Kaunas Photo 2021 – Amžius. Parodos

2021-aisiais fotomeno festivaliui KAUNAS PHOTO sukanka aštuoniolika, jis tampa pilnamečiu. Todėl daugiausia dėmesio skiriama pilnametystės slenksčiui, tapimui suaugusiuoju, privalumams ir trūkumams, pasakojimams ir jausenoms buvimo mažu, jaunu, paaugliu, tėvu, vidutinio amžiaus, pensininku, su anūkais ar be jų, hobiui, darbui, pensijų santaupoms pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Festivalio parodos susiję su bendrais ar specifiniais gyvenimo pasirinkimų, krizių, džiaugsmų, tradicijų, stereotipų, tabu, socialinių normų ir didžiųjų duomenų visuomenės poveikio amžiaus grupėms klausimais. Per šimto pasiūlymų sulaukęs atviras festivalio kvietimas parodė, kad kritinė masė fotografų tyrinėja amžėjančią visuomenę, jos džiaugsmus ir iššūkius.

2021 m. festivalio meninę programą kuruoja jungtinė komanda: Mindaugas Kavaliauskas, Kristina Juraitė, Donatas Stankevičius, Fred Boucher ir Karolina Krinickaitė.

 

PARODOS GALERINĖSE ERDVĖSE

1. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius (L. Zamenhofo g. 12), nuo rugsėjo 2 d. iki spalio 30 d., II–V 10.00–18.00, VI 10.00–17.00. Lankymas su muziejaus bilietu. Atidarymas rugsėjo 2 d. 16.00 val., dalyvaujant autorei Marthai Thomas (JAV).

Martha Thomas (JAV) „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“

1941 m. birželio 14 d. mano seneliai Kazimieras Klimauskas, Apolonija Klimauskienė ir teta Daina buvo pakrauti į traukinius ir ištremti į Sibirą. Mano mama Vida tuo metu gulėjo ligoninėje ir taip pasiliko Lietuvoje. Būdama našlaite ji galiausiai pateko į Ameriką.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, man pavyko susitikti su Daina ir mes tapome artimos. 2014 metais ji man parodė savo parašytus prisiminimus apie jaunystę Sibire. Mane sužavėjo tai, kaip gyvai Daina rašė. Nors čia buvo vaizduojami Sibiro gyvenimo sunkumai, bet taip pat aprašyti džiaugsmai, kokių neteko matyti kitose tremčių istorijose. Norėjau pasidalinti jos istorijomis su kitais ir panaudoti jas kaip įkvėpimą savo fotografijoms.

Prie kiekvienos nuotraukos anglų ir lietuvių kalbomis pridedama Dainos jaunystės istorija.

Fotografijos yra mano interpretacijos, kaip galėjo Daina jaustis arba kaip jos akimis galėjo pasirodyti tam tikra situacija. Tikiuosi, kad mano nuotraukos privers žiūrovą akimirksniu pajusti tikrus išgyvenimus, kuriuos Daina taip iškalbingai aprašo savo prisiminimuose.

Eksponuojami sidabro želatinos atvaizdai ir skaitmeninės fotografijos. Norėčiau, kad šis projektas taptų dvikalbe knyga.

Daina vis dar gyvena Kaune.

Martha Thomas fotografuoja jau daugiau nei 30 metų, savo darbams kurti naudodama ir tradicinius, ir skaitmeninius metodus. Ji fotografavo Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Naujausi jos darbai sukurti sunkiu, bet mylimu „Hasselblad 501c“ fotoaparatu. Vėliau vaizdai išgaunami fotografijos laboratorijoje ir tonuojami auksu, sepija ir selenu.

www.marthamthomas.com

Younes Mohammad (Irakas) „Atviros žaizdos“

Tai yra ilgalaikis projektas, dokumentuojantis kurdų pešmergų pasiaukojimą kovojant su ISIS.

Pokalbiai su keliais šimtais pešmergų, intymūs sužeistų kovotojų, jų šeimų portretai, dokumentuojamos tiek mūšio istorijos, tiek jų tebesitęsianti kova bandant laviruoti postkonfliktinį gyvenimą. Vykdydamas šį darbą susidūriau su milžiniškų kančių liudijimais. Kovotojai, kurie ėmėsi ginklo ne todėl, kad privalėjo tai daryti, bet todėl, kad tai buvo teisinga ir tai reikėjo daryti.

Pasakodami istorijas apie tai, kaip jų akyse buvo nužudyti šeimos nariai ir draugai, apie mūšius, kurių jie nesitikėjo išgyventi, jie tuo pačiu metu liejo ašaras dėl patirtų netekčių ir didžiavosi tuo, ką jie ir jų bendražygiai padarė.

Beveik visi vyrai turėjo sunkių fizinių sužalojimų. Netekę rankų, kojų, akių. Kūnai taip išvagoti kulkų ir šrapnelių padarytų žaizdų, kad dėl paprasčiausio judesio kankino skausmas. Šie vyrai taip pat buvo paženklinti sunkių psichinių traumų, potrauminio streso sindromo ir jų nepaliekančių prisiminimų naštos. Nepaisant viso to, ką iškentėjo, jie dažnai kartojo, kad vėl grįžtų į kovą, jei kada nors būtų pašaukti. Tai darytų dėl savo vaikų, šeimų, žmonių ir viso pasaulio.

Tragiška, kad jų kančios nesibaigia grįžus namo. Jie susiduria su naujais sunkumais, tokiais kaip galūnių protezavimas, nuolatinė slauga, šeimų aprūpinimas nepaisant alinančių sužeidimų ir dar daugeliu kitų iššūkių.

Younes Mohammad (Irakas)

Younes Mohammad gimė 1968 m. Dohuke, Irake. Jis yra laisvai samdomas kurdų fotografas, daugiausia dirbantis laikraščiams, žurnalams ir kt. Nuo 1974 m. iki 1998 m. gyveno Irane kaip pabėgėlis, Teherano universitete baigė magistro studijas. Fotografija buvo jo aistra, tačiau jis neturėjo galimybės ja užsiimti, kol Sadamo laikais tebesitęsė karo padėtis. 2011 m. jis metė darbą ir pradėjo savo, kaip fotografo, kelionę. Jo darbai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose ir plačiai publikuojami leidiniuose. Jis yra gavęs nemažai apdovanojimų. Šiuo metu gyvena Erbilyje, Irake.

www.younesmohammad.com

2. Maironio lietuvių literatūros muziejus (Rotušės a. 13), nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 30 d., II–VI 9.00–17.00, IV 9.00–19.00. Lankymas su muziejaus parodų bilietu. Atidarymas rugsėjo 2 d. 16.30 val.

Clelia Rochat (Belgija) „Gražios mergiotės“

Važiavau automobiliu, kai man kilo šio projekto idėja. Buvo žiema ir šildymas buvo nustatytas maksimaliu režimu. Automobilyje buvo ginekologas, pensininkė moteris ir aš. Sėdėdama ant galinės sėdynės klausiausi pokalbio. Anksčiau teisininke dirbusi pensininkė dalinosi apie menopauzę ir savo širdies skausmą. Ji pasakojo bijanti, kad jos vyras nebežiūrės į ją ir nenorės jos. Kad „neatrodytų jos amžiaus“, Silvija pasidarė keletą plastinių operacijų, skirtų veido raukšlių ir krūtų korekcijai. Šis pokalbis privertė mane suprasti, kad senėjimas moteriai gali būti nerimo ir naštos šaltinis.

„Vyrai nesensta geriau nei moterys; jiems tik yra leidžiama senti,“ – teigia Mona Chollet, žurnalistė, eseistė ir moterų judėjimo aktyvistė.

Mane piktina tai, kad grožio reprezentacijoje nėra subrendusių moterų. Priklausau ilgai kartai, kuri buvo mokoma, kad moterys gražios, kol yra jaunos, ir kad laikui bėgant jų grožis vysta. Dabar, kai judėjimas už lyčių lygybę tampa svariu mūsų visuomenės iššūkiu, norėčiau suabejoti vis dar vyraujančia patriarchato įtaka mūsų kūno suvokimui. Yra puikių moterų, aktorių, dainininkių, kurios spindi mano akyse dėl savo talento, charizmos, idėjų, bet iš jų šiandien atimtos šypsenos, jų tikros šypsenos, autentiškos ir žmogiškos. Ar reikia tiek daug makiažo, injekcijų ar plastinių operacijų, kad būtų galima toliau egzistuoti?

Fotografuoti ir kalbėtis su moterimis man yra būdas sulaužyti šį tabu ir tradicijas (sąlygas, legendas, iliuzijas, idealus ...). Laiko sustabdymas per fotografiją leidžia man jas įamžinti ir atskleisti jų kūnus, fotografijas papildant jų istorijomis ir joms priklausančiu laiku. Nuo raukšlės po krūtimi iki veido linijų jos atskleidžia savo jautrumą, nuotykius, išmintį, džiaugsmą, gilumą, sielą.

O kas, jei jos nuspręstų natūraliai pasenti ir išlaikyti savo žavesį kaip stiprios ir spindinčios moterys?

Clélia Rochat (Belgija)

Mano vardas Clélia Rochat. Man 23 metai, ką tik baigiau fotografijos bakalauro studijas Briuselio aukštojoje meno mokykloje ESA le 75. Esu šveicarų kilmės prancūzė, bet užaugau Vokietijoje, Kiolne.

Po dvylikos metų, praleistų studijuojant arfą ir klasikinę muziką Diuseldorfe, nusprendžiau pasirinkti dokumentinę fotografiją, kurią atradau per seną Roberto Doisneau knygą. Supratau, kad jausmus galima paversti atvaizdais.

Projektas, kurį pristatau, yra vienerių metų darbo rezultatas. Norėčiau dar labiau į tai įsigilinti, rasti lėšų ir dokumentuoti moteris siekiant atskleisti, kaip yra suvokiamas senėjimas skirtingose kultūrose.

Dirbu tik su fotojuosta ir mano mėgstamiausia Rolleiflex kamera. Tai leidžia man nuoširdžiau bendrauti su šiomis moterimis, nes prieš fotografuojant priverčia palenkti galvą, pažvelgti žemyn į fotoaparatą. Kad jos jaustųsi patogiau su manimi ir mintimi fotografuotis nuogai. Tai man labai svarbu.

Man taip pat patinka kurti filmus intymioje namų aplinkoje ir užfiksuoti valandų valandas praleistas pokalbiuose su moterimis. Tai yra analoginės fotografijos magija. Tikiuosi, pajusite, ką man reiškia šis procesas ir sukurtas darbas, bet ir tai, ką jis gali duoti mums visiems.

Ačiū už šio konkurso temą.

Nuoširdžiausi linkėjimai,

Clélia Odette Rochat

3. Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius (Pilies g. 17), nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 30 d., II–V 10.00–18.00, VI 10.00–17.00. Lankymas su muziejaus bilietu. Atidarymas rugsėjo 2 d. 17.00 val.

Cristian Geelen (Nyderlandai) „Kadaise gyvenusio vyro prisiminimai...“

 

Šios fotografijos yra dalis būsimos Cristian Geleen'o serijos „Kadaise gyvenusio vyro prisiminimai...“. Projektas pasakoja apie jo tėvą, kuris mirė, kai Cristian'ui buvo treji metai. Jo tėvas buvo nuotykių ieškotojas, kaip ir jis pats bei jo protėviai, ir tai bus paskutinis jų nuotykis drauge – tam, kad sukurti prisiminimus, kurių jie niekada neturėjo...

Perpinant autobiografinę ir fiktyvią medžiagą, šiuo projektu siekiama užfiksuoti didžiuosius gyvenimo „kas būtų, jeigu būtų“ ir išplėtoti įsivaizduojamus pasakojimus apie Cristian'o ir jo tėvo bendrus nuotykius keliaujant per pasaulį. Serijoje iš esmės kalbama apie netektį ir egzistencinę vienatvę, taip pat apie paties Cristian'o mirtingumą.

Cristian Geelen, gimęs 1982 m. spalio 17 d., yra Nyderlandų fotografas, pagrinde užsiimantis analogine fotografija.

Paveiktas visų laikų grandų, tokių kaip Trent Parke, Joseph Koudelka, Sebastião Salgado, jis nusprendė pats pradėti pasakoti savo fotografines istorijas. Tai privertė jį keliauti po pasaulį, o pagrindinės jo kelionės kryptys šiame žemės rutulyje – Artimieji Rytai ir Azija.

Dauguma jo darbų yra dokumentiniai ir sukurti tokiose kelionėse. Tačiau pastaruoju metu savo personaliniuose darbuose jis renkasi konceptualesnį, šiuolaikiškesnį ir filosofiškesnį požiūrį.

cristiangeelen.com

4. Kauno įvairių tautų kultūrų centras (Šv. Gertrūdos g. 58), nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 30 d., I–V 8.00–17.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 2 d. 17.30 val.

Grzegorz Jarmocewicz (Lenkija) „Abipus sienos. Kodėl aš įsimylėjau Lietuvą?“

Robertas Vajculis
Jis yra gydytojas ir neurologas iš Lenkijos ir Lietuvos pasienio. Dirba Suvalkuose ir Seinuose. Anot jo, pasitelkiant pozityvų požiūrį į pasaulį ir žmones, šiuolaikinė tradicinė medicina gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Tačiau, kai to nepakanka, Robertas nedvejodamas pasitelkia Senovės Kinijos žinias ir naudoja akupunktūrą. Daugeliui žmonių šis gydymo metodas, nors ir dažnai abejojama jo veiksmingumu, suteikia šansą geresniam rytojui. Robertas man yra tikras šiuolaikinis šamanas, kuris supranta žmogaus kūną ir sielą.

Gimiau mieste, esančiame vos už 25 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Mano paauglystę užpildė Suvalkų apylinkių kraštovaizdis ir jų istorijos. Kai kuriose iš jų buvo svetimai skambantys vietovardžiai ir pavadinimai, kurių reikšmes atradau su jaunatvišku entuziazmu, legendų geografiją įterpdamas savo tikrovės erdvėje.

Štai tik keletas iš jų: Jegla/Eglė (moteriškas vardas, reiškiantis medį; gyvačių karalienė), Ruta/Rūta (vaistinis augalas, galintis apsaugoti nuo burtų ir atbaidyti blogį, tyrumo simbolis ir moteriškas vardas), Żaltis/Žaltys (gyvatė, žolės gyvatė, pasakose gyvačių karalius ir upių bei ežerų dievas), Wiżajny/Vėžys/Weyze (iš lietuvių kalbos – vėžys, buvęs miestelis, dabar kaimas Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, garsėjantis gardžiais vėžiagyvių patiekalais. Sakoma, kad pats karalius Vladislovas Jogaila žavėjosi jų skoniu), Szurpiły/Šiurpi pilis (baisi pilis, viena iš svarbiausių jotvingių gyvenviečių Sūduvos regione), Gremzdel/Gremzdlai (skęstantis, pelkė. Kaimas, kuriame stovi mano beveik 100 metų senumo namas), Wigry/Vygrai (drąsūs vyrai - viena iš legendų pavadinimą Wigry kildina iš atsiskyrėlių, kuriuos Vladislovas Jogaila sutiko Vygrių pusiasalyje), Suwałki /Suvalkai (lietuvių tarme reiškia valkatos. Tariamai jie ir įkūrė miestą), Sejny/Seinai (seni vyrai. Viena legenda sako, kad senieji Jogailos riteriai, grįžę iš karo su kryžiuočiais, nusprendė upės vingyje įkurti miestelį, šiandien vadinamą Marycha. Seina jotvingių kalba reiškia gausiai augančią žolę vandens telkinių pakrantėse).

Etimologija rodo, kad šių žodžių šaknys slypi baltų genčių kalbose ir mitologijoje. Jų žemės XIII amžiuje aprėpė Vidurio ir Rytų Europą, plačiai pasklidusią nuo pietinės Baltijos pakrantės iki Rygos įlankos. Jie paliko daug materialių pėdsakų, taip pat ir gyvenviečių pavidalu. Šios vietovės puikiai tinka šiam kraštovaizdžiui ir apjungia šiandienos Lenkijos ir Lietuvos pasienį. Per visą istoriją šių kraštų vienybė kartu su jų socialiniais ryšiais daug kartų buvo griaunama. Vėliau atsiradę sienos suskaldė šeimas ir sugriovė bendruomenių kultūrinį paveldą. Šiandien geležinė uždanga po truputį lieka užmarštyje, bet jos grėsmingas palikimas vis dar matomos.

Kelionė per man artimiausio pasienio šalis (Lenkiją ir Lietuvą) buvo bendrų taškų paieška. Ten gyvenantys lietuviai yra viena iš dviejų Baltų tautų, išlikusių iki šių dienų. Būtent jų kalba slypi mitologiniuose vietovardžių pavadinimuose, kurie kažkada sužadino mano vaizduotę. Kelias, kurį nuėjau, leido man sutikti daugybę nepaprastų žmonių, pažinti jų šiltą svetingumą ir geriau suprasti mus supančią gamtą bei tradicijas. Jie yra mano projekto herojai.

grzegorzjarmocewicz.pl

5. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius (A. Mapu g. 18), nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 30 d., I–V 11.00–19.00, VI 10.00–16.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 2 d. 17.45 val.

Magdalena Stengel (Vokietija) „±100“

Per pastaruosius dešimt metų pasaulyje sparčiai padaugėjo šimtamečių, o ateityje tikimasi, kad jų skaičius dar labiau išaugs. Naujausių tyrimų duomenimis, Vokietijoje 2019 m. kas trečia naujagimė sulauks 100 metų. Taigi netrukus daug kam iš mūsų švęsti 100-ąjį gimtadienį nebebus retenybė. Daugelis labai senyvo amžiaus žmonių šiandien gyvena savo namuose vieni ir vis dar savarankiški. Kaip jiems sekasi valdyti kasdienį gyvenimą? Kas sukasi žmonių galvose? Kokių įgūdžių galbūt įgyja tik sulaukę tokio garbaus amžiaus?

„±100“ pasakoja apie žmones, kurių amžius svyruoja nuo 90 iki 100 metų ir kurie, nepaisant senėjimo ir su juo susijusių sunkumų šiuolaikinėje visuomenėje, vis dar sugeba pasirūpinti savimi. Kūrinyje atsispindi jų asmeninis supančio pasaulio suvokimas, laimė ir nelaimė, karas ir taika pačiose įvairiausiose gyvenimo realijose ir gyvenamosiose erdvėse.

Tokio amžiaus žmonės dažnai suvokiami arba vaizduojami kaip trapūs ir silpni. Ir vis dėlto būtent šie žmonės pasižymi nepaprastu atsparumu, stiprybe ir valia – nepaisant ligos, skausmo ir su tuo susijusių apribojimų, nepaisant karo traumų ir artimųjų netekties.

Magdalena Stengel gimė 1987 m. ir užaugo Pietų Vokietijoje. Po kelerių metų asistentavimo Štutgarte ji studijavo fotografiją Dortmundo taikomųjų mokslų ir menų universitete. Lankė profesorių Ute Mahler ir Ingo Taubhorno magistrantūros studijas „Ostkreuzschule für Fotografie“ Berlyne. Dabar Magdalena Stengel gyvena ir dirba laisvai samdoma fotografe Brėmene.

www.magdalenastengel.com

6. KTU III-ieji rūmai (Laisvės al. 13), nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 15 d., I–V 8.00–17.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 18.00 val.

Rosa Mariniello (Italija) „Sustabdyta jaunystė“

Sustabdyta jaunystė – tai jaunų italų atletų portretų serija, sukurta karantino metu, kai jauni sportininkai buvo priversti užsidaryti savo namuose, nutraukti mokyklos lankymą ir sporto užsiėmimus.

Tai sunkiai prognozuojama situacija, jei manytume, kad pasibaigus karantinui praėjusį pavasarį vasaros pradžia sugrąžino mus į normalią būseną, kurią šiandien būtų galima įvardinti kaip „apgaulingą normalumą“. Nauji apribojimai, kurių buvo imtasi išaugus COVID-19 susirgimų skaičiams praėjusį rudenį, nuotolinio mokymosi sugrąžinimas ir sporto klubų uždarymas palietė visus paauglius. Jie tapo pažeidžiamesni, nusiminę, nepatiklūs.

Mėnesiams užrakinti vaikai gyvena planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų šešėlyje.

Niekas nekalba apie blogesnius mokymosi rezultatus, svorio padidėjimą, apie jų entuziazmą ir laimingumą, kuris senka sumažėjus kasdieniniams susitikimams su klasės draugais, bičiuliais ir vis daugiau laiko praleidžiant socialiniuose tinkluose, nors jiems dar nėra nei 14 metų. Gyvenimas be mokyklos ir sporto suvokiamas kaip bausmė.

Spaudimas, kurį šiuo metu patiria paaugliai, iš tiesų yra reikšmingas, ypač atletams Jie yra įpratę reguliariai sportuoti, todėl nauja būsena veikia jų biologinį ritmą ir nuotaikas; be treniruočių, varžybų jie jaučiasi pasimetę, nepilnaverčiai, sustabdyti. Ši slogi nuotaika tarp paauglių sukėlė visuotinį susirūpinimą Italijoje. Diskomfortas gali virsti nerimą keliančia naujosios kartos psicho-depresine katastrofa visame pasaulyje.

Rosa Mariniello (gimė 1970 m. Neapolio priemiestyje Ottaviano) – Romoje gyvenanti fotografė.  Studijavo architektūrą Frederico II universitete Neapolyje. Keletą metų dirbo architektūros fotografe Neapolyje. 2006-2016 m. dirbo fotografe įvairiose Italijos kino studijose Romoje. Nuo 2011 m. dirba fotoreportere tarptautinėje naujienų agentūroje G.N.S.PRESS. 2016 m. dirbo menininke ‘Doni’Colletion for Imago Mundi projekte. Šiuo metu dirba projektuose: Miesto kelionė(s), Sustabdyta jaunystė ir 5.6 kilometre.

Naujausi apdovanojimai: World Report Award (Short Story Category); Kuala Lumpur Photo Essay Project Grant; Portraits Hellerau; The Independent Photographer.

Naujausios parodos: Dresdenas, Vokietija; Berlynas, Vokietija; Kuala Lumpur, Malaizija; Lodi, Italija.

Naujausi leidiniai: XL Semanal, Ispanija; Mind, Italija.

www.rosamariniello.com

7. VDU daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras (V. Putvinskio g. 23), nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 30 d., I–V 7.30–21.00, VI 8.00–18.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 18.30 val.

Fábio Cunha (Portugalija) „Vidinis žvėris“

Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad per ateinančius dešimtmečius du trečdaliai pasaulio gyventojų gyvens urbanizuotose vietovėse. Ciklas „Vidinis žvėris“ tyrinėja Lietuvos jaunosios kartos, augančios ir gyvenančios kaime, gyvenimą.

Esu linkęs manyti, kad vaikystėje ar paauglystėje, augant sąlytyje su gamta, formuojasi ir vystosi „laukinis“ ir neapdorotas charakteris.

Kai pasaulis vis labiau susaistytas virtualiais ryšiais, kaip tai veikia žmogaus santykį su gamta? Ką mes prarandame? „Vidinis žvėris“ akcentuoja ir kvestionuoja paauglių ir jaunuolių santykį su gamta ir gyvūnais labai specifiniu pereinamuoju laikotarpiu.

Fábio Cunha studijavo architektūrą Porto universitete (FAUP) ir įgijo fotografijos magistro laipsnį Madrido EFTI mokykloje. Vysto instaliacijų ir fotografijos veiklą.

Nuo 2014 m. nuolat eksponuoja parodas įvairiuose fotografijos festivaliuose ir galerijose. 2017 m. išleido fotoknygą „ZONA - An Investigation Report“ („ZONA – tyrimo ataskaita“), kuri gavo „DOCfield16 Dummy Award Fundación Banco Sabadell – Barcelona“ apdovanojimą, o „PhotoEspaña“ ją išrinko kaip vieną geriausių metų fotoknygų. Neseniai jis gavo „Parallel Award“ apdovanojimą už grupinę parodą „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje. Šiuo metu jis plėtoja menines rezidencijas fotografijos festivalio „Encontros da Imagem“ ir Kauno meninės rezidencijos kontekste.

Dėsto „Atelier de Lisboa“ ir ETIC, kur koordinuoja dvejų metų fotografijos kursą. Jo darbai pristatomi viešose ir privačiose meno kolekcijose.

www.fabiocunha.pt

8. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys (P. Lukšio g. 60), nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 30 d., I–V 11.00–19.00, VI 9.00–15.00. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 16.30 val.

Michal Solarski ir Tomasz Liboska (Jungtinė Karalystė / Lenkija) „Kirpk trumpai“

Esame kilę iš Golešuvo – vietovės, kuri tiesiog yra Lenkijos žemėlapyje. Tai ne „Nowheresville“, bet ir ne niūrus kreivų gatvių ar paslapčių kupinas miestas. Bet kokiu atveju, būtent Golešuve turėjome eklektišką draugų grupelę su mėgstamiausiomis landynėmis ir savo reikalus.

Čia vis dar yra senoji cemento gamykla, dominuojanti vaizduose pro langus, o jos mūriniai kaminai, atrodo, siekia dangų. Bet kam tai rūpi! Mes verčiau valkiojomės be cento kišenėje nuo vieno baro prie kito. Tik vakar Solidarumas nuvertė komunistus, o šiandien kapitalizmas mūsų tėvams žada mėnulį. Bet kam tai rūpi! Kam rūpi pinigai! Viskas greitai sužlugs, jūsų meluojantis pasaulis sugrius, ir mes visi patirsime avariją. Bet šį vakarą mes metame iššūkį. Nesijaudinkite, tai dar ne tas momentas, nors turėtumėte žinoti, kad mūsų galvoje gimsta kažkas galingo. Mes turime savo muziką, netrukus mums sueis šešiolika, mes norime pergulėti ir užaugti stilingai.

Mūsų draugystė jau išgyveno trisdešimt metų, ir mes nesijaudiname dėl kitų trisdešimties. Mes buvome ir būsime broliai. Tačiau ne viskas pavyko taip, kaip planuota. Svajonė apie savo grupę ir gyvenimą kelyje pavirto dūmais. Kai kurias idėjas atmetėme, o kitas numarino nuobodulys. Laikas nesustojo, nors ilgą laiką buvome įsitikinę, kad laikome jį delne. Bet kažkaip niekšui pavyko ištrūkti ir pabėgti. Pirmiausia atsirado universitetai, įvairios mokyklos ir skirtingi miestai. Po to kiekvienas iš mūsų nutiesė savo taką tolyn nuo Golešuvo. Kai kurios vietos neatpažįstamai pasikeitė, kai kurios buvo prarastos amžiams. Tai taip pat mūsų prisiminimų istorija.

Štai kodėl mes grįžtame. Ir, beje, mes pradėjome lankytis pas kirpėją.

 

MICHAL SOLARSKI

Michal Solarski yra fotografas iš Londono. Baigęs politikos magistro studijas Lenkijoje, Solarskis persikėlė į Londoną, kur jis studijavo Londono komunikacijos koledže ir įgijo dokumentinės fotografijos magistro laipsnį. Savo profesinėje karjerojeužsiima reklama ir asmeniniais projektais, daug keliauja tarp JK ir Rytų Europos, kur gimsta didžioji jo darbų dalis. Daugumą jo fotografijų inspiravo jo paties kilmė ir patirtis, daug dėmesio skiriama migracijai ir prisiminimams. Solarskio darbai buvo plačiai eksponuojami ir publikuotiįvairiuose leidiniuose, įskaitant „The Guardian“, „TIME“, „National Geographic“, „WIRED“ ir kt.

michalsolarski.com

 

TOMASZ LIBOSKA

Tomasz Liboska gyvena Chorzuvo mieste, Aukštutinėje Silezijoje, Lenkijoje.Jis baigė kultūros antropologijos studijas Silezijos universitete Ciešyne, Lenkijoje, ir Kūrybinės fotografijos institutą Opavoje, Čekijoje. Daugiau nei 10 metų dirba su įvairiais projektais Silezijoje. Savo darbuose jis bando atrasti, kaip žmonės egzistuoja visuomenėje. Svarbiausios parodos buvo pristatytos Photomonth festivalyje Krokuvoje, Herefordo fotografijos festivalyje, Niujorko, Atėnų, Belfasto ir kituose fotografijos festivaliuose. Jo fotografijas publikavo žurnalai „TheNew York Magazine“, „GEO“, „Newsweek“, „LaRepublica“, „Polityka“, „DużyFormat“, „VICE“ ir kt. Jis yra daugelio tarptautiniu mastu pripažintų apdovanojimų ir grantų laureatas.

tomaszliboska.com

 

LAUKO PARODOS

9. Prie Kauno pilies (A . Jakšto g.), nuo rugsėjo 2 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 2 d. 17.15 val.

Alain Schroeder (Belgija) „Senolės nardytojos“

Čedžu sala, garsėjanti būdingomis bazaltinėmis vulkaninėmis uolienomis, yra prie Pietų Korėjos krantų. Čia gyvena garsiosios Haenyeo, arba jūros moterys, kurios laisvai nardo prie juodų Čedžu krantų ir renka jūros gėrybes. Ši senstanti moterų grupė, dėvinti plonus guminius kostiumus ir senamadiškus akinius, yra laikoma nacionaline vertybe ir įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tačiau ši tradicija pamažu nyksta, nes vis mažiau moterų renkasi šią itin pavojingą profesiją.

Šiandien dauguma Haenyeo yra vyresnės nei 50 metų, o daugeliui jų jau gerokai per 70 metų. Visuomenėje, apsėstoje švietimo, šios fiziškai sunkios veiklos ateitis atrodytų niūri, tačiau... Vyriausybės ir vietos bendruomenių pastangos išsaugoti ir propaguoti šį ekologišką ir tvarų gyvenimo būdą sukėlė naują jaunų žmonių, nusivylusių miesto gyvenimu ir norinčių grįžti prie savo šaknų, susidomėjimą. Galbūt tai yra renesansas.

Alain Schroeder – 1955 m. gimęs belgų fotožurnalistas. 1989 m. jis įkūrė žinomą Belgijos fotografijos agentūrą „Reporters“. Jis iliustravo daugiau kaip trisdešimt knygų, skirtų Kinijai, Persijai, Renesansui, Senovės Romai, Europos sodams, Tailandui, Toskanai, Kreta, Vietnamui, Budapeštui, Venecijai ir kt. Belgijoje išleisti leidiniai: „Le Carnaval de Binche vu par 30 Photographe“ ir „Processions de Foi, Les Marches de l'Entre-Sambre-et-Meuse“. Publikuotas „National Geographic“, „Geo“, „Paris-Match“,...

Jis yra pelnęs daugybę tarptautinių apdovanojimų, įskaitant 2017 m. Japonijos „Nikon“ apdovanojimą už seriją „Rohingya“, 2017 m. „TPOTY metų kelionių fotografas“ apdovanojimą už serijas „Living for Death“ ir „Kushti“, 2018 m. „World Press Photo“ 1-ąją premiją už seriją „Kid Jockeys“ sporto istorijų kategorijoje, 3 Stambulo apdovanojimus, 2 „POYI“, 2 „World Press 2020“ apdovanojimus už seriją „Saving Orangutans“,... Dalyvavo daugybėje parodų visame pasaulyje.

alainschroeder.myportfolio.com

10. Žaliakalnio funikulieriaus papėdė (prie V. Putvinskio g. 22), nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 18.30 val.

Francesco Amorosino (Italija) „Trečiasis etapas (Paola)“

Paola sako, kad dabar ji įžengė į „trečiąjį gyvenimo etapą“. Ji turi daug išgyvenimų, dvi iširusias santuokas, o dabar, kai išėjo į pensiją, jos laukia daug naujų veiklų. Ji paprašė manęs ją nufotografuoti, nes norėjo, kad į ją būtų pažvelgta „menininko akimis“. Daug kalbėjomės apie jos santykius su šeima ir nostalgiją nerūpestingai praeičiai, kurios neįmanoma susigrąžinti. Jos jaunystės prisiminimai tokie ryškūs, jog atrodo, kad prabėgo vos keleri metai.

Pasiūliau jai projektuoti šeimos albumų nuotraukas ant jos nuogo kūno ir taip sukurti stipresnį ryšį tarp praeities ir dabarties. Jos išvaizdos transformacija nėra lydima susenusio proto: Paola vis dar pasirengusi iš naujo atrasti save ir drąsiai parodyti savo fizinę išvaizdą su visais trūkumais.

Šie vaizdai pasakoja ne tik jos istoriją: tai kvietimas neslėpti savo kūno ir, atėjus laikui, pakelta galva žengti į trečiąjį gyvenimo etapą.

Francesco Amorosino (Italija). Gimiau 1984 m., užaugau Rionero in Vulture, Italijos pietuose. Gyvenu Romoje, kur dirbu fotografu ir pedagogu. Esu „il FotoStudio“ – erdvės, kurioje fotografuoju ir rengiu parodas bei kursus – savininkas. Dėstau DAM Skaitmeninio meno ir medijų akademijoje ir bendradarbiauju su smART fondu, dėstau kursuose vaikams.

Romoje įgijau trejų metų fotografijos magistro laipsnį Scuola Romana di Fotografia ir dvejų metų žurnalistikos magistro laipsnį Università della Basilicata.

2016 m. laimėjau „Sony World Photography Award“ apdovanojimą natiurmortų kategorijoje su darbu „Migruojantys pomidorai“.

Dalyvavau keliose parodose. Tarp paskutiniųjų: „Let There Be“ galerijoje „Manifest“ Sinsinatyje ir „InBound 10“ galerijoje „Candela Books + Gallery“ Virdžinijoje, kur eksponavau savo naujausias fotoskulptūras ant marmuro.

www.francescoamorosino.com

11. Vienybės aikštė, nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 19 val.

Marna Clarke (JAV) „Senstant“

Man 81 metai, mano partneriui 92 metai. Per savo 70-ąjį gimtadienį pabudau iš sapno, kuriame pasukau už kampo ir pamačiau pabaigą. Šis nerimą keliantis sapnas paskatino mane pradėti mus abu fotografuoti ir užfiksuoti mūsų laiką senstant.

Dabar, po vienuolikos metų, mudu susiduriame su daugybe fizinių iššūkių: pablogėjusiu protiniu aštrumu, ypač atmintimi, suprastėjusia odos, plaukų ir dantų būkle, fiziniais trūkumais ir būtinybe atidžiai saugoti pusiausvyrą, klausą, regėjimą, fizinį judrumą ir pakankamai miegoti.

Viduje mes mokomės priimti tai, kas yra. Kartais nuo pykčio, nekantrumo, liūdesio ar baimės pereiname prie humoro įžvelgimo senėjmo ypatumuose. Suprantame, kad jei sugebėsime susitaikyti su savo susenusia išvaizda ir apribojimais, tuomet yra tikimybė, kad ir kitiems bus patogiau stebėti šią transformaciją ir galbūt patiems patogiau jaustis savoje senatvėje. Įžengiau į tabu teritoriją – senėjimą ir mirtį.

Šių nuotraukų kūrimas – tai dalis mano būdo susidoroti su neišvengiama mirtimi, atkreipiant į ją dėmesį ir priimant ją. Man jos tapo duokle ne tik mūsų gyvenimui, bet ir sudėtingai bei drąsiai užduočiai – garbingai, grakščiai ir sąmoningai senti. Per ilgus gyvenimo ir stebėsenos metus išsivysto tam tikra išmintis, galiausiai atskleidžianti anksčiau nematytas asociacijas, dėsningumus ir panašumus. Įgyju labai vertinamą perspektyvą, kuri anksčiau man nebuvo pasiekiama.

Marna Goodrich Clarke įgijo matematikos bakalauro laipsnį Šiaurės Karolinos universitete Čapel Hillyje, vėliau studijavo fotografiją Hartfordo meno mokykloje, Konektikuto universitete Storrse ir Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke. Aštuntajame dešimtmetyje ji nuolat bendradarbiavo su Naujosios Anglijos spauda, iki 1991 m. dirbo Hartfordo meno mokyklos (Hartfordo universitetas) fotografijos dėstytoja adjunkte. Nuo XXI a. antrojo dešimtmečio vidurio jos darbai eksponuojami kolektyvinėse parodose, publikuojami su fotografija susijusiuose portaluose, įsigyjami į valstybines ir privačias kolekcijas JAV ir užsienyje.

12. Skveras prie A. Juozapavičiaus pr. 57, nuo rugsėjo 8 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 8 d. 18.30 val. dalyvaujant autoriui Adui Vasiliauskui.

Adas Vasiliauskas (Lietuva) „Karantino portretai“

Ką veikia fotografai, kai staiga atšaukiamos visos fotosesijos ir visi žmonės, vengdami gyvo bendravimo, užsidaro namuose ir tikrai nieko neprisišauksi fotografuotis? 2020 metų pavasarį Lietuvą ir visą pasaulį sukausčius koronaviruso pandemijai fotografas Adas Vasiliauskas nenuleido rankų, o tiksliau pakėlė droną. „Galvojau, galvojau ir sugalvojau, jog jeigu žmonės negali pas mane ateiti, o ir pats nelabai galiu prie jų prieiti, tai gal galėčiau juos nufotografuoti per atstumą. Į namus nepateksi, langai dažnai būna aukštai, tad dronas pasirodė visai tinkamas sprendimas. Paprašai žmonių prieiti prie lango arba išeiti į balkoną, priskrendi su dronu ir fotografuoji. Mechanika aiški, bet argi kas nors norės užsakyti tokią fotosesiją ir fotografuotis pro langą? Siekdamas įrodyti, jog galiu taip fotografuoti prikalbinau draugą papozuoti balkone, gulintį hamake, taip pat nusifotografavau savo namų lange su šeima ir įkėliau nuotraukas į socialinius tinklus. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo – šimtai laikų ir dešimtys žinučių iš norinčių taip nusifotografuoti. Kadangi nemėgstu liūdnų ir susimąsčiusių fotosesijų žinojau, jog tikrai neversiu žmonių pozuoti mąsliais žvilgsniais žvelgiant į neužtikrintą ir neaiškų rytojų. Norėjau parodyti, jog net ir tokiais keistais laikais, užsidarius namuose, žmonės nelieja ašarų ir nerauna plaukų, o sugeba pralinksminti save ir kitus. Tad galvodavau ir siūlydavau tokias idėjas, kurios būtų linksmos ir išradingos. Žmonės taip pat buvo labai kūrybingi ir projektas įsisuko ir nurūko per visą pasaulį. Iš viso nufotografavau per 160 skirtingų šeimų portretų, daugiausiai Vilniuje, kelis kartus lankiausi ir Kaune.

Adas Vasiliauskas – komercinis fotografas, fotomenininkas ir fotografijos dėstytojas, aktyviai fotografuojantis nuo 2005 metų. Be gausybės reklamų bei vestuvių per šį laiką taip pat sukūrė ir publikavo daugiau nei 15 foto parodų skirtingomis foto technikomis.

2020 metais pirmojo karantino metu Adas nuskambėjo per visą pasaulį su fotoprojektu „Karantino portretai“, kurio metu jis, dėl pandemijos netekęs visų komercinių užsakymų, fotografavo žmones, karantino įkalintus savo namuose, saugiu atstumu, drono pagalba, pozuojančius savo namų languose bei balkonuose. Projektas buvo paminėtas visoje Lietuvos žiniasklaidoje, laikraščiuose, žurnaluose ir televizijose. Taip pat publikuotas daugiau nei 300 straipsnių viso pasauliose interneto portaluose, daugiau nei 20 interviu skirtingų šalių televizijose, straipsniuose žurnaluose ir laikraščiuose. Reportažai apie projektą parodyti „BBC“ televizijoje, JAV „ABC“ televizijoje, straipsniai publikuoti milijonines auditorijas turinčiuose interneto portaluose kaip „CNN Arabic“, „Business Insider“, „The New York Post“ ir kt.

tasfotografas.lt

 

13. Draugystės parkas (Kovo 11-osios g.), nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 10 d. 17.00 val. dalyvaujant autorei Elenai Krukonytei.

Elena Krukonytė (Lietuva) „Ankstyvosios Z kartos portretas“

 

Tęstinis projektas. 2020 m. –

Ankstyvosios Z kartos žmonės yra gimę nuo 1995 iki 2001 metų. Fotografė Elena Krukonytė yra gimusi 1998 metais ir šį projektą sukurti įkvėpė jos pačios pamąstymai apie santykį su laiku. Keldama būties klausimą - kodėl aš esu tokia, kokia esu? - ji bando rasti atsakymus, žvelgdama į bendraamžius. Projekte dalyvavę jaunuoliai yra Z kartos atstovai ir trys keleriais metais anksčiau gimę žmonės, kurių pasaulėžiūra ir patirtys panašios į projekto dalyvių. Kiekvienas žmogus buvo įamžintas jo pasirinktoje lokacijoje, atskleidžiančioje, kas prisidėjo prie asmenybės formavimo.

Kas sieja ankstyvosios Z kartos atstovus? Neišvengiamai - technologijos, su kuriomis jie užaugo ir kurios suteikia naujas saviraiškos formas - kone kiekvienas turi savo asmenybės virtualiąją versiją, išreikštą per socialinių medijų platformas ir transliuojama globaliam pasauliui. Z karta yra pirmoji lietuvių karta, kuri masiškai važiuoja studijuoti į užsienį, tačiau pabendravus su šiame projekte fotografuotais žmonėmis, kurie studijuoja užsienio universitetuose, daugelis iš jų savo namais laiko Lietuvą ir po studijų ruošiasi į ją sugrįžti. Lietuviškąją Z kartą dar kitaip galima pavadinti laisvės karta, užauginta tėvų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Z kartos atstovus sieja jaunos, ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prisiminimas. To meto idėjos, muzika, populiarioji kultūra, tendencijos suformavo jaunų žmonių tautinį ir estetinį suvokimą (šią temą Elena Krukonytė plačiau analizuoja internetiniame lietuviškos 90-ųjų ir ankstyvų 2000-ųjų kultūros archyve, instagramo paskyroje @90s_Lithuania). Z kartos žmonių sąmonėje išlieka ir tradicinės vertybės - gamta, namai bei šeima, nes paklausti, kur norėtų būti įamžinti, daugelis iš jų rinkosi arba gamtą, kurioje pajaučia sielos ramybę, arba namus, kuriuose užaugo ir jaučiasi saugūs. Iš esmės, Z karta yra dvejopa - gyvenanti skaitmeniniame ir realiame pasauliuose - moderni, priklausoma nuo technologijų, bet taip pat romantiška, vertinanti ryšį su tradicijomis, gamta ir besidominti praeitimi.

Fotografė Elena Krukonytė pastebi, kad jos ir bendraamžių gyvenimai yra susiję ir persipynę - „Mes nesąmoningai jaučiame tarpusavio bendrumą, mus sieja jaunos Lietuvos valstybės atmintis, laisvė, noras pažinti pasaulį bei įprasminti savo egzistenciją“. E. Krukonytė įamžino žmones, turinčius savo veiklos sritį, kurioje yra perspektyvūs ir savo darbais prisideda prie aktualiosios realybės kūrimo.

Elena Krukonytė gimė 1998 m. Vilniuje. Fotografuoja nuo pat vaikystės. Baigė Vilniaus Žirmūnų gimnaziją, joje surengė pirmą asmeninę parodą, kurioje eksponavo savo bendraamžių portretus.

Elena Krukonytė baigė Vilniaus dizaino kolegiją, jos bakalauro darbas buvo „Ankstyvosios Z kartos portretas“. Stažavosi Hagos Karališkoje menų akademijoje.

Nuo 2016 metų dirba mados fotografijos srityje ir yra dirbusi su lietuvių dizaineriais Ramune Piekautaite, Juozu Statkevičiumi, Emilija Poplavskyte. Nuo 2016 m. archyvuoja vizualinius lietuviškos kultūros artefaktus iš 90-ųjų ir ankstyvųjų 2000-ųjų laikotarpio instagramo paskyroje @90s_Lithuania. Nuo 2018 m. užsiima menine fotografija.

Savo darbuose Elena Krukonytė tyrinėja žmogaus santykį su laiku, aplinka ir savimi. Kiti visuomenei jos žinomi projektai: „Cyber Flora“, „Phantasmagoria in 6“.

14. Kalniečių parkas (prie Savanorių pr.), nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 17.00 val.

Uta Genilke (Vokietija) „2031“

2031 m. birželį oficialiai išeisiu į pensiją. Savo metiniame informaciniame laiške matau nedidelę triženklę sumą, kuri yra mano dabartinė pensija. Įdomu, kaip viskas bus man, senam ir neturtingam, techniškai pasenusiam, blogai girdinčiam, turinčiam regėjimo negalią, užmaršiam ir sutrikusiam, galbūt vienišam ir atstumtam visuomenės, žmogui.

Mano 2019 m. fotoknygoje vaizduojamos gatvės fotografijos, kuriose užfiksuotos vyresnio amžiaus moterys ir miestai, simbolizuojantys mano būsimą gyvenimą naujame distopiniame pasaulyje.

Uta Genilke, gimusi 1964 m., yra grafikos dizainerė ir savamokslė fotografė. Po gyvenimo Hamburge ir Honkonge, apsistojo šiaurės Vokietijos provincijoje. Ji naudoja momentines „snapshot“ nuotraukas ir archyvinę medžiagą, perkeldama savo svajones, troškimus ir baimes į knygas ir zinus, kuriuos visus miniatiūriniais tiražais išleido pati.

Naujausios parodos:

- Neue Schule für Fotografie Berlin, 28.2.-7.6.20, REIZ, kuravo Eva Bertram, fotografijos iš knygos „ÜBERS MEER“ („Virš jūros“) ir „WO IST WILLY“ („Beieškant Willy“).

- ISSP Gallery Riga, 1.6.-1.7.21, knygos paroda, Riga Photomonth dalis, rodoma knyga „SOMMERSPIELE“ („Vasaros žaidimai“).

- The Paper Room Rome, 17.-25.7.21, paroda, dalis festivalio Charta Photobook, rodomos 25 trumpojo sąrašo knygos, tarp jų „SOMMERSPIELE“.

- f3 Gallery Berlin, 25.-29.8.21, kuravo Andreas Herzau, rodyta dalis „GRAUZONE“ („Pilkoji zona“).

- Pop-Up Space Hamburg, 24.9.-19.10.21, Listen To The Photographers“, kuravo Wolfgang Zurborn, „DUNKLE SONNE“ („Tamsi saulė“).

genilke.myportfolio.com

 

15. Čečėnijos aikštė, nuo rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d. Parodos lankymas nemokamas. Atidarymas rugsėjo 3 d. 16.00 val.

Caroline Minjolle (Šveicarija) „RENDEZ-VOUS“

Nuo 1995 m. kartą per mėnesį turiu ypatingą pasimatymą (pranc. k. „rendez-vous“). Pirmiausia tai buvo su savimi pačia, su nėštumo metu vis apvalėjančiu ir didesniu pilvu. Paskui su pirmuoju sūnumi Merlinu, o netrukus ir su antruoju, Baziliu. Mūsų kasmėnesinio pasimatymo struktūra paprasta: kvadratas, dvylika kadrų ir noras žaisti abiejose objektyvo pusėse. Mėnesinė nuotrauka yra mūsų bendras nebaigtas darbas, šių kartu išgyventų metų atverstinė knyga, kurioje užfiksuotas Merlino ir Bazilio augimas ir brendimas. Nuo tada, kai Merlinui sukako 18 metų, mūsų pasimatymai vyksta rečiau, tačiau šis ilgametis projektas vis dėlto tęsiasi.

Visos šio darbo nuotraukos, darytos per 25 metus (1995–2020 m.), pirmą kartą buvo surinktos knygoje, kurią 2021 m. kovo mėn. išleido Ciuricho leidykla „Arisverlag“. Tai knyga apie privatumą, bet visada skirta plačiajai visuomenei. Knyga apie šeimą, gyvenimą ir pokyčius.

Caroline Minjolle (g. 1964 m. Tarbe, Prancūzijoje), įgijusi išsilavinimą Paryžiuje, 1981–1986 m. dirbo kaip baleto šokėja Bonoje (Vokietija) ir Berne (Šveicarija). Nuo 1988 m. gyvena Ciuriche (Šveicarija), nuo 1992 m. dirba laisvai samdoma fotografe.

Daugiau nei 20 metų Caroline Minjolle savo profesinėje karjeroje įvairiais lygmenimis derina nejudančius ir judančius vaizdus, dirba su kūnu kaip išraiškos priemone – kaip šokėja scenoje, kaip fotografė už ir prieš kamerą, kaip šiuolaikinių choreografų šokio projektų kuratorė ir puoselėtoja. Žmogaus reprezentacija, surežisuota ar spontaniškai užfiksuota kasdienybėje, sudaro teminę giją, kuri tarsi mozaika jungia įvairias jos kūrybos sritis.

Be nepriklausomų projektų, ji nuolat dirba su laikraščiais, nacionaliniais muziejais, edukacinėmis programomis ir įvairiomis šiuolaikinio šokio trupėmis.

2020 m. ji buvo viena iš Christoph Merian Verlag išleistos kolektyvinės fotografijų knygos „WIR/NOUS“ (wir-nous.ch) fotografių-redaktorių apie 2019 m. Šveicarijos nacionalinį moterų streiką. Šiuo metu Minjolle kartu su 49 kitomis fotografėmis rengia didelio masto projektą, skirtą moterų teisės balsuoti Šveicarijoje 50-mečiui (www.50-50-50.ch) ir yra Šveicarijos fotografų agentūros Lunax.ch narė.

www.minjollefoto.ch

 

*Numeriai priskiriami erdvėms.
**Programa pildoma.
***Organizatoriai pasilieka teisę daryti pakeitimus programoje.