“Via Latina” fotografijų paroda

Ši darbų serija dokumentuoja stambaus plano nutapytų personažų akis ant sienų leistinose vietose ir nesankcionuotuose grafičiuose Buenos Airėse. Naujos taisyklės ir gatvės meno reglamentavimas mieste sukūrė tikrą sienų rojų. Gatvės menininkams tereikia leidimo ar turto savininko sutikimo, kad kaimynai bei verslininkai pamatytų, kokią aplinką nuspalvinančią atmosferą gali sukurti gatvės meno darbai. Mieste taip pat yra ir daug nesankcionuotų grafičių. Tiesa, ne visada lengva įvardinti šių dviejų kategorijų skirtumus.

Kai šie vaizdai ant sienų tapo kasdienės aplinkos dalimi daugelyje rajonų, miesto gyventojai dažnai sekami nutapytų veikėjų akių, aplink gali pamatyti įvairių žmonių figūrų, moterį katę, keistą padarą ar net minimalistinių abstrakcijų. Kai iš arti žiūri į realias žmogaus akis, aplinkinis pasaulis ir net daugelis veidų tampa iškreipti, migloti ir nereikšmingi. Koncentruodamiesi į ant sienos nutapytas personažų akis, kartais pastebime panašų efektą, tačiau taip pat ir radikaliai skirtingą patirtį. Šios akys žvelgia į mus, einančius pro šalį, tačiau mes skubėdami retai kada randame laiko sustoti ir apžiūrėti jas įdėmiau. Todėl fotografuodamas aš galiu sulėtinti tempą, sustoti ir apžiūrinėti, galiu padaryti tai, ko paprastai niekada nedarome. Rezultatas – Buenos Airių akių, sekančių mus einančius miesto gatvėmis, kolekcija.

Zsolt Bátori gimė Budapešte, Vengrijoje. Rutgers universitete Naujajame Džersyje (JAV) įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Jo specializacija: meno estetika ir filosofija, ypač vizualiųjų menų ir fotografijos. Studijuodamas universitete, Z. Bátori lankė įvairius fotografijos kursus. Savo teorinį darbą jis tęsia pildydamas ir praturtindamas aktyvia fotografijos praktika.

Bátori įvairiuose Amerikos, Vengrijos ir Argentinos universitetuose dėstė meno filosofijos ir fotografijos teorijos kursus. Budapešto technologijos ir ekonomikos universitete jis yra asocijuotas profesorius, o Moholy-Nagy meno ir dizaino universitete – mokslinių tyrimų narys. Z. Bátori dabartiniuose moksliniuose tyrimuose domisi fotografijos interpretacija ir vertinimu. Jis kaip šiuolaikinis fotografas savo darbus eksponavo tarptautinėse parodose. Z. Bátori yra Europos visuomenės vykdomojo komiteto estetikai ir tarptautinės asociacijos estetikai narys. Taip pat jis „PH12” galerijos Budapešte įkūrėjas ir direktorius.

Ši fotografijų serija užfiksuota pro buto, esančio Buenos Airių centre, langą. Tai – unikali galimybė stebėti. Pro langą atsivėrė vieno kaimyninio pastato stogo, ant kurio mažas berniukas žaidė futbolą, vaizdas. Jis buvo vienas ir visiškai įsitraukęs į savo veiklą. Ryškūs spalvoti jo „Club Atlético River Plate“ (Argentinos futbolo klubo) marškinėliai yra ne tik daugelio jo amžiaus Argentinos vaikų svajonė, tai pat pastebėjau ryškų baltos ir raudonos spalvų kontrastą su berniuką supančiais tamsiais ir šviesiais miesto architektūros tonais. Tai nėra skurdi aplinka. Veiksmas vyksta ne skurdžiame rajone, o judriame miesto centre. Tai tik atsitiktinė vizualinė kabelių, statybinių medžiagų, yrančios sienos ir pelėsio graužiamų langų netvarka, kuri sudaro berniuko pasirodymo foną. Jis taip sutelkęs dėmesį į žaidimą, kad pasaulis jam nebeegzistuoja, beveik visai išnyksta. Tik žaidimas tampa iš tiesų svarbus.

Labiausiai žavi jo rimtas susikaupimas. Berniukas yra vienas ir niekad nesugalvoja pakelti akių, kad pamatytų savo tikrąją auditoriją – fotografą lange. Jis apgalvotai, meistriškai atlieka judesius, o minios sveikinimų pripažinimas jo įsivaizduojamame stadione stumia jį į priekį – nuo realaus prie įsivaizduojamo pasaulio. Vaizduotė jį visiškai užvaldo. Berniukas jau ne ant niūraus stogo, o stadione, žaidžiantis tikriausiai savo gyvenimo žaidimą, pelnydamas pergalingus taškus savo komandai.

Zsolt Bátori gimė Budapešte, Vengrijoje. Rutgers universitete Naujajame Džersyje (JAV) įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Jo specializacija: meno estetika ir filosofija, ypač vizualiųjų menų ir fotografijos. Studijuodamas universitete, Z. Bátori lankė įvairius fotografijos kursus. Savo teorinį darbą jis tęsia pildydamas ir praturtindamas aktyvia fotografijos praktika. Z. Bátori įvairiuose Amerikos, Vengrijos ir Argentinos universitetuose dėstė meno filosofijos ir fotografijos teorijos kursus. Budapešto technologijos ir ekonomikos universitete jis yra asocijuotas profesorius, o Moholy-Nagy meno ir dizaino universitete – mokslinių tyrimų narys. Z. Bátori dabartiniuose moksliniuose tyrimuose domisi fotografijos interpretacija ir vertinimu. Jis kaip šiuolaikinis fotografas savo darbus eksponavo tarptautinėse parodose. Z. Bátori yra Europos visuomenės vykdomojo komiteto estetikai ir tarptautinės asociacijos estetikai narys. Taip pat jis „PH12” galerijos Budapešte įkūrėjas ir direktorius.

Toli nuo Tichuanos... Didelis plotas – tarsi miesto ir saugumo susitikimas. Verslo rajonas pastatytas ant anksčiau čia buvusio atliekų sąvartyno, įrėmintas greitkelių ir apsuptas įspūdingų miesto sienų. Rajono pakraštyje, kaimynystėje Meksika įkūrusi finansinį centrą, vertą savo vardo. Didelės nacionalinės ir tarptautinės sėkmingos įmonės trinasi pečiais. Menamas gyvenimas – autarkija ant vieno labiausiai užterštų pasaulio miestų kalvų. Tikro darbo generatorius. Saugus nekilnojamojo turto Eldoradas: kiekvienas atlieka savo vaidmenį tarp stiklinių pastatų ir betoninių konstrukcijų, angliška veja ir tuščios aikštelės. Santa Fė skleidžiasi kaip miesto teritorija erdvės pakraštyje, reflektuoja įmonių skilimą ir akivaizdžią pasaulio standartizaciją.

Nicolas Landemard (g. 1974) yra vienas iš tų profesionalių fotografų, kuris turi magišką akį, leidžiančią matyti tai, ko mes paprastai nematome arba vos pastebime, o jis žino, kaip tai padaryti. Kaip beveik ir visi kiti fotografai, N. Landemardas apie save linkęs papasakoti fotografijomis. Gimė Prancūzijoje, augo ir mokėsi Afrikoje. Studijavo istoriją bei politikos mokslus ir tik vėliau pasuko į profesionaliąją fotografiją. Pasimokęs asistento darbo, greitai tapo laisvai samdomu fotografu ir pradėjo dirbti institucijoms bei spaudai. Keičiantis projektams, jis naudoja vis skirtingas fotografijos technikas, kokių tuo metu reikia. Būdamas toli nuo to, ką daro, nekęsdamas etikečių ir apibrėžimų, jis išlaikė neramų gebėjimą nebūti ten, kur mes tikimės. Reportažai, portretai, iliustracijos, juoda ir balta, spalvota... Fotografiją jis mato kaip didžiulę žaidimo aikštelę (ar terapiją).

Kol 2016-ųjų Olimpiados mašina rekonstruoja svečius pasiruošusį priimti Rio de Žaneirą į dar žavingesnį miestą, mėgėjų sportas jau seniai formuoja socialinę šios vietos struktūrą. Gracingas Rio de Žaneiro kraštovaizdis – tai kasdienis teatras, skirtas tūkstančiams žmonių, praktikuojančių buvusias ir esamas olimpines sporto šakas. Nesvarbu – dviratininkai ar bėgikai pasivaikščiojimų takeliuose, rankinio žaidėjai miesto paplūdimiuose – šių didmiesčių gyventojų įpročiai padeda sukurti kolektyvinės erdvės pojūtį, gamtą paverčia milžinišku nemokamu sporto aikštynu. Ir visa tai čia, kur išsipildys stebuklas: natūralus Rio sporto teatras taps vieta, kurioje susitiks socialiniu požiūriu skirtingos kultūros ir laisvai, be baimės patirs kolektyvinį identitetą.

Lara Ciarabellini (g. 1971) italų fotografė, besidominti kolektyvinės atminties ir tapatumo klausimais, jų raiška vizualiuosiuose menuose. Fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos magistro laipsnį ji apsigynė Komunikacijos koledže Londone. Naujausi pasiekimai: humanistinės fotografijos apdovanojimas „Fodar Biennal 2015“ Bulgarijoje; veikalo „Kolektyvinės atminties ir socialinio kraštovaizdžio fotografija“ pristatymas konferencijoje „Atminties muziejus“ Plymouth universitete Jungtinėje Karalystėje; antroji vieta 2014 m. portfolio peržiūrose Fotografijos mėnesyje Bratislavoje. Jos darbai platinami Anzenberger agentūros. 2015 m. ji pristatė savo pirmąją monografiją „Somnambulizmas“. Menininkės darbai eksponuojami visoje Europoje: Londone, Berlyne, Dubline, Romoje, Tbilisyje, Bratislavoje, Vienoje ir kitur. Artimiausios parodos numatytos Rygoje ir Budapešte.

„Griuvėsiai yra paslaptinga statinio siela“, (R. Smithson, 1972). „La Playa“ – tai apleistas viešbutis Ciudad Juarez mieste, Meksikoje. Per smurto protrūkių, kurie sudrebino šį regioną, metus, federalinės policijos pareigūnai buvo apsigyvenę būtent šiame viešbutyje. Fotografija, regis, informuoja ir patvirtina realybę, tačiau, mano manymu, iš dalies ją ir naikina. Šis projektas kalba ne tik apie istoriją ar jos dokumentavimą, tačiau formuoja poetišką politinį ir socialinį vaizdinį. Viešbutyje – 123 kambariai: visi atrodo vienodi ir skirtingi tuo pat metu. Jei vykdytume archeologinius kasinėjimus, visi šie viešbučio kambariai atrodytų lyg nedidelės realybės pastatymų scenos, maži teatrai, kuriuose atspindima miesto realybė, istorija, civilizacija, tai, kas liko iš šios vietos, iš mūsų visų... Dėl savo istorijos, Ciudad Juarez, mano manymu, tapo mitu, mitologine vieta, riba, spindinčiu Holivudo žvaigždžių laiku, smurto, moterų žudymo vieta, niekieno žeme... Ciudad Juarez tikrovė – tai ne tik Meksikos tikrovė, bet, mano tvirtu įsitikinimu, ir pasaulio politikos, globalios ekonomikos, besikeičiančios visuomenės, susiduriančios su nelygybe ir iššūkiais, pasekmė. Šiame projekte kalbu apie Ciudad Juarez, mėgindama išvengti vaizdų, kuriuos jau ne kartą matėme, nuo siauras vietos problemas apimančių idėjų. Klausiu, kas lieka: laikinumas, liekanos ir viešbučio, kuris savo esme yra tranzito, nepastovumo erdvė, sunykimas. Ieškau pusiausvyros tarp atminties ir užmaršties.

Azahara Gomez (g. 1983) šiuo metu gyvena tarp Madrido ir Meksikos, įvairiuose leidiniuose („Accent“, „Travel & Leisure“, „Vice“, „Life & Style“, „Think Tank Media“) dirba kaip laisvai samdoma fotografė. Sorbonos universitete Paryžiuje studijavo fotografiją ir sociologiją. Jos teorinio tyrimo laukas apėmė dingusiuosius Argentinoje. Keletą metų ji dirbo „Magnum Photos“ Paryžiuje su įvairiais ekspozicijų projektais. Paskutiniuosius metus menininkė dirba prie savo fotografijos projekto, kurio pagrindą sudaro vizualioji antropologija. „BuscandoMarcos“ buvo eksponuotas įvairiuose Meksikos kultūros centruose. Ši darbų serija taip pat buvo apdovanota „Descubrimientos PHotoEspaña 2014“, paskelbta Prancūzijos žurnale „Art Press“. „La Playa“ pristatyta XVII fotografijos bienalėje Meksikoje.

Septintoji arba Carrera Septima yra pagrindinė ir seniausia Bogotos gatvė. Ji tęsiasi daugybę kilometrų per miestą, dramatiškai mainydama vaizdus, kvapus ir garsus. Prieš šimtmetį Carrera Septima buvo apsupta elegantiškų Kolumbijos aristokratijos namų. Gatvė vedė iki miesto centro, prie klasikinių savivaldybės pastatų, kolonijinės katedros ir plačios Bolívaro aikštės. Elektriniai gatve riedantys tramvajai tapo pažangos simboliu, kuris pasiekė net aukštuosius Andus.

Dabar mažai kas primena ankstesnį Septintosios gatvės spindesį. Šiame darbe dėmesys koncentruojamas į keletą miesto centro kvartalų, kuriuose dar aiškiai matyti dantyti istorijos įvykių randai. Čia galime sutikti senąją Bogotą prisimenančius žmones – „cachacos“. Jie vis dar gyvena praeitimi, vyresniojo amžiaus ponai tebedėvi kostiumus, nenutraukdami ryšių su praėjusiu Bogotos šimtmečiu. Politikai, išsipustę verslininkai, gatvės atlikėjai, valkatos ir vienišiai šią vietą miesto žemėlapyje užpildo geroka doze siurrealistinių keistenybių. Aš fotografavau šią miesto dalį daugelį mėnesių, mėginau atkurti gatvės, miesto, kuriame neviltis ir viltis ne oponuoja, o jungiasi į vienį, portretą. Septintoji gatvė gali būti visos tautos veidrodis.

Juan Cristobal Cobo (g. 1963) gimė Kalyje, Kolumbijoje, paauglystėje persikėlė į Niujorką ir gyvena čia iki šiol. Jo ankstyviausia aistra tapo filmai, bet po 30 metų operatoriaus ir komercijos direktoriaus darbo suprato, kad jį vilioja fotografija. Skirtingai nei kontroliuojamas chaosas filmavimo metu, su fotografija menininkas atrado ramybę pasimesdamas tarp nepažįstamųjų, panirdamas į nenuspėjamas aplinkybes, pasiruošęs užfiksuoti netikėtas akimirkas vieninteliu mygtuko paspaudimu. Nuo 2013 m. ši nauja aistra vienintelė sulaukė Juan Cristobal Cobo dėmesio, nes leidžia geriausiai išreikšti savo vidinį balsą.

Gvatemaloje užaugau tuo laiku, kai vyko dešimtmečius trukęs šalies pilietinis karas, ir išgyvenau sunkius represinės karinės diktatūros metus. Komunizmo tema buvo tabu. Ypač retai buvo aptariamos Kuba ir Nikaragva. O kai buvo minimos, retai išvengdavo gausios ironijos ir sarkazmo komentarų dozės. Būdamas jaunuolis stengiausi užglaistyti kai kuriuos kultūrinius plyšius ir paauglystės metų apsileidimą. Pavyzdžiui, įsimylėjau Kubą, kurios kultūra lengvai pasiekiama ir už jos ribų: literatūra, muzika, romas ir tabakas.

Kiekvieną lapkritį Havanoje „La Fototeca de Cuba“ organizuoja kasmetinį festivalį – „Fotografijos mėnuo“. 2014 m. buvau pakviestas festivalyje pristatyti savo monografiją „Yonkeros“ – fotografijų kolekciją, dokumentuojančią dirbančiųjų gyvenimus ir „Willets Point“ sendaikčių turgavietes Niujorke.

Prisimenu skrydžio atgal į Niujorką laukimą po dešimties dienų Kuboje. Jaučiausi nugalėjęs visus prietarus ir išankstines nuostatas, įteigtus vaikystėje Gvatemaloje. Nėra jokio kito būdo žvelgti į tikrovę, kaip tik matyti ją savomis akimis. Praėjus savaitei po atvykimo į JAV, prezidentas B. Obama ir F. Kastro paskelbė ketinimą normalizuoti dviejų tautų santykius po pusę amžiaus trukusio priešiškumo ir atšalimo. Šis pranešimas aktualizavo mano fotografijas: jomis tarsi paskelbiau tam tikros eros pabaigą.

Jaime Permuth – Gvatemalos fotografas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Niujorke. 2014 m. apdovanotas „Smithsonian“ instituto menininkų draugijos, o 2015 m. – nominuotas JAV menininkų draugijai. 2013 m. jo pirmoji monografija „Yonkeros“ buvo publikuota redakcijos „La Fabrica“ (Madridas). 2012 m. nominuotas Santa Fe premijai, taip pat buvo vienas iš penkiolikos JAV menininkų, Smithsonian meno muziejaus nominuotų Šiuolaikinio menininko prizui. Fotografijos pristatytos keliose Niujorko vietose, įskaitant Šiuolaikinio meno muziejų, Kvinso, Bronkso dailės muziejus, Niujorko miesto, Žydų muziejus, muziejų „del Barrio“ ir Bruklino dailės muziejų. J. Permuth taip pat savo darbus eksponavo tarptautiniu mastu: Nacionaliniame modernaus meno muziejuje Gvatemaloje, „Ryugaheon“ galerijoje Korėjoje, „Casa del Lago“ Meksikoje ir Izraelio parlamente. J. Permuth yra Vizualiųjų menų mokyklos narys, čia jis taip pat ir dėsto.