Parodos

© Mikołaj Nowacki

Oderis. I dalis

Oderis, tai mano vaikystės upė. Aš užaugau Vroclave, Lenkijoje. Būdamas vaikas, nuo miesto šurmulio pabėgdavau prie upės. Karštomis vasaromis jos vanduo dėl didelio užterštumo nebuvo tinkamas plaukiojimui. Laimei, šiandien jos būklė kur kas geresnė.

Būdamas paauglys daugybę kilometrų, nusidriekusių palei upę, aš skrosdavau dviračiu, taip mėgaudamasis savo laisve. Tuomet, 1980-aisiais, klestėjo upės transportas, kurį mėgdavau stebėti. Jaučiau tarsi galėčiau užšokti ant baržos ir leistis į tolimas keliones bei nuotykius. Šiandien, dėl gilios upės transporto krizės, vilkikų su baržomis vaizdas tapo retenybe.

Studijų metais Oderis tapo mano pasimatymu vieta.

Ši foto apybraiža, kurią aš įgyvendinau 2008 - 2013 m., buvo natūralus mano poreikio būti šalia upės pratęsimas. Aš norėjau sužinoti, kas jungia žmones su Oderis ir kiek stiprus tas ryšys. Aš suvokiau, kad žmonėms gyvenantiems netoli upės, tas ryšys yra nepalaužiamas.

Oderis. II dalis. Paskutiniai Oderio karaliai  

Kapitonas Česlovas Šarek (62) su ištikimo jūreivio Zbignevo Laskovskio (51) pagalba ir likusia savo įgula gabena didžiausią baržą Oderio upėje, Lenkijoje. Jis vadovauja nesenai pastatytos baržos pergabenimui iš laivų statybų Vroclave ir Malčyce į Ščecino uostą, netoli upės žiočių. Iš čia baržos toliau gabenamos į Baltijos jūrą, kur pristatomos Olandijos, Vokietijos ir Prancūzijos investuotojams. Kelionė iš laivų statybos pietvakarių Lenkijoje į Ščeciną trunka apie savaitę ir reikalauja daug žinių ir patirties Oderio upėje, nes vandens keliu plaukti gana sudėtinga.

Kapitonui Šarek vadovauti 479 pėdų ilgio laivų gabenimui vingiuotas ir vėjuotas Oderis yra jaudinantis nuotykis. Jis upėje dirba nuo 1968 m. ir neketina sustoti. Jūreivis Zbignevas Laskovskis juokauja, kad jis Oderyje dirbs iki pasaulio pabaigos ir dar vieną dieną. Kadangi krizė krovinių gabenimo upe didėja, kapitonas Šarek ir Laskovskis traktuojami kaip paskutiniai Oderio karaliai.

Oderio upės infrastruktūros nuosmukis prasidėjo 1970 m., kai valdžia anglių gabenimą oficialiai perkėlė į kelių transportą ir geležinkelius. Nuo tada parama tokioms upės infrastruktūros gerinimo iniciatyvoms, kaip upės vagos gilinimas, tapo retenybe. Šiandien krovinių gabenimas upe yra didžiausioje krizėje nuo to laiko kai upė tapo Lenkijos dalimi 1945 m.

Būdamas vaikas aš svajojau apie gyvenimą ant upės, o ši istorija yra bandymas suprasti tokio gyvenimo realybę. Kapitoną Šarek ir jo įgulą aš fotografuoju nuo 2009 m. ir projektą vis dar tęsiu. Ši foto apybraiža yra dovana kapitonui ir jo įgulai.

Mikołaj Nowacki gimė 1972 m. Vroclave, Lenkijoje. 1997 m. Vroclavo universitete baigė teisės studijas. Po to tęsė doktorantūros studijas, tyrinėdamas aplinkos tarptautinės vietos teisės aspektus. Tačiau dėl kitos savo aistros – fotografijos, Miklolaj Nowacki teisės studijas nutraukė.

Nuo 2004 iki 2006 m. jis dirbo fotožurnalistu, įtakingiausiame dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. Taip pat fotoreportažus kūrė suomių nacionaliniame laikraštyje „Helsingin Santomat“. Nuo 2006 iki 2011 m. dirbo dienraščiui „Polska the Times“. Mikołaj Nowacki fotografijos buvo publikuotos lenkų „National Geographic“, „National Geographic Traveler“ leidimuose, taip pat „Newsweek“ ir „The Polish weekly magazine Polityka“, tarptautiniuose leidiniuose tokiuose kaip: „Burn“, „the Sunday Times“ žurnalai, „Le Monde“, „Neue Zürcher Zeitung“, „Weekly Magazine“ Šanchajuje, Kinijoje ir  „The New York Times' Lens“.

Fotografas pelnė eilę apdovanojimų ir tapo lenkų fotografijos konkursų tokių kaip: “Grand Press Photo“ ir “BZWBK” finalistu. 2012 m. jis buvo įvertintas tarptautiniame fotografijos konkurse „Winephoto“. 2014 m. jo Niujorko fotografijos buvo įtrauktos į galutinį „Sony pasaulio fotografijos apdovanojimų“ sąrašą, o viena iš jų įvertinta „NPPA Best of Photojournalism“.

Nuo 2011 iki 2013 m. „VII“ fotografijos agentūros mentorių programoje Mikołaj Nowacki buvo Antonin Kratochvil mokinys.

2011 m. jis savo darbus eksponavo kolektyvinėje parodoje „iSee“, kuri vyko Grifino fotografijos muziejuje Bostone, JAV, o 2013 m. Keretare, Meksikoje.

2013 m. Mikołaj Nowacki surengė savo personalinę parodą „Oderis“ „VII“ galerijoje, Niujorke.

2014 m. paroda „Oderis“ buvo eksponuota Xishuangbanna fotografijos festivalyje, Kinijoje, kur fotografas buvo išrinktas kaip vienas iš dešimties geriausių festivalio fotografų ir gavo „Geriausio fotografo nominaciją“.

© Romualdas Požerskis

„Karšta vasara“ – lyg neskelbtas žymiausio R. Požerskio ciklo „Atlaidai“ tęsinys. Kažkas dabar pasakytų – „afterpartis“. Jei „Atlaidų“ ritualų seką kulminuodavo nenuoramos vaikai, besibodintys aplink užkandą ant žolės susėdusių senolių tostų, „Karštoje vasaroje“, praėjus dešimtmečiui ar keliems, tie vaikai jau tapę paaugliais ir net patys tėvais, mėgaujasi ežerų, upių ir upelių vasaros krikšto palaima. Ši net penkiolika metų kurta fotografijų serija galėtų būti fotografuota bet kada. Juodai balti kadrai išvengia bet kokių nuorodų į laikmetį, gal tik šiek tiek pasufleruojamą maudymosi kostiumų madomis. Lietuvos miestelių fotografinis peizažo pojūtis perteikiamas fiksuojant erdves, kuriose susitinka gamta ir urbanistika, šalia ežerų kyšant bažnyčių bokštams. Stebėtinai atribotos nuo bet kokių buitinių motyvų, šios scenos vaizduoja žmones, kurie beveik religingai atlieka atostogų ritualus. Figūros pagautos judesyje, neriančios, šokančios, brendančios, atspindi vietinės vandens kultūros, be kurios neįsivaizduojama jokia lietuviška vasara, svarbą.

„Karšta vasara“ galėtų būti tautos portretu, atspindinčiu neprarastą ryšį su gamta, gebėjimą gyventi tarp miesto ir kaimo, vasaromis ištuštėjusius didmiesčius ir vaikus, leidžiančius vasaras senelių kaime. Atsipalaidavę, žaismingi bei mąslūs, R. Požerskio fotografijų herojai prie vandens telkinių jaučiasi natūraliai ir tiesiog susilieja su aplinka. Meistriškai užfiksuota šviesa įneša šventiškų, sakralių, beveik religinių motyvų, atkartotų per vis pasikartojančias bažnyčių architektūros detales.
Ši serija taip pat žymi autoriaus atsisveikinimą su tradicine analogine juodai balta fotografija, po kurios jis perėjo prie skaitmeninių vaizdų.

R. Požerskis pasakoja: „Važinėdamas po karščiu alsuojančią Žemaitiją, netikėtai Salantuose pamačiau XVIII amžiaus prancūzų barokinius paveikslus, vaizduojančius senosios Graikijos mitologinius peizažus. Miškingos kalvos, didingų bažnyčių bokštų fone besimaudantys žmonės. Ore tvino karštis, vėjas plukdo fantastinius debesis, vaikai, suaugę krykštauja ir džiaugiasi vėsiu vandeniu. Betoninių arkinių krioklių fone skrendantys jauni kūnai. Po sunkių žemės ūkio darbų, saulės nugairinti ūkininkai, tarytum vaikai, dūksta gaiviame Varnelės upelyje. Beržore, po žolinių atlaidų, miestelio svečiai kartu pavalgė, dainavo, šoko, žaidė žaidimus ir maudėsi ežere.
Fotografuodamas seriją „Karšta vasara“, poilsiaujančių žmonių fone, stengiausi užfiksuoti miestelių vaizdus ar bažnyčias tarsi dokumentuodamas vietovės koordinates.“

Romualdas Požerskis gimė 1951 m., Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometinį Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1980-ųjų dirbo laisvai samdomu fotografu, rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai. Nuo 1993 m. dirba Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute, skaito fotografijos estetikos ir istorijos paskaitas.

Nuo 1976-ųjų Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys; 1989 m. - Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas; 1990 m. - Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas; 1994-aisiais jam sutektas tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas; 2004 metais už Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą, Vienos universitete Austrijoje jam įteikta mecenato iš Hamburgo Alfredo Tėpferio premija; 2005-aisiais apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Svarbiausi Romualdo Požerskio darbai: „Pergalės ir pralaimėjimai“ (1974–1976); „Lietuvos senamiesčiai“ (1974–1982); „Vaikų ligoninėje“ (1976–1982); „Atlaidai“ (1974–1994); „Atminties sodai“ (1977–2004); „Aktai“ (1979–2003); „Paskutinieji namai“ (1983–1990); „Lietuvos nepriklausomybės kelias“ (1988-1992); „Miražo dosjė“ (2002–2003); „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“ (1992–2005).

Romualdo Požerskio fotografijos saugomos įvairiose meno kolekcijose: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Vilniuje; Fotografijos muziejuje, Šiauliuose; Nacionalinėje bibliotekoje, Paryžiuje, Prancūzijoje; Suomijos fotografijos muziejuje, Helsinkyje, Suomijoje; Tarptautiniame fotografijos centre, Niujorke, JAV ir kitur.

© Jan Caga (Čekija) "Dunojus - Mėlynoji upė"

Dešimt šalių, viena upė. Nuo Juodosios girios iki Juodosios jūros. Iš vakarų į rytus. Nuo šaltinio iki žiočių. Dunojus, Europos Sąjungos ilgiausia upė (2872 km), pradeda savo kelią Juodojoje girioje Vokietijoje, srūva pro Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją, Bulgariją, Rumuniją, Moldovą, Ukrainą ir pagaliau įteka į Juodąją jūrą. Dunojus yra lyg istorinė atmintis: prieš pustrečio tūkstančio metų keltai įsikūrė palei visą Dunojaus ilgį, vėliau nuo Juodosios jūros čia atsikėlė graikai, o galiausiai romėnai. Upė taip pat pažymi ribą, kuri atskiria ir nukreipia. Tai riba, kurios negalima peržengti, ji ne tik suteikia apsaugą, bet ir trukdo. Daugybę šimtmečių teritorijos į pietus nuo Dunojaus buvo Romos imperijos dalis. Taip Dunojus tapo tarsi stipri siena, sauganti nuo germanų genčių, puldinėjančių iš šiaurės. Dunojus atliko itin svarbų vaidmenį kaip pagrindinė Europos upė nuo pat Didžiojo tautų kraustymosi iki viduramžių.

Jan Caga gimė Čekoslovakijoje, šalia Moravos upės - vieno iš Dunojaus intakų, buvusiame komunistiniame bloke. Vaikystėje jis stebėdavo kitą upės krantą - išsvajotuosius vakarus ir bandydavo įsivaizduoti tenykštį gyvenimą. Tačiau geležinė uždanga buvo padalinusi Europą pusiau: elektrinės tvoros, draudžiamas įvažiavimas. Kai baigėsi Šaltasis karas, Vakarų Europa išsiplėtė į rytus. Dunojus yra integracijos simbolis Europos Sąjungoje, jungiantis senąsias Sąjungos nares vakaruose, bei naująsias nares iš rytų, kurios ne taip seniai patyrė milžinišką ekonominį bei socialinį virsmą. Tokia etninė, kultūrinė bei socialinė įvairovė reprezentuoja pačią Europos Sąjungą ir šios svarbios upės istoriją.

Jan Caga gimė mažame pramoniniame miestelyje Hodonyne, Čekoslovakijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Brno mieste, Čekijoje. Po dizaino studijų universitete, jis dirbo laisvai samdomu fotografu žurnaluose ir laikraščiuose. Kiek vėliau ėmė dirbti su ilgesnės trukmės fotoprojektais, atskleidžiančiais visuomenės įvairovę ir pokyčius, įkvėptais nuolatinių pokyčių pasaulyje. Norėdamas atskleisti ne tik nelaimes ir socialines problemas, kurias pabrėžia žiniasklaida, Jan Caga savo dėmesį skiria santykiams tarp žmonių, asmeniškesniems naratyvams, įtakotiems globalizacijos. Jan Caga yra įvairių tarptautinių konkursų laimėtojas: įvertintas Čekijos Spaudos Fotografijos konkurse, tarptautiniame konkurse apdovanotas metų meistriškumo fotografijoje prizu, laimėjo pagrindinį PhotoEspana OjodePez žmogaus vertybių kategorijoje apdovanojimą, buvo įvertintas PX3 Paryžiaus Fotografijos prizu, tapo Kaunas Folioport – portfolio peržiūrų lauretu ir kiti.

© John Trotter (JAV) "Nėra vandens, nėra gyvenimo"

John Trotter nuo 2001 m. fotografuoja milžiniškus žmogaus sukeltus pokyčius ir jų pasekmes aplink Kolorado upę pietvakarinėse JAV valstijose ir šiaurės vakarų Meksike.  Jis greitai suprato, kad Koloradas yra žymiai mažesnis nei buvo anksčiau ir daugiau niekada nebeįtekės į Cortez jūrą, esančią tarp Baja Kalifornijos pusiasalio ir pagrindinės Meksikos teritorijos. Šiaurinėje sienos pusėje esančios politinės jėgos upės vandeniui turėjo kitų suplanuotų tikslų ir 1922 m. pasidalijo jos tėkmę tarp septynių JAV valstijų ir Meksikos.

Buvo pastatytas didelis užtvankų tinklas, stabdantis anksčiau itin sraunią upę ir taip sukurtas pamatas, ant kurio pastatytos pietvakarių Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad 1922 m. pokyčiai  buvo labiau pagrįsti troškimais negu faktais ir net 25% daugiau vandens buvo pažadėta upės naudotojams, negu iš tikrųjų jo egzistavo. „No Agua, No Vida” tapo tyrimu apie amerikiečių nutolimą nuo jų vandens šaltinių, vienu iš keleto dalykų pasaulyje, be kurio mes neišgyventume. Visa tauta neišvengiamai turės sumokėti už šią puikybę, tik dar nežino jos kainos.

John Trotter keturiolika metų, iki 1997 m., kovo 24 d. dirbo fotožurnalistu laikraštyje, kol jo vos nenužudė gauja jaunų vyrų, darant reportažą „The Sacrameto Bee“ laikraščiui. Fotografijos, kurias jis užfiksavo ilgai gydydamasis nuo smegenų traumos, tapo knyga „Atminties našta“, pasirodžiusia 2016 m.

2001 m. J. Trotter Meksike pradėjo fotografuoti projektą „Nėra vandens, nėra gyvenimo” apie liūdną Kolorado upės likimą. Jis fotografavo palei 1400 mylių ilgio upę, nuo jos ištakų Rochy kalnuose, iki išdžiūvusių deltos liekanų virš Kalifornijos įlankos. Nuo 2000 m. John Trotter gyvena Niujorke.

© Yan Wang Preston (JK) "Upė Motina"

Prie projekto „Upė Motina“ dirbau nuo 2010 ir 2014 metų. Tiksliu intervalu, kas 100 km., plačiaformate kamera fotografavau Kinijos upę Yangtze, siekiančią 6,211 kilometrus. Kaip Kinijos „Upė Motina“, Yangtze yra daugiau nei tik gaivi vandens arterija. Jos ikoniniai kraštovaizdžiai pasirinktose vietovėse yra idealizuoti Kinijos nacionalinio tapatumo simboliai. Jos nuolatinė tėkmė, kaip suvokiama tradicinėje Kinijoje, dabar yra amžina tėkmė į priekį, lyg galingas Kinijos modernizacijos simbolis. Čia, tarp upės krantų atsiveria natūrali hierarchija: tarp miesto ir kaimo, tarp centrinės Kinijos ir jos pakraščių ir tarp išskirtinumo bei kasdienybės. Taip Yangtze „Upė Motina“ tampa mitu, prisidedančiu prie Kinijos modernizacijos ideologijos. Šis projektas – oficialus mėginimas mesti iššūkį mitinei „Upei Motinai“. Hierarchija tarp mano vienodais tarpais išdėstytų fotografavimo vietų neegzistuoja. Iš anksto mano nustatytuose Y taškuose, nematyti ikoniškų kraštovaizdžių. Vietoj jų čia atsiveria kasdieniai paprasti peizažai, kurie retai asocijuojami su „Upės Motinos“ idėja. Kadangi upės ištaka siekia 5,400 metrų virš jūros lygio Tibeto plynaukštėje ir pusę jos ilgio teka pro kai kuriuos didingiausius kalnus žemėje, šis projektas tampa modernių laikų odisėja. Rezultatas – sistemingas žvilgsnis į visą vidinį Kinijos gyvenimą, kuris visiškai kontrastuoja su „Upės Motinos“ įvaizdžiu, tačiau tikroviškai atskleidžia gyvenimo palei upės eigą daugialypiškumą.

Yan Wang Preston – jaunosios kartos britų-kinų menininkė, kuri domisi kaip kraštovaizdžio fotografija gali mesti iššūkį mitams ir atskleisti paslėptą daugialypiškumą po fiziniu kraštovaizdžio paviršiumi. Menininkė gimė 1976 m. Henano provincijoje Kinijoje. Pradžioje kvalifikavosi medike (1999 m. Fudan universitete Šanchajuje įgijo medicinos bakalauro laipsnį) 2005 m. persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę, kur 2009 m. įgijo fotografijos magistro laipsnį. Jos darbai buvo publikuoti daugybėje katalogų, žurnalų ir laikraščių tokių kaip: British Journal of Photography; The Guardian; Irish Times; Source Magazine; RPS Journal (gegužė); Chinese Photography Magazine; China Life Magazine. Yan Wang Preston 2017 m., Plimuto universitete (JK) įgys fotografijos daktaro laipsnį.

© Mathieu Nonnenmacher (Prancūzija) "Apšviesti upę"

Nuo seniausių laikų miestus statėme šalia upių. Tačiau po truputį pradėjome jas išstumti ir slėpti. Požeminius pasaulius mes asocijuojame su paslaptimi ir tamsa. Realybėje, po mūsų kojomis daugelis dabartinių požeminių pasaulių yra ne kas kita kaip paslėptos upės. Nuo Paryžiaus iki Tokijo, nuo Sidnėjaus iki Sietlo ar nuo Kijevo iki Monrealio, aš keliavau šiais tuneliais ir vandens rezervuarais, kur upės teka požemine vaga,  kad vėl ištraukčiau jas į šviesą.

Mathieu Nonnenmacher (g. 1989). Menininko slapyvardis – Misteris Kurtis. Tai savamokslis kelionių fotografas. Gimė Meco mieste, Prancūzijoje, šiuo metu gyvena Paryžiuje. Baigė ISCOM, kur studijavo komunikaciją. Prieš tapdamas laisvai samdomu fotografu dirbo videožaidimų pramonėje. Fotografuoja pramoninį, istorinį ir gamtos paveldą. Domisi nematytais dalykais ir stengiasi pasiekti vietas, kuriose retai kas lankosi. Nuo 2014 m. gegužės iki 2016 m. birželio autostopu keliavo aplink pasaulį. Po septynerių metų, praleistų su fotoaparatu, Kaune savo darbus jis eksponuoja jau antrą kartą.

© Federico Rios Escobar

FARC (Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos) - seniausia partizaninė grupuotė Lotynų Amerikoje, jau penkiasdešimt metų kovojanti prieš vyriausybę Kolumbijos džiunglėse. 52 kovos metus šių pajėgų nariai gyvena besislapstydami džiunglėse. Stovyklavietes jie keičia kas porą naktų, atogrąžų miškuose nueidami milžiniškus atstumus.

Per pastaruosius ketverius metus sukilėliai ir oficiali Kolumbijos valdžia stengėsi rasti diplomatinę išeitį nutraukti nuolatinius ginkluotus konfliktus šalyje. Maža partizanų dalis, dalyvaujanti derybose, persikėlė į Havaną Kuboje, bet visi kiti FARC nariai liko slėptis džiunglėse.

Net ir derybų metu bombos išlieka nuolatiniu pavojumi. Keletas FARC vedlių buvo nužudyti vyriausybinėms pajėgoms subombardavus jų slėptuves.

Partizanai puikiai pažįsta kiekvieną džiunglių kampelį. FARC nariai yra kilę iš skirtingų socialinių bei etninių sluoksnių: žemdirbių, akademikų, vietinių genčių atstovų, migrantų iš Afrikos palikuonių ir kitų etninių grupių. 40% FARC sudaro moterys. Vyrai ir moterys yra lygūs, visus darbus atlieka kartu. Stovyklavietėse jų laukia daugybė užduočių, nuo komunikacinių operacijų iki strateginės kovos funkcijų, visi darbai yra lygūs, nėra jokios rasinės, socialinės ar lytinės diskriminacijos.

2016 m. Kolumbija balsavo referendume dėl FARC ir vyriausybės derybose sutartų taikos sąlygų. Mažiau nei pusės procento persvara taikos sutartis buvo atmesta. Partizanai patyrė sielvartą žlugus jų viltims, kad šalies dauguma palaikys taikos sutartį ir tai bus ilgo sunkaus derybų proceso pabaiga. Šalis ir vėl grįžo prie karinio konflikto slenksčio.

Kolumbijos visuomenė susiskaldžiusi. Derybos bei taikos dialogas tarp partizanų armijos bei valdžios tęsiasi. Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos buvo apdovanotas Nobelio Taikos Premija, todėl sekantis žingsnis link taikos turėtų būti neišvengiamas. Tačiau politiškai susiskaldžiusi visuomenė ir partizaninės kovos kompleksiškumo nesuvokiančios užsienio valstybės užkerta kelią vyrų ir moterų, pusę amžiaus kovojusių džiunglėse, integracijai į visuomenę.

FARC kovotojai gyvena tarp vilties ir nuolatinės baimės, kad kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Tačiau kai kuriose šalies teritorijose jie laukiami kaip teisingumo nešėjai: civiliai laukia partizanų, kad išspręstu skolų konfliktus, žemės nepasidalijimą bei kitas bendruomenių problemas.

Federico Rios Escobar  - fotografijos kolektyvo „Mas UNO“ narys. Jis dirba nacionalinėje spaudoje bei meno leidiniuose visame pasaulyje, publikuodamas dokumentines serijas socialinių problemų temomis. Jo darbai buvo publikuoti tokiuose leidiniuose kaip: The New York Times, Stern, Times Magazine, Parismatch, El País España, Folha de Sao Paulo ir kitus.

2012 m. Jorge Tadeo Lozano bei Caldas universitetų leidykloje Federico išleido fotoalbumą „Kondoro kelias“. Kartu su fotografijos kolektyvu „Mas UNO“ 2013 m. išleido knygą „Fiestas de San Pacho, Quibdó“.

2011 m. Federico darbai  buvo eksponuoti Caldas meno muziejuje, o 2013 m. - Medellín modernaus meno muziejuje ir Video Guerrilha, tarptautinėje meno ir fotografijos parodoje San Paule, Brazilijoje, kur fotografas pristatė naują darbą - „La Firma de Los Rios“. Viena naujausių Federico parodų -„Transputamierda“ buvo pristatyta Valongo tarptautiniame fotografijos festivalyje Santos, Brazilijoje, kuruotame Horacio Fernandez ir Iatá Canabrava. O naujausi darbai 2017 m. balandį eksponuoti La Guardia fotomeno galerijoje Niujorke.

Šalia foto reporterio karjeros, Federico taip pat atliko tyrimus ir kūrė asmenines serijas temomis, kurios  nuolat pasikartoja jo kūryboje: ginkluoto konflikto, aplinkos bei jų ryšio su žmonija motyvais.

© Mayumi Suzuki

Mano tėvai, kurie turėjo savo foto studiją, dingo po 2011 m. cunamio. Mūsų namas buvo sugriautas. Tai buvo ne tik darbo, bet taip pat ir gyvenimo vieta. Aš čia užaugau. Po nelaimės radau savo tėvo objektyvą, portfolio ir mūsų šeimos albumą palaidotus purve ir griuvėsiuose. Kartą su purvinu tėvo objektyvu mėginau užfiksuoti kraštovaizdį. Pasirodžiusi fotografija buvo tamsi ir išblukusi, tarsi velionio atvaizdas. Fiksuodama tai aš pajutau, kad galėčiau susieti šį pasaulį, su kitu. Pajutau tarsi galėčiau komunikuoti su savo tėvais, nepaisant fakto, kad tai neįmanoma. Šeimos momentinės fotografijos, kurias radau, buvo nuplautos iki baltumo, vaizdai išnykę. Portretai, kuriuos užfiksavo mano tėvas buvo dėmėti ir išblukę. Šie randai yra panašūs į žalą matomą mano miete, panašūs į mano prisiminimus, kuriuos lėtai prarandu. Šia darbų serija aš viliuosi išsaugoti savo atmintį ir savo šeimos istoriją. Dirbdama su šiomis fotografijomis bandžiau atkurti prisiminimus ir šeimos naratyvą.

Mayumi Suzuki gimė 1977 m. Onagawa, Miyagi mieste, šiuo metu gyvena Tokijuje, Japonijoje. Ji – fotografė, besidominti žmogiškojo orumo tema. Ji gimė ir užaugo šeimoje, kuri Onagawos mieste valdė foto studiją, 1930 m. įkurtą autorės senelio. Mayumi Suzuki studijavo Meno fotografijos departamente, Nihon universitete. 2011 m., kovo 11 d. įvykis pakeitė jos gyvenimą. Jos gimtieji namai Onagawoje buvo sugriauti cunamio, o tėvai dingo be žinios. Ji fiksuoja juos kaip asmenybes, o ne tik beveides figūras, o fotografijas palieka kaip įrodymą apie jų gyvenimą.

© Matthew Moore

Matthew Moore fotografijose pabrėžiamas laiko aspektas. Vyraujantis supratimas, kad fotografijos „įšaldo“ ar „sustabdo“ akimirką laike, pamirštant patį fotografavimo procesą bei laiką, praleidžiamą stebint fotografijas. Kiekviena fotografija iš tiesų papasakoja daugiau nei tik apie vieną mygtuko nuspaudimo akimirką. Stebėdamas peizažą, Matthew Moore jį mato besikeičiančio laiko kontekste. Monumentai, skulptūros, menas viešose erdvėse dažnai skleidžia tam tikrus laikmečio idealus, kurie neišvengiamai pasensta ir tampa nebeaktualūs. Taip šie viešų erdvių simboliai tampa laike užšaldytomis vertybėmis, kurias visuomenė bando pamiršti, o Matthew Moore fotografijos tai išsaugo. „Jūros peizažuose“ užfiksuotos marinistinės freskos, ištapytos menininko Robert Wyland 1980- 1990 metais, egzistuoja beveik kiekviename didesniame JAV mieste. Freskose banginiai skrodžia vandens paviršių ant dangoraižių sienų arba taikiai stebi automobilių stovėjimo aikštelių platybes. Šiandieniniame pasaulyje, perpildytame vaizdų, šios freskos įsilieja į urbanistinį peizažą lyg paminklai praėjusiai epochai, o kai kurios jau buvo ištrintos iš miestų žemėlapių. Šios fotografijose atskleidžiamas laikas, kai nerangiai dekoruodami savo aplinką bandėme priešintis neišvengiamiems pokyčiams ir urbanizacijai.

Matthew Moore yra fotografijos docentas ir Vizualiųjų Menų katedros vadovas Anne Arundel Community koledže Merilande. Baigė fotografijos bakalaurą Kūrybinių studijų koledže Detroite, Mičigane ir fotografijos magistrą Georgia State universitete Atlantoje, Džordžijoje. 2014 m. dalyvavo menininkų rezidencijoje Nidos meno kolonijoje Lietuvoje, o 2016 m. Joshua Tree Highland meno rezidencijoje Kalifornijoje. Jo darbai nagrinėja nostalgijos, žmogaus ir gyvūnijos ryšio bei fotografijos evoliucijos temas.

© Päivi Koskinen

„Pirmadienis“ – fotografijos darbų serija apie buities viltis ir svajones. Pirmadienio dvilypumas kai kuriems yra nepakeliamų atsakomybių, kurios užgriūna kiekvieną savaitę, pradžia. Mūsų realybė kartais atrodo mums tyliai parinkta visuomenės, o ne suformuota mūsų pačių. Kai kurie žmonės, kuriuos užfiksavau, jau seka savo svajonėmis, tačiau daugelis jų yra užstrigę savo gyvenimuose ir neturi galimybės jų pakeisti. Ekonominė krizė daugelį mūsų paliko su darbo sąlygomis, kurios kiekvieną dieną atrodo vis sunkesnės. Mūsų prašo duoti daugiau už mažiau, kol tuo pačiu metu atskirtis tarp turtingų ir vargšų darosi vis didesnė. Kai kuriems darbo paieškos tampa sunkiausiu darbu. Fotografijose matoma vandens alegorija yra grynumo ir švarumo simbolis. Jose užfiksuota metaforiška akimirka, kai asmuo nuplauna visus dienos bėgyje susikaupusius jausmus. Ši serija taip pat atskleidžia, kad neįmanoma pamiršti, kas mes esame ir iš kur atsiradome. Ateities baimė, netvirtumas ir nusivylimas yra šių žmonių jausmai, kuriuos bandoma nuplauti, net jei pabėgti nuo realybės neįmanoma. Fotografijos yra paremtos žmonių, kuriuos sutikau kasdieniniame gyvenime, istorijomis. Mane domina tikrasis kontekstas. Savo fotografijoms aš ieškau žmonių, kurie sutapatintų save su šiuo projektu. Visi užfiksuoti žmonės dėvi savo pačių drabužius, yra savo pačių dušuose ar fotografuoti savo darbo vietose, ar pakeliui į namus kartu su nepagražintais dar vieno išgyvento „Pirmadienio” jausmais.

Päivi Koskinen (gimė 1977) suomių menininkė dirbanti su fotografija ir video. Ji baigė Lahti universitetą kur įgijo vaizduojamosios dailės bakalauro laipsnį. Jos darbas „Pirmadienis“ buvo eksponuotas galerijose ir muziejuose Helsinkyje, Barselonoje, Bilbao, Berlyne, Londone, Kopenhagoje ir kitur, kai kurie jos darbai priklauso Suomijos ir Ispanijos muziejų kolekcijoms.

© Russ Flatt

Fotografijų serija „Nusivesk mane prie upės“ buvo sukurta meno rezidencijos metu Vermonte, JAV, 2016 m. liepos - rugsėjo mėnesiais. Vermonte galioja įstatymas draudžiantis pasirodyti nuogam viešoje vietoje, išskyrus tuos atvejus, kai iš namų jau išėjai būdamas nuogas. Nuogumas kaip būsena yra leidžiamas, tačiau tapimas nuogu, išsirengimas už savo namų ribų - ne. Nuogybė gali simbolizuoti atvirumą, neužterštą pirminę būseną. Nuogumas taip pat leidžia įsivaizduoti visuomenę be kultūrinių, socialinių ir asmeninių normų ir nuostatų. Šios fotografijos atspindi išgrynintą, idealistinę visuomenę ir tuo pačiu primena, kad ji greičiausiai yra neįmanoma. Šiose fotografijose pozuoja menininkai, tapytojai, skulptoriai, rašytojai, poetai ir žmonės, atsiliepę į kvietimą bendradarbiauti internete. Jie įkūnija utopinį tobulą žmogų, kuris yra gamtos dalis ir egzistuoja harmonijoje su aplinka. Tačiau tvarkingos šukuosenos, įdegio ribos ant odos ir klasikinės pozos išduoda, kad tai ką stebime nuotraukose yra tik vaidinimas. Darbas ties šia serija sutapo su Orlando gėjų klubo žudynėmis ir 2016 m. JAV prezidentine rinkimų kampanija, kuri dažnai skambėjo homofobiškomis gaidomis. Šis siekis apsivalyti ir utopijos paieškos atskleidžia visuotines viltis ir svajones dėl ateities.

Russ Flatt daugelį metų užsiėmė komercine fotografija Niujorke, o  2007 m. nusprendė grįžti į gimtąją Naująją Zelandiją. Studijavo Oklando Elamo Menų mokykloje, kur laimėjo pagrindinį universiteto fotografijos prizą. 2015 m. buvo atrinktas ir pakviestas į Wallace Arts Trust  rezidenciją Vermonte, JAV. 2016 m. Oklando fotografijos festivalyje laimėjo kasmetinį prizą naujam fotografiniam darbui sukurti. Gyvena Pihoje, Naujojoje Zelandijoje.

© Jari Silomäki

Jari Silomäki nuo pat 2001 m. kasdien užfiksuoja peizažo fotografiją. Šias fotografijas jis susieja su svarbiais asmeniniais arba pasauliniais įvykiais. Kadruose sugretinami asmeniniai santykiai ir teroro atakos, vaikų auginimas ir genocidas, šviežios kavos kvapas ir pasaulinė ekonomika. Šiuo metu seriją sudaro tūkstančiai fotografijų, kurių kasdien vis daugėja, todėl kiekviena paroda šia tema yra unikali ir nepakartojama. Jari Silomäki įkvėpė pastebėjimas, kad didieji pasaulio įvykiai, pokyčiai asmeniniame gyvenime bei oro reiškiniai nuolat kartojasi, kol susijungia į vieną nedalomą visumą. Sugretindamas naujienas ir peizažo fotografijas, Jari Silomäki pabrėžia, kaip mes pasaulį suvokiame per žiniasklaidą. Joje įvairūs įvykiai yra pristatomi lyg jie vyktų šalia, kas išties tik sukuria atstumą tarp mūsų ir net labai greta besivystančių istorijų.

Jari Silomäki yra menininkas, daugiausiai dirbantis fotografinės dokumentikos srityje. Jis nuolat ieško naujų išraiškos būdų, kad galėtų papasakoti ir atskleisti žmogaus, kaip individo ir bendruomenės nario, istorijas. Jari Silomäki šiuo metu studijuoja doktorantūrą Aalto universitete Suomijoje. Yra surengęs personalines parodas Suomijoje, Vengrijoje, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Norvegijoje ir kitur. Gyvena ir kuria Helsinkyje.

© Pierfrancesco Celada

Instagram prieplauka, tai krovinių prieplauka, įsikūrusi vakarinėje Honkongo salos dalyje. Per pastaruosius keletą metų ji labai išpopuliarėjo dėl unikalaus vaizdo, atsiveriančio į Honkongo uostą. Vakarais ir savaitgaliais čia renkasi minios: kas vedžioja šunis, kas bėgioja ir mankštinasi, tačiau beveik visi fotografuojasi. Momentinės fotografijos, asmenukės ir savo įvaizdžio formavimas socialiniuose tinkluose tapo neatskiriama šiuolaikinės visuomenės dalimi, ypač tarp jaunosios kartos atstovų. Pierfrancesco Celada visada norėjo patyrinėti šį fenomeną, todėl kiekvieną vakarą ėmė lankytis prieplaukoje ir netrukus pastebėjo daugybę pasikartojimų. Žmonės čia lankėsi tam, kad sukurtų ir atkartotų labai panašias fotografijas, kurių jau buvo pilnas Instagram tinklas: kartojosi pozos, veido išraiškos, pasirinktos vietos. Nuolatinis situacijų pasikartojimas, vaidinamas vis naujų aktorių, tačiau su vienodais rezultatais paskatino Pierfrancesco Celada sukurti šiam projektui skirtą Instagram paskyrą (@insta_pier). Čia greta paties autoriaus fotografijų, dalinamasi kitų vartotojų fotografijomis iš populiariosios prieplaukos. Projektas vis dar tęsiamas.

Pierfrancesco Celada gyvena ir dirba Honkonge. Jis biomedicinos srityje įgijo daktaro laipsnį, tačiau šiuo metu visą savo dėmesį skiria fotografiniams projektams, dokumentuojantiems šiuolaikinį miestų gyvenimą. Jo darbai buvo atrinkti Europos foto parodos apdovanojimui (European Photo Exhibition Award), iš kur keliaus į parodas Paryžiuje, Lukoje, Hamburge bei Osle. Jis yra laimėjęs Photolux Leica ir  Magnum Photos Photographic apdovanojimus. Pierfrancesco Celada atliko praktiką Magnum agentūroje ir dirbo ties Magnum Judesyje multimedijos darbu Niujorke. Jo fotografijos buvo publikuotos tokiuose leidiniuose kaip: the New York Times, Newsweek, Time Lightbox, i-D, Amica, D-Repubblica, Leap žurnale. Šiuo metu jis vysto naujas fotografines serijas, tyrinėjančias Kinijos megapolius ir Milano priemiesčius. Gyvena Honkonge.

© Matjaž Krivic

Darbininkai milžiniškais įrenginiais gręžia druskos klodus, ieškodami druskingo vandens didžiausioje druskos dykumoje Salar de Uyuni, Bolivijoje. Po didžiuliais kalio ir magnio sluoksniais slepiasi jų tikslas - litis, esminis energijos šaltinis visiems techniniams įrenginiams - 21a. varomoji jėga. Ličio karbonato paklausa dabar yra visų laikų pakilime. Remiantis prognozėmis, per artimiausius penkerius metus ji gali net patrigubėti. Todėl nenuostabu, kad šių baltų miltelių kaina taip pat kyla, nes litis kol kas yra pati efektyviausia baterijų sudedamoji dalis, naudojama mobiliųjų telefonų, žaidimų konsolėms, saulės baterijoms, robotams ir elektromobiliams.

Giliuose druskos dykumų kloduose slepiasi didžiausi planetos ličio ištekliai. Kai kurie tyrimai rodo, kad Bolivijos Anduose yra iki 70% viso pasaulio ličio.

Tik atėjęs į valdžią, Bolivijos socialistas prezidentas Evo Morales pasekė kairiųjų politikos tradicijomis Lotynų Amerikoje ir nusprendė nacionalizuoti visus gamtos išteklius: nuo naftos iki dujų, iki įvairių mineralų. Pagaliau gamtiniai ištekliai, kurie ilgą laiką buvo boliviečių galvos skausmu, ims nešti naudą Bolivijos žmonėms, suformuos šalies ekonomikos branduolį ir kitas naudingas socialines programas, kurias Evo Morales planavo pradėti. Bet kol kas ši didinga idealistinė programa dar nėra įgyvendinta.

Prabėgus keletui metų ir iškilus sunkumams, Bolivijos rinka po truputį atsiveria. Kinijos, kuri pirmoji pareiškė susidomėjimą, pavyzdžiu pasekė Japonija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, Šveicarija, Korėja ir Kanada.

Netgi Amerikos elektromobilių gigantas Tesla rodo susidomėjimą. Pranešama, kad jau susisiekė su vyriausybe La Paz'e per savo ličio gavybos įmonę Pure Energy Minerals Kanadoje. Beje, Teslos Model S akumuliatoriui pagaminti reikia net 63 kilogramų ličio karbonato, ko užtektų 10 000 mobiliųjų telefonų baterijų pagaminimui.

Naujausioje ataskaitoje, Goldman Sachs investicijų bankas pavadino ličio karbonatą naująja nafta. Toje pačioje ataskaitoje yra numatoma, kad 2025m. ličio rinka bus patrigubėjusi. Po 8 metų pasaulinis ličio poreikis išaugs iki 470 000 tonų.

Vieno procento pakilimas elektromobilių gamyboje gali padidinti ličio poreikį daugiau nei 40 procentų dabartinės gavybos visame pasaulyje. Galbūt tai reiškia, kad Bolivija prisijungė prie žaidimo idealiu metu?

© Christian Åslund

Šis projektas prasidėjo nuo tyrinėjimų Norvegijos poliariniame institute Tromso mieste, kur Christian Åslund ieškojo archyvinių ledynų fotografijų. Jį sudomino keletas fotografijų, padarytų 1920- aisiais Kongsfjorde, Špicbergeno saloje. Christian Åslund prisijungė prie Rainbow Warrior III (Vaivorykštės Karys III) laivo komandos ir kartu su glaciologu iš Oslo universiteto bei apsauginiu nuo šiaurės meškų leidosi ieškoti vietų, iš kurių buvo fotografuoti senieji archyviniai ledynų vaizdai.

Daugybėje vietų peizažas buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Per tiek metų Blomstrando pusiasalis tapo sala. Christian Åslund užfiksavo šiuos pokyčius iš rytų, vakarų ir pietų, atkartodamas fotografinę perspektyvą iš beveik šimtmečio senumo fotografijų.

Klimato kaitos skeptikai šią darbų seriją garsiai kritikavo. Žinoma, šios fotografijos negali įrodyti, kad būtent šie ledynai tirpsta vien dėl žmogaus sukeltų veiksnių, tačiau visi ledynai regione yra paveikti lygiai tokių pačių pokyčių. Manoma, kad šios fotografijos sulaukė didelės kritikos bangos dėl savo įtaigumo ir aiškių klimato atšilimo sukeltų pokyčių įrodymų.

Kai šis projektas buvo baigtas, Norvegijos aplinkosaugos ministerija pakvietė John McCain, Hillary Clinton, Ban Ki-moon ir kitus žymius politikus apsilankyti fotografuotose vietose. National Geographic žurnalas pateikė šį darbą kaip puikų klimato atšilimo temos pavyzdį.

Nuo projekto pabaigos 2002 m. ledynai tirpo dar spartesniais tempais. Jūra ir fiordai aplink Svalbardą jau keletą metų visiškai neužšąla. Longyearbyen miestelis pirmąkart patyrė kelias lietingas žiemas ir lietaus sukeltas griūtis. Todėl panašu, kad per pastaruosius penkiolika metų pokyčiai tik paspartėjo.

Nepaisant visų šių nesustabdomų procesų, anglies kasyba Svalbarde dėl per mažo pelno buvo sustabdyta tik prieš keletą metų. Naftos kompanijos skinasi kelią į šiaurę, kur su Norvegijos vyriausybės palaiminimu atlieka tyrimus vis arčiau kadaise užšalusių Arkties vandenyno teritorijų. Greenpeace organizacija stengiasi užkirsti kelią planuojamiems naftos gręžiniams, atkreipdama dėmesį, kad šie veiksmai prieštarauja Norvegijos konstitucijai.

Christian Åslund, kuris gyvena ir dirba Stokholme, daugelį metų dirbo fotožurnalistikos srityje, fotografuodamas laikraščiams, žurnalams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Fiksavo karinius konfliktus, aplinkosaugos ir socialines temas. Jis taip pat užsiima komercine fotografija yra laimėjęs daugybę prizų.

© Gideon Mendel

Projektas „Skęstantis pasaulis“ tiria asmeninį klimato kaitos poveikį pasauliniame kontekste. Projektas pradėtas 2007 m., kai Gideon Mendel fotografavo du potvynius, kurie įvyko kelių savaičių bėgyje, vienas – Jungtinėje Karalystėje, kitas – Indijoje. Jis buvo giliai apstulbintas kontrastuojančio šių potvynių poveikio ir patirto pažeidžiamumo, kuris suvienija jų aukas. Nuo tada fotografas siekė aplankyti potvynių vietas visame pasaulyje. Keliavo į Haitį (2008 m.), Pakistaną (2010 m.), Australiją (2011 m.), Tailandą (2011 m.), Nigeriją (2012 m.), Vokietiją (2013 m.), Filipinus (2013 m.), JK (2014 m.), Indiją (2014 m.), Braziliją (2015 m.), Bangladešą (2015 m.), ir JAV (2015 m.).

Kai projektas buvo išplėtotas, „pokalbis“, sukurtas šalia sugretintų vaizdų iš skirtingų potvynių, skirtingose šalyse, sustiprėjo. Menininko tikslas „Skęstančiam pasauliui“ parodyti bendrą žmonių patirtį, panaikinančią geografinius ir kultūrinius skirtumus. Vandens apsemtame kraštovaizdyje gyvenimas staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Normali būklė yra sustabdyta, o žmogaus būtis privalo adaptuotis.

Vandens užtvindyti portretai yra projekto „Skęstantis pasaulis“ širdis. Gideon Mendel subjektai dažnai jį kviečia sugrįžti į jų namus ir kartu keliauti per gilius potvynio vandenis. Šioje distopinėje ir nerimą keliančioje aplinkoje, fotografas mėgina sukurti momentą, kada jis ramiai spaudžia fotoaparato mygtuką ir tarsi susijungia su savo subjektu. Gideon Mendel tikslas parodyti savo herojaus žvilgsnį, kuris provokuotų žiūrovą ir atskleistų visuotinį žmonijos portretą stichinės nelaimės kontekste - nelaimės, kurios neišvengiamumą pati žmonija ir sukėlė.

Gideon Mendel - fotografas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje. Jo darbai atskleidžia šiuolaikines socialines problemas globaliame kontekste. Intymus fotografavimo stilius ir ilgi laiko periodai, kuriuos jis dedikuoja kiekvienam projektui, išgarsino jį visame pasaulyje.

Gideon Mendel karjera tęsiasi daugiau nei 30 metų. Gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Jo darbai, dokumentuojantys paskutiniuosius apartheido metus, sulaukė didelio susidomėjimo ir suteikė pagrindą jo karjerai.

Jis dirbo su tokiais leidiniais kaip National Geographic, Fortune, Geo, The Independent magazine, The Guardian Weekend magazine, The Sunday Times magazine, Condé Nast Traveler, L'Express, Stern ir Rolling Stone.

Nuo 2007 m. Gideon Mendel dirba prie „Skęstančio Pasaulio“ - meninio projekto apie potvynius. Šis projektas buvo nominuotas Prix Pictet prizui. Tai yra jo asmeninis atsakas į klimato pokyčius.

© Eugenijus Barzdžius

Pirmosios viešosios skalbyklos Danijoje atsidarė 1950 m. pradžioje, kaip ir daugelis kitų tuo metu išpopuliarėjusių vakarietiškos kultūros fenomenų. Jos įsikurdavo ankščiau buvusių pieno produktų parduotuvių arba pieninių patalpose. 1960 ir 1970 m. pradžioje viešųjų skalbyklų poreikis išaugo. Vien tik Kopenhagoje 1976 m. buvo 400 viešųjų  skalbyklų. Šiandien šis skaičius aktyviai mažėja, o 2003 m. visoje šalyje jų buvo suskaičiuota tik 325.

Viešosios skalbyklos turi labai daug bendrų bruožų: eilėmis sustatytos skalbimo mašinos, būgniniai džiovintuvai ir centrifugos. Apmokėjimo ir programos pasirinkimo panelė yra tipiškos visose vietose, taip pat kaip ir išstatyti stalai ar vežimėliai ant ratukų, skirti skalbinių patalpoje transportavimui. Čia taip pat rasime pastatytą suoliuką ar pavienes plastikines kėdes (dažnai trafaretinėmis raidėmis pažymėtos žodžiu VASK – daniškas trumpinys skalbyklai). Tačiau galime pastebėti ir nedidelių skirtumų: vienos skalbyklos išpuoštos nežinomų autorių ranka tapytu sienų dekoru: augaliniais motyvais ar scenomis iš pasakų ar animacinių filmukų, o kitos - fototapetais su tolimo pajūrio ar kalnų upelio vaizdais. Nedideli skirtumai pastebimi ir erdvės užpildyme: suolelis įkomponuotas palei langą lyg atstotų palangę, įvairios žinutės apie elgseną viešoje skalbykloje ar informacija susijusi su techniniais klausimais. Vizualiai jos skiriasi, bet pranešimai dažniausiai tokie patys.

Daugumos viešųjų skalbyklų pastatų fasadai paįvairinami didelėmis raidėmis, žyminčiomis jų funkciją: Møntvask, Møntvaskeri ar Vask. Tačiau Kopenhagoje yra keletas vietų, turinčių unikalius pavadinimus:Vascomat Njalsgade gatvėje, Vascotheque Godthåbsvej gatvėje ar Wascator Refnæsgade gatvėje.

Viešosios skalbyklos nekartą buvo tapusios kino filmų aikštelėmis: tai vieta romantiškiems susitikimams, juokingiems nesusipratimams ar žudikiškoms atakoms fluorescencinių lempų, poliruotų skalbimo mašinų, džiovyklų, miltelių dozatorių vaizdingame fone.

Šiuo projektu siekiau nufotografuoti kiek įmanoma daugiau Kopenhagoje išlikusių skalbyklų, tuo pačiu stebėjau automatizuotas erdves, sukurtas vienam specifiniam poreikiui. Erdves, kur nuobodulys yra dažnas svečias, kur laikas slenka lėtai šalia greitai besisukančių centrifugų, kur kasdieniai pokalbiai skamba vis rečiau. Čia žmonės ateina susitikti su mašinomis, kurios nuplaunama į drabužius ir paklodes įsisunkusią praeitį.

Dauguma danų dabar turi savo nuosavas skalbimo mašinas arba naudojasi bendromis namo skalbyklomis. Šiandien, kai atlyginimai vis auga, o modernesnės skalbimo mašinos pinga, viešųjų skalbyklų verslas palaipsniui užsidarinėja. Šios erdvės transformuojamos tarnauti kitiems verslo poreikiams ir taip palengva nuplaunamas kultūrinis sluoksnis nuo Kopenhagos gatvių.

Eugenijus Barzdžius gimė Šiauliuose, Lietuvoje. Gyvena Vilniuje, neakivaizdžiai studijuoja fotografijos ir miesto kultūrų magistro studijas Goldsmiths universitete, Londone (JK). 2013 m. baigė dokumentinės fotografijos bakalauro lygio studijas Velso universitete, Niuporte, Jungtinėje Karalystėje, kur baigiamasis projektas „Pelkių derlius“ buvo apdovanotas prizu. 2002 m. baigė dailės ir dizaino bakalauro lygio studijas su profesionalaus mokytojo pedagoginiu išsilavinimu Šiaulių universitete.

© Alex Boyd

Alex Boyd – fotografas ir parodų kuratorius gyvenantis Škotijos Išorinių Hebridų salose. Jo darbai tyrinėja tapatybės ir šiaurės koncepcijas.

Pastaraisiais metais savo darbams jis naudoja Viktorijos laikų alternatyvius procesus, tokius kaip šlapiojo kolodijaus technika, fotograviūra ir kalotipas. Jo užfiksuoti atšiaurūs Škotijos ir Airijos peizažai buvo atlikti su antikinėmis kameromis, kurias jis nešėsi kartu į kalnų viršūnes ir vietoje naudojo sidabrą, cianidą bei stiklą.

Šiuo metu menininkas dirba ties knygomis apie St. Kildos salas, apie Farerų salas vadinamas „Galbūt žeme“ - pirmasis svarbus jo dokumentinis projektas. Šis darbas bus eksponuojamas vėlyvaisiais 2017 m. kaip dalis keliaujančios parodos šalia Islandijos fotografo Ragnar Axelsson darbų.

Alex Boyd fotografijos buvo eksponuotos tarptautiniu mastu. Jis surengė savo darbų solo parodą Škotijos parlamente, dalyvavo kolektyvinėse parodose, kurios vyko Karališkojoje akademijoje, Karališkojoje Olsterio akademijoje ir Karališkojoje Škotijos akademijoje. Alex taip pat žinomas dėl bendradarbiavimo su poetais, pavyzdžiui tokiu kaip Edwin Morgan – nacionaliniu Škotijos poetu.

Jo darbai saugomi, Škotijos Nacionalinės galerijos, Karališkosios fotografijos sąjungos, Karališkosios Škotijos akademijos, V&A, Jeilio britų meno centro (JAV), kolekcijose.

© Christine Osinski

© Olegas Truchanas

Olegas Truchanas – žymiausias Australijos lietuvis – gimė 1923 m. Šiauliuose, mirė fotografinėje ekspedicijoje 1972 m., Tasmanijoje, Australijoje. Pokario nublokštas į tolimąją Australiją, gyveno ir dirbo Tasmanijoje. Savo aistrą keliauti ir pažinti gamtą perkėlė į fotografiją, o fotografijos pagalba kvietė visuomenę keisti nusistovėjusį požiūrį į gamtą. Olegas Lietuvoje išmoko vertinti, saugoti kiekvieną gyvosios ir negyvosios gamtos dalį, o Australijoje vyravo požiūris: „jei juda – šauk, jei teka – užtvenk“. Pragyvenimui jis dirbo kompanijoje, statančioje hidroelektrines, tačiau visą laisvalaikį skyrė Tasmanijos gamtos ir natūralaus gamtovaizdžio pažinimui ir išsaugojimui – bent fotografijose. Pareigos „Hydro Electricity Commision“ įmonėje neleido jam viešai kalbėti prieš hidroelektrinių statybą ir natūralaus gamtovaizdžio žalojimą, tačiau Olegas Truchanas keliavo po Tasmaniją, rengdamas savo fotografijų skaidrių peržiūras, lydimas dramatiškos muzikos, į kurias susirinkdavo tūkstančiai žmonių. Taip gimė gamtosauginės fotografijos legenda Australijoje.

© Jussi Puikkonen

Suomiams pirtis yra ir šventa, ir tuo pačiu metu kasdienė įprasta erdvė. Nesvarbu, ar esi skinhedas, veganas ar transvestitas, esi visuomet laukiamas ant pirties suolelio. Pirties ritualai yra svarbi Suomijos kultūros bei folkloro dalis, kuri itin branginama.

Kiekvienas suomis turi savo asmeninį santykį su sauna, bet šią tradiciją geriausia patirti būryje. Suomijoje yra virš 3.2 milijono saunų: daugiau nei viena dviem žmonėms. Kadangi pirtis visus suvienodina, išrengia ir įkaitina, pirtyje visi tampa lygūs ir asmenybės tampa nebesvarbios.

Mes galime daug ko pasimokyti iš pirties, ypač šiais ekonominės bei politinės nelygybės laikais.  Jussi Puikkonen'o „Saunos liaudis“ pristato platų ir spalvotą saunų spektrą: čia egzistuoja daugybė skirtingų pirčių, skirtingų kaitinimosi būdų, saunos lankytojų, saunos peizažų ir akimirkų. Jussi Puikkonen'o fotografijų jautrumas atskleidžia Suomijos kultūros prieštaravimus, tvirtybę, melancholiją, grožį, šiurkštumą ir nepastovumą. Tai - tyra patirtis, stebinanti nuoširdumu, ir neiškarto suprantama tolimesniuose pasaulio kampeliuose.

Puikkonen pradėjo šią seriją tapęs emigrantu - nuo 2007 m. jis dirba ir gyvena Amsterdame. „Sauna yra vienas iš suomiškų dalykų, kurių ilgiuosi. Tai atspindi suomių lygybės supratimą, kai kiekvienas visuomenės narys yra traktuojamas taip pat. Tikiuosi, kad toks požiūris ir išliks ir kiekvienas toliau galės mėgautis saunos malonumais nepaisant socialinės klasės ar politinių pažiūrų.“

Žiūrint į Jussi Puikkonen'o pirčių fotografijas, norisi interpretuoti, ką šie vaizdai pasako apie Suomiją. Gyvenimas svetur atvėrė visai naują suomiškos pirties tradicijų suvokimą. Tylūs intravertai suomiai čia virsta atsipalaidavusiais plepiais.

Jussi Puikkonen (1980 g.) garsėja savo talentu užfiksuoti žmonių bei įvykių esmę. Užaugęs Suomijos miškuose, dabar gyvenantis Amsterdame, Jussi nuginkluoja savo betarpiška maniera ir sutaria su visais nuo korporacijų direktorių iki nuolatinių pirčių lankytojų. Jo darbai buvo eksponuojami muziejuose Stambule, Vienoje ir svarbiausiose Helsinkio galerijose.

Jussi Puikkonen yra Kasino A4 žurnalo bendra-įkūrėjas. Žurnalas, garsėjantis savo melancholiškumu, buvo apdovanotas įvairiais tarptautiniais prizais (D & AD, Best of the Year, Top Ten Independent Style Magazines, ir tt.) Jussi Puikkonen išleido savo pirmąją knygą „Atostogos“ šveicarų leidykloje Edition Patrick Frey. Knyga sulaukė labai gerų atsiliepimų tarptautinėje fotoknygų rinkoje.

Jussi dirba su tokiais klientais kaip Monocle, Dazed and Confused, Bloomberg Businessweek ir Die Zeit. Suomijoje jis laimėjo geriausio metų periodinių leidinių fotografo titulą.

© Vitus Saloshanka

Vitus Saloshankos darbų serija „Kelionė Nemunu“ – trijų metų darbo rezultatas, įgyvendintas trijose šalyse: Baltarusijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Sekdamas Nemuno vingiais, darbų autorius fotografavo besikeičiantį kraštovaizdį, minėtų šalių istorinės ir politinės realybės kontekste. Trys fotografijos serijos dalys kartu atskleidžia politinės santvarkos įtaką gamtos ir miesto pokyčiams. Kai stulbinantys saulėlydžiai apšviečia kraštovaizdį rožinėmis spalvomis, pasirodo nedirbamų Baltarusijos pelkių plotai ir kontrastuojančios Kaliningrado betono džiunglės.

Nemuno ištakų apylinkės Baltarusijoje – retai apgyvendinta, žmonių pamiršta dalis, kur žemės ūkio veikla ir padargai primena praėjusį šimtmetį. Kai čia pat laukuose auginamos grūdų kultūros, duoną vietos gyventojai perka iš sunkvežimio-parduotuvės, vos kartkartėmis pravažiuojančios pro gyvenvietes. Vis dėlto gamtinė Baltarusijos dalis, o ypač Nemuno ištakos, pelkės, miškai kaip teritorijos forma šiandieninėje Europoje – retenybė.

Kaliningrado portretuose – jaunoji karta. Kol didžioji jų dalis tvarkingai apsirėdę karinėmis uniformomis, likę jaunuoliai stebi saulėlydį virš aptrupėjusių betono blokų ar žaidžia nublukusių betoninių džiunglių kiemuose. Militaristinės nuotaikos dominuoja ne vien peizaže, bet taip pat jaučiamos ir gyvenimo ritme. Kaliningradas kaip šalis atribota nuo žemyninės Rusijos, atrodo, kad nuo Europos taip pat atsiriboja betoninėmis sienomis.

Vitus Saloshankos užfiksuota fotografinė kelionė Lietuvoje įtraukia humoro prieskonį. Fotografas pareigingai dokumentuoja, antrąją Lietuvos religija laikomo, krepšinio lankus, įrengtus pačiose netikėčiausiose vietose: pritvirtintus prie pažiūrės ar garažo kaime, ar tiesiog tuščiame lauke. Vis tik fotoaparato objektyvas neaplenkė ir sunkvežimio, pilno uniformuotų kareivių, stovinčio tykioje kaimo aikštėje netoli bažnyčios ir senos dekoratyvinės patrankos prie įvažiavimo į nedidelį miestelį.

Trys skirtingos šalys, kerinti gamta, upės tėkmė, naujoji karta - visos šios, sudedamosios dalys pasakoja apie viltį, ateitį, atgimimą. Tačiau karinės detalės, užfiksuotos Vitus Saloshankos fotografijose suteikia aliuziją į sudėtingas problemas, kartu kalba apie šalių praeitį, o taip pat ir apie dabartinę įtampą.

Vitus Saloshanka – fotografas, gimė 1974 m., Minske, Baltarusijoje. Nuo 2001 m. gyvena ir dirba Vokietijoje. Po teisės studijų baigimo, spontaniškai pasinėrė į fotografiją ir 2004 m. pradėjo jos studijas taikomųjų mokslų universitete Dortmunde, Vokietijoje. Vitus Saloshankos fotografijos buvo plačiai eksponuotos įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp kurių Müllheim/Ruhr muziejus ir Photokina Cologne galerija. 2011 m. fotografo projektui „didelės viltys“ buvo suteikta Kulturwek VG Bild-Kunst fondo stipendija, o po metų foto knygų festivalyje, Kaselyje Vitus Saloshanka nominuotas „Dummy“ apdovanojimui. 2014 m. jo pirmosios knygos projektas „didelės viltys“ buvo nominuotos „Autoriaus knygos apdovanojimui“, Arlyje, Prancūzijoje, o 2012 – 2014 m. laikotarpiu ji buvo eksponuota įvairiose knygų parodose: Amsterdame, Braitone, Dortmunde, Dubline, Helsinkyje, Malmėje, Paryžiuje ir Tokijuje.