Pilnamečiu tampantis 18-asis tarptautinis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO apmąstys amžiaus tematiką

2021-aisiais metais aštuonioliktąjį kartą vyksiančio fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO atidarymų turai vyks rugsėjo 2 ir 3 dienomis su keturiolikos autorių iš įvairių šalių parodų atidarymais.  Abi atidarymų dienos užsibaigs 20 val. prasidėsiančia vakarine programa BLC „Otto“ salėje, kurios metu rugsėjo 2-ąją kūrybą pristatys dokumentinės žurnalistikos ir šiuolaikinės kartografijos sankirtoje dirbantis menininkas ir topografas Chirag Jindal iš tolimosios Naujosios Zelandijos, o rugsėjo 3-ios dienos vakariniame renginyje  bus peržvelgiami festivalio rengiamo konkurso KAUNAS PHOTO STAR finalininkų darbai, daugelis į finalą patekusių autorių sutiks publiką virtualiai. Konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2021 apdovanojimo nugalėtojas bus paskelbtas rugsėjo 3 d. vakarinio renginio pabaigoje, jam atiteks 2500 EUR piniginis prizas. Vakarinėje programoje publika galės pasimėgauti muzikinėmis improvizacijomis, kurias atliks kūrėjas Patris Židelevičius ir pianistas Kęstutis Paulaitis. Tiksli atidarymo dienų programa – šio pranešimo pabaigoje. Žiūrovai kviečiami prisijungti bet kurioje atidarymų turo dalyje. Festivalio KAUNAS PHOTO atidarymo renginiai yra atviri visiems ir nemokami.

Fábio Cunha (Portugalija) „Vidinis žvėris“
Fábio Cunha (Portugalija) „Vidinis žvėris“

18-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programoje daugiausia dėmesio bus skiriama pilnametystės slenksčiui, tapimui suaugusiuoju, privalumams ir trūkumams, pasakojimams ir jausenoms buvimo mažu, jaunu, paaugliu, tėvu, vidutinio amžiaus, pensininku, su anūkais ar be jų, hobiui, darbui, pensijų santaupoms pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Festivalio parodos bus susiję su bendrais ar specifiniais gyvenimo pasirinkimų, krizių, džiaugsmų, tradicijų, stereotipų, tabu, socialinių normų ir didžiųjų duomenų visuomenės poveikio amžiaus grupėms klausimais. Per šimto pasiūlymų sulaukęs atviras festivalio kvietimas parodė, kad kritinė masė fotografų tyrinėja amžėjančią visuomenę, jos džiaugsmus ir iššūkius.

Nors tradiciškai festivalio rengiamo konkurso KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojas paaiškėja Kauno fotografijos galerijoje, šiemet dėl Vilniaus gatvės remonto galerija neveikia, todėl KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2021 finalininkų darbai integruoti į festivalio programą ir rodomi tiek lauko erdvėse, tiek ir galerijose, kultūros, meno erdvėse.

Šiųmetinėje festivalio programoje Kaune bus surengtos devynios fotografijų parodos uždarose ekspozicinėse erdvėse, kurios vyks rugsėjo mėnesį. Tęsdami 2014 m. pradėtą lauko parodų tradiciją, organizatoriai jų šiais metais rodys septynias: Čečėnijos aikštėje, Kalniečių ir Draugystės parkuose, A. Juozapavičiaus, V. Putvinskio gatvėse, prie Kauno pilies, Vienybės aikštėje. Festivalio parodos po atviru dangumi žiūrovams bus matomos iki spalio pabaigos.

2021 m. festivalio meninę programą kuruoja jungtinė komanda: Mindaugas Kavaliauskas, Kristina Juraitė, Donatas Stankevičius, Fred Boucher ir Karolina Krinickaitė. Festivalio programa yra pildoma ir bus paskelbta atskirais pranešimais žiniasklaidai, festivalio svetainėje ir „Facebook“ paskyroje.

18-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO atidarymo dienų programa:
Rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Parodų atidarymai:

16.00 val. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12): Martha Thomas (JAV) „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“ ir Younes Mohammad (Irakas) „Atviros žaizdos“. Dalyvaus autorė Martha Thomas.

16.30 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13): Clelia Rochat (Belgija) „Gražios mergiotės“;

17.00 val. Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17): Cristian Geelen (Nyderlandai) „Kadaise gyvenusio vyro prisiminimai…“

17.15 val. prie Kauno pilies (A. Jakšto g.): Alain Schroeder (Belgija) „Senolės nardytojos“;

17.30 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58.): Grzegorz Jarmocewicz (Lenkija) „Abipus sienos. Kodėl aš įsimylėjau Lietuvą?“;

17.45 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18): Magdalena Stengel (Vokietija) „±100“.

KAUNAS PHOTO NAKTIS I

Nuo 20.00 val. „BLC“ salėje „Otto“ (K. Donelaičio g. 60, A korpusas, 1-as aukštas):

Fotografijų projekcijos. Bus rodoma dalis fotografijos kūrinių, pristatytų į KAUNAS PHOTO 2021 atvirą kvietimą tema „Amžius“;

„Į požemius“. Kūrybos pristatymas (Artist talk) su menininku ir topografu Chirag Jindal (Naujoji Zelandija), dirbančiu dokumentinės žurnalistikos ir šiuolaikinės kartografijos sankirtoje;

Renginio metu muzikinėmis improvizacijomis, jungiančiomis violončelę, lauko garsų įrašus ir skaitmeninius skambesius, pasidalins Patris Židelevičius.

Caroline Minjolle (Šveicarija) „RENDEZ-VOUS“
Caroline Minjolle (Šveicarija) „RENDEZ-VOUS“

Rugsėjo 3 d., penktadienis

Parodų atidarymai:

16.00 val. Čečėnijos aikštėje (P. Lukšio g.): Caroline Minjolle (Šveicarija) “RENDEZ-VOUS”;

16.30 val. Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje (P. Lukšio g. 60): Michal Solarski ir Tomasz Liboska (Jungtinė Karalystė / Lenkija) „Kirpk trumpai“;

17.00 val. Kalniečių parke (prie Savanorių pr.); Uta Genilke (Vokietija) „2031“;

18.00 val. KTU III-iuose rūmuose (Laisvės al. 13): Rosa Mariniello (Italija) „Sustabdyta jaunystė“;

18.30 val. Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje (V. Putvinskio g. 22): Francesco Amorosino (Italija) „Trečiasis etapas (Paola)“;

18.45 val. VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23): Fábio Cunha (Portugalija) „Vidinis žvėris“;

19.00 val. Vienybės aikštėje (prie laiptų į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį): Marna Clarke (JAV) „Senstant“.

KAUNAS PHOTO NAKTIS II

Nuo 20.00 val. „BLC“ salėje „Otto“ (K. Donelaičio g. 60, A korpusas, 1-as aukštas):

Martha Thomas (JAV) serijos „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“ fotografijų projekcijos su Dainos Klimauskaitės jaunystės, praleistos Sibire, prisiminimų skaitymais. Prisiminimus skaitys Lietuvos teatro ir kino aktorė, poezijos skaitovė Olita Dautartaitė;

Virtualus susitikimas su festivalio konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2021 finalininkais;

– Festivalio konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2021 finalininkų serijų projekcijos;

– Festivalio konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2021 nugalėtojo paskelbimas.

Renginio metu gros kompozitorius, pianino virtuozas Kęstutis Paulaitis.

Marna Clarke (JAV) „Senstant“
Marna Clarke (JAV) „Senstant“

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalį KAUNAS PHOTO, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Informacinis rėmėjas: LRT.

Partneriai: Kauno fotografijos galerija, Kauno miesto muziejus, Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Kauno Įvairių Tautų Kultūrų Centras, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas, KTU Foto studija, Diaphane, Białystok Interphoto, BLC.

www.KaunasPhoto.com




Fotografas Dillonas Marshas: galime labai daug ko pasimokyti iš pastaruoju metu įvykusių katastrofų

Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs fotografas Dillonas Marshas savo kūryboje dažnai izoliuoja ir pabrėžia specifinius kraštovaizdžio bruožus, pradedant nuo priemiesčių ir baigiant nykstančiomis kaimo scenomis, taip iliustruodamas sąmoningą ar netyčinį žmonijos bendravimą su supančiu pasauliu. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateikė fotografijų seriją „Deimantai nėra amžini“, pasakojančią apie kalnakasybos pramonės užtvertą, išnaudotą ir dabar užmarštin grimztančią Pietų Afrikos vakarinės pakrantės teritoriją. Į konkurso finalininkų dešimtuką patekusio Dillono Marsho darbai iki spalio 31 d. rodomi Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre.

Šiai parodai atstovaujantis KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorius, Vytauto Didžiojo universiteto A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, žmogaus teisių aktyvistas, sovietologas, istorikas, profesorius Robertas Van Vorenas teigia jaučiantis artimą ryšį su tolima Afrikos valstybe bei randantis sąsajų su Lietuva:  „Pietų Afrika yra šalis labai artima mano širdžiai. Tai yra tokia turtinga šalis, turinti tokią turtingą istoriją, tačiau taip pat kupina represijų ir priespaudos, skausmo ir sunkumų. Kaip ir Lietuvai, nepaisant visų sunkumų, 1990-ųjų pradžioje Pietų Afrikai pavyko nusikratyti pančių, tačiau kelias į laisvę išlieka ilgas ir vingiuotas.“

Anot R. Van Voreno, „Dillono Marsho nuotraukos rodo, kaip buvo iššvaistyti pirminiai gamtos ištekliai, kaip žmonės buvo priversti gyventi niūriose vietose, susidurdami su neįtikėtinais sunkumais, kad galėtų tarnauti godžiai valdančiajai klasei. Dabar, kai to nebėra, lieka randuotas kraštovaizdis, jungiantis neįtikėtiną gamtos grožį su vaizdais, kurie tyliai liudija tai, kas vyko praeityje. Nors kraštovaizdis yra sausas, jis transpiruoja drėgmę nuo visų pralietų ašarų.“

Su KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininku Dillonu Marshu kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų darbai labai dažnai išskiria ir pabrėžia ypatingus kraštovaizdžius. Kaip atsirado ši nuotraukų serija?

Mane visada domino draudžiamos vietos, o deimantų pakrantė ilgą laiką buvo uždaryta visuomenei. Pirmąjį savo vizitą ten suplanavau 2013 m., vos išgirdęs, kad kai kurie miestai pradėjo naikinti savo apribojimus. Nuo tada kelis kartus grįžau dokumentuoti vietovės, kurioje kalbama apie vykstančius pokyčius.

Jūsų fotografijų serija mums pasakoja ne tik apie besikeičiantį kraštovaizdį, bet ir apie tai, kaip mūsų vartotojiškumas naikina gamtos išteklius. Ką apie tai manote ir kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

Deimantai beveik neturi tikrosios vertės, todėl manau, jog yra absurdiška, kad norint juos išgauti, padaroma didžiulė žala gamtos sąskaita. Žinoma, kai kurios iškastos medžiagos iš tikrųjų turi savo vertę, todėl jų kasyba yra neišvengiama, jei norime suteikti paramą reikalingoms pramonės šakoms ir pažangai mokslo bei technologijų srityje. Vis dėlto man labiausiai rūpi tai, kad uždarius kasybos įmones ir judant į priekį, kasyklos labai dažnai nėra tinkamai sutvarkomos.

Pastaraisiais metais į savo nuotraukas taip pat įtraukėte kompiuteriu sukurtus vaizdus ir nežemiškas spalvas. Kokia to priežastis?

Neseniai susidomėjau informacijos vizualizavimu. Tam dažniausiai naudojamos infografikos, tačiau norėjau sukurti kažką panašaus, naudodamas fotografiją ir kompiuteriu sukurtus vaizdus. Tai leidžia man atskleisti pagrindinę dinamiką, kurios negalima parodyti vien fotografija.

Kokia yra jūsų pagrindinė susidomėjimo jus supančia aplinka priežastis?

Man labai patinka būti lauke ir tyrinėti savo natūralią terpę. Nenoriu prarasti šios laisvės ar atimti ją iš ateinančių kartų.

Kaip manote, ar šiais metais pasaulį krečiantys įvykiai (pandemija, #blackmatters judėjimas, Australijos gaisrai) yra pamoka žmonijai? Jei taip, ko iš to mes galime pasimokyti?

Tikrai manau, kad galime labai daug ko pasimokyti iš pastaruoju metu įvykusių katastrofų. Tikiuosi, kad įdėmiai patyrinėję suprasime, jog visų šių įvykių buvo galima išvengti. Tikiuosi, kad tai bus pamoka tam, jog ateityje nebūtų panašių dalykų.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Dillono Marsho parodą „Deimantai nėra amžini“ iki spalio 31 d. galima nemokamai aplankyti Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (V.Putvinskio g. 23, Kaunas). Pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Vytauto Didžiojo universitetas.




Fotografas Hannesas Jungas: pokyčiai žmones gąsdina labiau nei vilkai

Tikiuosi, kad žiūrovams kils klausimas, kodėl jie kūrinyje apie vilką nemato vilko“, – sako vokiečių fotografas Hannesas Jungas. Ir iš tiesų, 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko parodoje „Vilkas čia“, rodomoje Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Kaunas), nepamatysite jokių vilko pėdsakų. Užtat nuotraukomis fotomenininkas drąsiai liečia socialinių pokyčių temas ir pokyčius, kurie gąsdina žmones ir dažnai turbūt yra daug sunkiau suvokiami nei pats vilkas.

Pasak Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės, KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorės Monikos Straupytės, paroda atskleidžia tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui, bei kiekvienam asmeniškai aktualią temą – komplikuotą žmogaus ir gamtos santykį, į kurį šiandien vis labiau atsigręžiama.

© Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Monika Straupytė KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Hanneso Jungo parodos atidaryme Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

„Žmogus pats įsibrovė į gamtą, pavergė ją savo reikmėms, ir pyksta, kai ji po truputį grįžta atsiimti to, kas jai priklauso. Kur ta riba tarp žmogaus ir gamtos buveinių? Ar žmogus yra visagalis nuspręsti, kas gali gyventi laisvai ir netrukdomai, o kas ne?“, – svarsto ji.

Anot M. Straupytės, intriguoja, kad vilkas yra parodos pavadinime, tačiau nė vienoje nuotraukoje jo nematyti: „Vilkas yra ir tuo pačiu jo nėra. Mes jo bijome, nors net nesame matę, net nuotraukose jo nepamatome, nors žinome, kad jis yra čia buvęs. Per vilko (ne)buvimą atskleidžiamos svarbios socialinių pokyčių ir globalizacijos temos, o tuo pačiu į viską įsilieja ir žiniasklaidos tendencingumo problematika. Kuo daugiau giliniesi į šią parodą, tuo labiau supranti, kokia daugiasluoksnė ji yra, kokį svorį gali įgyti gamtos ar miesto vaizdas, suteikus jam tam tikrą kontekstą.“

Su Hannesu Jungu kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų fotografijų serijoje „Vilkas čia“ kalbama apie vilkus ir jų sugrįžimą. Papasakokite, kaip kilo mintis tą tyrinėti.

Pirmą kartą apie vilkų grįžimą į Vokietiją pradėjau skaityti dar 2017 m. Buvo keista, nes žinojau, jog per pastaruosius 200 metų vilkai Vokietijoje beveik išnyko. Tačiau paskutinį dešimtmetį šie žvėrys vėl buvo pastebėti tai vienoje, tai kitoje vietoje, o juos saugojo aplinkos apsaugos įstatymai.

Gana greitai supratau, kad gyvūnai tarnauja kaip tam tikras atpažinimo ir ribų nustatymo objektas: žaliąjį miesto elitą jų sugrįžimas džiugina, o štai kaimo gyventojai vilkus suvokia kaip grėsmę auginamiems gyvūnams ir vaikams. Šį konfliktą tarp gyvenimo mieste ir kaime keliaudamas pastebėjau ir anksčiau. Paprastai naratyvas yra toks: mieste gyvenantys žmonės priima sprendimus, su kurių pasekmėmis turi gyventi ir taikytis kaimo žmonės. Dažnai tokius sprendimus palaiko ir nauja politinė dešiniųjų partija, „Alternative für Deutschland“ (AfD).

2019 m. gegužės mėn. dalyvavau vadinamajame priminime ir informaciniame lauže prieš vilkus, kur susitikę žmonės tiesiog gėrė alų ir valgė dešreles. Dauguma jų neturėjo nieko bendra su vilkais (ar gyvūnais, kuriuos jie valgo). Mano pastebėjimu, jie greičiau norėjo užmegzti ryšį su kitais atmesdami vilką.

Kaimų nykimas, energijos perėjimas, mobilumas, skaitmeniniai pokyčiai – tai klausimai, kurie daliai gyventojų sukelia nemažai sunkumų. Pokyčiai gąsdina žmones ir yra tikriausiai sunkiau suvokiami nei pats vilkas.

© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“
© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“

Koks buvo jūsų darbo principas? Ką labiausiai norėjote užfiksuoti?

Mano darbai padalinti į dvi dalis. Pirmoje nuotraukos rodo vietas, kur vilkai buvo aptikti: čia jie gyveno, ėdė, mirė ar buvo nušauti. Tačiau užuot parodžiusios vilką, mano fotografijos kalba apie pokyčius, kurių žmonės bijo.

Antroje savo darbo dalyje rodau laikraščių ir žurnalų puslapius, kuriuose buvo publikuojami straipsniai apie vilką. Aš ištryniau visus žodžius, išskyrus straipsnių antraštes ir vietas, kurioje aprašomas vilkas. Tokiu būdu siekiu atkreipti dėmesį į žiniasklaidos afišuojamos ir tikrosios situacijos neatitikimus.

Kokius jausmus ar mintis vilkas sukelia jums pačiam?

Asmeniškai vilkas man nekelia jokių problemų. Tačiau aš gyvenu didmiestyje ir niekada nesu jo sutikęs, neauginu ar nedirbu su gyvūnais, kuriems vilkas kelia grėsmę.

Kai kuriais atvejais suprantu, kad piemenys bijo vilkų. Bet manau, jog visuomenė, užuot pasisakiusi prieš vilką, turėtų stengtis paremti nuo jų kenčiančius žmones. Jei visuomenė nuspręs, kad gyvensime šalia laukinių gyvūnų, ji turėtų remti žmones, kuriems tai kelia problemų.

Kaip ir minėjote, jūsų nuotraukose žiūrovas nemato jokių vilko pėdsakų. Tačiau fotografijos jautriai paliečia socialinių pokyčių temas. Į kokias problemas norite atkreipti visuomenės dėmesį?

Paprastai sakant, globalizaciją, išvykimą iš kaimo, kaimų nykimą – ką daryti, kai dauguma jaunosios kartos gyventojų palieka kaimus ir mažus miestelius. Gyvenimas ten nyksta: uždaromi barai, vietinės parduotuvės, dingsta viešasis transportas. Tai man rūpi labiausiai.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Hanneso Jungo fotografijų seriją „Vilkas čia“ iki spalio 10 d. galima aplankyti Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Kaunas), o pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.




Vokiečių fotografas Arnė Piepkė: dokumentinė fotografija gali padėti geriau suprasti vienas kitą

Mažame Vokietijos kaime augęs vokiečių fotografas Arnė Piepkė siekia kelti klausimus, nepaliekančius žiūrovo nuošalyje ir prisidedančius prie temų nagrinėjimo, o tuo pačiu ir geresnio tarpusavio supratimo. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateikė fotografijų seriją „Nepažįstamos šalies anekdotai“, gimusią iš negalėjimo apibrėžti savo gimtosios šalies. Tai privertė menininką kvestionuoti vokietiškumą ir sudarė galimybę susikurti išsamų, alternatyvų ir asmenišką požiūrį į Vokietiją. Į konkurso finalininkus patekęs Arnės Piepkės darbas yra rodomas Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje iki spalio 3 d. Su fotomenininku kalbasi Daina Juonytė.

Jūsų darbas, kurį pateikėte festivaliui KAUNAS PHOTO, yra „Nepažįstamos šalies anekdotai“. Kaip gimė ši nuotraukų serija?

Savo fotografiniame darbe aš dažnai susiduriu su tradicijomis ir istorija bei tuo, kaip žmonės su ja susitapatina. Užaugau mažame miestelyje, bet vėliau persikėliau į didžiausią Vokietijos didmiestį. Pastebėjau daug skirtumų tarp kaimo ir miesto gyvenimo. Supratau, jog iš tikrųjų nepažįstu savo gimtosios šalies ir ji man iki šiol nepažįstama. Atrodė kažkaip keista. Norėjau iš naujo atrasti Vokietiją ir suprasti, apie ką ji kalba.

Dokumentikos fotografo darbas dažnai nėra lengvas. Kartais dėl projekto tenka  keliauti į atokias vietas, labai dažnai susiduriama su nevaldomomis jėgomis, tokiomis kaip oras ar apšvietimo trūkumas. Kas jus labiausiai žavi šiame darbe?

Dokumentikos fotografo darbas yra labai įdomus, nes kiekviena situacija, kiekviena vieta ir kiekvienas žmogus yra skirtingi. Niekada nežinai, su kuo teks susidurti. Man tai labiausiai yra apie mokymąsi iš šių situacijų. Fotografuodamas vienus ar kitus dalykus išmokstu ir sužinau labai daug ne tik apie fotografuojamas temas, bet ir apie save bei savo požiūrį. Manau, kad dokumentinė fotografija gali padėti geriau suprasti vienas kitą.

Šiemet festivalio KAUNAS PHOTO tema – „Periferinės vizijos“. Kaip matote šią temą iš savo perspektyvos? Ką ji jums reiškia?

Užaugau mažame Vokietijos kaime, taigi esu pripratęs prie periferinių gyvenimo sąlygų. Tačiau kažkuriuo metu norėjau palikti šią vietą ir išvykti. Dabar, praėjus keleriems metams, mane traukia tokios vietos ir aš dažnai grįžtu į ankstesnius namus. Man patinka, kad mažesniuose miestuose ir kaimuose bendruomeniškumas yra labiau suprantamas. Tačiau taip pat žinau, kad kartais žmogus tokioje vietoje gali jaustis izoliuotas, gal net vienišas ar prižiūrimas. Yra daug klišių apie kaimą ir ten gyvenančius žmones. Norėčiau jas panagrinėti ir sužinoti, ar jos teisingos, ar ne.

© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
© Arne Piepke

Savo prisistatyme sakote, kad keliavote po Vokietijos kaimą, ieškodamas progų, kuriose žmonės pabėga nuo savo kasdienio gyvenimo, susitapatina su tradicijomis ir istorija, prisiima vaidmenis, apsirendami ir ant scenos pasirodydami patys. Akimirkos, kurių mes, kaip žmonės, esantys už šių bendruomenių ribų, beveik nepastebime, yra išdėstytos formuojant asmeninį pasakojimą, tragikomišką Vokietijos portretą. Ką sužinojote šių kelionių metu ir kokį įvaizdį apie jas susikūrėte?

Mane nustebino tai, ką radau. Pavyzdžiui, festivalis, kurio metu žmonės tvenkinyje lenktyniauja išskobtais moliūgais. Jis buvo nuostabus! Sužinojau daug daugiau apie mažas bendruomenes, pažinau daugybę vietų ir apskritai išgirdau Vokietijos istoriją. Šios situacijos ir vietos man buvo nepažįstamos, ir manau, kad dar daug ką galima rasti.

Į ką keliaudamas dažnai atkreipiau dėmesį, tai didžiulis bendruomenės atsidavimas tam tikram dalykui. Ir tai yra kažkas, kas jungia visus mano fotografuotus žmones, nors jų veikla ir kilmė labai skiriasi. Mane tai žavi. Man patinka, kad yra mažų bendruomenių, kurios ką nors daro sau ar švenčia tik dėl savęs. Kažką tokio, ko niekur kitur nėra. Žinoma, tai jiems suteikia stiprų identiteto jausmą.

Jūs bandote spręsti socialines problemas ir žmonių ryšį su istorija bei jų aplinka. Kodėl, jūsų nuomone, tai svarbu?

Būtent Vokietijoje mes turime didelę atsakomybę dėl savo istorijos. Turime tai priimti ir iš to mokytis. Istorija įvairiai veikia mus ir mūsų aplinką. Tai gali būti labai sudėtinga, o kai kuriems iš mūsų tai kuria tapatybę. Mane žavi tai, kad žmonės tęsia tradicijas, atsiradusias prieš šimtus metų. Nesunku paklausti, ar tokių tradicijų vis dar reikia, ar jos yra šiuolaikiškos. Tačiau daugeliui žmonių tai nepaprastai svarbu. Aš džiaugiuosi, kad tokių dalykų yra.

Ar pavyko rasti atsakymą į savo klausimą, ką reiškia būti vokiečiu?

Ne, žinoma, ne. Bet mano tikslas nėra rasti atsakymą. Vokietijoje šis klausimas labai provokuoja. Nepaprastai sunku kalbėti apie vokišką tapatybę, taip yra ir dėl mūsų istorijos. Atrodo, kad Vokietija keičiasi ir susiduria su dideliais sunkumais, pavyzdžiui, su stipresne dešiniųjų partija. Norėčiau suabejoti vokiečių tapatybe ir pažiūrėti, ar ji turėtų kokią nors vertę visuomenei. Galbūt mums dabar reikia kažko panašaus, kad galėtume sutelkti žmones. O gal ir ne. Norėčiau, kad žiūrovas sau užduotų šiuos klausimus ir galbūt pamatytų visai kitokį Vokietijos vaizdą.

© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
© Arne Piepke

Arnės Piepkės fotografijų serija „Nepažįstamos šalies anekdotai“ iki spalio 3 d. rodoma Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas). Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno miesto muziejus.




Rusų fotografas Mikhailas Lebedevas: realybė primena siurrealistinį filmą

Neįtikėtina, tačiau mažame Rusijos kaime Umyote yra net 78 kavinės ir visos jos veikia sėkmingai. Kaimo verslininkų nepalietė net pandemija ir karantino laikotarpis. Fotografinę esė „Restoranai netyčia“ 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO teminiam konkursui „Periferinės vizijos“ pristatęs rusų fotografas Mikhailas Lebedevas per savo darbus pasakoja, kaip didžiulis užsispyrimas ir vidinė stiprybė gali atskleisti konstruktyvų žmonių potencialą bei įkvėpti naujo gyvenimo pradžiai.

Pasak tarpkultūrinių projektų kūrėjo Dainiaus Babilo, kurio vadovaujamame Kauno įvairių tautų kultūrų centre eksponuojama ši į konkurso finalininkus patekusi Mikhailo Lebedevo serija, „tokia fotografija teikia optimizmo. Visi turime šansą pasielgti kitaip ir kažką naujo pasiūlyti pro šalį einantiems“. Centro vadovas teigia mėgstantis fotografiją apie kasdienybės fenomenus, o periferijose jų galima rasti daugiau. Apie įkvepiančią naujo gyvenimo istoriją mažame kaimelyje, kurio vietiniams gyventojams kebabai nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus, su festivalio KAUNAS PHOTO konkurso finalininku Mikhailu Lebedevu kalbasi Daiva Juonytė.

Už jūsų fotografinio pasakojimo „Restoranai netyčia“ slypi linksma ir įdomi istorija. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau apie ją papasakoti? Kada pirmą kartą ją išgirdote?

Pirmą kartą apie Umyoto kaimą išgirdau iš savo draugo iš Saransko. Buvau toks laimingas tuo, ką išgirdau! Tai atrodė visiškai siurrealistinė situacija – užkampyje esantis rusų kaimas, kuriame veikia dešimtys kavinių. Vėliau aš išsprendžiau šią mįslę.

1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, mūsų šalies ekonomikoje kilo chaosas. Dauguma įmonių buvo ties bankroto riba ir dažnai atlyginimus darbuotojams mokėdavo ne pinigais, o savo gaminama produkcija. Daugelis rusų buvo priversti grįžti prie archajiškos mainų praktikos.

1994 m. pavasarį vienas kaimo gyventojas, Jevgenijus Dinyabkinas, paskerdė kiaulę. Jis iškepė kebabą ir išėjo prie greitkelio, einančio pro pat kaimą. Vilkikų vairuotojai viską nupirko per akimirką. J. Dinyabkino sėkmė paveikė kitus. Staiga beveik visi kaimo gyventojai tapo restoranų savininkais: nuo buvusių melžėjų, traktorininkų ir kariškių iki mokytojų, gydytojų ir pareigūnų, kurie po darbo ėjo prie greitkelio ruošti kebabų. Vietiniams gyventojams kebabas nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus.

Per ateinančius kelerius metus Umyote buvo atidaryta apie 400 kebabų kavinių. Pagrindinė verslo idėja: namuose gaminami patiekalai ir šilti santykiai su svečiais. Meniu tokioje kavinėje primena sovietinės virtuvės kaleidoskopą: blynai ir balta mišrainė, barščiai ir charčio, keptos bulvės ir kebabas. Pagrindinis interjero elementas yra televizorius, o sienos papuoštos stačiatikių kalendoriais ir garsių kraštovaizdžių reprodukcijomis. Visos kavinės yra panašaus stiliaus ir aptarnavimo lygis jose yra panašus, tačiau kiekvienas savininkas savo įstaigą laiko ypatinga. Umyoto kavinės yra ryškus staigaus ir nevaržomo Rusijos kapitalizmo pavyzdys.

Praėjusių metų birželį aš pirmą kartą savaitei atvykau į Umyotą. Turėjau įšokti į du traukinius ir dar šiek tiek pavažiavęs autostopu atvykau į tikslą. Kitas mano vizitas buvo rugpjūtį.

© Mikhail Lebedev (Russia) “Restaurateurs by chance”
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

Kaip vietiniai reagavo į jūsų norą juos fotografuoti?

Vietinių gyventojų reakcija buvo labai skirtinga. Iš pirmos kavinės mane griežtai išvijo. Savininkas įtarė mane esant inspektoriumi ar policijos bendradarbiu. Galbūt turiu nusikalstamo tipo veidą (juokiasi). Bet aš nesupykau, tokie dalykai mano darbe vyksta visą laiką. Ėmiausi kitokios taktikos: pradėjau lankytis kavinėse, kalbėtis su žmonėmis, klausinėti, kur galėčiau kaime apsistoti. Po kurio laiko jie prie manęs priprato, nes nuo sutemų iki paryčių vaikščiojau gatvėmis su trikoju ir fotoaparatu. Praėjus trims ar keturioms dienoms, svetimi žmonės pradėjo su manimi sveikintis. Jie jau žinojo mano vardą. Gandas apie mano atvykimą buvo plačiai pasklidęs po kaimą.

Manau, kad man padėjo vidutinio formato fotoaparato naudojimas, jis išlaisvino žmones. Vietiniams aš atrodžiau kiek pašėlęs vaikinas, man jie irgi tokius priminė. Apskritai, kaimo žmonės mane priėmė labai šiltai. Mano noras įamžinti šį restoranų fenomeną buvo nuoširdus ir jie tai jautė. Visas dvi savaites maistui neišleidau nė cento.

© Mikhail Lebedev (Russia) “Restaurateurs by chance”
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

Kaip viskas atrodo realybėje? Ar kavinės turi daug klientų ir dirba pelningai?

Realybė primena siurrealistinį filmą. Eini dviejų kilometrų magistrale ir vienintelis dalykas, kurį matai, yra visur stovinčios kavinės. Čia užsuka pavalgyti daug keliautojų ir sunkvežimininkų. Man atrodo, kad svečių yra pakankamai. Bet savininkai sako, kad anksčiau buvo geriau. Yra keletas veiksnių, kurie padeda jiems išgyventi. Pirma, patalpos tiesiogiai priklauso restoranų savininkams – jie nemoka nuomos. Antra, daugelis jų patys dirba kavinėse. Trečia, kiekvienas turi savo sodą ar daržą, kuriame užsiaugina daržovių ir vaisių virtuvei.

Apskritai žmonės ten gyvena pagal kaimo standartus. Beveik visų jų vaikai išvažiavę į Saranską ar Maskvą. Umyoto gyventojai tuo labai didžiuojasi.

Tokiuose mažuose miesteliuose žmonės dažniausiai vieni kitus pažįsta. Kaip tai padeda arba trukdo jų verslui? Minėjote, kad pandemijos metu nė viena kavinė nebuvo uždaryta. Kaip pavyko tą pasiekti?

Konkurencija ten labai stipri. Anksčiau visi gyveno nesantaikoje, bandydami pritraukti klientų. Padegimai nebuvo retenybė. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje policijoje buvo keturi šimtai su tuo susijusių protokolų. Tačiau po dvidešimt penkerių metų visi įgijo lojalių klientų. Žmonės supranta, kad dabar turi pagerinti paslaugų kokybę. Kaip jau sakiau, savininkų išlaidos yra mažos, tai jiems padėjo išgyventi pandemiją. Be to, vietos pareigūnai stengėsi nebausti kavinių. Umyote visi vieni kitus pažįsta. Vieni siekė laikytis karantino taisyklių ir įžūliai nedirbti, kiti bandė perspėti, užuot baudę. Žinote, šiandien jūs esate policininkas, bet rytoj galite likti be savo ženklelio, o žmonės paprastai turi ilgą atmintį. Sunkmečiu žmonių santykiai yra nepaprastai svarbūs.

Kas jums, kalbant apie šią vietą, žmones ar jų tradicijas, pasirodė įdomiausia?

Manau, jog vietinių gyventojų tvirtumas. Jie alsuoja savigarba. Viską, ką jie pasiekė, jie padarė savo rankomis! Jokios vagystės, jokio apiplėšimo, vien tik darbas! Gyvenimas privertė juos pasikeisti. Vakar gyvenote vienoje šalyje, šiandien atsidūrėte visai kitoje. Vakar jie buvo vyriausybės pareigūnai, traktorininkai, medikai, šiandien jie tapo verslininkais. Daugybė žmonių posovietinėse šalyse išgyveno tą patį. Umyoto istorija yra įkvepiantis naujo gyvenimo pavyzdys. Tamsiausią savo valandą vietiniai gyventojai nelaukė vyriausybės pagalbos, o prisiėmė atsakomybę į savo rankas. Jie tapo sąžiningais verslininkais, davė darbo sau ir savo kaimynams. Tai pasakoja apie didžiulį konstruktyvų žmonių potencialą. Ši istorija nusipelno būti išgirsta.

© Mikhail Lebedev (Russia) “Restaurateurs by chance”
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

Mikhailo Lebedevo darbus iš serijos „Restoranai netyčia“ iki rugsėjo 30 d. galima pamatyti Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58, Kaunas). Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno įvairių tautų kultūrų centras.




Užpaliuose rezidavęs lenkų fotografas Michalas Adamskis: Lietuvoje nustebino žaluma ir namai be tvorų

„Visa jūsų šalis yra žalia“, – sako 2018 metų rugsėjį pirmąkart Lietuvoje lankęsis lenkų fotografas Michalas Adamskis. Meninės rezidencijos projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ dalyvavęs fotomenininkas Aukštaitijos Užpalių miestelyje sukūrė fotografijų seriją „Vėl dažiausi plaukus“. Gyvenvietės išskirtinumų menininkas ieškojo kalbindamas vietos gyventojus bei dalyvaudamas privačiose šeimų ir viešose miestelio šventėse. Šių metų festivalio KAUNAS PHOTO programoje „Periferinės vizijos“ galima pamatyti šio kūrybinio proceso rezultatą – nuotraukų ciklą pristatęs į festivalio konkursą KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateko į finalininkų dešimtuką. Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ buvo rodoma Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o iš Kauno paroda iškeliavo ten, kur buvo sukurta – nuo rugsėjo 19 d. eksponuojama Užpaliuose. Fotomenininką Michalą Adamskį kalbina Daiva Juonytė.

© Michal Adamski

Ką įdomaus patyrėte „ReziPro“ kūrybinės rezidencijos metu Užpaliuose?

Nepaisant to, kad užaugau fermoje, tai visai nebuvo kaimas. Mano gimtasis miestas įsikūręs visai šalia Poznanės, o tai keičia kiekvieną galimybę ir patirtį. Užpaliuose aš pirmą kartą gyvenau tokioje mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Džiaugiausi, jog turiu galimybę matyti tokius santykius iš arčiau bent tris savaites. „ReziPro“ metu sutikau daug malonių ir įdomių žmonių, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių grupė, dainuojanti kartu ansamblyje, vadinamame SVAJA, arba pora, kurie gyvena mažame name, bet abu yra labai malonūs, svetingi ir didžiuojasi tiek tuo, iš kur yra kilę, tiek savo šeima. Labai įdomios buvo mano rezidencijos pirmoji ir paskutinė dienos: pirmąją dieną fotografavau mokslo metų pradžią, paskutinę – dalyvavau lygiadienio šventėje. Taip pat labai maloniai prisimenu darbą su vidurinės mokyklos moksleiviais, kurių paprašiau meninių paveikslų su savo nuotraukomis, atskleidžiančių jų jausmus savo aplinkai.

Kuo mažas Lietuvos miestelis yra panašus ir kuo skiriasi nuo miestelio Lenkijoje?

Dauguma mano nuotraukų iš Lenkijos kaimo yra padarytos vakarinėje mano šalies dalyje. Sunku palyginti, nes ši dalis net Lenkijoje atrodo turtingesnė. Bet manau, kad tai tik pirmas įspūdis. Gyvenimas mažame miestelyje visur atrodo panašiai, susiduriama su tomis pačiomis problemomis: nėra darbo, viešojo transporto, nuobodu. Tačiau ramybė ir artumas gamtai turi didelį gyvenimo mažame miestelyje pranašumą. Skirtumas tas, kad Lietuvoje oras ir aplinka yra švaresni.

© Michal Adamski

Buvote pakviestas kurti provincijoje dėl savo ankstesnio darbo viename mažame Lenkijos miestelyje. Ar Užpalių gyvenimo būdas pasirodė patogus jūsų fotografijos stiliui, ar jums reikėjo save, kaip fotografą, perkonstruoti?

Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau laiko tik fotografijai. Galėjau susitelkti ties savo darbu ir galvoti apie tai, ką norėčiau pamatyti, su kuo turėčiau susitikti. Nepaisant to, manau, kad trys savaitės buvo per trumpos susitikti su visais ir suartėti su bendruomene. Esu intravertas ir man nėra lengva prisileisti naujus žmones. Man reikia laiko. Mėgstu stebėti, man patinka renginiai, kuriuose galiu susitikti su žmonėmis. Manau, kad laikas, kai turėjau grįžti namo, buvo laikas, kai žmonės Użpaliuose pradėjo mane pažinti ir manimi pasitikėti. Tai buvo sunkiausia. Taip pat man patinka jausti vietos, kurioje dirbu, nuotaiką. Vietos ramybė paskatino mane atsisakyti blykstės, kurią man patinka naudoti. Aš naudojau natūralesnę vėlyvą vasaros šviesą.

Kas jus labiausiai nustebino Užpaliuose ir apskritai Lietuvoje?

Man tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi Lietuvoje, ir pirmiausia mane nustebino tai, kad visa jūsų šalis yra žalia. Visur yra pievų. Nemėgstu žalios spalvos nuotraukose, tačiau šį kartą, vasaros pabaigos šviesoje, ji buvo tobula. Kitas nustebinęs dalykas buvo tas, kad lietuviai apie namus neturi tvorų. Man tai labai patinka, nes rodo žmonių pasitikėjimą ir atvirumą. Skirtingai nei Lenkijoje, kur visi pradeda statyti namus, pirmiausia pastatydami tvorą.

© Michal Adamski

Ko labiausiai pasigedote Poznanėje, grįžęs iš Užpalių?

Pasiilgau Užpaliuose valgytų pomidorų skonio. Dar niekada nevalgiau tokių skanių pomidorų. Pasiilgau sūrių ir medaus. Iš užpaliečių gavau daug dovanų, kurios man priminė gerą laiką, kurį praleidau tarp jų.

Ko jūs ar Lenkijos žmonės galėtų išmokti iš užpaliečių ir apskritai lietuvių?

Manau, kad svarbiausia, ko lenkai turėtų išmokti iš lietuvių, yra pagarba ir rūpinimasis aplinka. Prisimenu, kad Šventoji, tekanti per miestą, yra labai švari ir yra svarbiausia teritorijos dalis užpaliečiams.

© Michal Adamski

Kaip Užpaliai įsiliejo į jūsų, kaip fotografo, raidą ir koks buvo kitas jūsų projektas, kurį pradėjote daryti grįžęs į Lenkiją?

Kaip fotografas sužinojau, kaip per tokį trumpą laiką dirbti su nesudėtingų nuotraukų serija, kuri yra dokumentuota mažoje bendruomenėje. Grįžęs namo baigiau savo ciklą apie Vengriją ir žmones, įsipainiojusius į politinius valdžios įgijimo procesus. Šį projektą vainikavo išleista fotoknygą „Dviuodegis šuo“ (angl. „Two tailed dog“).

Ką tik pradėjau kitą nuotraukų seriją, kuri iliustruoja labai susiskaldžiusį ir nesutarimų ardomą gyvenimą Lenkijoje.

Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ iki rugsėjo 18 d. rodoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13, Kaunas). Rugsėjo 19 d. parodą bus galima pamatyti Užpalių miestelio Rudens lygiadienio šventėje. Vėliau paroda veiks Užpalių bibliotekos galerijoje. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Maironio lietuvių literatūros muziejus.




Italų menininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro: mes esame pakabinami laikrodžiai, kiekvienas tiksintis savo asmeniniu laiku

Praėjęs pavasaris dažną mūsų paskatino daugiau nei įprasta galvoti apie laiką. Apie jį kalba ir italų menininkų duetas: fotografė, post-prodiuserė Chiara Panariti ir fotografas Gianfranco Ferraro, 17-ajame fotomeno festivalyje KAUNAS PHOTO laimėję pagrindinį konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje ir 2500 EUR piniginį prizą. Konkursą laimėjusi menininkų fotografinė refleksija „Cronostasi“ kviečia mus iš naujo apmąstyti žmogaus būklės laiką.

Penkiasdešimties fotografijų serijoje fotomenininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro įamžino gyvenimą Milane pandemijos COVID-19 karantino metu. Balkonuose ir languose išgyventas Milano gyventojų kasdienybės akimirkas fiksavę menininkai teigia, kad projektas „Cronostasi“ daugiausia dėmesio skiria intymiai ir visuotinei atnaujinto laiko suvokimo paieškai. Su menininkais, negalėjusiais atvykti į parodos atidarymą Kaune dėl besitęsiančios pandemijos, kalbasi Daiva Juonytė.

„Cronostasi“ yra fotografinė refleksija, užfiksavusi neapibrėžtą Milano gyventojų padėtį karantino metu ir kviečianti pagalvoti apie naują žmogaus būsenos laiką. Ką jums patiems davė šis laikotarpis?

Iš pradžių labai išsigandome, jautėmės visiškai sutrikę ir netikri dėl absoliučiai netikėtos situacijos, stipriai pakeitusios kasdienį mūsų gyvenimą. Karantino metu supratome, kad, kalbant apie mūsų įsitikinimus ir įpročius, pagrįstus gyvenimo tėkme, kuri labai dažnai teka greitai, bet staiga ėmė ir sulėtėjo bei išsiplėtė apie kiekvieną mūsų, esame labai sąlygoti ir beginkliai. Laimei, nė vienam iš mūsų neteko susidurti su rimtomis sveikatos problemomis nei šeimoje, nei tarp draugų, tad šis laikotarpis tapo galimybe dirbti kartu ir pasakoti, kas su mumis vyksta.

Ką „Cronostasi“ reiškia jums?

Chronostazė yra nejudantis laikas, tačiau iš tikrųjų – nuolatinis judėjimas.

Jūsų nuotraukų serija yra apie laiką. Ką apie jį sužinojote?

Mums sunku žodžiais išreikšti tai, ko išmokome. Stebėdami ir žiūrėdami į žmones nuotraukose, galėjome palyginti savo ir kitų laiką, kuris tapo matavimo vienetu to, kas vyko ir tebevyksta pasaulyje. Daugybė pakabinamų laikrodžių, kurių kiekvienas tiksi savo asmeniniu laiku.

Su kokiomis žmonių emocijomis teko susidurti karantino laikotarpiu? Kaip tuo metu jautėtės patys?

Tomis savaitėmis mes bandėme įsivaizduoti, ką žmonės, užsidarę neviltyje, iš balkonų žvelgdami į tuščią miestą jaučia ir kaip ketina įprasminti nauja tapusią kasdienybę. Kartais jų gestai būdavo mūsų jausmų veidrodis, kartais – tobula metafora to, kaip tą akimirką suvokėme daiktų būseną. Mes skyrė atstumas, kiekvienas gyvenome savo burbule. Visi nuotraukose esantys žmonės mus nuolat lydėjo mūsų darbe ir taip sakydami kalbame toli gražu ne vien tik apie vizualųjį lygmenį.

Kaip karantinas pakeitė jūsų nuomonę apie namus?

Priverstinė izoliacija privertė mus iš naujo įvertinti savo gyvenimo būdą. Neišvengiamą kančią dėl priverstinės padėties lydėjo dėkingumas už mus saugančią aplinką. Šios erdvės, dažniausiai negyvos, o kartais ir apleistos, karantino laikotarpiu vėl atgijo, kai jomis pradėjo rūpintis netikėtą jų vertę atradę žmonės. Vietos, kurios buvo savaime suprantamos, staiga tapo svarbios.

Kas visą šį laiką buvo sunkiausia?

Nuotolinis darbas su nuotraukomis buvo labai reiklus. Tam tikromis akimirkomis buvo ypač sunku išlaikyti susikaupimą ir ryžtą dėl viso to, kas vyko šalia mūsų. Tačiau nepasiduoti skatino labai stiprus noras papasakoti tai, ką patyrėme fotografuodami.

Kaip manote, kokia ateitis mūsų laukia?

Išgyvenome šį sustabdytą laiką, turėdami galimybę apmąstyti tai, ką darėme iki šiol ir ką galėtume daryti paskui. Matėme praktikoje įgyvendintų veiksmų rezultatą ir supratome, kad kitokia, gražesnė ateitis yra įmanoma, tačiau tai – mūsų pasirinkimas. Kiekvienas esame atsakingas už tai, kuo taps mūsų laikas: krizės ar galimybių momentu.

Chiaros Panariti ir Gianfranco Ferraro fotografijų serija „Cronostasi“ eksponuojama Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) iki rugsėjo 30 d., o nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno fotografijos galerija.




Pagrindinis 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso prizas – italų fotomenininkų duetui už darbą „Cronostasi“ apie pasikeitusią laiko sąvoką karantino metu

Per Kauno miestą nuvilnijęs 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodų atidarymų maratonas kulminavo konkurso KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojų paskelbimu. Iš dešimties į finalą patekusių fotografijų serijų darbas „Cronostasi“, sukurtas fotomenininkų dueto iš Italijos Chiaros Panariti ir Gianfranco Ferraro, buvo vienareikšmiškai išrinktas nugalėtoju tiek tarptautinės fotografijos ekspertų komandos, tiek jungtinės fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO ir Kauno fotografijos galerijos kuratorinės komisijos. Nugalėtojai laimėjo pagrindinį konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO metu ir 2500 EUR piniginį prizą.

Penkiasdešimties fotografijų serijoje fotomenininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro įamžino gyvenimą Milane pandemijos COVID-19 karantino metu. Balkonuose ir languose išgyventas Milano gyventojų kasdienybės akimirkas fiksavę menininkai teigia, kad projektas „Cronostasi“ daugiausia dėmesio skiria intymiai ir visuotinei atnaujinto laiko suvokimo paieškai. „Stebėdami ir žiūrėdami į žmones nuotraukose, galėjome palyginti savo ir kitų laiką, kuris tapo matavimo vienetu to, kas vyko ir tebevyksta pasaulyje“, – apie savo patirtis pasakoja autoriai.

Į parodos atidarymą Lietuvoje dėl besitęsiančios pandemijos negalėję atvykti menininkai Kauno fotografijos galerijoje susirinkusiems žiūrovams pasakojo apie savo kūrybą iš anksto įrašytame vaizdo įraše, o į darbą įsigilinti padėjo jau daugelį metų Kaune gyvenantis italas, gimęs ir užaugęs Milane, VDU docentas Stefano M. Lanza, kuriam fotografijų serija „Cronostasi“ pasirodė kaip „teisingas požiūris į neteisingą situaciją“. „Čia yra tarsi dalijimasis tuo pačiu likimu, ta pačia dalia, ir kaip žmonės reaguoja į tokią sudėtingą ir netikėtą situaciją“, – žvelgdamas į nuotraukas mąstė Stefano M. Lanza.

Dėl pagrindinio KAUNAS PHOTO STAR konkurso apdovanojimo varžėsi 10 finalininkų iš 8 pasaulio šalių: Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“, Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“, Guillem Vidal (Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“, Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“, Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“, Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“, Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“, Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“, Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“, Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“. KAUNAS PHOTO STAR parodų atidarymų maratoną ir nugalėtojo paskelbimą fotomenininkai sekė virtualiai – stebėdami gyvas transliacijas internetu, kurias visi norintys gali peržiūrėti festivalio KAUNAS PHOTO „Facebook“ paskyroje.

Visų 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso finalininkų darbai rodomi Kaune keturiose lauko parodose Čečėnijos aikštėje, Kalniečių parke, skvere prie Valstybinės mokesčių inspekcijos Žemuosiuose Šančiuose ir Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje, bei šešiose Kauno miesto galerinėse-muziejinėse erdvėse: Kauno fotografijos galerijoje, Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, Kauno Įvairių Tautų Kultūrų Centre, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre. Tikslią festivalio programą rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybėEPSON
Informacinis rėmėjas: LRT
Partneriai: Kauno fotografijos galerijaKauno miesto muziejusKauno Vinco Kudirkos viešoji bibliotekaKauno Įvairių Tautų Kultūrų Centras, Maironio lietuvių literatūros muziejusVytauto Didžiojo universitetas
Lauko parodų rėmėjas:  MB „Kauno Želdiniai“




Rugsėjo 3 dieną – festivalio KAUNAS PHOTO konkurso laureatų parodų atidarymų maratonas

Ketvirtadienį, rugsėjo 3 d., įvairiose Kauno miesto galerinėse, muziejinėse, o taip pat ir lauko erdvėse įsikurs 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO jubiliejinio – jau dešimtojo – fotografijos konkurso KAUNAS PHOTO STAR finalininkų kūriniai tema „Periferinės vizijos“. Atidarymų maratonas nuvinguriuos per visą Kauną: maršrutas prasidės 13 val. Čečėnijos aikštėje, tęsis Kalniečių parke (prie Savanorių pr.), užsuks į Žemuosius Šančius, aplankys Kauno centrą, zigzagais vingiuos per senamiestį ir tradiciškai užsibaigs Kauno fotografijos galerijoje 18 val., kur bus paskelbtas KAUNAS PHOTO STAR 2020 nugalėtojas. Vakaras prasitęs Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur nuo 20 val. vyks finalininkų fotografijų peržiūra ir susitikimas su fotomenininke Dovile Dagiene-DoDa. Atidarymo renginiai – nemokami, o tikslus tvarkaraštis – šio pranešimo pabaigoje. Atvirą konkursą KAUNAS PHOTO STAR fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO rengia nuo 2010 m. siekiant išskirti ir pagerbti ateities fotografijos žvaigždes.

Dėl pandemijos teko ieškoti sprendimų bei pakoreguoti parodos atidarymų formatą. Nors kasmet fotomenininkai iš užsienio šalių atvyksta į Lietuvą, dalyvauja parodų atidarymuose ir savo darbus pristato gyvai, šiais metais žiūrovams kalbės per ekranus. Daugelyje atidarymų renginių, kur eksponuojami užsienio fotografų darbai, bus rodomi iš anksto įrašyti video įrašai, kuriuose autoriai papasakos apie savo kūrybą. Patys menininkai bei žiūrovai, negalintys atvykti į dienos renginius, taip pat neliks jų nepamatę – parodų atidarymus festivalis KAUNAS PHOTO tiesiogiai transliuos festivalio „Facebook“ paskyroje.

© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“

Tema „Periferinės vizijos“ sudomino lietuvių fotografus

17-asis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 konteksto pasekoje, pakvietė fotografus teikti darbus KAUNAS PHOTO STAR 2020 konkursui tema „Periferinės vizijos“. Buvo laukiami darbai, tyrinėjantys paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Su šia tema festivalis „KAUNAS PHOTO“ 2020 metais nori atikreipti dėmesį į tai, kas tapo svarbu, nors iki šiol taip nemanėme.

Tradiciniu tapęs, jau dešimtasis KAUNAS PHOTO STAR konkursas sulaukė menininkų susidomėjimo iš viso pasaulio: buvo gauta 170 fotografijų serijų iš 38 pasaulio šalių. Tačiau organizatorius labiausiai nudžiugino tai, kad Lietuvos fotografai, pateikę konkursui 19 serijų, buvo vieni iš aktyviausių konkurso dalyvių. Tai pirmas kartas per dešimtmetę KAUNAS PHOTO STAR  istoriją, kuomet lietuvių fotografai sudarė didžiausią dalyvių grupę. Iš jų dvi lietuvaičių serijos pateko tarp dešimties finalininkų. Finalininkų atranką atliko devynių narių tarptautinė fotografijos kuratorių komisija iš Lietuvos, Lenkijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos ir Naujosios Zelandijos.

© Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“
© Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“

© Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“
© Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“

© Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“
© Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“

Vietoj aštuonių – dešimtukas

Nors konkurso KAUNAS PHOTO STAR žiuri balsavimais buvo planuota atrinkti aštuonis geriausius, dėl labai tankios kandidatų į finalininkus kaimynystės, jungtinė KAUNAS PHOTO ir Kauno fotografijos galerijos kuratorinė komisija priėmė sprendimą finalininkų sąrašą praplėsti iki dešimties. Į KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų dešimtuką pateko:

  • Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“
  • Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“
  • Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
  • Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“
  • Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“
  • Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“
  • Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“
  • Guillem Vidal (Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“
  • Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“
  • Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“

Į finalą išrinkti fotomenininkai varžosi dėl konkurso didžiojo prizo – personalinės parodos Kauno fotografijos galerijoje fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO metu ir 2500 EUR piniginio prizo. Visų finalininkų darbai rodomi bendroje parodoje įvairiose Kauno miesto galerinėse-muziejinėse bei atvirose erdvėse.

© Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“
© Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“

© Guillem Vidal ( Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“
© Guillem Vidal (Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“

Žiūrovai kviečiami prisijungti bet kurioje atidarymų maratono dalyje

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų parodų atidarymai vyks Kaune ketvirtadienį, rugsėjo 3 d., o nugalėtojas bus atskleistas dienos pabaigoje Kauno fotografijos galerijoje. Žiūrovai, negalintys skirti parodų lankymui visos popietės, kviečiami dalyvauti bet kurioje maršruto dalyje. Atidarymo renginiai – nemokami.

13.00 val. Čečėnijos aikštė (P. Lukšio g.)
13.40 val. Kalniečių parkas (prie Savanorių pr.)
14.30 val. Skveras prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (A. Juozapavičiaus pr. 57)
15.10 val. Žaliakalnio funikulieriaus papėdė (V. Putvinskio g. 22)
15.30 val. VDU daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras (V. Putvinskio g. 23)
16.10 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centras (Šv. Gertrūdos g. 58)
16.30 val. Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius (A. Mapu g. 18)
17.00 val. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius (L. Zamenhofo g. 12)
17.30 val. Maironio lietuvių literatūros muziejus (Rotušės a. 13)
18.00 val. Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2) – „KAUNAS PHOTO STAR 2020“ Nugalėtojo paskelbimas.
20.00 val. Finalininkų projekcijų vakaras ir susitikimas su fotomenininke Dovile Dagiene-Doda Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13).

ℹ️ Primename, kad renginių metu būtina dėvėti privalomas apsaugos priemones bei laikytis saugių atstumų. Renginiai bus fotografuojami / filmuojami viešinimo tikslais.

© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“
© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“

© Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“
© Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“

© Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“
© Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“

© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON
Informacinis rėmėjas: LRT
Partneriai: Kauno fotografijos galerija, Kauno miesto muziejus, Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Kauno Įvairių Tautų Kultūrų Centras, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas
Lauko parodų rėmėjas:  MB „Kauno Želdiniai“

www.KaunasPhoto.com




KAUNAS PHOTO 2020 Lazdijuose: nuo „Europos kelio“ trisdešimtmečio iki migracijos išjungimo metaforų

Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO atvyksta į Lazdijus su mini festivaliu. Lazdijų krašto muziejuje (Seinų g. 29, Lazdijai) nuo rugpjūčio 24 d. ir A. Ramanausko-Vanago aikštėje nuo rugpjūčio 23 d. veiks Mindaugo Kavaliausko fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“. Aikštėje taip pat veiks menininko iš Kolumbijos darbų, sukurtų Veisiejuose paroda „Įjungti/Išjungti migraciją“. Rugsėjo 8 d. Lazdijų krašto muziejuje vyks edukacinės programos Lazdijų moksleiviams, o nuo 17:30 Lazdijų kultūros centre (Vilniaus g. 6, Lazdijai) atviras susitikimas su parodos autoriumi ir fotografijų projekcijų renginys. Parodos veiks iki rugsėjo 18 d.

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO 2020 su tema „Periferinės vizijos“ grįžta prie periferijų, provincijos, „nereikšmingų“ vietovių, siužetų. Todėl dalis 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodų ir renginių kelsis į Lietuvos miestus ir miestelius. Lazdijuose rengiamas mini festivalis su keliomis parodomis, edukaciniais renginiais, fotografijų projekcijomis, užsienio menininko rezidencija.

KAUNAS PHOTO programos Lazdijuose leitmotyvas – festivalio įkūrėjo Mindaugo Kavaliausko archyvinių fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją. Raudona spalva parodos pavadinime minima neatsitiktinai. Parodoje – trisdešimties metų senumo įvykius menančios tuomet penkiolikmečio Kauno fotomeno mokyklos mokinio Mindaugo fotografijos yra apie pirmąjį Molotovo ir Ribentropo pakto minėjimą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai laikmetis, kuriame Lietuva praeityje paliko raudonąją priespaudą. Fotografijos – apie tai, kaip nebijojome lietaus, pažliugusios pievos, nes į laisvę eiti buvo daug svarbiau. Ten tikėjomės rasti laisvą žodį, klestėjimą, o sovietmečio, ekonominės blokados diskomforto likučiai atrodė nereikšmigi, palyginus su galimybe sugrįžti į Europą. Raudonos spalvos motyvą, tiksliau šios spalvos nebuvimą randame ir juodai-baltos fotografijos techninėse plonybėse. 1990 metais M. Kavaliauskas, kaip ir beveik visi fotografai Lietuvoje, naudojo buvusias deficitinėmis, dažnai brokuotas, tarybinės gamybos fotojuosteles, labiau jautrias mėlynai (dangaus) šviesai/spalvai. Todėl siekiant patamsinti dangų ir gauti dramatiškesnį vizualinį efektą, naudojo raudonos spalvos filtrą. O šis sukūrė ir pašalinių efektų – viskas, kas buvo raudona, įskaitant transparantų užrašus, pašviesėjo, arba net išnyko…

Pagrindinė parodos dalis rodoma Lazdijų krašto muziejuje, o papildoma dalis su didelių minių fotografijomis bus rodoma stenduose aikštėje priešais šv. Onos bažnyčią. Šioje dalyje lazdijiečiai kviečiami rasti save fotografijose.

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

Čia pat, aikštėje bus rodoma menininko iš Kolumbijos Santiago Escobar Jaramillo darbų, sukurtų Veisiejuose, paroda „Įjungti/Išjungti migraciją“ apie atokių miestelių žmonių mobilumo metaforas. 2017 metais VšĮ „Šviesos raštas“ ir Veisiejų seniūnijos surengtoje meninėje rezidencijoje fotografas ir architektas iš Kolumbijos, besispecializuojantis kūrybos su bendruomenėmis projektuose, su Veisiejų gyventojų pagalba rinko senus, nebetinkamus naudoti baldus ir kūrė iš jų skulptūrą, kurią perveždamas į skirtingas miestelio vietas, transformuodavo į vis kitą judumo ar sėslaus gyvenimo metaforą ir ją fotografuodavo: batas, automobilis, laivas, lėktuvas, namai, pastogė…

© Santiago Escobar Jaramillo
© Santiago Escobar Jaramillo

© Santiago Escobar Jaramillo
© Santiago Escobar Jaramillo

Rugsėjo 8 d.:
– nuo 11 val. Lazdijų krašto muziejuje vyks edukaciniai užsiėmimai „Fotografuoti laisvę“ Lazdijų moksleiviams;
– 17:30 val. Lazdijų kultūros centre vyks susitikimas su Mindaugu Kavaliausku ir viso „Europos kelio“ fotografijų archyvo peržiūra ekrane. Kviečiami visi, ypač mitingo „Europos kelias“ dalyviai“;
– 18:00 ten pat vakarą pratęs fotomeno festivalio „KAUNAS PHOTO“ fotografijų projekcijos.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra vienas strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.

KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
KAUNAS PHOTO partneriai Lazdijuose: Lazdijų rajono savivaldybė, Lazdijų krašto muziejus, Lazdijų kultūros centras.