Skaitmeninis-Virtualus-Tikras. Parodos 2019

Fotografuoju JAV armijos bazių mokymo vietose esančiuse išgalvotuose Irako ir Afganistano kaimuose. Kaimai veikia kaip neįprastos aptarnavimo stotys išvykstantiems į karą ir iš jo pabėgusiems žmonėms. JAV kariai bendrauja su apsimetusiais kaimiečiais, kurie dažniausiai yra neseniai imigravę iš Irako ir Afganistano, ir dabar Amerikoje vaidindami gyvenimo, kurį paliko, versiją. Kaimai yra gyvenvietės, įrengtos pasitelkus fantastišką vaizduotę. Aktoriai dienos metu tarp treniruočių ir po jų vaidina policijos pareigūnų, sodininkų ir kavinių savininkų vaidmenis. Kaimo gyventojai sodina augalus, po kelių mėnesių nuima derlių maistui. Kiti leidžia laisvalaikį piešdami ant vidaus sienų, kad pagražintų savo aplinką, gamina meno dirbinius ar rankdarbius, prekiauja jais su kitais kaimiečiais. Pasauliai, kuriuos jie konstruoja, yra ir vakarietiški, ir islamiški, įtikinamai tikslūs ir komiškai neteisingi, kasdieniški ir košmariški.

Christopheris Simsas gimė Mičigane ir užaugo Atlantoje, Džordžijos valstijoje. Duke universitete įgijo istorijos bakalauro laipsnį, vizualinės komunikacijos magistro laipsnį Šiaurės Karolinos universitete ir dailės magistro laipsnį Merilendo instituto dailės koledže. Dirbo fotografijos archyvaru JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone, o šiuo metu dėsto ir dirba Duke universitete. Paskutinės jo parodos yra parodos buvo eksponuotos Kembridžo universitete, Zagrebo Šiuolaikinio meno muziejuje ir Šiaurės Karolinos meno muziejuje. Darbai publikuoti leidiniuose „The Washington Post“, „BBC World Service“, „Roll Call“ ir „Flavorwire“.Buvo nominuotas ir apdovanotas įvairiuose konkursuose, 2015 m. apdovanotas fotografijos meno „Arte Laguna“ premija.

„Mauthauzenas. Austrijoje, greičiausiai kaip ir likusioje Europos dalyje, o galimai ir visame pasaulyje, šio Aukštutinės Austrijos miestelio pavadinimas artimiausius 1000 istorijos metų nebeskambės neutraliai. Tarp 1938-ųjų ir 1945-ųjų, Mauthauzeno koncentracijos stovykloje ir jos padaliniuose buvo nužudyta virš 90tūkst. žmonių. Pasirinktas parodos pavadinimas negali būti labiau objektyvesnis nei M 48° 15’ 24.13’’ N, 14° 30’ 6.31’’ E – tai yra Mauthauzeno koordinatės. Zinkas siekia ne dokumentuoti, o sudirginti. Jis verčia mus pažvelgti iš arčiau ir atsiverti daugialypei diskusijai. Jo tikslas yra parodyti dvigubą išnykimą: išmirusius žmones ir išnykstančius atsiminimus. Tai kritiniu požiūriu intensyviai tyrinėjama senaties termino neturinti praeitis. Kaip meno formą, Marco Zinkas pasirenka analoginę fotografiją. Prieš eksponuodamas juostelę, ją apdirba: kaitina, pramuša skyles, apdoroja chloru ar rašalo valikliu. Tada su pažeista juostele fotografuoja parinktas vietas koncentracijos stovyklos viduje ar išorėje. Nuotraukos pateikiamos kaip medijų įvairovė: kaip panoraminės nuotraukos, kaip trijų krypčių nuotraukos, klaidinančia perspektyva, taip pat kaip konceptualūs pokyčiai. Darbe „Žvilgsnis į niekur“ („Viewintonothing“, angl.), vaizduodamas kambarį, kuriame buvo laikoma 500 kalinių, Zinkas panaudoja 500 atskirų nuotraukų, kurių kiekvienoje vaizdo perspektyva šiek tiek pasislinkusi – tai simbolizuoja 500 akių porų, žiūrinčių pro langą. Kartais Zinko fotografijos – padarytos greitai ir slaptai, išblukintos saulės, sunaikintos laiko poveikio – atrodo kaip istoriniai objektai. Kartais nuotraukų defektai, rodos, pasakoja apie žiaurumus, kurie čia buvo padaryti prieš mažiau nei aštuonis dešimtmečius. O kartais tampa matoma, tai, kas, atrodo, jau daugiau nebegali būti pamatyta. Šiuo darbu Marko Zinkas primena mums, kad visa tai įmanoma: ir tai, ką primena mums praeitis, ir įspėjimas apie tai, kas dar ateina. Viską galime pamatyti, jei tik norime matyti.“ (WolfgangasHuber-Langas, 2018).

Marko Zinkas gimė 1975-aisiais, Gaschurne, Austrijoje. Savo pirmąjį menininko išsilavinimą jis gavo iš austrų menininko Ingo Springenschmid‘o. Tuomet jis studijavo Dailės akademijoje Vienoje, kur lankė meno ir fotografijos paskaitas, plėtė savo vaizdinio matymo erdvę ir meno pojūtį viešose erdvėse ir pasirodymuose. Vienoje jis baigė Friedl Kubelkos mokykloje meninės fotografijos specialybę, Vienos universitete studijavo Germanų filologiją, žurnalistiką ir meno istoriją.

Fotografas Johnas Angersonas kartu su istorijos profesoriumi Ianu McBride‘u sudarė sąrašą istorinių ypatingų ar lemiamų įvykių, vykusių Europoje nuo 1900 metų. Šiuolaikinės nuotraukos buvo padarytos tiksliai toje pačioje vietoje ir tą pačią dieną, kur ir kuomet vyko aktualūs įvykiai. Archyvinės nuotraukos ir artefaktai iš to istorinio periodo buvo kruopščiai ištyrinėti, siekiant sujungti praeitį su dabartimi. Tačiau netgi kur aplinka atrodo nepakitusi, kaip tiltas Sarajeve arba atpažįstamos durys ir plytos Downing Street gatvėje, pasitelkta kitokia kontempliacija – gelmė užleidžia vietą patosui, kaip pasaulis imasi savo lengvabūdiško verslo. Projektas „Šią dieną“ veikia lyg paminklas, raginantis atsižvelgti į dabarties galią. Šie įvykiai yra kartu ir laikini, ir amžini – trunkantys akimirksnį, bet jų pasekmės pakeistų Europą amžiams.

Johnas Angersonas (g.1969 Bristolyje, Anglijoje) pradėjo savo karjerą ankstyvais devyniasdešimtaisiais, atsidengiant Berlyno sienai ir keičiantis Rytų Europos geopolitiniam žemėlapiui. Nuo tada jis praktikuoja skirtingas dokumentinės fotografijos kalbas, savo tyrinėjimuose sutelkia dėmesį ties tuo, kaip formuojasi, keičiasi ir vystosi konkrečios bendruomenės. Jo asmeniniai projektai tapo pripažinti kritikų ir buvo eksponuojami didžiosiose meno institucijose Jungtinėje Karalystėje ir užsienyje. Jo monografijoje „Meilė, Jėga, Pasiaukojimas“ dokumentuojamas Jėzaus armijos – neocharizminio evangelinio krikščionių judėjimo dvidešimties metų laikotarpis detaliai atskleidžia fanatišką religiją. Dabar jis tęsia asmeninius fotografavimo projektus, veda paskaitas universitete ir fotografuoja žurnalams, labdaros organizacijoms bei dizaino agentūroms.

„Lik sveikas, Pchenjane“ – nerimą keliantis regėjimo ir tikėjimo aktas išgalvotoje kelionėje į Šiaurės Korėją. Respublika pristatoma per užkoduotą vaizdinį žaidimą, atspindintį fotografijos išraiškingą privilegiją paslėptą padaryti matomu, pateikti tikrumą, stiprinantį mūsų norą tikėti. „Lik sveikas, Pchenjane“ siūlo išsamiai patyrinėti šią jėgą. Anot vokiečių filosofo Martino Heideggerio, pasaulio kaip paveikslo užkariavimas buvo esminis modernaus amžiaus įvykis. Ir vis dėlto, mums pateiktas gaublys nerandamas realybėje, tik dirbtiniame atspindyje, simboliškai atkartojančiame vaizdą. Tokie fotografai kaip Simão intensyviai kvestionuoja tikrovės ir tiesos partnerystę, praradusią savo ankstesnę hegemoniją. Šis iššūkis ankstesniems fotografijos objektyvumo siekiams ir ši pateikiama tikrovės iliuzija, traktuojanti pasaulį kaip fikciją, ir yra viena iš pagrindinių problemų, kurią sprendžia Simão. „Lik sveikas, Pchenjane“ suteikia stebėtojams galimybę persvarstyti savo vaizdinius kodus ir atgaivina žaismingą vaizdo bei žiūrovo bendrininkavimą. Mes liudijame, kaip ta išgalvota kelionė per fotografiją, tapo realia.

Paulo Simão, gimė 1973 m. Santareno mieste, gyvena Lisabonoje, Portugalijoje. Lisabonoje studijavo reklamą. Dirba grafikos dizaineriu. 2013–2017 m. Lisabonos Dailės mokykloje studijavo fotografiją. Nominuotas ir apdovanotas daugelyje tarptautinių konkursų ir projektų. Asmeninės ir kolektyvinės parodos eksponuotos įvairiose fotografijos galerijose Portugalijoje ir užsienio šalyse, tokiose kaip Ispanija, Vokietija, JAV, Indija. „Lik sveikas, Pchenjane“ paroda buvo eksponuota Albert Hall muziejuje, Džaipure, Indijoje ir Goa muziejujePanadžyje, Indijoje. Išrinktas „Discovery Awards 2016“ apdovanojimams, dalyvauja projekcijų sesijoje su projektu „Prozac“ Bragos mieste, Portugalijoje.

Gaisrai smirda. Juodi nuodingi dūmai užteršia orą. Suknežinti monitoriai, išardyti kompiuteriai ir senų televizorių skeletai nukloja žemę. Agbogblošyje (angl. Agbogbloshie), didžiausiame pasaulyje elektroninių atliekų sąvartyne, vyrai ir berniukai, naudodami primityvius įrankius arba plikomis rankomis ardo pasenusią technologijų įrangą. Jie ant grindinio daužo elektroninius prietaisus ir atskiria metalą nuo plastiko. Kai Löffelbeinas sekė elektroninių atliekų takais nuo Europos ir JAV iki apokaliptinio Agbogblošio peizažo Ganoje, iki elektroninių atliekų miesto Giju (Guiyu) Kinijoje ir iki kiemo dirbtuvių Niu Delyje, Indijoje,jis dokumentavo neįtikėtinas sąlygas, kuriomis dirba darbuotojai, net vaikai, bandydami atrasti bet kokių naudingų žaliavų, esančių mūsų atliekose, kurios nelegaliai eksportuojamos iš Vakarų šalių, siekiant išvengti brangaus šiukšlių tvarkymo. Vis labiau suskaitmenintame pasaulyje, gyvenimas be elektronikos prietaisų mums tapo nebeįsivaizduojamas. Mes nuolat esame apsupti kompiuterių, mobilių telefonų, MP3 grotuvų, ir planšečių. Mes išsiskiriame iš kitų per savo turimus produktus – mums nuolat reikia naujausio išmanaus, greičiausio procesoriaus ir ploniausio nešiojamo kompiuterio. Mūsų vartojimas leidžia susidaryti kalnams elektroninių atliekų ir kiekvienais metais tai nepakenčiamai auga.

Kai Löffelbeinas (gimė 1981 m.) yra laisvai samdomas dokumentikos fotografas, įsikūręs Hanoveryje ir Berlyne, Vokietijoje. Berlyne jis studijavo politikos mokslus, o Hanoverio Taikomųjų mokslų ir meno universitete – žurnalistinę bei dokumentinę fotografiją, ir dirbo įvairiose Azijos ir Afrikos šalyse, įsipareigodamas ilgalaikiuose projektuose. Jo darbai atspindi jo domėjimąsi, kaip politinės ir ekonominės struktūros formuoja šiuolaikinę visuomenę. 2018-aisiais jis išleido savo pirmąją knygą „Ctrl-X, elektroninių atliekų topografija“. Jo darbai buvo pristatomi, už tai jis yra įvertintas daugeliu tarptautinių apdovanojimų.

Dėl šeimas skaldančios pasaulinės imigracijos politikos, Vidaus reikalų ministerija (angl. Home Office) priverstinai išskiria tūkstančius britų šeimų. Taip auga vadinamų „Skype šeimų“, priverstų tarpusavyje bendrauti per modernias komunikacijos priemones, skaičius. Parodos pavadinimui simboliškai pasirinktas „C-R92/BY“ pašto kodas Londone nurodo Vidaus reikalų ministerijai priklausančio vizų ir imigracijos skyriaus lokaciją. Šis skyrius tvarko žmonių, norinčių apsilankyti, dirbti, studijuoti ar įsikurti Didžiojoje Britanijoje, prašymus.

Viena vertus, „C-R92/BY“ siekia parodyti, kaip iki dviejų dimensijų sumažinamas santykių palaikymas su šeimos nariu, kuris fiziškai ir geografiškai pašalintas iš šeimos gyvenimo; ką reiškia, kai neginčijamai unikalus paverčiamas visišku atkartojimu. Galimai ir mano žmona ateinančiais metais akis į akį susidurs su deportacija, todėl, naudojant vaizdus, dokumentus, parodymus apie kitus patiriamo sulaikymo sunkumus ir kovą už šeimos gyvenimą, mano asmeninės patirties savirefleksija susipynė su kitų, tai išgyvenančių šeimų patirtimi. Antra vertus, begalinis atkartojimas simbolizuojamas negatyviose nuotraukose. Be to, peržiūrėdami pozityvines nuotraukas, žiūrovai yra skatinami panaudoti savo mobiliųjų telefonų apverstą ekraną, kaip tarpininką, kuris gerai pažįstamas nukentėjusioms šeimoms. Dar kitaip – žiūrovai per pozityvines fotografijas gali patirti optinę iliuziją. Žiūrėdami į vaizdą trisdešimt sekundžių, tada pasisukę į baltą foną ir ilgai mirksėdami, jie gali pamatyti, kaip vaizdas trumpam pasirodo ir išnyksta. Tai nejaugi mūsų „modernios bendravimo priemonės“ yra tik optinė iliuzija? „C-R92/BY“ suteikia tokiomis aplinkybėmis gyvenančių šeimų (mano – galimai taip pat) kančioms balsą, kad esame priversti žaisti skausmingame politikos žaidime. O kadangi Britanija ruošiasi palikti ES, ši paroda yrair įspėjimas apie galimą ateitį daugeliui tarptautinių šeimų – ir net galbūt mums visiems – vis labiau pereinantiems į pasaulį, apibrėžtą buvimu internete, ir kuriantiems santykius per vaizdus, pasirodančius mūsų ekranuose.

Samuelis Fordhamas yra daugiafunkcinis menininkas, dirbantis su fotografija, tekstu, vaizdu ir garsu. Šiuo metu studijuoja fotografijos magistro programą Bristolio universitete, ir yra sukūręs tyrimais pagrįstą praktiką, sutelkiančią dėmesį į intymių ir dažnai slepiamų istorijų pasakojimus, pabrėžiant problemas, susijusias su vaikyste, šeimos gerove ir lygybe. Fordhamo projektai yra rodomiįvairiose platformose kaip instaliacijos, knygos ir internetiniai dokumentai. Jo darbai buvo rodyti tarptautiniu mastu Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Per paskutiniuosius metus jo darbai buvo atrinkti daugeliui tarptautinių apdovanojimų. Šiuo metu Fordhamas rengia kitą savo ilgalaikio projekto etapą, kuris dokumentuoja priešišką aplinką ir prievarta atskirtas šeimas.

„Simuliacijų centrai“ yra nuo visuomenės uždarose ligoninių vietose organizuojamų praktinių mokymų, skirtų tik medicinos studentams ir ligoninės personalui, fotografinė dokumentacija. Simuliacijų centrai niekuo neišsiskiria nuo kitų ligoninės dalių, tačiau jie yra kur kas geriau įrengti, o pacientų vietą užima į žmones panašūs robotai, imituojantys gyvybines funkcijas ir reakcijas. Humanoidų išvaizda yra labiau groteskiška nei tikroviška. Nepaisant to, kad kai kurie automatizuoti pavidalai yra nerealūs ar keisti, simuliacija siekiama būsimus medikus paruošti situacijoms su realiais žmonėmis. Praktiniai įgūdžiai, kurie anksčiau buvo įgyjami profesinės praktikos metu, dabar įgyjami susiduriant su mašinomis. Įdomu tai, kad sąveikaudami su mašina mokiniai turėtų įgyti ne tik žinių apie žmogaus kūną, bet ir empatijos. Kiekvienas operacinis kambarys ribojasi su nedidele studija. Šios erdvės yra atskirtos Venecijos veidrodžiais ir sujungtos garsiakalbių sistema. Simuliacijų metu studijoje esantis centro darbuotojas simuliuoja paciento kalbą. Nenuspėjamas treniruočių kursas ir tiksliai simuliuojama automatinių kūnų reakcija, verčia mokinius emociškai įsitraukti į keistą teatrą. Nors simuliacija nėra susijusi nei su realiu žmogumi, nei su siaubingu kūno ir kraujo vaizdu, simuliacija yra nepaprastai autentiška ir kelia didelį stresą.

Agata Wieczorek (gimė 1992 m., Lenkijoje) gyvena Lodzėje, kur šiuo metu baigia savo magistro studijas Nacionalinėje kino mokykloje. Anksčiau studijavo grafiką ir tapybą Lodzės „Strzeminski“ dailės akademijoje ir baigė mokslus su pagyrimu.Wieczorek praktikuoja derindama filmą, fotografiją ir animaciją. Apimanti tiek dokumentinį požiūrį, tiek darbą studijoje. Savo darbais ji dažnai patenka į hermetišką aplinką ir dirba su socialiai atskirtomis grupėmis, siekdama ištirti neįprastą tapatybės, savęs ir lyties supratimą. Jos darbai buvo eksponuojami ir apdovanoti tarptautiniu mastu, įskaitant „Obscura“ fotografijos festivalį, Penangą, Varšuvos nuotraukų dienas,tarptautinius fotografijos festivalius „Vida Vida“ Zagrebe ir GESTE Paryžiuje ir kt. Ji taip pat yra rašytoja.

Per pastaruosius du metus Kinija vykdė masinį susidorojimą su musulmonų mažumų bendruomenėmis savo didžiuliame vakariniame Sindziango regione. Kad būtų galima stebėti kiekvieno gyventojo gyvenimą, regione plačiai naudojamos pažangiausios stebėjimo technologijos, tokios kaip veido atpažinimas ir DNR rinkimas. 2019 m. vasario mėn. vykęs didelis duomenų nutekėjimas atskleidė, kad Kinijos veido atpažinimo įmonė „SenseNets“, naudodama 6,7 mln. seklių Sindziango mieste, nuolat seka daugiau nei 2,5 mln. musulmonų – vietose, pažymėtose tokiais aprašymais kaip „mečetė“, „viešbutis“, „interneto kavinė“ ir panašiais, greičiausiai bus rastos stebėjimo kameros.

Darbų serija „Privatumo ministerija“ tiria veido atpažinimo technologijų, kurias Kinijos vyriausybė naudoja Sindziango regiono gyventojams stebėti ir engti, mechanizmą. Kad tai išsiaiškinčiau, nuvykau į Kašgarą, vieną iš paskutinių uigūrų kultūros bastionų Sindziange, tikriausiai labiausiai stebimą miestoregioną, pabandyti dokumentuoti, kaip vyriausybė pavertė technologijas represijų priemonėmis. Prieš kelionę, bendradarbiaudami su prancūzų informacinių technologijų inžinieriumi Williamu Attache, sukūrėme veido atpažinimo programinę įrangą, panašią į tą, kurią naudoja Kinijos vyriausybėsavo gyventojams sekti, ypač Sindziango regione. Programinę įrangą nustatėme taip, kad atpažinusi nuotraukoje esančius žmones, tiesiogiai nupieštų biometrinę informaciją apie jų veidus, kaip tai vyksta stebėjimo kamerų viduje. Vienos technologijosparodo veidus naudodamos raudonus taškus, vadinamus veido orientyrais, kitos – „Delaunay“ schemas, efektyviai atvaizduojančias veidą. Tada, nesigilindamas į pačią stebėjimo sistemą, pradėjau fotografuoti uigūrų ir kitų mažumų, kurioms gresia pavojus, kasdienį gyvenimą. Grįžęs į savo viešbučio kambarį, nuotraukas įkėliau į veido atpažinimo programinę įrangą, kuri automatiškai atpažino ir nupiešė nuotraukoje esančių piliečių atitinkamą biometrinę veido informaciją. Per kūrybinį procesą „Privatumo ministerija“ atskleidžia šios nematomos technologijos intrigą ir pavojų, ir tuo pat metu dokumentuoja bei pagerbia tai, kas liko iš šių bendruomenių gyvybingos, planuojamos sunaikinti kultūros. Gautos nuotraukos išblukina ribas tarp realybės ir virtualumo, bet taip pattame pačiame paveiksle įkūnija ateities žvilgsnį ir praeities griuvėsius.

Maxime Matthys (g. 1995 m. Briuselyje, Belgija) yra vaizduojamojo meno kūrėjas ir fotografas. 2015 m. jis studijavo fotografiją Tulūzos fotografijos ir dizaino mokykloje, 2017 m. žurnalistinę fotografiją Paryžiuje. Padirbęs spaudos pramonėje suprato, kad jam labiau patinka įtraukti žiūrovą į mąstymo procesą ir leisti jam atkurti savo istoriją. Jo darbas sutelktas į tai, kaip technologijos daro įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui ir keičia mūsų suvokimą apie realybę. Tyrinėdamas naujas pasakojimo formas fotografijoje, jis nuolat dokumentuoja svarbias problemas, formuojančias mūsų ateitį. Tarptautinių apdovanojimų laureatas. Darbai buvo eksponuojami Europos fotografijos namuose Paryžiuje ir „Camando Design“ mokykloje, tarptautiniuose festivaliuose Kanadoje, Indonezijoje ir Prancūzijoje, publikuoti „Le Monde“, „Médiapart“, „Libération“, „Fisheye“ ir kituose žurnaluose.

Šioje nuotraukų kolekcijoje – kruopščiai surinkti skirtingų tipų technologiniai daiktai, kurie per šešis mėnesius buvo paimti iš atliekų apdorojimo stoties, nufotografuoti studijoje ir sugrąžinti į pradinę vietą. Šie daiktai buvo parinkti atsižvelgiant į skirtingas jų nusidėvėjimo būsenas, kriterijus ir to daikto gyvenimo tikslą. Nustatyta, kad jie visą laiką buvo naudojami. Nors kai kurie akivaizdžiai yra iš kitokio gamybos laiko, galų gale atėjo jųišardymo ir visiško sunaikinimo arba kitaip – „mirties“ laikas.

Vienas iš šio projekto tikslų buvo suabejoti daiktų patvarumu, kai atsparumas vis dar mūsų, vartotojų, yra labai vertinamas, ypač šiais laikais, kai aplinkos problemos, tokios kaip šiukšlių šalinimas ir išteklių sunaudojimas, kelia didžiausią susirūpinimą.

Kitas tikslas yra demaskuoti fotografuojamo gaminio reklamą ir daikto santykį su mumis, žmonėmis. Nustatyti metaforą, kaip mes suvokiame daiktus, ir mūsų pačių destruktyvią prigimtį. Apmąstome, kokią vertę mes suteikiame daiktams, kokį poveikį tai daro mūsų gyvenimams ir kaip mes elgiamės su jų egzistavimu ir pomirtiniu gyvenimu, kaip mūsų pačių egzistavimo greito vartojimo visuomenėje pasekme.

Diogo Carlos da Maia (gimė 1981, Lisabonoje) reklamos ir meno krypties bakalaurą įgijo Londone. Lisabonoje studijavo fotografiją, pagrindinis kursas apie įvairius fotografijos komponentus ir technikas. Dirba kaip antikvarinių gaminių fotografas pavieniams klientams, aukcionų rengėjams ir muziejams. Aktyvus įvairių katalogų kūrimo bendradarbis; sukūręs darbus „Sotheby’sLondon“, lėlių muziejuje Lisabonoje, „DavidHockney Studio“ bendradarbiaujant su Paryžiaus „Pompidou“ centro fotografais. Viena iš jo surengtų eksponuojamų parodų buvo parodyta Nacionaliniame gamtos istorijos ir mokslo muziejuje, Lisabonoje.

Dirbdamas šį darbą, ketinu parodyti gydomąją energiją mūsų planetai, suteikdamas grožį ir atkurdamas harmoniją toms sritims, kurias smarkiai paveikė žmogaus veikla. Kvadratinė, bet apvali Mandalos kompozicija su savo kristaline struktūra ir geometrine pusiausvyra sukuria šventą erdvę, skirtą padėti rastis meditacijai ir sutelkti mūsų energiją.

Kaip pareiškė Jungo pasekėja analitikė Marie-LouisevonFranz:

„Mandala tarnauja konservatyviam tikslui – atkurti anksčiau egzistavusią tvarką. Tačiau ji taip pat tarnauja kūrybiniam tikslui suteikti išraišką ir formą tam, ko dar nėra, kažkam naujam ir nepakartojamam. Tai yra kylančiosios spiralės procesas – mandala auga į viršų, tuo pačiu metu vėl ir vėl grįždama į tą patį tašką.“

„Mandalos planetai žemei“ vaizdai yra palydovinės nuotraukos, atsisiųstos iš interneto, apdorotos „Photoshop“.  Tris kartus atspindinčios save veidrodyje jos sukuria tobulą kvadratą. Kiekviena mandala turi savo skaičių (iki 100), tačiau eilės tvarka nėra svarbi. Kiekvienas kūrinys identifikuojamas pagal vietą ir vykdomą veiklą.

Iš pradžių mano žemės paviršiaus tyrimai vyko aplink „karštas“ karinio / branduolinio ginklo laikymo ir išardymo vietas, tačiau aš greitai praplėčiau savo interesus, įtraukdamas kitas sritis, kurias reikšmingai pakeitė mūsų nekontroliuojama mineralų ir rūdos gavyba; nuolat besiplečiančių mūsų buveinių ir milžiniškos infrastruktūros projektai; mūsų destruktyvūs karai ir materializmas neišdildomai marinantys mūsų aplinką.

Mano „keliones“ per Žemės rutulį dažniausiai pradeda naujienų straipsniai ir istoriniai pasakojimai bei antžeminiai vaizdai, kurie verčia mane ieškoti jųvaizdinių iš viršaus į apačią, kad geriau suprasčiau jos grafinį potencialą ir emocinį poveikį.

Aš daugiau nei 30 metų dirbu fotografu (samdomas ir asmeniniais projektais). Pastaruosius 20 metų dirbu ir eksponuoju savo darbus San Franciske, Hiustone ir kitose vietose.

Nedideliuose JAV miestuose techno-anarchistai stengiasi sujungti žmogų su mašina. Jie kuria prietaisus ir įtaisus, skirtus implantuoti į savo kūną, tapdami įsivaizduojamos transhumaniškos ateities jūrų kiaulytėmis. Jų rizikingi eksperimentai ir tvirtas tikėjimas technologijos emancipaciniu potencialu ginčija mokslą, mediciną ir etiką.

Fotografas sekė JAV biohakerių bendruomenę nuo 2015 iki 2019 m. Jo serija, vaizduojanti skubiai užsiuvamas chirurgines operacijas, pateikia priešingą vaizdą, neiaptakios vaizdinės ikonografijos apie tobulinimąsi ir ateitį. Hannesas Wiedemannas dokumentuoja vykstantį technologijų susiliejimą su žmogaus kūnu ir apskritai biologija. Fotografuodamas reportažines fotografijas ir dirbdamas arti vaizdo, jis betarpiškai tyrinėja tokius reiškinius kaip „pasidaryk pats“ kiborgą, plastinė chirurgija ir genų inžinerija.

Hannes Wiedemann yra Berlyne gyvenantis fotografas ir Ostkreuz fotografijos mokyklos absolventas. Jo darbai reguliariai eksponuojami ir leidžiami žurnaluose. „Grinders“ ir „Bits and Pieces“ buvo išleistos kaip menininkų knygos. Paskutinės parodos ir publikacijos: STRP festivalyje, Eindhovene, Olandijoje, Tegu Fotografijos Bienalėje, Pietų Korėjoje, Rygos Fotografijos bienalėje, Latvijoje, Šiuolaikinio meno muziejuje „NEW CITIZENS“, Zagrebe, Kroatijoje ir kt.

“Visada turėjau problemą dėl dažnai sutinkamo savo vardo. Jei pabandytumėt paieškoti mano vardo internete, pirmiausia atrastumėte pilvo šokėją, tada visokiausio tipo merginų dirbtinėmis šypsenomis (arba intymiomis pozomis). Seniau aš to nekenčiau. Bet jei kažkas tave trikdo, tu turi su tuo dirbti, apdoroti tai, ir panaudoti tai kūryboje.”

Rusų-olandų menininkės Irinos Popovos sukurtas projektas „Neužbaigta princesės knyga“ yra virtuali kelionė į Rusiją: naujas būdas susitikti žmones (naršant po jų profilius) ir naujas būdas juos fotografuoti (naudojant vaizdus, rastus internete). Šiame projekte menininkė naudoja rusišką „Facebook“ versiją „Vkontakte“.

Socialiniai tinklai nėra tapę vien tradicinės šeimos nuotraukų albumų pakaitalu, tačiau ir pagrindiniu pramogų šaltiniu ir savęs reprezentacijos forma. Panašu, kad tokioje patriarchalinėje šalyje kaip Rusija, moterys rimtai kovoja dėl vyrų dėmesio, o svarbiausiu gyvenimo sėkmės veiksniu tampa efektinga (o kartais ir perdėta) grožio idėja.

Šią medžiagą organizavau pagal menamą vienos netikros princesės pasakojimo liniją nuo gimimo iki senatvės. Didžiausias klausimas yra „kas nutinka princesei ištekėjus?“ Ar jos išnyksta, o tos beformės, amžių pasiekusios moterys, vilkinčios spalvotų strėlių ir leopardo kailio imitacijos sukneles, pačios pasirodo kaip ateiviai ar asteroidai?

Originalioje projekto redakcijoje yra apie 36 000 nuotraukų. Irina Popova dirbo 3 mėnesius su 3 asistentais, kad vieną po kitos parsisiųstų visas tas nuotraukas. Pirmiausia projektas buvo pristatytas 2013 m. lapkritį Ermitažo muziejuje, Amsterdame, grupinėje „Rusijos palydovai Amstelyje“ (angl. Russian Ateliers on Amstel) parodoje, kurioje menininkė nuklojo dvi sienas su daugiau nei 1000 nuotraukų. Užtruko dar du metus, kol ji padarė galutinę atranką ir suformavo iš jų knygą. Knygos viršeliai – rankų darbo gamybos (visi yra skirtingi, ir jų gamybai panaudoti išmesti moterų drabužiai).

Irina Popova (g. 1986 m Tverėje, Rusijoje) yra dokumentinių nuotraukų fotografė ir kuratorė. Pabaigė Tverės universitetą, Sank Paterburge studijavo dokumentinę fotografiją ir fotografiją bei medijas Maskvoje. 2010-aisiais persikėlė gyventi į Olandiją. Irina Popova dalyvavo daugelyje parodų ir fotografijos festivalių Rusijoje, Ukrainoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Birmoje ir Lisabonoje, įskaitant Portugalijos bienalę. Jos darbai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Russian Reporter“, „Ogoniok“, „The Guardian“, „Geo International“, „The New York Times“, „Gup Magazine“ ir „Lens Culture“. Popova’s work is included in the collections Darbai priklauso Rusijos valstybiniam muziejui, „Quai Branly“ muziejui Paryžiuje. Yra gavusi daugybę apdovanojimų ir nominacijų, She has received numerous awards and nominations, UNICEF prizo garbingame paminėjimą ir kt. Maskvos fotografijos ir medijų mokykloje dėsto fotografiją.

„Darbo jėga“ yra ambicingas dokumentinis projektas, piešiantis dabartinio Italijos darbo peizažo kompoziciją vykusio pasaulinio ekonominio nuosmukio rėmuose.

Projektą sudaro devynios dalys, dažnai savo temomis nutolę, ir ne tik geografiškai, tačiau ir susiję tarpusavyje. Tai – logistikos centrai, kompetencijų vertinimas, bankrotų aukcionai, skambučių priėmimo centrai, ketvirtoji pramonės revoliucija, sezoniniai darbuotojai migrantai, profsąjungų piketai, kiniškos tekstilės pramonė, darbuotojų nuoma. Skirtingi pasakojimai, apimantys temas nuo akivaizdžių krizės pasekmių iki globalizacijos poveikio, nuo technologinių inovacijų iki migracijos, nuo žlugimo iki atgimimo.

Šioje itališkoje kelionėje galima rasti ir kitose globalizuoto pasaulio dalyse atpažįstamų motyvų. Michele Borzoni pristato Italiją, kaip vieną iš atvejų, iliustruojančių ne tik ekonominės krizės pasekmes darbo sistemai, bet kitų, ilgesnių procesų, tokių kaip technologijų revoliucija, globalizacija ir migracija, įtaką. Tuo kalbama ir apie didėjantį darbo nepastovumą, senų gamybos sektorių dėvėjimąsi, logistikos aptarnavimo augimą, automatizaciją, pirmaeile tampančią vietinių gamintojų produkciją ir intensyvios migracijos, srūvančios iš besivystančių šalių, įtaką.

Parodoje eksponuojami du skyriai: Skambučių centrai ir Logistikos centrai.

„Skambučių centrai“. Po 2003-2008 metų bumo ir palyginus kuklaus, bet pastovaus augimo 2010-aisiais, skambučių centro sektorius dabar išgyvena sudėtingą krizę, todėl daug kompanijų naudojasi paslaugomis iš kaimyninių šalių, tokių kaip Albanija, kur darbas yra pigesnis.

„Logistikos centrai“. Amazon, Ikea, Ceva logistika yra korporacijos, pastatę savo logistikos centrus prie Pjačencos (Piacenza) miesto, esančio Italijos šiaurės rytų dalyje, dabar dar vadinamo Italijos logistikos sostine. Italijos logistikos sektorius dabar pasiekęs aukščiausius augimo rodiklius Europoje ir dabartinė jo vertė siekia 200 milijardų eurų, kas sudaro 13% Italijos BVP. Pjančencoje logistikos centrai užima viso 2 milijonus kvadratinių metrų ir samdo 6400 darbuotojų.

Michele Borzoni gimė 1979-aisiais Florencijoje, Italijoje. 2006-aisiais jis pabaigė Dokumentinės ir žurnalistinės fotografijos programą Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke. Dalyvavo Eddy‘io Adamso dirbtuvėse Barnstorm XIX. 2007-aisiais jo darbas „Srebrenica, kova už teisingumą“ buvo apdovanotas Yann Geffroy Apdovanojimų aukščiausiu prizu ir New York Times stipendija, buvo aukščiausiai įvertintas daugelyje kitų tarptautinių apdovanojimų. Nuo 2006-ųjų dirba su Italijos ir tarptautiniais žurnalais, tokiais kaip Time, International Herald Tribune, Newsweek, M Magazine, D, Vanity Fair, Elle, Io Donna, Marie Clair France, Internazionale, L’Espresso, Financial Times Magazine, Monocle, Geo ir kitais.

Atsiradus susidomėjimui technologijų įtaka visuomenei, šiuo projektu imtasi tirti, kaip plintanti technologija veikia kasdienį gyvenimą. Kadaise mokslininkų ir technologijų sekėjų saugotas savęs stebėjimas tapo dažna tendencija. Dabar žmonės, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais ir nešiojamais jutikliais gali įrašyti besiplečiantį savo duomenų diapazoną ir jį analizuoti.

Daugelis dažniausiai stebimų rodiklių yra susiję su sveikata ir savęs tobulinimu, tačiau galima sekti beveik viską: miegą, mankštą, nuotaiką, svorį – sąrašas beveik begalinis, kaip ir individualių savęs sekimo motyvacijų įvairovė. Šis projektas apžvelgia save sekančių žmonių istorijas, jų renkamus duomenis ir jų motyvaciją tyrinėti „kiekybinį save“.

Travisas Hodgesas yra britų fotografas, kurio specializacija yra portretų kūrimas ir istorijų pasakojimas. Nuolatinis susižavėjimas technologijomis paskatino Hodgesą dokumentuoti, kaip technologiniai pasiekimai daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Jo projektams atstovauja menininkų tinklas „INSTITUTE Artists“, publikuojamas ir eksponuojamas visame pasaulyje. Hodgesas yra apdovanotas „The Observer Hodge“, „Jerwood“ ir „Magenta“ fondo „Flash Forward“. Šiuo metu jis įsikūręs Vietname, ir kuria darbus, susijusius su ten sparčiai vykstančiais socialiniais ir ekonominiais pokyčiais.

2011 m. spalio 7 d. tinklaraštininkas ir dabar Vieningosios Rusijos partijos narys Vladimiras Burmatovas „Twitter“ socialiniame tinkle paskelbė įrašą – „Maskvoje šilta ir saulėta. Vasara! #AčiūPutinuiUžTai“ (VMoskve teplo i solntse. Leto! #spasiboputinuzaeto) –ir paragino kitus savo įrašuose naudoti šią grotažymę. Vien tik tą dieną daugiau nei 10.000 „Twitter“ vartotojų priėmė šį kvietimą ir #AčiūPutinuiUžTai tapo pirmąja pasaulyje populiaria kirilica parašyta grotažyme. Įrašai dažnai buvo sarkastiški ar kritiški Putino politinės darbotvarkės atžvilgiu.

Bendradabiavimo projektą „Geografinė padėtis“ vykdėme pastaruosius septynerius metus. „Twitter“ atnaujinimuose naudojome viešai įterpiamą GPS informaciją, kad galėtume sekti vartotojo įrašų vietas ir daryti nuotraukas, pažymėdami įrašo padarymo vietą realiame pasaulyje. Per 2016 m. birželio mėnesį trukusią menininkų rezidenciją su tarptautine meno organizacija „CEC ArtsLink“, fotografavome svetaines, susietas su #ThanksPutinForThis Sankt Peterburge ir Maskvoje. Pradėjus klaidžioti Sankt Peterburgo gatvėmis, projektas augo. Saulėtus vasaros vakarus praleidome su savo vertėju, kuris paaiškino „Twitter“ kalbėjimo niuansus, politinį klimatą ir įvykius, padariusius įtaką tiems įrašams.Taip pat pradėjome matyti paraleles su #ThanksObama grotažyme savo šalyje.

Šiuo metu projektą baigiame su nuotraukomis, pažymėtomis #ThanksObama, padarytomis Čikagoje ir Los Andžele. Visas projektas iliustruoja pasaulio lyderių ir jų rinkėjų santykius, nagrinėja įtampą, tebegyvenančią pasibaigus Šaltajam karui, ir analizuoja grotažymės, kaip idėjų rinkimo taško, naudojimą internete.

Esame dėkingi Jaroslavui Volovodui už patarimus ir vertimus. Šis projektas iš dalies tapo įmanomas dėl finansuojamos rezidencijos kartu su „CEC Artslink“.

Nate‘o Larsono ir Marni Shindelman bendra praktika tiria duomenis, sukauptus per tinklo ryšį. Asmeninės parodos eksponuojamos tokiose erdvėse, kaip George'o Eastmano muziejus, Orlando meno muziejus, „Blue Sky“ galerija ir Šiuolaikinio meno centras Las Vegasase. Jų bendri darbai buvo demonstruojami Denverio dailės muziejuje, Amerikos krištolo tiltų muziejuje, Hiustono dailės muziejuje ir Portlando meno muziejuje.Savo darbus pristatė daugybėje publikacijų tokiuose leidiniuose kaip „Wired“, „The Picture Show“, „New York Times“, „Washington Post“ ir „British Journal of Photography“. „Flash Powder Projects“ išleido savo pirmąją monografiją „Geolokacija“.

Internetas yra visur – ir vis dėlto jis nematomas mūsų akims. Taigi, kas iš tikrųjų yra internetas? Jis egzistuoja kaip fizinė ir administracinė infrastruktūra, jungianti serverius skirtingose šalyse ir žemynuose. Kiekvieną dieną šviesos signalo pavidalu optinio pluošto kabeliuose perduodamas milžiniškas duomenų kiekis. Šie povandeniniai kabeliai eina per vandenyno dugną ir susitinka tam tikrose susikirtimo vietose, tokiose kaip Sueco kanalas Egipte. Didelės apimties duomenų centrai ir interneto mainų punktai apgyvendina ir platina turinį. Tačiau be visų šių apčiuopiamų struktūrų, internetas išlieka vienas dalykas: tinklų tinklas, abstraktus objektas, vienalaikiškumo, matomumo ir nematomumo vieta, sistema ir anarchija, milijardai jungčių – ir daug humoro. Heinrichas Holtgreve'as vyko į Egiptą, Frankfurtą prie Maino ir Vokietijos pakrantės ieškoti interneto, kad šiek tiek išplėstų supratimą apie jo veikimą.

Heinrichas Holtgreve'as yra fotografas, įsikūręs Hamburge, Vokietijoje. Priklausydamas „Ostkreuz“ agentūrai, jis dirba su klientais tiek redakciniame, tiek komerciniame kontekstuose. Jo darbai publikuojami plačiai žinomuose fotografijos žurnaluose, parodos eksponuojamos galerijose visame pasaulyje ir yra apdovanotas daugeliu prestižinių apdovanojimų.

Kas minutę pasaulyje padaroma 1 920 000 nuotraukų.
Kas minutę „Snapchat“ tinkle pasidalijama 527 760 nuotraukų.
Kas minutę „WhatsApp“ tinkle pasidalijama 347 222 nuotraukomis.
Kas minutę „Facebook“ tinkle pasidalijama 243 055 nuotraukomis.
Kas minutę „Instagram“ tinkle pasidalijama 38 194 nuotraukomis.
3,2 milijardai interneto vartotojų.

2014-aisiais, pagal Mary Meeker metinę interneto tendencijų ataskaitą, žmonės kiekvieną dieną įkeldavo vidutiniškai 1,8 milijardo skaitmeninių vaizdų.

„Google“ apskaičiavo, kad šiuo metu internete yra 1 000 000 000 000 vaizdų ir nuotraukų.

Šis projektas yra apie tai, kad neįmanoma „suvirškinti“ nepaprastai daug nuotraukų, kurias mes kasdien gaminame nuo tada, kai ėmėme naudoti skaitmeninius fotoaparatus ir įrenginius, o mus kasdien užplūsta nesibaigiantis vaizdų srautas. Nuolat skrolindami – slinkdami žemyn išmaniųjų telefonų, planšečių, kompiuterių ekranuose nepaskiriame reikiamo laiko daugumai vaizdų, kuriuos matome, apeidami jų turinį ir žinutes.

Damienas Berney, gimė 1987 m. Nešatelyje (Šveicarijoje). 2005 m. baigė automatikos inžinieriaus specialybę. Po to sekė fotografo pameistrystės paieškos laikotarpis. 2011-aisiais, po trejų metų mokymosi su laisvai samdomu fotografu, veikiančiu kultūros srityje, Berney įgijo diplomą. Nuo 2013 m. dirba laisvai samdomu fotografu. Be savo komercinio darbo, Berney nuolat kuria projektus, leidžiančius fotografijai tyrinėti įvairias technikas ir temas. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Šveicarijoje.

Šiuo darbu keliu klausimus apie fotografijos ir tikrovės santykį. Analizuoju žmogiškąjį suvokimą šiandieninių technologijų aplinkoje. Taikant fotografavimo medijų galimybes, žiūrovas verčiamas suabejoti ir permąstyti, kuri jo vizualinė patirtis yra tikra, o kiek jį kognityviai įtraukia vaizdas.

Gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje, dalį mūsų kasdienybės užima sparčiai populiarėjančių skaitmeninių technologijų keliami iššūkiai. Kai technologijomis kuriamos sapniškos scenos tampa vis labiau įtikinamos, sunku atskirti įprastą tikrovę nuo skaitmeninių naujovių. Siekdami išvengti skaitmeninio blaškymosi informacijos kiekyje, privalome stiprinti savo suvokimą.

Serija yra iš fotografijų, sukurtų vaizduojant studijos aplinkoje pastatytus maketus, vaizdo žaidimų ir 3D grafikos vaizdiniam pasauliui balansuojant ties realiais ir kompiuterio generuojamais vaizdais. Taip atrodo mūsų vizualinio imlumo netikrumą, reikalaujantį suvokimo sluoksnio, kurį Levas Manovičius (pagal Walterį Benjaminą) vadina suvokimo darbu.

Tai vysto mūsų kritinį požiūrį į technologijų pozityvizmą, kuriame vyrauja skaitmeninės technologijos ir virtualioji realybė. Fotoaparatą laikau įrankiu-protezu, galinčiu kvestionuoti fotografijos autentiškumą, vaizdo redagavimo programas pavadinant manipuliacija. Taigi, skaitmeninės fotografijos proceso kontekste ši nuotraukų serija pateikia kritinį požiūrį, pasukantį santykį tarp tikrovės ir vaizdavimo į naują kontekstą.

Dávid Biró – menininkas, gyvenantis Budapešte, Vengrijoje. Fotografijos bakalaurą įgijo Kaposvaro mieste ir fotografijos magistrą Moholy-Nagy meno ir dizaino universitete (MOME).Pagrindinis jo pomėgis yra techninių terpių įtaka žmogaus suvokimui. Jis naudoja fotoaparatą kaip žmogaus žvilgsnio pratęsimą ir bando išnagrinėti realybės ir žinių sampratą. Biró tikrina į fotografinius vaizdus žiūrinčio žmogaus suvokimą. Tikslios jo kompozicijos išryškina skaitmeninio pasaulio, kuriame užaugo jis ir jo karta, estetiką, taip pat jis abejoja fotografijos ateitimi kompiuteriu paremtoje visuomenėje. Daugiausia dirba studijos aplinkoje ir siekia progresyvia forma atskleisti savo koncepcines idėjas.

Visi tie dalykai, kuriais susirūpino mokslininkai – teisingi valymo, rūšiavimo, planavimo būdai– buvotik scenos aplinka, o ne centrinė drama. Dabar atsisukame į žmogų aktorių, kuriam buvo pastatyta scena.— Barbara Ehrenreich & Deirdre English.

„Kasdienybė ir buitis“ yra tęstinis projektas, tiriantis susikertančias šiuolaikinių technologijų ir namų erdvės politikas. Šie darbai sukurti panaudojant per trejus metus surinktus „auklės kameros“ vaizdus ir projektuojami įvairaus dydžio visoje galerijos erdvėje, kad atspindėtų ir stebėjimo veiklą, ir apsėstumą. Šiame darbe komentuojami tokie dalykai, kaip baimė dėl namų stebėjimo vaizdų kokybės, įsiveržimasį privačią erdvę, kai, naudojant įvairias technologijas ir socialinę terpę, yra stebimi ir matomi vaikai, ir nuobodulys nuolatos žiūrėti ir laukti. Taip pat tiriamas motinos „mylinčio žvilgsnio“, kurio niekada negauna nuolat per atstumą stebimas asmuo, nutraukimas.

Elizabeth M. Claffey yra fotografijos profesorė iš Indianos universiteto Blumington mieste ir Kinsey instituto mokslo darbuotoja. Ji pabaigė meno magistro studijas Teksaso moters universitete, kur taip pat įgijo moterų studijų baigimo pažymėjimą. 2012 m. Jai buvo suteikta Williamo J. Fulbrighto stipendija. Claffey darbas sutelktas į tai, kaip asmeninius ir šeimos pasakojimus formuoja sąveika tiek su buitinėmis, tiek su institucinėmis struktūromis ir erdvėmis. Jos darbai buvo rodomi įvairiose galerijose ir publikuoti žurnaluose bei kituose leidiniuose.

Prezidento Si Dzinpingo gyvenimo taisyklė – Kiniją padaryti „stipresne, ilgesne, didesne“ kelyje į globalinį dominavimą technologijų srityje. Kad galėtų sekti ir stebėti visus savo piliečius, Kinijos vyriausybė kuria techno-autoritarinę valstybę, palaikomą dirbtinio intelekto ir veido atpažinimo programų. Planuojama, kad iki 2030 m. Kinijoje kiekvienam asmeniui bus skirta po stebėjimo kamerą, o pramonė, tapusi pasauline lydere dirbtinio intelekto srityje, sieks 150 milijardų dolerių. Piktnaudžiaujantiems valdžia vadovybėms jau dabar yra parduodama „Big Brother“ stebėjimo technologija. Iki 2020 m. pilnai veiks Kinijos vyriausybės sukurtas gigantiškas socialinės inžinerijos eksperimentas „Socialinio kredito sistema“, skirta stebėti, kontroliuoti ir daryti spaudimą savo 1,4 milijardui piliečių, numatant tokias bausmės, kaip viešas gėdinimas ar prieigos prie greitųjų traukinių ir spartaus interneto praradimas.

Nigelas Dickinsonas, britų dokumentinis fotografas, fotožurnalistas, kino režisierius, daugiausia dėmesio skiria aplinkai, socialiai atskirtoms bendruomenėms, pasipriešinimui, protestui, darniam vystymuisi, identitetui, kultūrai. Dickinsonas dirba Paryžiaus ir Londono leidiniuose: „National Geographic“, „Stern“, „Figaro“, „Marie Claire“, „We Demain“. Jo parodos eksponuojamos Venecijos bienalėje, fotografijos festivaliuose „Visa Pour l'Image“, „Arles Rencontres“, „Kolga Tbilisi Photo“, meno centruose „Moving Walls 12“, Londono „Rivington Place“, Danijos trienalėje, Paryžiaus „Humanité“ muziejuje ir kt. Pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų visame pasaulyje.

Mano projektas yra apie Lenkiją, Europos šalį, kurioje technologinis bumas matomas labiau nei bet kur kitur. Lenkija tampa svarbiausiu Europos technologinių operacinių sistemų paleidimo centru. Stengiuosi parodyti vietas, socialines grupes ir žmones, kurie kuria šiuolaikines technologijas, jas populiarina ar naudoja kaip darbo įrankį. Žvelgdamas iš daugybės gijų, stengiausi dokumentuoti aktyviausią lenkų grupę, kuri nebijo naudotis moderniais sprendimais ir idėjomis. Mano pasakojimą sudaro daugybė istorijų, pradedant programavimo pamokomis vaikams, naudojant 3D spausdinimo ir hologramų technologijas, baigiant virtualia realybe, žaidėjų pasaulyje kuriant prototipus.

Mano vardas Maciekas Jaźwieckis, esu fotografas ir buvęs nuotraukų redaktorius. Septynerius metus dirbau didžiausiame Lenkijos laikraštyje „Gazeta Wyborcza“. Be darbo laikraštyje, kuriame rašau kasdienes naujienas, pagrindinė mano, kaip dokumentinio fotografo, interesų sritis yra bendruomenės, savo veikloje kuriančios ir naudojančios technologijas. Mane domina abi pusės: kūrėjai ir vartotojai, taip pat tai, kaip naujovės ir technologijos veikia mūsų kasdienį gyvenimą, ir ypač kaip galėtų formuoti ateities kartas.

„Intelektualų vieškeliai Lietuvoje“ – vaizdų iš googlemaps – vieškelių ir gatvių, pakrikštytų filosofų vardais, radosi kaip tikslas ir kaip galimybė pažiūrėti, koks yra intelektualo vaidmuo visuomenėje? Ko iš jo tikimės? Kokią vietą jam esame numatę? Jau seniai esame atmetę Platono filosofo-valdovo idėją – vyrauja mintis, kad intelektualas neturėtų gauti politinių galių ir jam neturėtų būti patikėti reikšmingi sprendimai, tačiau, antra vertus, jis taip pat neturėtų įsivelti į kasdienybės smulkmenas, neturėtų rizikuoti paskęsti menkavertėse detalėse,o, priešingai, turėtų išlaikyti galimybę žvelgti iš šono, pakilti virš menkaverčių detalių, kad analizuotų tai, kas vyksta su mumis, blaiviai, nešališkai ir objektyviai. Tačiau ar tokia vizija nėra būdas išstumti intelektualus į paraštes? Ar sakymas, kad intelektualai turi laikytis distancijos, nėra siekis patiems susikurti distanciją nuo jų, pasodinti juos dramblio kaulo bokštuose ir priplėkusiose bibliotekose, kur jie tampa negyvais ir nereikalingais?

Viktoras Bachmetjevas – filosofas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emmanuelio Levino centro vadovas. Šio centro tikslas – tirti ir skleisti Kaune gimusio ir augusio žymaus žydų kilmės prancūzų filosofo egzistencialisto Emmanuelio Levino (1906-1995) filosofinį, intelektualinį ir kultūrinį palikimą.Bachmetjevas užsiima šiuolaikinės etikos tyrimais, ypatingai domisi Emmanuelio Levino ir SorenoKierkegaard'o filosofija, tyrinėja atleidimo sąvokos filosofines problemas. Filosofijos tyrimų magistro laipsnį Bachmetjevas įgijo Liuveno katalikiškajame universitete Belgijoje, vėliau Vytauto Didžiojo universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Dėstė filosofiją įvairiuose Lietuvos universitetuose, dirbo ryšių su visuomene srityje, Kultūros ministerijoje dirbo ministro patarėju.

Bachmetjevas buvo vienas iš idėjos autorių ir iniciatorių šią vietą – nuo V. Putvinskio ir A. Mickevičiaus gatvių sankirtos, ties Žaliakalnio funikulieriumi iki kalno viršaus – pavadinti E. Levino skveru, taip galimai ją paverčiant traukos centru. 2015 metais skverui buvo suteiktas šis vardas. Šiais metais, čia pat ant kalno stovinčios Jono Jablonskio gimnazijos buvęs abiturientasBachmetjevassimboliškai sugrįžta į Žaliakalnio funikulieriaus papėdę. Jį sugrąžina tiek „Intelektualų vieškeliai“, pratęsiantys gatvių, pavadintų intelektualų pavardėmis, temą, tiek jo paties įsteigtas E. Levino centras: tikimasi per šiuos metus buvusiame Prancūzijos ambasados pastate (V. Putvinskio g. 14) užbaigti rekonstrukcijos darbus ir pradėti E. Levino centro veiklą.

Parodos įgyvendinimo bendraautorius Vilius Dranseika – filosofas, užsiimantis moralės psichologijos ir eksperimentinės filosofijos tyrimais bei filosofijos populiarinimu, Vilniaus universiteto dėstytojas.

Gondo yra mažas miestelis Šveicarijos pasienyje su Italija, palei Sempiono kelią, einantį iš Milano į Brigą. Šios vietos istorija susijusi su auksu. Pirmieji aukso gavybos pėdsakai atveda ikiSenovės Romos laikų, tačiau tikroji aukso karštligė prasidėjo XVII-ame amžiuje barono Stockalperio dėka. Pastatęs seriją kasyklų, baronas Stockalperis eksploatavo daugiau nei dvidešimt aukso gijų. Tuo metu kasybos darbus atlikdavo rankomis, naudodamiesi vien plaktuku ir vinimis. Tačiau barono Stockalperio veikla žlugo ir po to kasyklos buvo apleistos daugiau negu šimtmetį, iki kol jas įsigijo Paryžiaus aukso kasybos įmonė „Société anonyme des Mines dʼor“. Ši kompanija modernizavo kasybos sistemą ir per keletą metų išaugo nuo šimto iki virš penkių šimtų darbuotojų. Kasdien buvo iškasama daugiau nei 40 gramų aukso, o per laikotarpį nuo 1892 iki 1897 buvo išgauta virš 33 kilogramų aukso. Dalis šios produkcijos buvo panaudota nukalti 29-ioms Gondo Gold vreneli auksinėms monetoms (dabar šios monetos yra retenybė; 2009-aisiais viena jų buvo parduota už 60 tūkstančių eurų). Po 1897-ųjų kasyba ėmė darytis nuostolinga, todėl kasyklos buvo uždarytos.

Tačiau prieš metus prasidėjo „naujoji aukso karštligė“. Šį kartą tai naujas aukso tipas – vadinama kriptovaliuta (bitkoinas, eteriumas, monero). Šios „kasyklos“ kompaniją įsteigė maždaug dešimt vietinių jaunuolių. „Kasykloje“ kriptovaliuta išgaunama tiek kompanijai, tiek klientams. Gavybos darbai vykdomi su vaizdo plokštėmis, mašinomis atliekami matematiniai veiksmai nulemia sąlygas rastis kriptovaliutai. Šioje kasykloje veikia apie 100 tokių įrenginių.

Abiem atvejais šiuos du veiklų tipus Gondo miestelyje įmanomais padaro ypatingos aplinkos sąlygos. Pirmu atveju, speciali akmenų struktūra leido susiformuoti aukso venoms ir dėl to buvo galima įrengti kasyklas; antru – kalnų vietovėms būdinga žema temperatūra ir galimybė naudotis nebrangios elektros tinklais (hidroelektrinės energija) daro Gondo idealia vieta kriptovaliutos kasybos veiklai. Paralelė yra ir terminologijoje. Tiek aukso, tiek kriptovaliutos veikloms apibūdinti vartojamas angliškas terminas „mining“ (kasyba), o tuos, kas jas atlieka, abiem atvejais vadina „miners“ (kasėjais).

Šis darbas – istorinių dokumentų, kraštovaizdžio, kriptovaliutos kasyklų ir istorinių objektų, laikomų Gondo aukso muziejuje, fotografijos siūlo skaityti šį miestelį įvairiuose lygiuose – istorijos ir ateities.

Claudio Cerasoli gimė 1986-aisiais Akviloje (Italijoje). Pabaigęs ekonomikos studijas, atsidavė fotografijai. 2018-aisiais laimėjo Canon‘o Jaunojo Fotografo Apdovanojimą už darbą apie Gondo. Turi keletą publikacijų nacionaliniuose ir tarptautiniuose žurnaluose. Šiuo metu gyvena ir dirba Italijoje, tarp Akvilos ir Romos.

Žmogaus atgabenami organizmai iš tolimos jo prigimtinės vietos ir dirbtinai įvedami į aplinką, kurioje jo anksčiau nebuvo ir į kurią savarankiškai patys nepakliūtų, gali išplisti nekontroliuojamai (juolab, kad ten nėra jų natūralių priešų ir neveikia aplinkos savireguliacijos mechanizmas), ir tapti visaverčiais „atėjūnais“, įsibrovėliais, galinčiais užimti vietą kitų sąskaita. Tai itin išaugo per kelis paskutinius dešimtmečius, esant masiniam prekių ir žmonių judėjimui. Situaciją pablogino ir temperatūros augimas, kas paskatino daug tropinių rūšių įsiveisti vidutinio klimato zonose. Svetimų rūšių paplitimas tapo vienu iš akivaizdžiausių ženklų dabar vykstančio pasaulio ekologinio išbalansavimo, kuris yra globalizacijos, prekybos be sienų, vartotojiškos kultūros ir klimato atšilimo pasekmė.

Iš Europos šalių Italija yra labiausiai paveikta biologinių invazijų. Taip yra dėl šios šalies arealo įvairovės, atogrąžų rūšims palankios švelnios temperatūros, nuo istorinių laikų besitęsiančios prekybos bei transportavimo ir neatsargios aplinkos politikos. Italijoje yra daugiau nei 3000 svetimų rūšių, kurių populiacija per paskutinius 30 metų išaugo 96%. Šiandien, kartu su dirvožemio išeikvojimu, svetimos invazinės rūšys yra didžiausia grėsmė biologinei šios šalies įvairovei.

Emanuela Colombo įgijo komunikacijos mokslų išsilavinimą ir dešimtmetį dirbo pardavimų srityje. 2007 m. ji nusprendė pasiduoti savo didžiausiai gyvenimo aistrai – fotografijai. Įgijusi fotografijos ir vizualiųjų menų magistro diplomą pradėjo dirbti fotografe su keliomis viešosiomis įstaigomis. Emanuela Colombo kuria įvairialypes istorijas apie žmonių gyvenimą Italijoje ir užsienyje, savo fotografijos studijoje fiksuoja gyvūnų ir žmonių portretus. Menininkės darbai buvo publikuoti nacionaliniuose žurnaluose.

„Žvilgsnis pro veidrodį“ yra gaunamos informacijos iš socialinių tinklų priežiūros priemonių vizualinis tyrimas. Jame tyrinėjamas vizualinės kalbos ir fotografijos jautrumo santykis. Tiriami transliacijos proceso metu suirusių, pažeistų ar prarastų vaizdų efektai ir konteksto pakeitimai. Tyrimą iniciavo proceso metu yrančių duomenų konteksto stokos kompensavimas vizualinėje kalboje, transliacijos metu prarastos informacijos interpretacija, naudojant tekstą ar ženklus. Nors šis tekstas/ženklai neperteikia auditorijai skirto originalaus vizualios kalbos konteksto, tačiau sukuriamas naujas paveikslas. Šio fotografijos tyrimo metodologinis metodas naudoja šešias mobilių įrenginių programėles tirti perdirbamų duomenų efektus virstančius fotografija ir kvestionuoti ekstremizmo kontekstą per modernią fotografavimo kalbą. Ši serija sukurta kaip fotografijos paveikslėlyje publikos akims traktuojama kritika šiuo metu vykstantiems debatams ir argumentams, svarstant interneto viešos, viskuo besidalijančios erdvės klausimus, kol kas tyrinėjančius kultūrinį poveikį to, kad skaitmeninė erdvė ir technologijos istoriškai pažengė dokumentinių faktų išsaugojime, ir kaip tai šiuolaikinėje visuomenėje galėtų pakeisti elgesį, išreiškiant žmogaus teises ir kalbos laisvę.

Calum Stamper yra menininkas iš Šiaurės Jorkšyro, dirba tyrinėdamas gamtą ir santykius tarp modernios kultūros ir šiandieninės visuomenės elgesio. Šiuo metu studijuoja fotografijos magistrą Sunderlando universitete ir turi Adobe Asociacijos sertifikatą. Jo skaitmeninės erdvės internete ir socialiniuose tinkluose tyrinėjimai kito nuo gatvės dokumentikos iki šiuolaikinių reprezentacijų, kurios iš menininko perspektyvos reflektuoja diskusinį konfliktą tarp meno pramonės ir medijos.

Fotografijų serijoje „Patyčių sakykla“ tyrinėju socialinį internetinių patyčių fenomeną, panaudodama iš manęs bandžiusių pasityčioti žmonių viešus profilius. Metų metais žmonės slepiasi už kompiuterių ekranų, kad pasityčiotų iš kitų, ir taip kritikuojančių komentarų rašymas tampa savaime suprantamu dalyku. Šie bailiai naudojasi internetu ir ieško silpnesnių, kad galėtų iš jų pasityčioti.

Fotografavau save, apsivilkusią kostiumais, imituojančiais iš manęs bandžiusius pasityčioti žmones. Pagal internete aptiktas nuotraukas, atkurdavau jų išvaizdą, naudodama perukus, rūbus ir dirbtines kūno dalis – maži netobulumai demaskuoja tapatybes, klaidingai manoma, kad internetas jas apsaugos. Pabaigoje ant parodijų uždėdavau jų pasityčiojančių komentarų transkripciją, beveik taip, lyg būčiau perskelbusi juos pačius.

„Patyčių sakyklą“ inspiravo nesuskaičiuojamas kiekis žmonių, parašiusių mane žeminančius komentarus į elektroninį paštą, į „Twiterį“, „Instagramo“ įrašuose, tinklaraščiuose ar tiesiogiai komentarų skiltyje, kai tik mano fotografijų serija „Palaukit, stebėtojai“ išplito internete. Suvokiau, kad, vietoj asmeninių atsakymų kurčioms ausims, galiu parodijuoti jų bandymus tyčiotis, sukurdama vaizdus ir paskelbdama juos internete – tuo pačiu jiems įprastu puolimo būdu – o tuos vaizdus pamatys labai daug žmonių ir pergyvens tai vėl ir vėl, ir vėl.

Savo fotografavime tyrinėjanti atspindžio vyksmą, Haley Morris-Cafiero yra ir atlikėja, ir menininkė, ir provokatorė, ir žiūrovė. Jos darbai plačiai eksponuojami autorinėse ir grupinėse parodose Jungtinėse Amerikos Valstijose ir užsienyje, spausdinami įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose ir interneto portaluose, įskaitant „Le Monde“, „New York Magazine“ ir „Salon“.

Morris-Cafiero gimė Atlantoje. 1999 metais Šiaurės Floridos universitete pabaigė fotografijos bakalauro ir keramikos dailės bakalauro studijas. Arizonos universitete įgijo meno magistro laipsnį, 2014-aisiais buvo nominuota tarptautiniam fotografijos apdovanojimui „PrixPictet“, o 2016-aisiais tapo Fulbrighto programos finaliste. 2015 metais novatoriška meno leidykla – „The Magenta Foundation“ išleido jos monografiją „Stebėtojai“.

Ankstesnė autorės fotografijų serija „Palaukit, stebėtojai“ praėjusių metų rudenį buvo eksponuojama ir Lietuvoje, festivalyje „Kaunas Photo 2018“.