Komforto zonos parodos

Projektą "Tai yra Vilnius" pradėjau 2014 m., sugrįžęs į Lietuvą po penkerių metų gyvenimo Londone. Gimiau Lietuvoje rusų ir ukrainiečių šeimoje Sovietų Sąjungos žlugimo metu. Tapatybės paieška man visada rūpėjo. Grįžęs į Vilnių, pamačiau savo gimtąjį miestą naujoje šviesoje. "Tai Vilnius" yra miesto fotografijos dokumentinis projektas, kurio tikslas atskleisti šiuolaikinio Vilniaus veidą. Mes gyvename laiku, kuris itin svarbus Vilniaus formavimui. Tai, kas daro Vilnių unikaliu, yra jo istorija - dešimtmečiais čia vyko daugybė dalykų, kurie atsispindi miesto architektūroje. Architektūra ir miesto erdvė veikia kaip veidrodis, siekiant atskleisti Vilniaus gyventojų tapatybę. Fotografija visada subjektyvi, bet stengiuosi palikti kuo daugiau vietos žiūrovui. Fotografijose ieškau klausimų, o ne atsakymų. „Tai Vilnius“ užfiksuoja praeities ir dabarties pokyčių derinį miesto erdvėje. Mano projektas ir būsima knyga - tai šiuolaikinio Vilniaus archyvas. „Tai Vilnius“ projektą pradėjau nuo „Facebook“ dienoraščio.

Andrej Vasilenko  (g. 1985 m. rugpjūčio 26 d.) šiuo metu Vilniuje gyvenantis dokumentinės fotografijos kūrėjas. 2009 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo Fotografijos ir medijų meno bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais persikėlė į Londoną (JK), ten dirbo ir gyveno penkerius metus iki 2014 m. pavasario. Londone dalyvavo įvairiose parodose ir projektuose: "Savivaldybė" - Bethnal Green biblioteka, Londonas (2011), "Žvilgsnis į tašką" - RKB galerija Londone (2013), "Desire, Delirium, Danger, Dada !! On Film" - Whitechapel galerija Londone ( 2014). 2014 m. gegužės mėn. Andrejus grįžo gyventi į savo gimtąjį miestą Vilnių. 2017 m. Andrejus Vasilenko laimėjo Kaunas Photo Portfo.LT – tikslinės lietuvių fotografijos portfolio peržiūros – konkursą. Šio konkurso prizas – meninė rezidencija Beauvais mieste Prancūzijoje 2018 m.

„Kartus nektaras“ atskleidžia gyvenimą tų, kurie Ukrainos pakelėse įkuria prekybos kioskelius, vadinamus „točka“. Čia prekeiviai parduoda vaisius, priklausomai nuo sezono ir kitą produkciją. „Točka“ – tai bendras prekybos vietas reiškiantis terminas Ukrainoje, kai kada naudojamas, kalbant apie prostituciją. Daugelis prekybininkų atvyksta iš Azerbaidžano ir Gruzijos, susimaišo su vietiniais ir gyvena šalia savo laikinų prekyviečių palapinėse ar priekabėlėse. Jie dirba ir gyvena vieni arba su šeimomis. Kiekvienas žmogus labai skirtingas, bet turi bendrą tikslą: jie nori uždirbti. Kirill Golovchenko fotografijos taip pat kalba apie autoriaus užuojautą šių, nuo namų atplėštiems vyrams ir moterims, apie kartumą jų gyvenime.

Kirill Golovchenko gimė Odesoje, Ukrainoje. Nuo 2002 iki 2007 m. Darmštato universitete studijavo fotografiją ir dizainą pas Barbarą Klemm ir Kris Scholz. Kirill yra daugybės prizų ir konkursų tokių kaip Europos leidėjų apdovanojimas - 2014 m., Europiečių foto parodos prizas; Abisag-Tüllmann-Preis - 2013 m.; Wüstenrot fondo dokumentinės fotografijos stipendijos laimėtojas - 2007 m. Bibliografija: „Atostogos“, Rodovid Press, 2016 m.; „Kartus nektaras“, Dewi Lewis, Keher, Actes Sud, Blume, Peliti Associati; „Arbeitsbuch“ Salo knygos, „Obval/Crash“, Salo knygos, 2015 m., „Kačelka – raumenų pliažas“, Kehrer Verlag, „Totalniy Futbol“, Suhrkamp, 2012 m.; „7km – stebuklų laukas“, Snoeck, 2009 m. Autorių atstovauja galerija „Dymchuk“ Kijeve, Pavlovo Dog galerija Berlyne ir„Focus“ agentūra Hamburge.

Panašu, kad versti jaustis nepatogiai – viena iš sėkmingų Ažušilio kūrybos strategijų. Nesurežisuotų avarijų erdvės ir objektai šviesa nupiešti taip, kad nuoširdžiai grožiesi ir žaviesi saulėje blizgančiais sulankstytais metalo luitais, išvirtusiais mašinų viduriais, tekančiais tepalais, stiklo šukėmis. Taip tobulai gražu, jog sunkiai prasibrauna suvokimas, kad tai – tragedijų vietos. Sunkiai, nes eliminuotos detalės, neatsiejamos nuo avarijų vaizdinių, sužadinamų moralei nepavaldžios vaizduotės.

Šiuose estetiškuose peizažuose nėra greitosios pagalbos automobilių, gaisrinių, policijos, jų šiurpių žiburėlių, sužeistųjų kraujo, audeklu pridengtų aukų, liudininkų ar niekieno nekviestų ir nepageidaujamų žiūrovų. Gražiose žaliose, rudose pievose, saulės nutviekstose pamiškėse, šiek tiek dramatiško dangaus fone, pačiame fotografijų centre – žvilgsnį prikaustantys metalo lavonai. Nervus dirginantis grožio ir siaubo santuokos paradoksas.

Visi mirę žmonės gražūs, net ir blogi – sakė viename spektaklyje. Taip pat ir čia, tik iki estetinio tobulumo išgrynintoje Ažušilio avarijų scenografijoje žmones pakeitė mašinos – siaubingai gražios, nepaisant nelaime ir netektimi dvelkiančio konteksto. Tekstas Eglės Deltuvaitės

Mindaugas Ažušilis (g. 1987) – jaunosios kartos fotografas, vienas aktyviausiai savo kūrybą užsienyje pristatančių Lietuvos menininkų. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį, tais pačiais metais Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą. Nuo 2015 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Apžvelgiant sąlyginai trumpą Ažušilio kūrybinę biografiją galima išskirti jo pasiekimus Europos ir kitų šalių fotografijos festivaliuose. 2012 m. debiutavęs su išskirtinio dėmesio sulaukusiu projektu „Laimė Lietuvoje“ Ažušilis toliau tyrinėja nepatogias, kritines, tačiau itin aktualias temas: vyriškumą, hedonizmą, avarijas kelyje, įvaizdžio (ne)galią.

© Gloria Oyarzabal

Imperijos savo prigimtimi įkūnija ir institucionalizuoja skirtumus tarp metropolijos ir kolonijos bei tarp pačių kolonijų gyventojų. Populiariojoje kultūroje gausu imperijos vaizdinių. Lyties kategorija yra viena iš „naujosios tradicijos“ biologinių formų, kurią Europos kolonializmas įtvirtino Joruboje, taip pat kaip ir kitose Afrikos kultūrose. Egzistuoja reikšmingų religinių ir kalbinių įrodymų, kad Jorubos visuomenėje iki kolonizacijos nebuvo lyčių sampratos: prieš kolonizaciją socialinės praktikos (darbo pasidalijimas, giminystė, profesija ir monarchinės struktūros) nebuvo diferencijuojamos pagal lyties skirtumus, bet pagal giminystės liniją. Lytis yra vakarietiška interpretacija: pastaraisiais metais plėtojamas pokolonijinis europietiško feminizmo požiūris, arba taip vadinamas „moterų klausimas“, yra vakarietiškas ir netinkamas objektyviam žvilgsniui į Afrikos visuomenę. Kur link veda Afrikos moterų tapatybė? Kaip keičiasi jų santykiai su vyrais? Ar jos galėtų susigrąžinti savo protėvių socialinę hierarchiją, o gal tai būtų puikus retro-futuristinis bendravimo tarp abiejų lyčių būdas? Kokia bus kolonizavimo taktika? Galbūt „mes“ galėtume būti kolonizuoti geografiškai netolimoje ateityje (nes idėjiškai ir socialiai jau esame kolonizuoti) arba galbūt kolonijos išnyks kaip galios taktika... Turime pažvelgti į imperializmą, kolonializmą ir kitas globalias bei vietines stratifikacijos formas, kurios veda prie išvados, kad lytis negali būti atskirta nuo socialinio konteksto ir kitų hierarchijos sistemų. Taigi, pamatinės feminizmo sąvokos - moterys, lytis ir seserystė – gali būti aptariamos tik šeimos, iš kurios jos yra kilę, kontekste. Feminizmo sąvoka kilusi iš patriarchalinės branduolinės šeimos modelio, kuris yra plačiai paplitęs, tačiau ne vienintelis. Ar galima manyti, kad socialiniai santykiai visose visuomenėse yra pagrįsti biologiniais lyčių skirtumais? Ar vyriškas kūnas Afrikos visuomenėje yra laikomas normatyviniu ir todėl tampa galios priemone? Viena iš eurocentrizmo pasekmių yra žinojimo diskriminacija: Europa pristatoma kaip žinojimo šaltinis, o europiečiai - kaip mąstytojai. Panagrinėkite santykį tarp lyties, istorijos ir žinojimo.

Gloria Oyarzabal – ispanų fotomenininkė, Madrido universitete baigusi šiuolaikinių menų bakalauro studijas, profesinėje veikloje užsiima fotografija, kinu bei mokymais. Gloria nepriklausomo, eksperimentinio, alternatyvaus, skirto autoriaus saviraiškai, kino „La Enana Marrón“ Madride (1999-2009) programų sudarytoja ir bendraįkūrėja. Fotografė tris metus praleido Malyje, kur susidomėjo Afrikos idėjos konstrukcija. Po magistro studijų „Blankpaper“ fotografijos mokykloje (2014-2015) jos darbai buvo eksponuoti „Odesa Photo” Ukrainoje, „Lagos Photo Festival“ Nigerijoje, „Athens Photo Festival“ Graikijoje, „PhotoEspaña“ Ispanijoje, Salonikuose Graikijoje, Lečėje Italijoje, „Encontros da Imagem Braga“ Portugalijoje, Madride, Barselonoje Ispanijoje, Kvala Lumpūre Malaizijoje ir kitur.

„Šilko kelio pradžia laikomas Hano dinastijos laikotarpis, prasidėjęs apie 130 m. pr. Kr. Turgavietės ir prekybos punktai buvo išsidėstę palei gana plačią, magistralę primenančią juostą, kuri tęsėsi nuo graikų ir romėnų Antiochijos metropolio, ėjo per Sirijos dykumą, dabartinį Iraką ir Iraną iki pat istorinės Kinijos sostinės Siano. Šiuo keliu buvo pervežami gyvuliai, grūdai, perduodamos mokslo ir medicinos žinios. 2013 m. Kinijos prezidentas Xi Jinping paskelbė, kad Šilko kelias atgims kaip „Juostos ir kelio“ iniciatyva, iki šiol pats ambiciškiausias ir brangiausias infrastruktūrinis projektas pasaulyje. Manoma, kad jis kainuos daugiau nei trilijoną dolerių. Kai bus užbaigtas, „Juosta ir kelias“, Kinijos paskaičiavimais, sudarys šešiasdešimt penkis procentus pasaulio gyventojų ir trisdešimt procentų pasaulio BVP. Projekte jau dalyvauja šešiasdešimt aštuonios šalys. Jeigu tiltai, vamzdynai ir geležinkeliai yra šiuolaikinio pasaulio arterijos, tai Kinija save pozicionuoja kaip plakančią širdį. Fotografas Davide Monteleone ištyrė vieną iš šio kelio ruožų, keliaudamas nuo Kinijos Yiwu miesto pietrytinėje Džedziango provincijoje iki Khorgos, vieno didžiausių pasaulyje sausumos uostų, taip pat iki Aktau Kazachstane, šalia Kaspijos jūros“, - rašo Jiayang Fan žurnale „The New Yorker“ 2018 m. sausio 8 d.

Davide Monteleone (g. 1974) yra nepriklausomas fotografas, ilgalaikiams projektams naudojantis fotografiją, video ir tekstą. Daugiausia dėmesio skiria socialinių problemų studijoms, santykių tarp galios ir individų tyrimams. Gerai žinomi jo darbai apie buvusias sovietines šalis yra išleisti penkiose knygose: „Dusha“, „Russian Soul“ (2007), „La Linea Inesistente“ (2009), „Red Thistle“ (2012), „Spasibo“ (2013), „The April Theses“ (2017). Su šiais projektais fotografas pelnė eilę apdovanojimų, tarp kurių „World Press Photo“, „Aftermath Project Photography Grant“, „European Publishers Award“, ir Carmignac Photojournalism Award“. Menininko darbai spausdinami svarbiausiuose pasaulio leidiniuose, o jo projektai pristatomi kaip instaliacijos, parodos ir projekcijos tarptautiniuose festivaliuose ir galerijose, pavyzdžiui: Nobelio taikos centre Osle, „Saatchi“ galerijoje Londone, Europos fotografijos namuose Paryžiuje ir „Palazzo delle Esposizioni“ Romoje. Davide Monteleone dalyvauja edukaciniuose projektuose, dėsto universitetuose ir veda kūrybines dirbtuves.

Trys tūkstančiai įvairaus amžiaus batų blizgintojų, ieškodami klientų, kasdien išeina į La Paz ir El Alto priemiesčių gatves. Pastaraisiais metais Bolivijos sostinėje tai tapo socialiniu fenomenu. Šiai grupei būdingos dėvimo slidininkų kaukės, kad nebūtų atpažinti aplinkinių. Tokiu būdu jie priešinasi galimai diskriminacijai  kaimynystėje, mokykloje, net šeimoje. Kaukė yra jų tapatybės dalis, kuri paverčia juos nematomais ir tuo vienija. Šis kolektyvinis anonimiškumas yra savotiškas pasipriešinimo atskirčiai ir diskriminacijai būdas. Tris metus Federico Estol bendradarbiavo su šešiasdešimt batų blizgintojų, priklausančių nevyriausybinei organizacijai „Hormigón Armado“. Kūrybinių dirbtuvių metu kuriamos portretų sesijos buvo kartu planuojamos, parenkant konkrečias scenas, įtraukiant El Alto kraštovaizdžio elementus.

Federico Estol – fotografas iš Urugvajaus, studijas baigęs Katalonijos Politechnikos universitete, Vaizdo ir multimedijų technologijų centre. Šiuo metu yra SAN JOSÉ FOTO festivalio meno direktorius, prisideda prie „Photobook Club Montevideo“, dirba redaktoriumi El Ministerio Ediciones leidykloje. Jis buvo pakviestas į šiuos festivalius: „Noorderlicht photofestival“ (Nyderlandai), „Athens photofestival“ (Graikija), „Aleppo photofestival“ (Sirija), „Backlight photofestival“ (Suomija), „Festival Internazionale di Roma“ (Italija), „Paraty em Foco and Canela foto“ (Brazilija), „Fotograma and San José Foto“ (Urugvajus), „Nexofoto and Emulsión Sur“ (Ispanija), „In Out Transylvania“ (Rumunija), „Verzasca Foto“ (Šveicarija), „Addis Foto Fest“ (Etiopija), „Fotofest“ (Bolivija) ir „Photonic Moments“ (Siera Leonės Respublika). Jo darbai buvo įtraukti į šias parodas: „Aperture Foundation“ Niujorke, „Fundación Pablo Atchugarry“ Punta el Este Urugvajuje, „Fototeca Latinoamericana“ ir „Casa Florida“ Buenos Airėse, Šiuolaikinėje meno erdvėje Montevidėjuje, Urugvajuje, Metropoliteno universitete Mineapolyje ir „MACRO“ muziejuje Romoje. Autorius išleido šiuos fotoalbumus: „The Treasure Island“, „Fiestas del Uruguay“, „Hello Montevideo“. Federico Estol yra pelnęs keletą apdovanojimų ir stipendijų, tarp kurių: „Montevideo CDF Latin American Photobook“ apdovanojimas 2013 m., „Latin American Fotografía“ apdovanojimas 2015 m. ir „IILA Fotografía“ apdovanojimas Romoje 2016 m. Fotografas yra „World Press Photo Global Talent“ programos nominuotojas.

Stalino režimo metu milijonai nekaltų žmonių buvo įkalinti, įvykdyti ar ištremti. Buvo uždrausta kalbėti apie tai, kas įvyko Sovietų Sąjungoje. Iki devintojo dešimtmečio pabaigos prasidėjo konfrontacija su praeitimi. Tačiau nuo pat pradžių valdžios institucijos buvo atsargios, o kaltininkai niekada nebuvo patraukti atsakomybėn. Šiandien didžiojo vadovo idėją šlovina Putino režimas. Istorija perrašoma. Tai sukuria stiprią padalijimą; Stalinas kaip herojus ne visada atitinka daugelio aukų atminimą (artimųjų). Hester den Boer projektas atneša šiuos priešingus balsus kartu. Oficialūs dokumentai, Stalino epochos įstatymai, Putino kalbos, laikraščių iškarpos ir kt. priešpastoma intymiems žmonių, nukentėjusių nuo stalinizmo teroro, portretams. Kiekvienas pasakojimas skiriasi praeities ir dabarties vertinimu. KAUNAS PHOTO festivalyje pristatomi darbai - tai ilgalaikio projekto dalis. Be to, buvo pateiktas parodos eskizas. Jo dizainas vizualizuoja balsų įvairovę ir palieka žiūrovui pačiam nuspręsti, kokią informaciją priimti, kokią blokuoti. "Gulago paveldas" leidžia pažvelgti į Rusijos praeitį ir dabartinę augančių represijų aplinką.

Hester den Boer (g. 1981 m.) įgijo religinių studijų bakalauro laipsnį, taip pat rusų kalbos ir kultūros bakalauro laipsnį bei Holokausto ir genocido studijų magistro laipsnį Amsterdamo universitete. Ji dirba kaip nepriklausoma žurnalistė ir fotografė, specializuojasi Rusijos temose. Jos fotografijos buvo eksponuojamos tarptautiniu mastu įvairiuose renginiuose, tarp jų - "Photoville" (JAV) ir "Foam Lab" (Nyderlandai). Den Boer darbai buvo paskelbti įvairiose žiniasklaidos priemonėse: NRC, De Groene Amsterdammer, Trouw ir Investico. Ji taip pat gavo daugybę apdovanojimų, įskaitant Europos spaudos premiją (2015 m.) ir Naujojo Olandijos talento apdovanojimą (2015 m.). 2018 m. rudenį vyks jos pirmoji personalinė paroda "Gulago paveldas" Melkweg Expo Amsterdame. Parodos atidarymo metu bus pristatyta jos pirmoji knyga ta pačia tema (leidykla "Atlas-Contact").

Lynné Bowman Cravens savo kūryboje taiko tarpdisciplininius metodus, įvairiais požiūriais reaguodama į savo autobiografinį pasakojimą. Šis darbas yra poetinis ir ekspresyvus, žvelgiantis į savo troškimus per šiuolaikinį autoportretą. Autorė daugiausia dirba su fotografija, kurdama unikalius darbus. Dėka skrupulingai atliktų iškarpymų ir tarpdisciplininių metodų sukuriami fotografijos kūriniai, susiję su asmenine patirtimi ir tapatumu, nuo didelio formato skaitmeninių instaliacijų iki subtilių vienarūšių objektų. Apjungdama origami techniką ir fotografiją, sukuriami unikalūs darbai.

Kiekvienas kūrinys gerai organizuotas ir apgalvotas, atvaizdai yra suskaidomi per metodinį lankstymą ir kiekvieno objekto atskleidimą, panaudojant popierių ir struktūrą. Daugiasluoksniškumas matomas visuose autorės darbuose, atkreipiant dėmesį į objektų pasikartojimą ir parodant skirtumus tarp panašių atvaizdų. "Anaplastic Large Cell Lymphoma" (2014 m.) darbe autorė nagrinėja savo patirtį, sergant vėžiu. Ji panaudoja kompiuterinės tomografijos vaizdus, siekdama kontroliuoti ligą ir atkurti naviko pašalinimo patirtį. Iš kiekvieno dvidešimties cianotipijų lakštų lazeriniu pjovikliu išpjaunami auglio vaizdai.

Lynne Bowman Cravens gimė ir augo Austin mieste, Teksase. Studijavo Šv. Edvardo universitete ir 2009 m. įgijo fotokomunikacijos bakalauro laipsnį. Vėliau lankė Šiaurės Teksaso universitetą, kur 2015 metais suteiktas menų magistro laipsnis fotografijoje. Šiuo metu gyvena Dallas-Fort Worth metropolyje, dirba meno galerijos vadove. Ji priklauso menininkų kolektyvui „500x galerija“ Dalase, Teksase. Jos darbai pristatyti 2016 m. birželio mėn. Britų origami bendruomenės tarptautiniame leidinyje ir ketvirtojoje "Turner House - Rising Stars" parodoje. Neseniai atidaryta autorinė darbų paroda Fort Worth Moncrief vėžio institute.

2014 m. Rusijos kariuomenės palaikomos separatistų grupuotės užėmė dalį Ukrainos Donbaso regiono. Marinka – miestas ties fronto linija tarp Ukrainos kariuomenės ir nelegalių ginkluotų grupuočių. Marinkoje gyvena apie 6500 žmonių, tarp jų 493 vaikai. Dėl įvairių priežasčių šie žmonės negalėjo palikti karo zonos. Kadangi nuolat vyksta susišaudymai tarp ukrainiečių ir separatistų miesto prieigose, gyventojai priversti glaustis slėptuvėse. 323 vaikai mokosi dviejose mokyklose. Čia vykstančiame ugdymo procese naudojami pačių pasigaminti daiktai, taip pat natūralūs objektai kaip mokymo priemonės, siekiant švietimo ir ugdymo tikslų.

Alena Grom gimė ir gyveno Donecko mieste. 2014 m. pavasarį Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Daugiau kaip 2 milijonai gyventojų, kurie dėl karo išvyko iš Donbaso regiono, tapo pabėgėliais. Alena ir jos šeima turėjo palikti savo namus ir tapo pabėgėliais. Šiuo metu ji gyvena Kijeve. Dirba su projektais, kuriuose pasakojama apie konflikto zonoje gyvenančius vaikus ir Ukrainos pabėgėlius. Šiuo metu ji dirba prie knygos, skirtos jos naujausiam projektui "Žaislų sandėlis". Projekte nagrinėjama empatija, žmoniškumas ir vaikystės svajonės.

Alena studijavo įvairiose fotografijų mokyklose Ukrainoje. Ji yra Ukrainos Nacionalinės fotomenininkų sąjungos narė. Alenos fotografijos, multimedijos projektai buvo eksponuojami Bogotoje, Jorge Jurado galerijoje (2017 m.), Festivalyje "Palazzo Ca 'Zanardi" (2017 m.), Tbilisio fotografijos festivalyje (2016 m.), Škotijos tarptautiniame fotografijos festivalyje (2016 m.) ir kitur.

"Nusėdimas" nagrinėja lėtą apleistų istorinių pastatų griuvimo procesą, kuris virsta savotiška magija. Šiame paskutiniame kelionės etape, atmetus jų pradinę paskirtį ir kontekstą, šios tuščios struktūros tampa kontempliacijos ir introspekcijos objektais. Tada griuvimas laikomas kūrybos veikėju, nuolat keičiančiu esamas erdves ir tekstūras.

Grégoire Cachemaille, fotografas, gimęs 1978 m. Šveicarijoje. Išvykęs į Berlyną 2006 m., jis įprato klaidžioti po miestą, ypač jo apleistas erdves, įsisavinusias išskirtinius šiuolaikinės miesto istorijos sluoksnius. Būtent tada susiformavo potraukis pamirštiems ir apleistiems miesto objektams. Po to, kai praleido visą dieną tyrinėdamas buvusį sovietų karinį kompleksą, jis itin susidomėjo apleistų pasaulio vietovių keistu grožiu. Jo darbuose analizuojama apleistų struktūrų istorinė reikšmė ne tik architektūros požiūriu, bet ir kaip bendruomenių ir galios struktūrų, kurios jas pastatė, istorijos liudininkas. Kaip chronologiniai ženklai, nebesusiję su jų pradine paskirtimi, jie tampa kontempliacijos ir introspekcijos objektais.

Mirtis eina po gyvenimo. Visada. Faktas, kuris vienija visus ir kiekvieną. Kaip jaunas žmogus, aš tikiuosi mirti, kai būsiu senas, galbūt kai susirgsiu, bet tikrai ne dabar. Tiek daug dar manęs laukia. Tiems, kurie lieka, savižudybė visada kelia gyvenimo klausimą. Kodėl kažkas pasirinko mirtį, o ne gyvenimą? Savižudybių skaičius Lietuvoje yra beveik tris kartus aukštesnis už Europos Sąjungos vidurkį. Vienas didžiausių pasaulyje. Žvelgiant plačiau, savižudybių daugiau didesniuose miestuose. Kadangi kaimo vietovėse socialiniai ryšiai yra stipresni, mažiau žmonių praranda viltį. Tačiau Lietuvoje būtent kaimo vietovėse daugiau savižudybių. Didžiausia savižudybių rizika tarp 40- 50 metų vyrų. Alkoholizmas, nedarbas ir daugelis kitų priežasčių yra savižudybes skatinantys veiksniai. Kiekvienos savižudybės priežastys skirtingos. Tai nėra asmeninės laisvės išraiška, bet dažniausiai kyla iš beviltiškumo arba dėl ligų. Nuo II-ojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos pradžios savižudybių skaičius išaugo nuo 10 savižudybių tarp 100 000 gyventojų iki 90. Ekspertai kalba apie kolektyvinę traumą ir tapatybės praradimą, be kita ko, priverstinę kolektyvizaciją  kaimo vietovėse. Tačiau savižudybės priežastys visada yra kompleksinės ir labai asmeniškos.

"Kaip gyvenimas?" - tai ne tik fotografija. Tai pasakojimas apie žmones ir jų istorijas. Aš dirbau su žmonėmis ir paprašiau jų parašyti savo asmenines istorijas. Jų mintys yra esminė šio projekto dalis. Aš fotografuoju gyvenimą, o ne mirtį, nes mirties negalima matyti. Tai kaip vėjas: jūs negalite nufotografuoti vėjo, bet galite užfiksuoti jo pasekmes, vėjo lenkiamus medžius, riedančias į krantą bangas.

Hannesas Jungas (g. 1986 m.) yra dokumentinės fotografijos kūrėjas, įsikūręs Berlyne. Jis studijavo fotografiją Miunchene, Hanoveryje ir Valencijoje, dalyvavo Eddie Adamso dirbtuvėse. Jis buvo apdovanotas tarptautiniais prizais, tokiais kaip: "Prix Mark Grosset", "N-ost Reportage" premija, Metų fotografijos student bei "Canon Profifoto" apdovanojimas. Hannes'o darbai buvo eksponuojami Europos parodose ir festivaliuose, pavyzdžiui, Atėnų fotografijų festivalyje, C / O Berlyne, Kopenhagos foto festivalyje, "Fototage Wiesbaden", Tbilisio fotografijos festivalyje, "Vilnius Photo Circle", "Visa Pour l'Image", "Visa Off".

Projekte pasakojama "kirpėjo kelionė" iš Etiopijos į Ganą ir iš Gambijos į Kubą, daugiausia dėmesio skiriant "Afro salonams". Mane domina atmosfera ir spalvų deriniai, kurie yra tokie unikalūs Afrikoje ir Kuboje. Bandžiau parodyti grožį, kuris visur atsiranda nepaisant skurdo ir kartais tragiškų gyvenimo sąlygų ... Dažnai dirbu su liūdnomis ir dramatiškomis temomis, todėl norėjau susirasti ką nors lengvesnio ir gražesnio. Nieko rimta, nieko sunkaus, tik grynas fotografijos malonumas. Mano tikslas / svajonė yra parengti knygą, skirtą šiam projektui. Man sunku išsireikšti žodžiais, todėl tegul mano darbai kalba patys už save.

Laurent Muschel gimė 1968 m. Strasbūre (Prancūzijoje). Jis, be kita ko, yra Filosofijos magistras Sorbonos universitete. Jis gyvena ir dirba Briuselyje su savo žmona ir trimis vaikais. Per pastaruosius penkerius metus jis eksponavo Belgijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, taip pat JAV ir Azijoje. Minimalistiškom priemonėm Laurent Muschel sukūrė "estetinį tyrimą", kurio tikslas - suvokti tai, ką jis vadina "Blackitude". Jo darbas suteikia šiek tiek intensyvią ir unikalią šviesą šioms nuotraukoms, kuriose juoda yra dominuojanti spalva. Jo antrasis pagrindinis projektas pavadinamu "Atgal į muziejų". Jis daug valandų praleido muziejuose visame pasaulyje, ieškodamas puikaus derinio tarp žiūrovo ir paveikslų. Šis projektas buvo paskelbtas "Editions Husson" išleistoje knygoje "Atgal į muziejų" (2013 m.) ir taip pat plačiai eksponuotas.

KAUNAS PHOTO STAR – nuo 2010 m. fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO atviras konkursas, sukurtas tikslu išskirti rytdienos fotografijos žvaigždes. Konkurso nugalėtojas apdovanojamas personaline paroda Kauno fotografijos galerijoje. 2018 m. konkursui fotografai iš pusšimčio pasaulio šalių pateikė apie 300 pasiūlymų. Remiantis tarptautinės dešimties ekspertų komisijos vertinimais, buvo išskirti dvylika finalistų, iš kurių jungtinė festivalio ir galerijos kuratorinė komisija išrinko nugalėtoją.

2018 m. KAUNAS PHOTO STAR įgijo naują formatą. Rengiama visų dvylikos finalistų darbų paroda, išdėstyta per tris erdves: Kauno miesto muziejaus, lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, galerijoje „Meno parkas“ ir Kauno fotografijos galerijoje. Nugalėtojas, šalia personalinės parodos pastarojoje galerijoje, gaus 2500 EUR piniginį prizą. KAUNAS PHOTO STAR 2018 nugalėtoju išrinktas – Simon Menner (Vokietija), už intriguojančią vizualinę patirtį siūlantį projektą „Kamufliažas“.

Simon Menner pelnė dailės magistro laipsnį Berlyno menų universitete (Universität der Künste Berlin). Taip pat studijavo the School of the Art Institute Chicago. Menner eksponavo savo fotografijos darbus tarptautiniu mastu ir tarp kitų renginių dalyvavo tiek solo, tiek grupiniuose projektuose: the Museum of Contemporary Photography Chicago, Anchorage Museum, CO Berlin, Museum for Photography Berlin, NRW Forum Düsseldorf, Benaki Museum Athens, Bauhaus Museum Weimar, Galeria Sztuki Współczesnej Krakow ir the Biennale de Lubumbashi. Jo darbai buvo gausiai rodomi the Guardian, Der Spiegel, BBC, New York Times, The Independent, CNN, Frieze, Vice, Wired ir kitur. Autorius gavęs įvairių stipendijų ir apdovanojimų, pavyzdžiui: Berlyno Senato stipendija (2015), Vokietijos Stiftung Kunstfonds stipendija (2014) ir Berlyno menų universiteto prezidento apdovanojimas už geriausią diplominį darbą (2007). Jis yra Vokietijos fotografų asociacijos narys.

"Meras nusipirko parasparnį | Sakė, kad pamatė kosmosą | Bet tiesa ta, kad jis tiesiog perskrido per mūsų kaimą." Yra vietų, kurios daugumos mūsų nedomina. Jei nori ten patekti, turi išsukti iš pagrindinio kelio, turi pažvelgti už garso sienų, sulėtinti, nusiraminti. Keliaudamas po Lenkijos provinciją, aplankiau apleistas ir tuščias vietoves, kurių gyventojai išvyko ieškoti darbo į šalia esančius laukus, į didesnius miestus ar užsienį. Čia gyvenimas teka kitokiu ritmu, o laikas bėga daug lėčiau nei miestuose. Šios vietos atgyja tik per atostogas, derliaus metu ar festivalius, kai čia atvyksta talentų šou žvaigždės ar "populiarios" muzikos grupė.

"Arti prie žemės, toli nuo dangaus" – tai istorija apie žmones, kurie vertina ramybę, tradicijas ir prisirišimą prie savo vietovės. Tuo pat metu jie svajoja būti kažkuo kitu. Jie nori, kad jų gyvenimas taptų išraiškingesnis ir įdomesnis, nes šiuolaikinis "didysis pasaulis" šviečia ir vilioja juos savo spalvomis. Aš bandžiau apibrėžti tėvynės kaip mikrokosmoso sąvoką. Tai vieta, kuri yra tokia svarbi ten gyvenantiems žmonėms. Vieta, kurią jie nori keisti, tačiau tuo pat metu stengiasi išsaugoti savo tradicijas.

* Vietinio reperio ir dainų autoriaus Łukasz "Lewy" Kalupa daina.

Michal Adamski gimė 1976 m. Poznanėje. Jis yra Lenkijos fotomenininkų asociacijos narys, "Napo Images" agentūros mentorių programos dalyvis. Jam artimos socialinės ir dokumentinės temos, kitaip tariant, žmogaus ir jo gyvenimo vieta šiuolaikiniame pasaulyje.  2017 m. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos stipendininkas. Fotografijų konkursų laimėtojas, tokių kaip: Tarptautinis fotografijos apdovanojimas, "PRIX DE LA PHOTOGRAPHIE PARIS", "Grand Press Photo", Didžiosios Lenkijos spaudos fotografijos apdovanojimas. Yra Pix.House fondo ir galerijos bendrasteigėjas.

Įvairios Anatolijoje (Turkijoje) gyvenančios etninės ir religinės grupės yra priverstos migruoti prisidengiant "gyventojų mainų" politika arba asimiliuotis ir tapti  „Turkijos piliečiais". Ypač po Pirmojo pasaulinio karo ir Turkijos Respublikos įkūrimo daugelis etninių ir religinių bendruomenių yra priverstos atsisakyti savo kultūros, religijos ir kalbos ir tapti „turkais“. Nuosavybės konfiskavimas yra vienas iš represijų prieš mažumas formų. Nemusulmonų žudymas Anatolijoje, jų turto konfiskavimas ir užgrobimas niekada nebuvo laikoma nusikaltimu, už kurį būtų baudžiama, o Turkijos valstybė niekada nepripažino, kad konfiskuota mažumų nuosavybė yra viena pagrindinių nacionalinės ekonomikos įrankių.

Konfiskuota armėnų nuosavybė yra šio fotografijos projekto pradžia.Anot "Konfiskuotos armėnų nuosavybės fondo Stambule deklaracijos“, paskelbtos 2012 m. Hrant Dink fondo, pusė konfiskuotos nuosavybės jau yra perleista trečiosioms šalims. Kai ką valdo valstybės institucijos. Nuosavybė, kurios nebėra, kaip pavyzdžiui, žemė ir tų, kurių likimas nežinomas, yra 12%. Tik 11% konfiskuoto turto buvo grąžinta savininkams dėka Armėnų fondo, kuris pasirūpino nuosavybės teisių atstatymu. Iš Stambule konfiskuoto turto 29 proc. anksčiau priklausė armėnų kapinėms. Šioskapinės daugiausia yra tokiuose rajonuose, kaip: Bakırköy, Yeşilköy, Beşiktaş, Beyoğlu ir Kadıköy, kur kadaise gyveno armėnai didelėmis bendruomenėmis. Ši žemė nebėra naudojama kapinėms; vietoje jų - greitkeliai, karinės bazės, mečetės, tiltai, viešbučiai ir gamyklos, kurios yra tautinei valstybei reikšmingi simboliai. Vis dėlto kai kur yra išlikę kapinės – apleistos ir užmirštos.

Rytų kultūrose kapinės yra laikomos tautos tėvynė. Remiantis tikėjimu, nesvarbu, kur miršti, turi būti palaidotas žemėje, kurioje gimei. Tuo pačiu metu, Anatolijos gyventojai gerbia mirusiųjų ramybę nepriklausomai nuo jų etninės kilmės, religijos ar lyties. Nepaisant šių įsitikinimų, faktas, kad net kapinės yra sistemiškai konfiskuojamos, yra simbolinis nedemokratinių praktikų mažumų atžvilgiu atvejis, kurį vykdo Turkijos valstybė.

Valstybės atkūrimo šimtmečio metais, festivalis KAUNAS PHOTO savo žiūrovus kviečia į ypatingą parodą. Kasmet į programą įtraukiami pasaulio lietuvių fotografijos kūriniai, šįmet premjeroje suskamba duetu: vis dar nepakankamai pažintas Ignas Šeinius ir jo talentas vizualiai raiškai, nepriekaištingas skonis ir Lina Scheynius – pasaulyje žinoma, mylima ir socialinėje erdvėje gausių gerbėjų būrių sekama menininkė.

Iškilus Lietuvos diplomatas, rašytojas, žurnalistas Ignas Šeinius vis dar atrandamas.

Išsilavinęs, mėgstantis kiną, jis apie 1922 m. įsigijo fotoaparatą…

Šios parodos bendraautorė ir  bendrakuratorė, Igno Šeiniaus proanūkė Lina Scheynius yra ketvirta karta šeimoje, draugaujanti su fotoaparatu, ir pirmą pasirinkusi fotografinę kūryba pagrindiniu užsiėmimu gyvenime.

Kas jungia šiuos fotoaparatą naudojančiuosius Šeinių šeimos atstovus?

Siužeto prasme – Igno sūnus ir Linos senelis Irvis Scheynius. Taip pat – jautrumas detalei, natūralumui, spontaniškumui. Nekalbioji Lina Scheynius savo darbo neaptarinėja, o nori, kad žmonės į jį žiūrėtų…

© Evžen Sobek

Po 1989 m. velvetinės revoliucijos ekonominiai pokyčiai Čekijos respublikoje atnešė dramatiškų pasikeitimų. Tai nebuvo vien laisvė ir naujos galimybės, jie pareikalavo daug didesnės asmeninės atsakomybės ir pasitikėjimo savimi. Kasdieninė tikrovė pasikeitė, o tai po truputį atšaldė žmonių emocijas, sulaukus laisvės. Entuziazmą ir euforiją pakeitė  nusivylimas, priekaištai ir nostalgija "seniems geriems laikams", kai komunistinė valdžia užtikrindavo pagrindinius gyvenimo standartus ir "lengvą" gyvenimą. Klausydamas visų šių kaltinimų, nesupratau, kodėl šie žmonės nepatenkinti? Vietoj nuolatinės eilės prie įvairių prekių, vaisių ir daržovių auginimo soduose, norint turėti šviežio maisto savo vaikams, žmonės savaitgalius praleidžia prekybos centruose, pramogų parkuose, keliauja po Europą naujais automobiliais... Stebėdamas aplinką nusprendžiau sukurti istoriją, kurioje pristatoma pastarųjų dviejų dešimtmečių tautos laisvės ir svajonių patirtis...

Evžen Sobek gimė 1967 m. birželio 4 d. Brno mieste, Čekijoje. Baigė Silezijos universiteto Kūrybinės fotografijos institutą Opavoje. Laisvai samdomas fotografas ir fotografijos dėstytojas – skaito paskaitas ir seminarus apie dokumentinę fotografiją įvairiuose Čekijos universitetuose ir mokyklose. Daugiausia dėmesio skiria dokumentinei fotografijai. Jo darbai saugomi viešose ir privačiose kolekcijose Europoje, JAV, Izraelyje ir Japonijoje. Savo kūrybą pristato autorinėse ir grupinėse parodose visame pasaulyje. Yra pelnęs įvairių tarptautinių apdovanojimų JAV, Japonijoje, Čekijoje, Prancūzijoje , Austrijoje, Vokietijoje ir kt.

© Rubi Lebovitch

Fotografuoju kasdienio namų gyvenimo scenas, kurias galima būtų skirstyti į dvi kategorijas: negyvi objektai ir žmonių scenarijai. Abiejose kategorijose dominuoja mistika, netikrumas ir absurdas. Kuriu realybės neatitinkančias scenas gerai žinomose vietose ir naujus kontekstus, suteikdamas vietoms naujas prasmes. Kasdieniai daiktai ir namų erdvės transformuojamos į kažką keisto ir stebinančio. Panašiai kaip siurealistiniuose paveiksluose kuriama nauja, neįmanoma realybė.

Kartais mano fotografijos gali atrodyti kaip absurdo teatro iliuzija namų aplinkoje.  Mano fotografijose nėra aiškaus pasakojimo ar siužeto. Paslaptingi veikėjai žiūrovui sunkiai atpažįstami, o jų santykiai su aplinkiniu pasauliu bejausmiai. Racionalumas pakeičiamas iškreipta ir sutirštinta pasaulėžiūra. Tam naudojami įvairūs objektai, sustiprinantys iškreiptos realybės įspūdį; jie užima ir kontroliuoja erdvę. Daugelyje fotografijų dominuoja objektai kaip tokie, jie tampa galios centru, pabrėždami vienatvę ir tuštumą.

Šio projekto kūrybiniame procese aš nelegaliai ir labai greitai dirbu prekybos centrų ekspozicijose, bandydama imituoti žmonių privatumo momentus, kvestionuodama kaip konstruojami žmonių troškimai ir norai.

Rebeca Cordero gimė 1984 m. rugpjūčio 4 d., o nuo 1990 m. dabar gyvena Saltillo Coahuila mieste.  2011 m. Universidad Iberoamericana Leono mieste mokėsi fotografinio dizaino magistratūroje. 2018 m. buvo tarp BFOTO festivalio (Ispanija) kylančių fotografų konkurso laurečių. Trečiosios vietos laimėtoja Trečiajame Meksikos šiuolaikinės fotografijos konkurse. Kolektyvinės parodos FOCO MX in Meksilo mieste dalyvė, gavusi Specialių pagerbimą už seriją Namai namučiai.

© Ewa Bold

Serija „Namai, namučiai“ buvo sukurta Evos senelių sename name, Sosnovece Lenkijoje, kur ji praleido savo vaikystę. Sugrįžimas į šiuos namus po ilgo laiko, autoriams leido pažvelgti į vietą ir į praeitį per nuotolį. Nuo to laiko, kai prieš 15 metų Eva su savo tėvais išsikraustė, nedaug kas šiuose namuose pasikeitė. Erdvė ir objektai yra labai artimi ir puikiai pažįstami, tačiau tuo pat metu, svetimi. Atrodo, kad vieta tarsi nėra iš Evos laikų, bet kadangi ji čia užaugo, tai vis tik neatsiejama jos tapatybės dalis. Čia buvo dėmesio verta kartų sanklota. Autoriai darbų serijoje „Namai, mieli namai“ nusprendė konfrontuoti su savimi ir reikšti pretenzijas šiems namams.  Iš dalies pamynus tam tikrus auksinius principus iš vaikystės, kaip pavyzdžiui laipiojimas angline krosnimi, žaidimas su laikrodžių stiklais ar ėjimas miegoti purvinomis pėdomis.

„Superultraextra Duo“ tai Evos Bold ( g. 1988, Sosnovecas, Lenkija) ir Patryk Hado (g. 1987, Katovicai, Lenkija) meno kolektyvas. Jų dueto „Superultraextra” pavadinimas nėra pasigyrimas. Šis žodis reiškia siekį atlikti darbus daugiau nei puikiai. Eva ir Patryk yra iš puikių pasiūlymų, kraštutinių reklamų ir papildomų pardavimų kartos. Jie galėtų save vadinti „ekonomikos transformacijų laikų vaikais“ Lenkijoje. „Superultraextra“ pagrindas - tai neapykantos ir meilės mišinys puikaus pasaulio vizijai, kuri sukurta žiniasklaidos priemonėmis, vizualia reklamos kalba ir popkultūra.

Eva ir Patryk baigė vizualiųjų menų akademiją Krokuvoje, Lenkijoje. Būtent čia jų kūrybinis kelias susikirto. 2012 m. grafikos meno fakultete Eva įgijo animacinių filmų kūrimo magistro laipsnį. Ji gavo stipendiją iš Lenkijos respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos. 2014 m. Patryk tarpdisciplininėje studijoje su projektu „Super Pasaulis“ baigė studijas tapybos fakultete. Fotografijose menininkai perteikia savo patirtį iš skirtingų meninių medijų – tradicinės ir skaitmeninės. Autoriai gyvena ir dirba Berlyne, Vokietijoje.

Ispanų fotomenininkė Conchi Martínez remdamasi žaidimo „Monopolis“ principu rezidencijos metu Kaune sukūrė interaktyvų žaidimą „Kaunopolis“. Menininkė KAUNAS PHOTO festivalio konkursinei programai pateikė darbą „Barcepolis“, kuriame sudėjo viską, ką sužinojo apie savo mylimą miestą Barseloną. Festivalio KAUNAS PHOTO vadovas Mindaugas Kavaliauskas pabandęs žaisti „Barcepolį“, viename iš Europos fotografijos festivalių miestų centrinėje aikštėje, pasiūlė menininkei principą perkelti į Kauną, atliekant čia meninę rezidenciją.

„Kaunopolis“ – tai fotomenininkės Conchi Martinez meno projektas, sukurtas įkūnijant Kauną ir jo lokacijas į interaktyvų žaidimą. Sukurtas remiantis „Monopolio“ žaidimu projektas atkartoja jo taisykles ir stilistiką. Conchi Martinez savo fotografijose kviečia paklaidžioti Kauno ir gerai pažįstamose miesto vietose, ir jo slėpiniuose. Kitaip pažvelgiant į gatves, pastatus, istorines vietas ar žaidžiant ant gigantiškos „Kaunopolio“ instaliacijos patirti kaunietiškas situacijas. Čia žaidimas persipina su istorija, pažvelgiant į Kauno miestą kitaip.

„Monopolis”, Conchi Martinez vaikystės žaidimas, buvo sukurtas Elizabeth Maggie XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir greitu metu tapo populiarus visame pasaulyje. Kaip ir siūlo žaidimo pavadinimas, pagrindinis žaidėjų tikslas - monopolijų kūrimas įsigyjant visus galimus rekvizitus lentoje. Žaidėjai juda su savo figūrėlėmis, priklausomai nuo kauliukų, taškų, žemės gabaliukais gali nusipirkti ir pastatyti arba, jei jie jau turi savininką, sumokėti už jį paprastas praeinantys faktai. Nuo pat pradžių menininkė rado daug panašumų su dabartine situacija pasaulyje.

Naudodama šį žaidimą kaip modelį, sukūriau naują „Barcepolis“, naują jo Barselonos versiją, pakeičiant korespondentų aikštes skirtingų vietų fotografijomis kurios atsiranda žaidime, su intencija sukurti miesto portretą kuris atspindi kaip keičiasi kasdienis eksperimentas su buvusiais likučiais.

Šis darbas Photolux festivalyje, Lukoje, Italijoje 2017 m. laimėjo jaunojo kuratoriaus apdovanojimą. Čia jis buvo eksponuojamas kaip meno instaliacija. Tada gavusi kvietimą sukūriau Kauno miesto portretą žaidime „Kaunopolis”.

„Kaunopolio“ žaidimo lentelėje ir kortelėse nugulė neoficialios Kauno miesto dalių atvirutės, žingeidaus miesto lankytojo dėmesio verčiausios vietos. Menininkės tikslas – atspindėti Kauno portretą ir atskleisti jo istorines bei kasdienines detales, todėl jai susipažinti su įvairiomis miesto vietomis padėjo eilė savanorių: Simona Savickaitė, Ed Caroll, Raimonda Šiudeikytė, Indrė Mačiulytė, Kamilė Riaubaitė, Stefanija Paulauskaitė.

Conchi Martínez(1963) gimė Sorijoje, Ispanijoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Barselonoje. Fotografės meninis suvokimas susiformavo mokantis fotografijos mokyklose Barselonoje ir dalyvaujant MOMA kūrybinėse dirbtuvėse. Menininkė mėgaujasi fotografavimu jei žino tikslią priežastį kodėl tai daro ir apčiuopia idėjos tęstinumą. Fotografė domisi kasdienybės ženklais, tapatybe, laiko paliktais ženklais. Conchi Martínez darbai buvo eksponuoti meno galerijose ir Ispanijoje vykusiuose festivaliuose tokiuose kaip: „Fotonoviembre“, „Olot Bienalėje“, „FineArt“, „Mirades“, „Outono Fotográfico“, „Revela-T“ ir „Photogenic“. Fotografės darbai taip pat pristatyti Stambule, Vašingtone, „Rencontres d’Arles“ Prancūzijoje, Berlyne vykusioje bienalėje ir „Photolux“ festivalyje Italijoje. Fotografė pirmą kartą buvo įvertinta 2007 m. kuomet gavo “Musac” stipendiją. Po jos sekė autorės darbų serijos įvertinimai žinomuose festivaliuose: „Emergent” (2008), “Passanant Foto” (2011), Julia Margaret Cameron (2015), “Photolux” jaunojo kuratoriaus konkursas(2017) ir “Eurostars fotografija” (2017).

„Keliaujant po Europą“ – fotografijos projektas, kur aš keliavau po 42 Europos šalis ir fotografavau kiekvienos jų sostines: žmones einančius per ypač intensyvaus eismo gatves.

Ar aš iš tikrųjų užfiksavau tai kas itin būdinga Dublinui? Ar Atėnams? Reikjavikui ar Ankarai? Galiausiai, mano stebėjimai buvo tik laiko momentai. Ar tai buvo įprasta diena, o gal atostogų metas? Net jei saulė šviečia ar lietus lyja, tai gali labai įtakoti. Be to, aš buvau tik keliaujantis lankytojas.

Aš pradėjau suvokti, kad Europa nėra tik žemės plotas ar finansinis susitarimas. Bet kokia bus Europos ateitis? Ar mes puoselėjame tai, kad mus sujungia ar telkiame dėmesį į tai kas išskiria?

Europa kaip idėja galėtų būti įgyvendinta, bet tai pareikalaus pastangų. Tai nebus pasiekta per naktį ir pareikalaus susidomėjimo bei tikro susikaupimo. Mes privalome sutikti kitus su empatija. Ir kuomet keliaujame į užsienį, turime išlaikyti atvirą protą ir nedvejoti per daug atsisakant kai kurių būdingų įpročių. Tik tada galėsime išmokti iš tikrųjų vertinti Europos šalių įvairovės grožį ir gyvenimo būdus. Žinau, kad gailėčiausi, jei ši įvairovė išnyks dėl komercinės naudos.

„Keliaujant po Europą“ aš išsiaiškinau, kad net stebint žmones gatvėse, mes galime suprasti kas mus Europiečius sujungia, tai daugiau mūsų panašumai, nei skirtumai.

Poike Stomps (g. 1977 m.) olandų fotomenininkas, 2006 m. Menų akademijoje Utrechte įgijo fotografijos bakalauro laipsnį. Šiuo metu menininkas dirba ties socialine dokumentine fotografija Amsterdame. Tyrinėja žmonių elgseną, bendravimą, dirba su ilgalaikiais projektais ir užduotimis. Jį domina portretai, dokumentinė, reportažo ir meninė fotografija.

Poike Stomps kuria darbų serijas, parodydamas kaip mes elgiamės su mirtimi, pasakoja apie daugiakultūrinį gatvės gyvenimą Utrechte, apie gyvenimą Farerų salose, arba gyvenimą su silpnaprotyste. Paskutinius dvylika metų jis fotografavo gyvenimą su savo tėvu. Nepaisant jo asmeninio darbo, fotomenininkas nutaiko savo fotoaparatą į praskrendančių lėktuvų šešėlį bandydamas sužlugdyti poveikį, kurį šis reiškinys gali turėti žmonėms ir gyvūnams. Jis stebi žmones keliaujančius gatvėmis 42 Europos sostinėse, kurias įamžino savo projekte.

2015 m. lapkritį jo pirmoji paroda „Keliaujant po Europą“ buvo pristatyta „Paris Photo“, Prancūzijoje.

Šiai darbų serijai "Palauk stebėtojus" aš pastatu kamerą viešoje erdvėje ir fotografuoju scenas su praeiviais. Tada nagrinėju atvaizdus, ​​norėdamas pamatyti, ar kas nors iš praeivių turėjo savo veide ar kūno kalboje kritinį momentą. Manau, kad šios fotografijos yra socialinis eksperimentas, kurio metu aš atgręžiu žvilgsnį į praeivį ir leidžiu žiūrovui tapti tam tikro momento liudininku. Šis projektas yra performatyvi gatvių fotografijos forma.

Uždedu fotoaparatą ant trikojo ir padarau šimtus kadrų. Gautos nuotraukos užfiksuoja žvilgsnį kritiniu momentu, kai užraktas, siužetas, mano veiksmai ir praeivių kūno kalba sinchronizuojasi ir yra užfiksuojami aparato. Nežinau, į ką mano fotografijose žmonės žiūri ir kaip reaguoja. Aš pateikiu atvaizdus tam, kad pradėtumėte diskusiją apie žvilgsnį ir kaip mes juo naudojamės, komunikuodami su kitais.

Haley Morris-Cafiero yra iš dalies atlikėja, menininkė, provokatorė, žiūrovė. Savo fotografijose ji tyrinėja atspindžio procesą. Jos darbai buvo plačiai eksponuojami autorinėse ir grupinėse parodose Jungtinėse Amerikos Valstijose bei užsienyje, spausdinti įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose ir interneto portaluose, kaip pavyzdžiui: „Le Monde", „New York Magazine“ ir „Salon“. Autorė gimė Atlantoje, baigė Šiaurės Floridos universitetą, kur 1999 m. įgijo fotografijos bakalauro laipsnį. 2014 m. buvo nominuota „Prix Pictet" prizui, 2016 m. tapo „Fulbright" programos finaliste, Morris-Cafiero yra Arizonos universiteto menų magistrė. 2015 metais "Magenta Foundation" išleido jos monografiją „Stebėtojai“.

Tai atvykėliai iš Kosovo, Rumunijos, Albanijos, Turkijos ar Bulgarijos, pabėgę iš savo šalies dėl politinių ar ekonominių priežasčių. Kai kurios iš jų yra tikros šeimos, kai kurios dirbtinai suburtos organizuoto nusikalstamumo. Elgetavimas Prancūzijos sostinėje vyksta įvairiomis formomis: kai kurie teisėtai reikalauja pastogės, maisto, šiltų drabužių ir žmonių supratimo; kiti tiesiog nori pinigų ir sukūrė subkultūrą, grįstą kieto, negailestingo išgyvenimo sąlygomis. Abiem atvejais žmonės leidžia savo dienas ir naktis Paryžiaus gatvėse, susiglaudę po plonomis antklodėmis ant purvinų čiužinių. Tai nėra naujas reiškinys; visuomet būdavo gatvės elgetų, bet vaikai dažniausiai nebūdavo įtraukiami. Kiekvieną dieną dešimtys tūkstančių žmonių praeina pro šiuos „gyvuosius paveikslus“ nesusimąstydami apie šį "spektaklį". Šią socialinę dramą galima traktuoti įvairiai. Aš nusprendžiau sutelkti dėmesį į šeimas, parodyti šių vyrų, moterų ir vaikų veidus, kurių mes nenorime matyti, ir tokiu būdu padaryti juos mažiau nematomais.

Vladimir Antaki gimė 1980 m. Rijadoje, Saudo Arabijoje. Užaugo Paryžiuje, ten studijavo meno istoriją ir kiną Sorbonos universitete. 2003 m. persikėlė į Monrealį, 2007 m. įgijo vaizduojamųjų ir medijų menų bakalauro laipsnį. Kurdamas darbų seriją „Prižiūrėtojai“ Antaki keliavo po Europą, Artimuosius Rytus ir Ameriką, fotografuodamas parduotuves ir jų savininkus. Šie žmonės prižiūri tai, ką Antaki vadina "urbanistinėmis šventyklomis", t.y. unikalias erdves, kurios korporatyvinio verslo laikais, sugrąžina mus į praeitį. Autorius kuria vizualiai turtingus miestų šventyklų prižiūrėtojų portretus, kurie leidžia žiūrovui atgaivinti prisiminimus apie seniai pamirštas erdves.

“Gražiausios branduolinės elektrinės Europoje” tai projektas, nagrinėjantis aktualią temą: kaip gaminti energiją, darant kiek įmanoma mažiau žalos aplinkai. Branduolinė energija laikoma vienu iš galimų sprendimų, bet kokia kaina? Ši darbų serija pristato jėgaines kartu su jų kraštovaizdžio prieštaravimais iš estetinės perspektyvos. Pagrindinis šio projekto tikslas yra žmogaus ir gamtos santykis. Kontrastas tarp gražių peizažų ir atominės energetikos architektūros pompastiškumo sukelia tam tikrą įtampą bei kuria industrinio romantizmo įvaizdį. Dėl rizikos branduolinės jėgainės buvo statomos atokiau nuo didelių gyventojų centrų. Tačiau tankiai apgyvendintoje Vakarų ir Vidurio Europoje tai reiškia, kad jėgainės yra gyvenamose ir žemės ūkio veikla besiverčiančiose kaimo vietovėse, vaizdingose ​​ir idiliškose vietose. Saugumo sumetimais artimiausioje aplinkoje neturėtų būti nuolatinių gyventojų, tačiau labai dažnai šalia gali būti nacionalinis parkas arba gamtos rezervatas. Aplinkiniams gyventojams šios jėgainės yra tapę nematomomis, skirtingai nuo atvykėlių, kuriems jos kelia įvairius jausmus - dažnai tai stebina, baugina arba žavi savo išsiskiriančia iš aplinkos architektūra. Klimato kaitos prevencija skatina ieškoti naujų ir aplinkai žalos nedarančių energijos gamybos būdų. Suomijoje trečiasis Olkiluoto atominės elektrinės reaktorius yra statomas jau 14 metų, ketinimai statyti naują elektrinę Šiaurės Suomijoje Pyhäjoki vietovėje. Dėl politinių ir aplinkosauginių priežasčių Ispanija ir Italija nutraukė kelių jėgainių statybą. Pavyzdžiui, po Fukušimos avarijos Japonijoje Vokietija nusprendė nutraukti branduolinės energijos naudojimą iki 2022 m. Nors kitos šalys apsisprendė atsisakyti atominės energetikos, Suomija, Prancūzija ir Slovakija šiuo metu yra vienintelės Europoje, kurios stato naujas branduolines elektrines. Spalvotos fotografijos (pigmentinė spauda), įrėmintos 100 x 100 cm. Šią parodos seriją sudaro 11 atspaudų, nors esu fotografavęs daugiau nei 40 atominių elektrinių 12 Europos šalių.

Lasse Lecklin (g. 1982) yra fotografas iš Suomijos, gyvenantis Helsinkyje. Vietos tapatybė, sukonstruota aplinka ir žmonių santykis su gamta yra pagrindinės autoriaus temos. Naudodamas fotografijos ir video medijas, jis dažnai dirba tarp dokumentikos ir konceptualaus meno. Kūryboje vadovaujasi nuoseklumo ir tikslumo kriterijais. 2015 m. įgijo fotografijos magistro laipsnį Aalto universitete, Menų, dizaino ir architektūros fakultete, Helsinkyje. Autorius taip pat studijavo fotožurnalistiką Tamperės universitete, fotografiją Konstfak Menų ir amatų kolegijoje Stokholme, Niujorko Vaizduojamųjų menų mokykloje ir Paryžiaus Aukštojoje menų mokykloje (Beaux-Arts de Paris). 2012 m. įvyko pirmoji autorinė darbų paroda. Jo kūriniai buvo pristatyti įvairiose grupinėse parodose ir festivaliuose Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Malaizijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Pietų Afrikoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV.

Dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiosios depresijos metu, grupelė fotografų, tokių kaip Walkeris Evansas, Dorothea Lange ir Jackas Delano, vedami Fermų apsaugos administracijos (FSA) vadovo Roy Strikerio, kiek įmanydami suskubo fiksuoti vaizdų, kuriems netrukus buvo lemta nugrimzti užmarštin. Vykstant nuolatinei žmonių migracijai, lengvesnių gyvenimo sąlygų beieškant, neišvengiamai keitėsi ir Amerikos demografinis žemėlapis. JAV vienkiemiai, kaimai, maži miesteliai tiesiog nyko akyse. Tačiau šių fotografų dėka jie išliko archyvuose.

Panašus procesas, deja, vyksta ir dabartinėje Lietuvoje. Nors nei masteliais, nei gyvenimo sąlygomis šių dviejų situacijų gretinti nederėtų, vis tiek kyla noras įžvelgti dėsningumų.

Dėl nuolatinės emigracijos Lietuvos populiacija per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo vos ne šeštadaliu. Miestai, pasiglemžę visą šalies ekonomiką, netinkamas gyvenimo būdas, įtraukęs jaunąją provincijos kartą, nenumaldomai keičia ir mūsų šalį. Kyla tik vienas klausimas: kiek dar laiko mūsų šalį puoš vienkiemių ir kaimų vaizdai, kuriuose išlikęs visiškai kitoks laiko, artumo supratimas? Kiek dar egzistuos vietos, kur netikėtai užklydusio svečio laukiama kaip artimojo, o kiekvienas praeivis bus apdovanotas nuoširdžiu „Sveikas!“?

Man, kaip fotografui, kaskart apie tai susimąsčius kyla natūralus noras suskubti, kad šie jausmai, simboliai ir vietos taptų kiek daugiau nei prisiminimas ateinančios senelių ar prosenelių kartos pasakojimuose. Nors kadras ir nesugrąžins to, kas prarasta, jis priverčia susimąstyti apie tai, ką, galbūt kažkada skubėdami palydėjome akimis šalikelėje. Galbūt šis monumentas lietuviškam kaimui sužadins žiūrovo sentimentalumą ir palies tas giliai pasislėpusias atminties kerteles, kurias visai nejučia uždarėme. Nes mes pripratę prie to, ko jau nebebus.

Esu Tadas Kazakevičius, 34 metų dokumentinės fotografijos atstovas, gyvenantis Vilniuje, Lietuvoje. Nors profesionaliai dirbu ir specializuojuosi grafinio dizaino srityje, o esu baigęs Architektūros mokslus, didelę dalį savo kūrybinio potencialo skiriu dokumentinei fotografijai. Fotografijos srityje esu jau daugiau nei dešimt metų, o pastaruosius aštuoneris esu susikoncentravęs į humanistinę jos kryptį ir pasakoti individualias žmonių istorijas. Esu juostinės fotografijos entuziastas ir dažniausiai dirbu plačiajuoste analogine fototechnika.

Šiuo metu lygiagrečiai dirbu prie keleto fotografinių temų. Po penkerių Londone, Jungtinėje Karalystėje, praleistų gyvenimo metų jau daugiau nei šešis pastaruosius metus gyvenu tėvynėje, kur esu be galo susidomėjęs lietuvių socialinėmis gyvenimo realijomis. Greta kitų fotografinių idėjų dar 2014 metais pradėjau ištęstinį fotografinį ciklą “Tai, ko nebebus”, kuri analizuoja Lietuvos kaimo tuštėjimo tematiką. 2017 metais šis ciklas susilaukė tarptautinio pripažinimo LensCulture Exposure Awards 2017 apdovanojimuose, kur buvo pasirinktas kaip specialusis žiūri pasirinkimas, o vienas iš serijos portretų pateko ir į Sony World Photography Awards 2017 apdovanojimus, kur buvo apdovanotas ir Nacionaliniu apdovanojimu. Fotografinė serija “Tai, ko nebebus” yra pristatyta eilėje Lietuvos ir užsienio fotografijų platformų tokiose šalyse kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Portugalija, Vokietija, Švedija, Vengrija ir kitos, o 2017 metų pabaigoje trys kadrai iš šios serijos buvo įtraukti ir į Karališkosios Fotografijos Asociacijos 160-ąją parodą. 2018 metų pradžioje su šiuo ciklu aš patekau ir tarp ZEISS Photography Awards 2018 finalistų.

2014 metais viena mano fotografijų buvo apdovanota Lietuvos Spaudos Fotografijos portreto kategorijos “auksiniu kadru”, o 2018 metais mano ciklas “Tai, ko nebebus” laimėjo auksinį kadrą reportažo/foto serijos kategorijoje, taip pat tapau ir “Kolegų prizo” laureatu. Dar 2015 metais šis ciklas taip pat pateko ir tarp Kaunas Photo festivalio finalistų, o 2017 metais buvau išrinktas Nacionalinės Jaunojo Kūrėjo premijos laureatu.

„Orwellas neišpranašavo, kad mes patys pirksime fotokameras, o didžiausia mūsų baimė bus tai, kad į mus niekas nežiūri.” Like’ai, sekėjai, pasidalinti įrašai šiandien yra sėkmės indikatoriai. Kaip kontraversiškai ar problematiškai tai skambėtų, bet, atrodo, kad nebėra nišos, kuri nesulauktų skaitmeninio atgarsio socialiniuose tinkluose. Laikini grožio, perdėto seksualumo ir neriboto savęs optimizavimo idealai yra sureikšminami poprivačioje viešumoje, siekiant pripažinimo. Praeities trūkumai tapo šiandienos leitmotyvais. Hedonistų ir narcizų kartai Instagram simbolizuoja lygybės ir pertekliaus šventimą ant moralės aukuro. Tai vieta, kur kai kurie nusivertina tikėdamiesi, kad sulauks užuojautos, kurios negauna savo gyvenime. Nesustodami ieškoti prasmės ir reikšmės, vis daugiau jaunų žmonių prisitaiko prie jiems primestos tapatybės, kuri dažnai negailestingai paliečia jų asmenybes kasdieniame gyvenime. Naujasis savęs pristatymas viešumoje ir poreikis komunikuoti nutraukia ryšius su tradiciškai suvokiamu privatumu. Kiekvienas nori išsiskirti, būti matomu arba svarbiu, todėl dažnai laviruoja tarp ekscentriškumo ir konformizmo idealų, nuolat stebimi jų sekėjų. Viskas yra įmanoma – spalvingas atotrūkis nuo realybės, pilkas liūdesys, lyčių kontrastai, vienaragiai, medžio imitacijos tapetai – tol, kol yra visa tai paliudijantys atvaizdai.

Florian Müller gimė 1982 m. Vokietijoje. Po ilgų kelionių būdamas 21-erių pradėjo vaizdo redaktoriaus karjerą. 2007 m. nuo video pasuko prie fotografijos ir pradėjo studijas Hanoverio Taikomųjų mokslų universitete. Humanistinės fotografijos tradicijoje mane įkvepia dėmesys ir rūpestis aktualioms problemoms, kurias ši medija gali padėti spręsti. Reikia daug laiko, norint sukurti išsamų darbą ir pakeisti požiūrį. Reikalingas skvarbus žvilgsnis, stebint nežinomas, nišines aplinkas platesniame kontekste, kad žiūrovas galėtų pats pasidaryti savo išvadas.

Festivalio KAUNAS PHOTO rezidencijos rezultatas

Kiekvienas miestas ar vietovė dažnai apipinta legendų ir mitų gausa. Viena iš Kauno miesto legendų byloja apie dar XX a. pradžioje emigracijos iš Lietuvos mastus – esą žmonės iškeliaudavo ištisais kaimais. Kartais jie būdavo apgauti kelionių organizatorių ir nuplukdomi ne į Šiaurės, o į Pietų Ameriką. Kitas iš pasakojimų teigia, kad žemiau pusiaujo lietuviai keliavo, nes JAV dar 1908-aisiais kiek apribojo imigrantų srautus. Taip Žaliakalnyje atsirado nedidelis rajonas pavadinimu „Brazilka“. Esą visi jo gyventojai apleido ir taip varganus savo gyvenimus ir, geresnių patraukę ieškoti už Atlanto, atsidūrė Brazilijoje. Tačiau šaltiniuose sakoma, kad „Brazilkos“ vietovardžio kilmė atkeliavo su gyventojais - Pietų Amerikos „svajonių šalies“ kavos plantacijose pabuvojusiais ir į tėvynę sugrįžusiais emigrantais. Jie turtu nepasižymėjo ir rajoną iškildino tiesiog plikuose laukuose, o visai greta buvo ir panašaus likimo kvartalėlis pavadinimu „Argentinka“. Giliau į archyvų stalčius įsirėžė būtent „Brazilka“, su savo „tėvyne“ susijusi ne tik etimologiniu, bet ir urbanistiniu požiūriu.

Pastaruoju metu „Brazilkos“ rajonas labai sparčiai kinta: senus pastatus ir būstus keičia nauji, modernūs ar prabangūs apartamentai. Kartu su besikeičiančia urbanistika, gyventojais, jaunėjančia karta senajame Kauno rajone pradėjo nykti ir „Brazilkos“ mito pojūtis. Tad italų menininkė Emanuela Colombo festivalio „Kaunas Photo“ rezidencijos metu dokumentavo būtent šią Žaliakalnio dalį: Jonavos, Varnių, Žemaičių gatvių ir Savanorių prospekto ribojamas rajono dalis. Kurdama fotografijas iš romantiškų vaizdų, gyventojų portretų, ar netikėtų kontrastų kasdienėse gatvėse menininkė, bendradarbiaudama su vietos gyventojais sukūrė įstabių kadrų ir į atmintį grąžino bei įamžino likusius „Brazilkos“ fragmentus, primindama miesto istoriją bei mus nuolat supančius pokyčius.

Emanuela Colombo įgijo komunikacijos mokslų išsilavinimą ir dešimtmetį dirbo pardavimų srityje. 2007 m. ji nusprendė pasiduoti savo didžiausiai gyvenimo aistrai – fotografijai. Įgijusi fotografijos ir vizualiųjų menų magistro diplomą pradėjo dirbti fotografe su keliomis viešosiomis įstaigomis. Emanuela Colombo kuria įvairialypes istorijas apie žmonių gyvenimą Italijoje ir užsienyje, savo fotografijos studijoje fiksuoja gyvūnų ir žmonių portretus. Menininkės darbai buvo publikuoti nacionaliniuose žurnaluose.

Nepamenu dienos, kada nesijaučiau lietuve. Ir tuomet , kai turiu atsakyti į klausimą iš kur yra kilusi mano pavardė, kai turiu paaiškinti, kad Lietuva, tai šalis, kuri randasi už 11.000 kilometrų ir kurios tradicijų įtakojama , pietums valgau bulves su spirgučiais, turiu draugų, kurių pavardes sunku ištarti , o mus siejančios lietuviškos šaknys subūrė kartu šokti tautiškus šokius dar ankstyvoje jaunystėje. Jaučiausi lietuve ir atostogaudama skautų stovyklose, kur vakarais skambėdavo lietuviškos dainos, nors tai kalba, kurios iki šiol neišmokau. Mano asmenybė buvo formuojama šių mažų detalių su kiekvienu Laisvės minėjimu , su virpėjimu, skambant Tautiškai giesmei ar žvelgiant į pakeltą lietuvišką vėliavą šalia braziliškos, senelių namuose. Esu brazilė. Ir esu lietuvė. Aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės gyvenime ir tik nesenai supratau lietuvių bendruomenės veiklos bei lietuviško rajono buvimo svarbą tokiame dideliame mieste kaip San Paulas.​ Tada ir gimė šio projekto idėja. Nenoriu atkurti istorijos prisiminimų, bet noriu įamžinti dabartinę bendruomenę, kuri 2016 metais mini lietuvių imigracijos į Braziliją 90-metį ir ,neskaitant geopolitinių skirtumų, keičiantis kartoms, tradicijos išlaikomos. Mano tikslas įamžinti bendruomenę, kurios gyvavimą palaiko 3-ios ar net 4-os kartos lietuvių palikuoniai. Akimirkos įamžintos nuotraukose yra iš 2015-2016 metais vykusių renginių lietuvių rajone Vila Zelina. Tai tėra tik dalis atspindžio bendruomenės narių atsidavimo, kartu ir padėka tiems, kurie palaiko šią bendruomenę gyvą ir aktyvią bei supažindina brazilus su lietuviškomis tradicijomis ir kultūra per tautiškų šokių bei choro pasirodymus ir lietuviškų kulinarinių gėrybių pristatymą.

Ieva Martinaitis Ferreira yra fotografė nuo 2010 m. 2013 m. įgijo fotografijos Bakalauro laipsnį. Dalyvavo grupinėse parodose: SENAC – São Paulo – Brazil 2010 m., Cidade Gigante e Intimista – Metro de São Paulo 2012, Cru – Magrelas 2015, Eu amo Vila Prudente – Shopping Central Plaza 2016 m.,  Eu amo Vila Prudente – Shopping Central Plaza 2017 m., Eu amo Vila Prudente – Shopping Central Plaza 2017 m.,  UNIMÍDIA – UNICAMP –  2017 m. Tais pat metais surengė personalinę parodą „11000 KM“ – Metro de São Paulo.