KAUNAS PHOTO festivalio lauko parodos

image_pdfimage_print

KAUNAS PHOTO festivalio parodos po atviru dangumi

KAUNAS PHOTO festivalis lauko parodas pradėjo rengti 2014 metais. Apsiribojęs parodomis Čečėnijos aikštėje, kur eksponavo David Monteleone (Italija) „Spasibo“ ir Kauno pilies prieigose – Tomaš Pospech (Čekija) „Pilių savininkai“, 2015 metais savo ribas išplėtė iki penkių ekspozicijų: Čečėnijos aikštėje parodos skydus nuklojo Shilo grupės (Ukraina) „Euromaidanas“, Kauno pilies prieigose eksponuota Horatiu Sava (Rumunija/Vokietija) „Dacia ir vairuotojas“, Žaliakalnio funikulieriaus papėdę harmoningai papildė Hillerbrand ir Magsamen (JAV) „Mandalos“, Vienybės aikštėje Mansholt Werner (Vokietija) fotografijos kvietė stabtelėti ties kasdienybėje sutinkamais nekasdieniškais vaizdais, buvusio Merkurijaus tvoros plotai buvo nukloti keturių autorių: Mindaugo Kavaliausko (Lietuva), Damian Chrobak (Lenkija/JK), Natan Dvir (Izraelis/JAV) ir Mark Duffy (Airija) fotografijų paroda „Nupirk mane“ (paroda bus eksponuojama iki 2017 m. kovo) ir galiausiai, prekybos centro SAVAS prieigas, 2015 metų gruodį, šventinio šurmulio sūkuryje papuošė austrų fotomenininko Reiner Riedler paroda „Prakaitas“. Pastarųjų metų parodos po atviru dangumi tapo vizitine KAUNAS PHOTO festivalio kortele ir ilgalaike tradicija, skatinančia Kauno kultūrinio centro atsinaujinimą, ugdančia bendrąją gyventojų kultūrą, puoselėjančia pasididžiavimą savo gyvenamąja vieta.

2016 metų KAUNAS PHOTO festivalio programoje, jau tradicine parodų erdve tapusi Čečėnijos aikštė, šį kartą skirta lietuvių fotožurnalisto Artūro Morozovo fotografijų parodai „Gruzija 08 08 08”.

 © Karolis Navikas
© Karolis Navikas

Kauno pilies prieigose nuo rugpjūčio mėn. vidurio eksponuojama lenkų fotomenininko Michał Siarek fotografijų paroda „Aleksandras“, pasakojanti apie 2010 m. Makedonijos Respublikos vyriausybės pradėtą šalies pertvarkymo projektą, kuriame siekė atgaivinti ryšius su senąja šalies kultūra. Gvildenamas klausimas: ar vis dėlto įmanoma tautai suteikti pasididžiavimo jausmą statant naujus paminklus?

kp2016-alexander-4
© Rūta Karčiauskaitė

Dar viena KAUNAS PHOTO festivalio lauko paroda miestiečius ir Kauno svečius pasitinka Vienybės aikštėje, kurioje pristatoma Australijos lietuvio fotografo Mindaugo Simankevičiaus darbų serija „Perkonstruotas miestas“.

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

Žaliakalnio funikulieriaus papėdę (V. Putvinskio g.) papuošė italų fotomenininko Paolo Fusco itin spalvinga darbų serija – „Šiandien yra šventė..“.

© Rūta Karčiauskaitė
© Rūta Karčiauskaitė

Festivalis šiemet žengia tvirtą žingsnį ir į Kauno rajono erdves, įpūsdamas fotografijos dvasią Vilkijos miestelyje. Čia, šalia Vilkijos kelto, eksponuojama Amerikos lietuvio Edžio Jurčio fotografijų paroda „Skrodžiant vandenis“.

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

KAUNAS PHOTO festivalio parodos po atviru dangumi veiks iki spalio 31 d.

Artūras Morozovas (Lietuva) "Gruzija 08 08 08"

20160603_152533

Čečėnijos aikštėje eksponuojama fotografijų paroda lankytojus nukels į 2008 m. rugpjūčio Gruziją, kurioje kariniai Rusijos daliniai, pervažiavę Pietų Osetijos regioną, įžiebė karo konfliktą, pasibaigusį dviejų Gruzijos regionų aneksija. Nuoseklus fotografinis pasakojimas su trumpais autoriaus įrašais parodos stebėtojams atskleis fotožurnalisto prisiminimus ir išgyvenimus, kuriuos jis patyrė keliaudamas po negandų ištiktą Gruzijos kraštą.

Artūras Morozovas aktyvią fotožurnalistikos veiklą pradėjo prieš devyneris metus, kaskart atsidurdamas svarbių pasaulio įvykių sūkuryje. Žinomiausios autoriaus darbų serijos sukurtos Ukrainos konfliktų įkarštyje, kelionėse po tolimą šiaurinę Rusijos dalį, Palestiną. Pastaraisiais metais fotografas kūrė reportažus apie pabėgėlius Lesbo saloje (Graikijoje), Makedonijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Austrijoje ir kitur. Jo objektyvas neaplenkė ir kruvinųjų išpuolių Paryžiuje. Apkeliavęs daugelį pasaulio kampelių, A. Morozovas stabtelėjo Lietuvoje, kur pradėjo kurti naują darbų seriją „Gilyn į Lietuvą“. Intensyvi veikla, atsidavimas darbui ir problemų aktualizavimas neliko nepastebėti. Fotožurnalistas pelnė įvairių apdovanojimų, jo fotografijos buvo publikuotos „The Guardian“, „Der Spiegel“, „Newsweek“, „Dailymail“, „Le Nouvel Observateur“ ir kituose leidiniuose. Ukrainoje užfiksuoti vaizdai ir vaizdo medžiaga panaudota „Netflix“ pristatytame dokumentiniame filme „Winter on fire“, kuris nominuotas „Oskarų“ apdovanojimams.

Michał Siarek (Lenkija) “Aleksandras” (2013 -2016)

37f2e12d5f88c26ecc63baa187c87b807e26b56f

© Michał Siarek (Lenkija) “Aleksandras”

2010 m. Makedonijos Respublikos vyriausybė pradėjo šalies pertvarkymo projektą, kuriame siekė atgaivinti ryšius su senąja šalies kultūra. Ar vis dėlto įmanoma tautai suteikti pasididžiavimo jausmą statant naujus paminklus?

Pirmas dalykas, kurį pamačiau atvažiavęs į Skopjė, buvo 25 metrų aukščio kario ant žirgo skulptūra. Vėliau sužinojau, jog tai – Aleksandras Didysis. 2010 m. Buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos valdžia, besiremianti senovės istorijos duomenimis, pradėjo pertvarkymo projektą – pirmiausia sostinėje, o vėliau ir visoje šalyje. Aleksandras Didysis, vienas labiausiai pripažintų ir galingiausių valdovų istorijoje, buvo paskelbtas dabartinės Makedonijos tautos tėvu. Šių dienų Makedonija – tai jauna šalis, buvusi Jugoslavijos dalis, kuri tebėra menkai išvystyta iki šiol. Prarastos aristokratijos svajonė tapo kibirkštimi, kuri įžiebė sumanymus abiejose sienos pusėse. Daugiau kaip 2000 metų po imperijos žlugimo dvi šalys pradėjo ginčytis dėl nutolusios iliuzinės istorijos ir kilmės. Tačiau naujosios kartos jau yra gimusios kaip makedonai ir užaugusios be dviejų šalių sąjungininkių, trijų geografinių Makedonijos vietovių. Graikai neigė ir priešinosi bet kokiam istorijos perkonstravimui, nes yra tikri dėl savo paveldo. Tam, kad apsaugotų savo kultūros unikalumą, vyriausybė pristabdė užsienio politiką su kaimyninėmis šalimis ir atsiribojo nuo Makedonijos Respublikos. Tai, kas turėjo sustiprinti tautos orumą, sulaužė jos „stuburą“, išrinktoji valdžia radikalizavosi ir kilo susirūpinimas dėl teisingumo šalies viduje. Makedonijos vyriausybė daug visuomenės reikalams skirtų lėšų skyrė „propagandos aparatui“, taip siekė atgaivinti tradicijas ir stimuliuoti tautinę savimonę. Bet ar įmanoma sukurti hibridinę tapatybę ir įteigti galingos valstybės istorijos mitą statant paminklus iš bronzos ar gipso? Visa tai iškelia esminius klausimus: kas sudaro modernią tautą ir kas valdo antikinį paveldą, kuris yra Vakarų visuomenės pagrindas. Bet kokiu atveju Makedonijos klausimas lieka neatsakytas.

Michał Siarek (g. 1991) yra dokumentinės fotografijos šalininkas, kinematografijos departamento „PWSFTviT“ Lodzėje studentas. Įkvėptas Balkan Peninsula, tris metus praleido dirbdamas prie  savo fotografijų ciklo „Aleksandras“, kuris koncentruojasi į mito, tapatybės ir nacionalizmo klausimus vienoje iš buvusių Jugoslavijos respublikų. 2016 m. fotografas tapo Joop Swart organizuojamų meistriškumo užsiėmimų nominantu.

Mindaugas Simankevičius (Australija) “Iškraipytas miestas” (2015 – 2016)

bf9483b67f555101a84b055fb299f778a0702eda

© Mindaugas Simankevicius (Australija) “Iškraipytas miestas”

Mane visados žavėjo kelias, nuolat besimainančio kraštovaizdžio dramos, kurios laikui bėgant kinta kartu su šviesos slinktimi, pučiant vėjui, keičiantis žvilgsnio perspektyvai. Savo fotografijose man nesinori fiksuoti vienos sustingusios akimirkos, aš siekiu sugauti tekančio laiko ir erdvės santykį, o tada jį atspindėti viename vaizde (žinoma, kalbu ne apie filmus ar vaizdo medžiagą). Fotografija gerbiama už vieno paspaudimo galią, už tai, ką galima juo sugauti, tačiau žiūrint Davido Hockney darbus, jo fotokoliažus, man atsivėrė visiškai naujos galimybės užfiksuoti peizažą. Mano kūriniai – tai daugybės nuotraukų, kuriose vaizdai fiksuoti iš skirtingų kampų ir, žinoma, per trumpą laiką, deriniai. Šie įspūdžių koliažai sukuria autentišką visumą, kurioje atskleidžiama skirtingų požiūrio taškų svarba. Plaukiantys debesys, linguojančios medžių viršūnės... vaizdų klišių nebėra. Šie vaizdai visai neprimena iš įvairių vaizdų sujungtų koliažų, nes sudaryti iš skirtingų to paties vaizdo galimybių.

„Iškraipytas miestas“ – tai formų, medžiagų, įvairių pavidalų kitimo laiko ir erdvės susidūrime tyrinėjimas, mėginimas sugauti struktūros viduje slypintį žvėrį, o ne žvilgsnis į  įprastas architektūros formas.

Mindaugas Simankevičius (g. 1956) yra dizaineris, elektroninės muzikos kompozitorius, fotografijos tapytojas. Jo tėvas Viktoras Simankevičius gimė Rusijoje, vaikystėje persikėlė gyventi į Vilnių, tačiau vėliau karas nubloškė į Freiburgą Vokietijoje, kur jis studijavo grafiką ir dailę. 1949 m. jis emigravo į Australiją, ten susituokė su Mindaugo motina Dana Matulaityte ir tapo grafikos dizaineriu.

Simankevičius studijavo elektroninę muziką, tačiau vėliau išvyko į Melburną mokytis dailės. Pradėjo domėtis judančiais vaizdas ir nuvyko į kino ir televizijos mokyklą, kurioje tyrinėjo vaizdo „triukšmą“, fotoaparato objektyvu siekė užfiksuoti tai, kas yra „nematoma“, naudodamas elektroninio garso foną, judančią tekstūrą. Tačiau finansiniai siekiai menininką nuvedė prie dizaino, kuriuo domėjosi dar prieš panirdamas į meninius ieškojimus. Skaitmeninė fotografija jam leido geriau įžvelgti tai, kas „nematoma“ sugretinant daugybę vaizdų, tyrinėti laiką erdvėje, erdvę ir formas – tai kas menininkams rūpėjo dar 20 a. pradžioje.

Paolo Fusco (Italija) “Šiandien yra šventė..” (2015)

6b0e212d1d020af8b3c053bbd7c595b2b42729d7

© Paolo Fusco (Italija) “Šiandien yra šventė..”

Šiuolaikinių Romos vaikų vietos, kuriose jie švenčia gimtadienius.

Romoje per paskutiniuosius dešimt metų vaikų gimtadienių šventės labai pasikeitė. Kai aš buvau vaikas, gimtadienius mes švęsdavome tėvų namuose, nedidelėje grupėje draugų, nuolat prižiūrimų suaugusiųjų. Šiandien, šventė persikelia į nedideles žaidimo aikšteles, kurios vaikams nepavojingos, todėl jie gali linksmintis ir žaisti su minimalia suaugusiųjų priežiūra. Šis naujas įprotis reiškia pokytį vaikų atmintyje, prisimenant savo gimtadienius, kur visuomet išliks sąsaja su spalvomis ir paveikslėliais, naudojamais šiose vietose. Šio darbo tikslas estetiškai perteikiant šiuos parkus, atskleisti kodėl vaikų atmintyje išlieka jų gimtadieniai. Fotografijos buvo užfiksuotos keliose žaidimų aikštelėse Romoje.

Paolo Fusco - fotografas gyvenantis Romoje. Jo darbai dažniausiai koncentruojasi į architektūrą ir miestų įvaizdį, užčiuopiant socialines problemas. Jis - „Shoot4Change” bendruomenės narys, o jo fotografijos publikuotos tokiuose žymiuose leidiniuose kaip: „Domus“, „Ulisse Magazine“, „La Rebubblica“, „Urbanautica“, „New Landscape Photography“, „Witness Journal“, „Living Rome“ ir kitur.  Fotografo darbai buvo apdovanoti prizais ir  įvertinti nacionaliniuose bei tarptautiniuose konkursuose, bei eksponuoti: „MAXXI Muziejus“ Romoje, „Somerset House“ Londone, Šiuolaikinio meno Voivodina muziejuje Novi Sade (Serbija).

Edis Jurčys (JAV) "Skrodžiant vandenis"

2

© Edis Jurčys (JAV) "Skrodžiant vandenis", Vilkija, 2016

Edis Jurčys (JAV) „Skrodžiant vandenis“ - nauja kolektyvinės meditacijos forma.

"Kiekvieną kartą keliaudamas stebiu aplink mane esančius žmones. Todėl dauguma fotografijų – tai įspūdžiai, patirti kelionėse keltu. Keltai skrodžia plačius vandenis, įveikia didelius atstumus, todėl savo vietose įsikūrę žmonės paprastai ima bendrauti vieni su kitais arba žvalgytis aplinkui. Esu fotografas ir suku ratus po keltą, stengdamasis netrukdyti kitiems žmonėms. Yra tiek daug visko, ko apie juos niekada nesužinosiu... Kiekvienas jų turi savą istoriją, vietą ir laiką. Kodėl išsirengė keliauti, ką ruošiasi pamatyti kitoje perplauktų vandenų pusėje? Aš to nesužinosiu net skvarbiai žvelgdamas pro fotoaparato objektyvą. Kai fotografuoju kelte, stengiuosi užfiksuoti viską, ką matau: mažas detales, atspindžius languose, vandenį, žuvėdras... Visa tai yra kelionės dalis, tarsi viena istorija, jungianti du krantus. Fotografijos užfiksuotos plaukiojant keltais JAV (Niujorke, Naujajame Džersyje, Floridoje, Vašingtone), taip pat Japonijoje, Gvatemaloje nuo 2000 iki 2008 m."

Edis Jurčys

Edis Jurčys gyvena Portlande, Oregono valstijoje. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. Visai neseniai jis kūrė dokumentiką San Franciske, Kanadoje, Japonijoje, Izraelyje, Italijoje ir Lietuvoje. Fotografo darbai pristatyti asmeninėse ir grupinėse parodose Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Jurčys gimė Lietuvoje, patirties kino ir fotografijos srityje įgijo Rusijoje, Maskvos laikraščiuose dirbdamas fotožurnalistu. Kino studijas baigė VGIK, Maskvos kino mokykloje. Aštuonerius metus buvo Maskvos televizijos tinklo operatorius. Prasidėjus Sovietų Sąjungos žlugimui, išvyko gyventi į JAV.

Festivalyje KAUNAS PHOTO 2006 E. Jurčio paroda „Skrodžiant vandenis“ pelnė didžiausią auditorijos palankumą.