentūros fotografijos direktorius. Nuo 2010 iki 2018 m. Brunas Alencastras buvo laikraščių „Sul 21“, „Correio do Povo“ ir „ZH“ fotoreporteris, kur taip pat ėjo nuotraukų redaktoriaus pareigas.

www.brunoalencastro.com

11.  Kauno IX forto memorialinis kompleksas (prie administracinio pastato). Nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas.

Ambroise Tézenas (Prancūzija) „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“

© Ambroise Tézenas
© Ambroise Tézenas

Kai dienos pabaigoje atvykstu į Osvencimą, lyja. Žiema, artinasi naktis, jaučiu žvėrišką šoką. Ženklas skelbia: „Tebūnie visada ši vieta, kur naciai nužudė pusantro milijono vyrų, moterų ir vaikų, daugiausia žydų iš įvairių Europos šalių, nevilties šauksmas ir įspėjimas žmonijai“.

Jį pamatyti – reiškia prisiminti, surikiuoti savo mintis taip, „kad nepamirštume“. Dauguma lankytojų aiškiai suvokia Aušvico tikslą, tačiau ar masinio turizmo reiškinys yra suderinamas su šiuo sąmoningumo poreikiu? Aušvico apylinkėse dygsta viešbučiai ir automobilių stovėjimo aikštelės, o konkurencija tarp Krokuvos kelionių organizatorių yra realybė. Susidūrimas kelia nerimą. „Aušvicas? Bilietas atgal? Nuo miesto centro? Taip, tai įmanoma“.

Kitą vakarą vakarieniauju su memorialo spaudos pareigūnu Paweliu Sawickiu, kuris duoda man leidimą fotografuoti vietą naudojant trikojį. Nedrąsiai pradedu kalbėti apie „tamsiojo turizmo“ sąvoką. „Vienintelis dalykas yra tas, kad čia atėjęs žmogus, po apsilankymo neišeina nepaliestas“, - sako jis. Rizika, kad žinutė gali būti iškreipta, akivaizdžiai egzistuoja, tačiau nesvarbu, jog Aušvico memorialas gali būti siejamas su „tamsiuoju turizmu“. Tai jo nešokiruoja. Mane stebina jo nevaržomas atsakymas ir kelionės metu dažnai apie tai galvoju.

Keliais mėnesiais anksčiau, 2008 m., man teko skaityti straipsnį apie makabrišką turizmą Šri Lankoje. 2004 m. gruodžio 26 d. traukinys, žinomas kaip „Jūros karalienė“ (angl. „Queen of the Sea“), jungęs Kolombą su Gale, netoli Telwatos kaimo buvo nušluotas cunamio. Nuo tada traukinys gulėjo džiunglėse: vieniems tai buvo piligrimystės vieta, kitiems – žadino smalsumą. Mane domino skirtinga šių lankytojų motyvacija. Ką apie tai būtų galvojusios aukos? Ką apie tai manė išgyvenusieji? Iš tiesų šis dramatiškas įvykis manyje sužadino ypatingą atgarsį. Tuo metu atostogaudamas Šri Lankoje buvau tiesioginis siaubo liudininkas. Supratau esantis su marškiniais, prikištais prie veido, bandydamas sušvelninti tikrąjį lavonų, išsibarsčiusių po visas džiungles, kvapą. Po šoko atėjusi baimė vijo mane taip greitai, kiek tik kojos nešė. Tuo tarpu išsigandę Šri Lankos gyventojai lipo į medžius. Mano atmintyje vis dar gyvos išgyvenusiųjų ašaros, o nuo minties, kad ši vieta galėtų tapti „galimybe nuotraukoms“, man pasidarė bloga. Ir man kilo klausimas, ar prisidengę sąžinės patikrinimu, mes tiesiog netapome vartotojais žmogaus barbariškumo rinkoje? Masinio turizmo sprogimas, kuriam nuolat reikalingi nauji pasiūlymai, gali būti atsakingas už šį padidėjusį makabrišką potraukį, besislepiantį už kultūros ar net etikos kaukės.

Černobylis, Ukraina. Pripetė – miestas vaiduoklis viduryje miško. Prarastas mūsų naujausios istorijos miestas, kuris vis dar skleidžia apokalipsės jausmą. Yra norinčių paversti jį muziejumi, sovietmečio reliktu. Dienos pabaigoje mokykloje tvyro neįtikėtinas liūdesys, ant stalų vis dar stovi vaikiški sąsiuviniai, užmiršti batai. Tačiau Pripetė stebina kai kuo kitu. Turistais. Aštuonių asmenų grupė, švedai ir amerikiečiai, su fotoaparatais per pečius, rankomis kišenėse. Priešais reaktorių, kol vyksta diskusija, viena moteris sako: „Eikime tučtuojau pat, aš bijau“. Adrenalino antplūdžio paieškos akivaizdžios, čia pajunti dramą, tampi liudininku. Lankytojai pasilepina jauduliu, svaiguliu, galbūt taip pat noru nuraminti save, išvengti nelaimės matant, kiek geresnė yra jų pačių padėtis.

Kontrastas tarp akivaizdaus šių vietų skurdo ir šių turistų iš Vakarų, mane pritrenkia. Nuo 2006 m., kai pasibaigė reikalavimas privalomai vizai užsieniečiams, lankytojų skaičius tik didėjo. „Norite apsisaugoti nuo radiacijos? Turėkite degtinės“. Ir štai aš kartu su savo gidu dienos pabaigoje pačiame Pripetės centre vienu mauku nuryju degtinės stikliuką. Žmonija turi humoro jausmą. Miegu Černobylyje, viešbutyje, kurio nesugadintas baltas vidus pagamintas iš lakštinio metalo. Nėra mėnulio, naktis tamsi, nėra gatvių žibintų ir, svarbiausia, nesigirdi nė menkiausio triukšmo – tarsi pasaulio pabaiga. Čia mes atvykstame patvirtinti, kad košmaras egzistuoja.

Gimęs 1972 m. Paryžiuje, 1994 m. Ambroise Tézenas baigė Šveicarijos Vevey taikomųjų menų mokyklą. Pirmoji jo monografija „Pekinas – žmonių teatras“ 2006 m. pelnė Europos leidėjų apdovanojimą už fotografiją. Kuria Paryžiuje, jo kūryba reguliariai pristatoma didžiuosiuose tarptautiniuose leidiniuose, tokiuose kaip „New York Times Magazine“ ir „The New Yorker“, bei yra saugoma Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos viešojoje kolekcijoje.

www.ambroisetezenas.com

*Numeriai priskiriami erdvėms.
**Programa pildoma.
***Organizatoriai pasilieka teisę daryti pakeitimus programoje.