Įžanginė paroda “Pliažo sezonas”

© Massimo Vitali (Italija) "Be pavadinimo"

Ši Italijos paplūdimių panoramų serija buvo pradėta 1995 metais didelių politinių pokyčių kontekste. Massimo pradėjo įdėmiai stebėti savo tėvynainius. Jis fiksavo “sterilų, pernelyg savimi patenkintą Italijos realijų vaizdą”, tuo pačiu metu atskleisdamas “normalumo trikdžius: dirbtinumą, seksualines užuominas, klaidinantį gausos pojūtį ir nelankstų prisitaikėliškumą.” (profesorius  Whitney Davis)

Figūros šiose fotografijose atrodo pasyvios. Didelės minios, išsibarsčiusios plačiame pajūryje, yra fiksuojamos didelio formato plokšteliniu fotoaparatu, iškeltu į 4- 5 metrų aukštį. Nuotraukose matosi kiekviena detalė: net maudymosi kostiumų raštai, poilsiautojų veido išraiškos ar sūraus jūros vandens sušlapinti plaukai. Šios pajūrio vaizdų scenos yra tokios ryškios, kad nebeatrodo realios. Figūros sukelia abejingumo, pasyvumo įspūdį, o fotografavimo kampas dar labiau sustiprina iliuziją, jog žiūrime į tapybos darbą, o ne nuotrauką iš paplūdimio.

Laviruodamos tarp peizažo ir (grupinio) portreto žanrų, šios fotografijos atskleidžia “nekaltą nuogybę, sugrįžimą į gamtą ir beviltišką hedonizmą”, kaip teigė pats autorius pokalbyje su kritiku  Joerg Colberg.

Massimo Vitali studijavo Londono College of Printing. Septyniasdešimtaisiais jis pradėjo savo karjerą fotožurnalistikos srityje, dirbo  Report agentūroje. Vėliau tapo kameros operatoriumi kino pramonėje, kol 1995 susidomėjo menine fotografija.

Jo darbai yra rodomi daugybėje muziejų visame pasaulyje:  Centro de Arte Reina Sofia Madride, Gugenheimo muziejuje Niujorke, Šiuolaikinio Meno Muziejuje Denveryje, Fond National Art Contemporaine Paryžiuje, Pompidu Centre Paryžiuje,  Nacionaliniame Modernaus Meno Muziejuje Paryžiuje ir  Luigi Pecci muziejuje Prato mieste.

© Kirill Golovchenko (Ukraina/Vokietija)"Atostogos"

Paplūdimys yra svarbi Ukrainos kultūros dalis. Daugybė žmonių turi sodybas netoli jūros, ir čia praleidžia ištisas vasaras. Pliaže atsiskleidžia daugybė poilsiautojų savybių, kurių nematyti kitose viešose erdvėse. Žmonės miniomis traukia į pajūrį, pasitiesia dekius ir rankšluosčius šalia nepažįstamųjų, plaukioja, valgo, deginasi ir geria. Minios pritraukia dar didesnes minias. Kai kurios vietos tampa tokiu knibždėlynu, jog pasiekti pačią jūra tampa neįmanoma įstrigus rankšluosčių ir gultų labirinte.  Atostogų serija siūlo langą į šį pajūrio pasaulį.

Šios nuotraukos yra fotografuotos pro pripučiamą plaukiojimo ratą, lyg tai būtų laivo iliuminatorius. Tokia kompozicija taip pat primena teleskopo objektyvą, įnešdama vojeristinį prieskonį. Šiuo būdu projektas įgauna performanso elementų, o pačios fotografijos atsiduria ginčytinoje teritorijoje tarp dokumentikos ir inscenizuotos realybės.

Kirill Golovchenko gimė Odesoje, Ukrainoje. Studijavo fotografiją ir dizainą Darmstado Universitete, kurį baigė  2007 m. Jis gavo stipendijas iš DAAD 2008 ir 2010 m., bei buvo pakviestas į rezidenciją Künstlerhaus Schloss Balmoral. Jis taip pat gavo stipendiją iš VG Bild-Kunst asociacijos ir Gėtės Instituto Kijeve. Kirill yra daugybės prizų ir konkursų tokių kaip Europos Leidėjų Fotografinis Prizas, European Photo Exhibition Award, Abisag-Tüllmann-Preis, ir dokumentinės fotografijos stipendijos iš Wüstenrot Foundation laimėtojas.

© Tadas Černiauskas (Lietuva) "Komforto Zona"

Ši darbų serija buvo įkvėpta stebėjimų, kaip tam tikra vieta ar aplinka gali paveikti žmonių elgseną. Kasdieniniame gyvenime mes stengiamės paslėpti tiek fizinius, tiek psichologinius savo trūkumus.  Tačiau vos tik atsirandame paplūdimyje –  viską užmirštame ir pradedame elgtis visiškai priešingai. Šios fotografijos nėra surežisuotos, o žmonės nežinojo, kad yra fotografuojami. Miegantys poilsiautojai buvo pasirinkti, nes tiksliai atspindi komforto zonos apibrėžimą. Šioje darbų serijoje dominuoja pajūris, kaitinimasis prieš saulę, atostogų snaudulys, išlaisvinantis iš supančio pasaulio. Žmonių veidai yra uždengti, kad stebėtojas turėtų galimybę ramiai ištyrinėti kiekvieną detalę, neblaškomas fotografuotų poilsiautojų žvilgsnio. Šie žmonės yra anonimai, reprezentuojantys vasarą, karštį ir visišką atsipalaidavimą komforto zonoje.

Tadas Černiauskas pradėjo savo karjerą architektūros srityje, o vėliau pasuko į fotografiją bei meną. Pirmieji jo sukurti darbai – vėjyje besiplaikstančių žmonių portretų serija „Blow Job“, interpretacijos Van Gogo autoportretų tema „Revealing the Truth“ ir „Komforto zona“ – dokumentinis projektas apie besideginančius poilsiautojus, susilaukė didelio dėmesio. Šių projektų sėkmė leido surengti parodas užsienyje ir laimėti eilę fotografijos apdovanojimų. 2016 m. Tadas Černiauskas  nusprendė savo kūrybinį kelią tęsti konceptualesne kryptimi. Tai atspindi jo naujausi sukurti projektai: „Juodi balionai“, „Chromatinė Aberacija“, „Adobe Acrobat“. Menininkas gyvena ir dirba Vilniuje bei tęsia savo parodų tiek  fotografijų, tiek tarpdisciplininio meno eksponavimą tarptautiniu mastu.

© Turi Calafato (Italija) "Diena paplūdimyje. Sicilijos vasara"

Turi Calafato apkeliavo visą Sicilijos pakrantę fiksuodamas unikalų vietinių gyvenimo būdą. Vasara Sicilijoje yra neįsivaizduojama be paplūdimio malonumų. Pliažai tampa tokie perpildyti, nes poilsiautojai į juos masiškai traukia iš visų aplinkinių miestelių, kaimų ir kitų Italijos vietų. Kai kurie net atvyksta iš anksto, pasistato palapines paplūdimyje ir jose nakvoja, kad jau nuo ryto galėtų džiaugtis saule ir išnaudotų atostogas ekonomiškai.

Atostogautojai praleidžia ištisą dieną saulėje, ant patiestų rankšluosčių, po skėčiais ar  šezlonguose, valgydami, žaisdami ir net miegodami. Jie atvyksta gerai pasiruošę, tempdami maišus su viskuo, ko gali prireikti: užkandžiais, žurnalais, pripučiamais žaislais, kryžiažodžiais bei rankšluosčiais. Ši lengvos nuotaikos serija džiugina humoro jausmu, tačiau pateikia Sicilijos poilsiautojus švelniai: jie rodomi atsipalaidavę ir besimėgaujantys paprastais vasaros malonumais.

Turi Calafato pradėjo savo karjerą kaip farmacininkas, kol jo susidomėjimas vizualiaisiais menais ir fotografija įkvėpė pakeisti profesiją. Jis yra savamokslis,tačiau profesionaliai dirba kaip fotografas nuo 2012 metų, pagrinde skirdamas dėmesį dokumentiams projektams. Jis yra surengęs parodų Italijoje bei tokiuose miestuose kaip Londonas, Niujorkas, Paryžius, Sante Fe ir kitur. Turi Calafato yra įvairių tarptautinių konkursų laimėtojas, įskaitant World Press Photo, Sony World Photography Award, Choice Award ir Px3.

© Celine Diais (Prancūzija) "Vaizdas į jūrą"

Paplūdimio malonumai dabar jau prieinami ir miesto centre. Miesto pliažai ypatingai išpopuliarėjo Prancūzijoje per pastarąjį dešimtmetį, o ribos tarp miesto bei gamtos nusitrynė. Šie dirbtiniai paplūdimiai suderina miesto triukšmą, minias bei pajūrio ramybę.

Paryžiaus pliažas yra bene garsiausias iš daugiau nei penkiasdešimties visoje Prancūzijoje. Ir kasmet jų įrengiama vis daugiau. Juose yra visi įprasti pliažo elementai: palmės, smėlis, saulės skėčiai, vanduo. Vienintelis dalykas, kurio trūksta, yra pati jūra.

Kaip šie dirbtiniai pliažai veikia miestą ir išsitenka urbanistiniame peizaže? Kaip juos mato, patiria ir keičia lankytojai? Vaizdo į jūrą fotografijos stengiasi atskleisti šiuos įvairius aspektus. Céline Diais šiai serijai sukurti naudojo seną analoginį fotoaparatą. Švelnios spalvos atskleidžia šių vietų poetinę estetiką, kur "žmonės yra kviečiami įsijungti į bendrą žaidimą paplūdimyje be jūros" kaip rašo prancūzų etnologė Emanuelė Lallemand.

Nuspalvintos švelnia nostalgija, šios nuotraukos sukelia amžinumo įspūdį, lyg būtų fotografuota sapne apie tolimus pajūrio kraštus.

Céline Diais yra fotografė iš Prancūzijos. Ji pradėjo savo karjerą kaip žurnalistė vietiniuose dienraščiuose, kur ir atrado fotografiją. Sužavėta pajūrio estetikos, ji pradėjo savo pirmąjį asmeninį projektą Vaizdas į jūrą.

© Marton Kallai (Vengrija) "Solotvinas – sūrus sapnas"

Solotvinas yra buvęs druskų kasyklų miestas pietvakarių Ukrainoje. Nors kasyba baigėsi prieš dešimtį metų, požeminiai sūrūs vandenys bei gydomosios purvo savybės kasmet pritraukia tūkstančius poilsiautojų. Vietiniai investuotojai pumpuoja vandenį iš apleistos kasyklos į sanatorijos procedūrų kambarius bei baseinus, taip tik pridarydami dar daugiau žalos. Atsiveriančios žemės įgriuvos aplinkinėse teritorijose verčia vietinius gyventojus palikti savo namus. Šalimais tekanti Tisos upė taip pat pavojuje: jei vanduo prasigrauš pro druskos šachtas ir pasieks upę, tai sukels ekologinę grėsmę upės gyvūnijai.

Marton Kallai gyvena Budapešte, Vengrijoje. Jis studijavo fotografiją ir sociologiją ELTE Universitete Budapešte. Užsiima fotografija nuo 2006 metų, daugiausiai dirba su gamtos ir aplinkosaugos temomis dokumentikos srityje.

© Krzysztof Racoñ’s (Lenkija) “Zakžovekas”

Sena kalkakmenio kasykla Krokuvos centre buvo uždaryta ir užpildyta vandeniu devyniasdešimtaisiais. Nuo tada tai tapo ypatinga traukos vieta Krokuvos jaunimui, ieškančiam ramios vietelės atsigaivinti ir atsipūsti nuo vasaros karščių mieste. Tačiau čia įvykus keletui nelaimių dėl neatsargaus šokinėjimo į vandenį bei savižudybių, miesto savivaldybė teritoriją uždarė ir plaukioti griežtai uždraudė. Net išdygusi tvora nesustabdo išsimaudyti norinčių miestiečių. Per pastaruosius keletą metų buvo pateikta daugybė Zakžoveko zonos plėtojimo idėjų. Privačiam investuotojui pasiūlius prie ežero pastatyti naują gyvenamųjų namų kompleksą kilo protestai. 2015 metais savivaldybė nusipirko žemės sklypą ir pradėjo planuoti oficialų paplūdimį.

Krzysztof Racoń gyvena Krokuvoje ir šiuo metu studijuoja Opavos Meninės Fotografijos Institute, Čekijoje. Taip pat studijavo Krokuvos Jogailos Universitete ir Fotografijos Akademijoje, dalyvavo Sputnik Photos programoje. Dukart laimėjo prizines vietas Lenkijos Užsienio Reikalų Ministerijos organizuotame tarptautiniame konkurse „Lens on development“.  2013 metais jo projektas „Vamzdis“ apie kaimą milžiniškos industrinės konstrukcijos šešėlyje laimėjo Vienos Tarptautiniame Fotografijos konkurse. 2015 šis darbas buvo išleistas fotografinės knygos pavidalu. Krzysztofo antras darbas „Nykstantys ežerai“ yra apie Rożnowskie ir  Czchowskie ežerus, šalia kurių jis užaugo.

© Berta Tilmantaite (Lietuva) "Indijos bangomis"

Garsiai skanduodami ir dainuodami žvejai traukia savo valtis į krantą, o viršum jų ratus suka paukščiai, tikėdamiesi nusičiupti šviežios žuvies. Tolumoje vandens paviršių pelekais raižo delfinai, o arčiau kranto lūžtančią bangą skrodžia banglentininkas. Jis išdygsta iš niekur, tarsi būtų įklijuotas į šią sceną. Tačiau vėliau supranti, kad ši scena – maža didelio paveikslo dalis: Indija gali pasiūlyti vieną iš unikaliausių vietų banglenčių sportui mūsų planetoje.

“Jūros sodrumas, uolos, kokosų medžiai ir margaspalvės valtys – visa tai čia atrodo įspūdingai. Jaučiuosi lyg čiuožčiau bangomis dailininko paletėje, kuri nuolat kinta ir plėtojasi,” sako Lucy Perkins iš Didžiosios Britanijos. Ji čia dirba jogos mokytoja, o laisvą laiką leidžia gaudydama bangas banglente.

“Kaip jūs žvejojate su šituo daiktu?” banglentininkų klausia žvejys, apžiūrinėdamas banglentes. “Kam jos reikalingos, jei su jomis negali žvejoti?” kilsteli antakius žvejai. Tačiau greitai ir jie čiumpa banglentes ir bando pagauti bangas tokiu pat būdu kaip tai yra įpratę daryti su savo mažomis valtelėmis. Šiuo metu tai – tikras rojus banglentininkams. Rojus, kuriuo dalinasi tik keletas banglenčių entuziastų ir tikrieji paplūdimio šeimininkai – žvejai.

Berta Tilmantaitė yra laisvai samdoma multimedijos žurnalistė, kurianti dokumentinius pasakojimus skirtingose pasaulio šalyse. Istorijos dažniausiai liečia socialines, žmogaus teisių, kultūrines ir aplinkosaugos temas bei tyrinėja ryšius tarp gamtos ir žmogaus. Berta studijavo Vilniaus Universitete, Danijos medijų ir žurnalistikos mokykloje bei Boltono ir Pekino užsienio studijų jungtinėje universitetų programoje. Berta dėsto Vilniaus bei Gedimino Technikos universitetuose, kaip lektorė dalyvauja įvairiose edukacinėse programose. Ji yra vienintelės dokumentinių multimedijos pasakojimų erdvės Lietuvoje Nanook bendraįkūrėja. Jos darbai publikuojami National Geographic, GEO, Al Jazeera ir kituose užsienio leidiniuose. Už savo darbus Berta yra pelniusi įvairių apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose – Pasauliniuose Sony fotografijos konkurse, LUMIX jaunųjų fotožurnalistų apdovanojimuose, Lietuvos spaudos fotografijos konkurse ir kt.

© Emily Wabitsch (Vokietija/Bangladešas) "Iš „Koks“paplūdimio su meile"

Kokso Bazaras yra miestas šalia vieno ilgiausių pajūrio paplūdimių pasaulyje, esantis Bengalo įlankoje, Bangladeše. Tai yra viena populiariausių vietų praleisti medaus mėnesį visoje šalyje. Kasmet tūkstančiai porų pradeda savo vedybinį gyvenimą šalia begalinio virš jūros atsiveriančio horizonto. Fizinis intymumas tarp vyro ir moters Bangladeše priklauso privačiai erdvei. Tačiau vandenyje kultūriniai bei religiniai papročiai, numatantys porų elgesį viešumoje, lyg ir išnyksta. Vandenynas kaip erdvė, kurioje kūnai patiria potvynio bei atoslūgio trauką, plūduriavimą bei grimzdimą, ir taip yra veikiami didesnių jėgų, suteikia vietos tarp privatumo ir viešumo. Čia išgyvenamos žaismingos artumo bei meilės akimirkos. Su laiko bei atkaklumo pagalba vanduo gali pratekėti visur ir suminkštiti net ir akmeninį paviršių, tuo būdamas keistai panašus į pačią meilę. Šioje fotografinėje serijoje Emily Wabitsch  vaizduoja akimirkas, pilnas laisvės, vilties ir vienybės. Šios nuotraukos skleidžia atostogų atviruko lengvumą bei džiugesį, taip primindamos patirtus jausmus.

Emily Wabitsch gimė Vokietijoje ir užaugo ant Prancūzijos Šveicarijos sienos. Baigusi fotografijos studijas Vevey Fotografijos Mokykloje Šveicarijoje, ji dirbo fotožurnaliste El Comercio laikraštyje Limoje, Peru. Po dvejų metų ji persikraustė į Vokietiją ir dirbo naujienų agentūroje dpa. Ieškodama naujų matymo būdų bei asmeniškesnio stiliaus, Emily pasirinko studijas Pathshala Pietų Azijos Medijos Institute Dakoje. Nuo tada Emily dirba tiek su komerciniais užsakymais, tiek prie asmeninių serijų.  2016 Lapkritį ji grįžo į Daką dirbti kaip kuratorė asistentė Chobi Mela Tarptautiniame Fotografijos Festivalyje  IX. Emily yra plaukikė bei nardytoja bei domisi psichologiniais garso bei erdvės efektais.

© Jashim Salam (Bangladešas) "Gyvenimas iš laivų kapinyno"

Laivų ardymo pramonė Čitagongo mieste buvo įkurta 1960 metais. Dėl pigesnės darbo jėgos bei švelnių aplinkosaugos reikalavimų Čitagongo laivų kapinynas tapo labai sėkmingas per trumpą laiką. Iš apleistų laivų į aplinką teka seni tepalai bei alyva, taip naikindami medžius bei kitą augaliją pajūrio regione. Nuodingi garai bei smalkės iš deginamų medžiagų stipriai teršia pakrantės sritį.

Darbuotojų atlyginimas priklauso nuo išdirbtų valandų bei patirties. Viršvalandžiai nėra mokami, nedarbingumo pašalpos ar kasmetinės atostogos neegzistuoja. Paprastai darbo diena trunka apie 12- 14 valandų, už kurią mokama nuo 100 iki 250 Bangladešo takų (nuo 1 iki 2.75 euro).

Darbo sąlygos yra pavojingos, o saugos reikalavimų nepaisoma. Apsaugos priemonių trūksta, arba jos nėra tinkamos. Per pastaruosius dvidešimt metų, daugiau nei 500 darbuotojų žuvo darbo metu, ir dar 600 buvo rimtai sužeisti, kaip praneša vietos spauda.

Net 80% viso Bangladešo plieno yra išgaunama iš apleistų laivų, ir beveik trys milijonai žmonių iš to tiesiogiai ar netiesiogiai gyvena. 40% darbuotojų sudaro vaikai. Nepaisant pavojingų sąlygų, žmonės iš visos šalies, ypač skurdesnių šiaurinių regionų, dirba šioje pramonėje, kad išgyventų bei prasimaitintų.

Jashim Salam studijavo fotografiją Patsalos Pietų Azijos institute Fotografijos ir Medijos Akademijoje. Įgijo magistrą Konrado Adenauerio Azijos Žurnalistikos Centre Filipinų Ateneo de Manila Universitete.

Jis dėsto ir veda seminarus jaunosios kartos fotografams Bangladeše.

Jashim yra dirbęs su DrikNEWS agentūra, ZUMA, New Age, Majority World, Nur foto agentūra ir Corbis.  Jo fotografiniai darbai nuolat eksponuojami parodose visame pasaulyje: “Visa Pour l'Image” festivalyje (Prancūzija), “ The Photoville” festivalyje Niujorke (JAV), “The Getty Images” galerijoje (Jungtinė Karalystė) ir “Alliance Française Foundation” galerijoje (Prancūzija). Jashim Salam yra bendradarbiavęs su tokiais leidiniais kaip  The Sunday Times Magazine, NY Times, WIRED, SPIEGEL, The Observer, National Geographic ir The Guardian.

© François Marmion (Prancūzija/JK) "Sumautos atostogos"

“Sumautos atostogos” yra projektas tyrinėjantis pabėgėlių krizę, atliktas bendradarbiaujant su tarptautine organizacija “Oxfam”.  François Marmion fotografavo bei kalbino pabėgėlius, atvykstančius į Graikijos salas iš Irako, Sirijos ir kitų karo zonų.

Nors jie iš palaikių pripučiamų valčių išlipa tiesiai į atostogų ir turistų rojų, atskirtis tarp šių pasaulių- karo ir nelaimių bei prabangių viešbučių, daro juos nematomus vienas kitam. Ši serija savo dizainu imituoja turistinę brošiūrą ar internetinę viešbučių rezervacijos svetainę, taip sugretindama šias dvi realybes. Alkis, nežinomybė, baimė, skurdas ir mirtis nuostabiame Viduržemio jūros saulėlydžių peizaže verčia pažvelgti į vakarietiško gyvenimo būdo komfortą ir saugumą kitu kampu.

Šiose nuotraukose yra pykčio, tačiau jis nukreiptas ne į turistus ar pabėgėlius, o į kontrabandininkus, kurie kraunasi pelną iš tūkstančių žmonių nelaimės. Dauguma pabėgėlių, nuskendusių pakeliui, neteko gyvybių ne dėl audringos jūros, bet dėl kontrabandininkų godumo perpildant valtis. Šiose nuotraukose taip pat yra vilties, nes išvargę žmonės jose šypsosi nepaisydami krizinės situacijos, ir įrodo, jog žmonija gali pasiryžti viskam dėl geresnės ateities.

François Marmion gimė Prancūzijoje, gyvena Londone. Jam vaikystėje padovanotas Kodak Instamatic fotoaparatas įžiebė meilę fotografijai, kuri tęsiasi iki šiol. Jį labiausiai domina humanistinė, kelionių ir dokumentinė fotografija. François daug keliauja ir buriuoja, ir yra surengęs keletą savo kelionių Azijoje bei Pietų Amerikoje parodų Paryžiuje.

Jis taip pat dirba kaip nepriklausomas konsultantas, tačiau pastaruoju metu skiria daugiau dėmesio ir laiko fotografijai.