Pagrindinė paroda “Gatvės vertė”

© Audrius Kriauciunas “PalmBoom” 2015 -2016

Nyderlandai, be abejo, nėra tropinis kraštas ir visiškai netinkama vieta augti palmėms. Nepaisant to, žmonės jomis čia linkę dekoruoti savo sodus. Gali tik įsivaizduoti, kas juos paskatino tai daryti. Įkvėptas ankstyvųjų kolonijinių botanikų kelionių, pradėjau ieškoti palmių Olandijos kraštovaizdyje. Aš, kaip fotografas, siekiau parodyti, kokiame kontekste, aplinkoje jos auga, o žiūrovas visa tai gali laisvai interpretuoti. Dėl šios priežasties ėmiausi šiek tiek objektyvesnio fotografavimo būdo – laikiausi atstumo nuo stebimų objektų ir fiksavau juos taip, kad suteiktų daugiausiai informacijos apie savo aplinką. Šis projektas – tai mano domėjimosi kasdienybe, kasdieniška aplinka tęsinys. Šiandieniame gyvenime ją laikome savaime suprantamu ir per daug akivaizdžiu, kad būtų keliami klausimai, dalyku.

Fotografijose Audrius Kriaučiūnas (g. 1986) apmąsto vietos ir jos funkcijos ryšį. Mes gana greitai linkę panirti į kasdienę rutiną ir mūsų artimiausia aplinka tampa per daug akivaizdi, kad ja suabejotume, kvestionuotume. Dirbtinumą šiandienos visuomenė priima kaip visiškai natūralų. Mokyklos, biurai, ligoninės ar miegamieji rajonai, tiesą sakant, yra sukurti tam, kad atliktų tam tikrą funkciją. Fotografuodamas tariamai kasdieniškas vietas ir jas pristatydamas žiūrovams, menininkas kviečia apmąstyti mūsų visuomenę ir jos funkcionavimo būdus.

© Balder Olrik “System 2” 2015

Darbų serijoje „2 Sistemos“ kalbama apie tai, ką mes matome, kai matome, ir ko nesąmoningai pasirenkame nematyti. Pavadinimas susijęs su elgsenos mokslininko, Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano smegenų sistemos suvokimo modeliu: jo 1-ąj ir 2-ąja sistemomis. 1-oji automatinė sistema greitai ir tiesiogiai mums suteikia konteksto, kuriame esame, idėją, pagrįstą anksčiau įgyta patirtimi. Ši sistema mums leidžia veikti intuityviai ir efektyviai. „Šis pranešimas reiškia „uždaryta“ – esu susipažinęs su sąvokos „uždaryta“ prasme, todėl neeikvosiu daugiau energijos apie tai mąstydamas.“ Sąmoninga, bet daug mažesnė 2-oji sistema pradeda veikti, kai susiduriame su nežinomybe, netobulumu arba kompleksiškumu. 2 sistema, tiesa, yra daug lėtesnė nei 1-oji, tačiau turi galią analizuoti, susitelkti ir kurti naujas žinias, kurias 1-oji sistema galės naudoti ateityje. „Ši kėdė atrodo kreiva – leiskite man atidžiau apžiūrėti. Jei ji turi ir kitų pažeidimų, ant jos nereikėtų sėstis.“ Analizuodamas automatines 1-osios sistemos funkcijas, bandau suprasti, ko nepastebėjome iš pirmo žvilgsnio. Kai ėmiausi 2-osios sistemos nuotraukų, mano raktinis žodis buvo „Nodak akimirkos“. „Kodak“ akimirka – tai akivaizdžiai gražus motyvas, kurį paprastai sugauna mūsų objektyvas, o „Nodak“ akimirka yra priešinga – vietos, kurios mums visiškai neįdomios, regis, nereikšmingos. Man jų nereikia specialiai ieškoti, nes jos visur aplink mus. Taigi pusę metų aš praktiškai fotografavau viską iš eilės, ko anksčiau niekad nebūčiau daręs. Iš tų daugiau nei 20 tūkstančių nuotraukų išsirinkau keletą ir pašalinau visas „1-osios sistemos žymes“, kad nesąmoningai vertindamas suteikčiau jiems kitokio matymo galimybę.

Balder Olrik (g. 1966) užaugo mokslininkų šeimoje Kopenhagoje. Tapo jauniausiu Karališkosios meno akademijos studentu. Šešiolika metų kūrė vizualiuosius menus, dalyvavo beveik 100 parodų Europoje ir Amerikoje. Nepaisant to, kad tapo vienu labiausiai pripažintų jaunųjų Danijos menininkų, 1998 m. nusprendė sutelkti dėmesį į skaitmeninius išradimus, ypač prognozes, kurios leidžia suprasti mūsų nesąmoningą elgesį ir suvokimą. Geriausiai žinomas jo projektas tikriausiai yra „GoViral & ProChords“, kurį vykdė būdamas 48-erių metų, ir nusprendė sujungti dvi savo gyvenimo aistras: meną ir elgsenos mokslą. Tuomet ir vėl pateko į viešojo meno sceną su personaline paroda „2-oji sistema“ Martino Asbaeko galerijoje (Danija, 2016).

© Christopher Mavric “Leopard city” 2015-2017

2016 m. dokumentinės fotografijos šalininkas Christopheris Mavricas ėmėsi fotografuoti Austrijos moterų ir vyrų, dėvinčių savo mėgstamus leopardų kailio raštų drabužius, portretus. Tai mados fenomenas, kuris tampa vis labiau ir labiau pastebimas Austrijos miestų gatvėse, kurį renkasi įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonių grupės. Miesto leopardė nori suspindėti. Ji yra ir medžiotoja, ir alkanų žvilgsnių auka tuo pat metu. Leopardo kailis anksčiau buvo brangus karių, princesių ir kino žvaigždžių garderobo atributas. 1970-aisiais daugelis roko žvaigždžių, tokių kaip Mickas Jaggeris ir Iggy Popas, ėmė nešioti odinius švarkus su leopardo raštų pamušalu, kurie tapo mėgiamiausiais atlikėjų scenos drabužiais. Vėliau, devyniasdešimtaisiais, leopardo raštai transformavosi ir tapo svarbia trasho ir grunge‘o kultūrų dalimi. Prisiminkime pačias paskutiniąsias Kurto Cobaino spausdintas fotografijas, kuriose jį matome vilkintį klostėmis krentantį leopardo raštų drabužį, atidžiai žvelgiantį pro pigius akinius nuo saulės ir tarp pirštų lakuotais nagais laikantį cigaretę. Šiandien leopardų ir kitų didžiųjų kačių negalima medžioti ar žudyti dėl gražaus kailio. Tačiau garsus leopardo kailio raštas tebėra populiarus ir atkartojamas sintetiniuose audiniuose. Jų galima rasti labai įvairiomis kainomis ir skirtingos kokybės, todėl gali įsigyti beveik visi norintieji. Tai vis dar erzina ir yra tapę ekscentriškų, savimi pasitikinčių vyresniojo ar jauno amžiaus žmonių simboliu. Šiuo metu darbų serija „Leopardo miestas“ virsta knyga, kuri bus išleista  2017 m.

Christopher Mavric (g. 1985). Austrų kilmės dokumentinės fotografijos meistras, gyvenantis Vienoje. Be savo fotografijos projektų, dirba laikraščiuose, žurnaluose ir tarptautinėse kompanijose. Nuo 2012 m. Taikomosios fotografijos akademijoje Grace, Austrijoje, moko kūrybinio „tamsaus kambario“ technologijos paslapčių. Jo pirmasis gatvės fotografijos albumas, kuriame publikuoti Austrijos miestų Graco ir Vienos gatvių praeivių portretai, 2015 m. buvo išleista „Fotohot“ leidyklos. K. Mavrico fotografijos buvo atrinktos parodoms: Hamburge (Vokietija), Grace (Austrija), Roterdame (Nyderlandai), Vienoje (Austrija), Zalcburge (Austrija). 2016 m. autoriaus darbai bus eksponuojami Kugelmugel respublikoje (Austrija) ir Fotografijos galerijoje Airijoje.

© Iga Gozdowska “Boat song” 2014-2016

1983 m. gimiau Lodzės mieste Lenkijoje. Išvertus „Lodzė“ reiškia „laivą“, o „Laivo daina“ pasakoja sugrįžimo namo istoriją, visai taip, kaip žodinėje tradicijoje, tik šį kartą per fotografiją.

2007 m. išvykau iš savo šalies. Ši fotografijų serija – tai asmeninis kelionės atgal į Lodzę dokumentavimas. Savo darbuose akcentavau su grįžimu namo susijusį susvetimėjimą, bandymą atmintyje atkurti vietas, kurios daugiau nebeatrodo pažįstamos. Po devynerių metų svetur jaučiu, kad mano miestas pasikeitė ir išliko nepakitęs tuo pat metu. Atstumas ir sugrįžimas privertė klausti savęs, ar įmanoma visiškai sugrįžti, nes namų, kuriuose gyvenau, jau nebėra.

Šioje fotografijų serijoje aš seku miesto pokyčius, kuriuos jis pergyveno, ir naudoju juos kaip metaforą asmeninei transformacijai išreikšti. Atsižvelgiant į dabartinę politinę situaciją Jungtinėje Karalystėje, kurioje šiuo metu gyvenu, šis projektas vis dėlto įgyja naują reikšmę. Parodo, kaip sudėtinga gali būti sugrįžti į gimtąsias vietas, ypač jei sprendimą grįžti padiktavo politika.

Nuotolis pakeitė mano požiūrį į vietas, kuriose užaugau, štai todėl klausiu, ar kada nors čia dar rasiu „namus“.

Iga Gozdowska (g. 1983). Dokumentinės fotografijos atstovė, kurią labiausiai domina kraštovaizdis. Išsilavinimas aplinkos mokslų ir ekonomikos srityse jos projektuose dažnai atskleidžia įtampą tarp vizualios žemės poetikos ir pramonės tyrinėjimo. Edinburgo koledže Jungtinėje Karalystėje ji įgijo profesionaliosios fotografijos bakalauro laipsnį. Kilusi iš Lenkijos, dabar gyvena ir dirba Škotijoje. Pastaruosius trejus metus savo fotografijas eksponavo Edinburge, Glazge ir Londone. 2015-2016 m. fotografė dalyvavo Naujosios fotografų sąjungos vadovaujamoje „Street Level“ fotografijos programoje.

© Isabelle Riviere “On the Threshold” 2012 -2015

Europietiška sostinė – Varšuva; jos rajonas – Praha, nuo istorinio centro atskirtas Vyslos upės. Beveik centre, tačiau ir pakraštyje, jų ribos apibrėžtos ir neryškios. Jų istorija – viena. Tai vienintelė vieta Varšuvoje, nesugriauta Antrojo pasaulinio karo metu, jos nereikėjo atstatyti, todėl pastaruosius du dešimtmečius išliko nekilnojamojo turto bumo nuošalyje. Visur matyti laiko pėdsakai, nusėdę, kaip ir buvo anksčiau. Viskas išlikę taip pat, tačiau po truputį ima keistis su metro atvykimu. Galime pastebėti vos įžiūrimas permainas. Viskas tarsi sustingę tarp dviejų akimirkų – išnykimo ir atsinaujinimo. Viskas tarpiniame laike ir erdvėje: vis dar autentiškai varšuvietiška ir tuo pat metu taip paslaptingai neapibrėžta. Todėl ir panorau tai tyrinėti.

Kai aš klajoju, orientyrai tampa neryškūs tarp virtinės kiemų griuvėsiuose ar pramoninių dykynių, kuriose gamta atrodo vėl užvaldyta. Vidinio ir išorinio pasaulių ribos tartum išsitrina. Paradoksalu, tačiau intymios erdvės atsiveria, leidžiasi užkariaujamos. Praradimas tampa vaizduotės įkvėpimu, o realybė – tik antrinė. Darbų serija „Ant slenksčio“ išryškina vieną tokių pereinamų miesto erdvių, kokių galime matyti ir kitur, ypač Centrinėje ar Rytų Europoje. Ši riba yra trejopa. Tai rajonas prieš pat pasikeitimą, kuriame svetimšalis kaip aš dar gali sugauti „ką tik“, kuriame žiūrovai kviečiami viską susigalvoti patys. Anapus pasyvaus paveikslo rėmo Prahos gyvenimas – realus lyg pramanas.

Isabelle Riviere (g. 1972). Prancūzų kilmės fotografė, gyvenanti Paryžiuje. Po politikos ir užsienio kalbų studijų ji gyveno ir dirbo keliose Europos šalyse, penkerius metus – Lenkijoje. Neseniai ji vėl pradėjo fotografuoti (anksčiau tuo užsiėmė dar paauglystėje), savo laiką skiria tarptautinio bendradarbiavimo klausimams ir fotografijai. Jos autorinis žvilgsnis yra intuityvus ir pagrįstas realybės, galimybių, atminties ir intymumo suvokimo ieškojimais. I. Riviere domina vaizdo poetiškumas, ji iš naujo peržiūri akivaizdų banalumą ir kasdienio gyvenimo pastovumą – daiktus, kurių buvimo jau nebepastebime. Įtampa tarp „vargu ar daugiau“ ir „dar ne“ konstruoja pasikartojančias jos darbų temas.

© Jan Dirk van der Burg & Gijs van der Berg “Pruning & Prosperity” 2016

33.883 kvadratinių kilometrų žemės, kuri sudaro Nyderlandus, nepakanka 17 milijonų ja besidalijančių žmonių. Ką jau kalbėti apie gamtą. Funkcinė infrastruktūra ir žalioji augmenija mėgina gyvuoti, įsitekti viena šalia kitos, tačiau dažniausiai konfliktuoja. Janas Dirkas van der Burgas ir Gijsas van den Bergas apie šią tarp žmogaus ir gamtos tvyrančią įtampą pasakoja mėgindami tyrinėti iš šono.

Ši darbų serija yra bendras dviejų fotografų darbas. Janas Dirkas van der Burgas (g. 1978) yra fotografas ir filmų kūrėjas. Jis savo knygoje „Ribos troškimas“ dokumentavo per miestus besidriekiančius kelius, kuriuos pėstieji išmynė patys vietoje architektų sukurtųjų. 2012 m. jam buvo paskirtas olandų „Sidabrinio fotoaparato“ apdovanojimas. Menininkas savo darbus eksponavo „FOAM“ renginyje Amsterdame ir Naardeno fotografijos festivalyje. 2015 m. nacionalinė spauda susidomėjo fotomenininko projektu „Tweetbundels“ ir parengė publikaciją.

Gijsas van den Bergas (g. 1983) kuria vizualiuosius menus. Dirbdamas meno direktoriumi komunikacijos agentūroje „KesselsKramer“ ir užsiimdamas kita veikla jis kuria filmus, fotografiją ir grafinį dizainą. 2015 m. fotografavo nykstančias tradicines Amsterdamo kavines ir sudarė ciklą „Gewoon Koffie“. O Malmės fotografijos bienalėje Švedijoje eksponavo savo darbų seriją „TV Toes“.

© Marta Rybicka "Under" 2015-2016

Tai pasakojimas apie keliaujančius žmones. Kitaip tariant, keleivius: laikinus trumpalaikės erdvės gyventojus, judančias mases, kuriose kiekvienas individas turi savo gyvenimo rūpesčius ir asmenines istorijas. Aš daug keliauju. O keliaudama pro langą matau besikeičiančius vaizdus ir tuo pat metu domiuosi mane supančiais žmonėmis. Kodėl jie keliauja? Koks jų kelionės tikslas? Ką jie savo kelyje ketina sutikti? Kas jie tokie yra? Nusprendžiau tirti šiuos aspektus, jų pačių tiesiogiai apie tai neklausinėdama. Todėl stebėjau žmones viešajame transporte – ypač traukiniuose – laukdama unikalių momentų, kada jie demonstruoja savo manieras, tik jiems būdingus gestus, kurie daug ką atskleidžia, atidaro langą į slaptus gyvenimus. Šiame projekte ypatingas dėmesys skiriamas Varšuvos metro. Tai puiki vieta atlikti tokio pobūdžio tyrinėjimus, nes galiu ilgiau stebėti žmones nei tiesiog prasilenkdama gatvėje. Vidurdienį jie turi pietų pertrauką, kai gali mėgautis vienuma viešose vietose. Tai tarsi mažas paslaptingas kambarys minioje. Mieste aš išmokau pastebėti žmones natūraliausiomis akimirkomis, sugerti jų asmeninius gyvenimus. Mano pasirinktas fotografavimo stilius leidžia paslėpti nereikalingas viešosios erdvės detales ir koncentruotis į žmogų bei juslingumą. Fiksuodama tokias akimirkas praleidau dvejus metus ir vis dar tebeieškau nepapasakotų paprastų žmonių, pamatytų viešosiose erdvėse, istorijų.

Marta Rybicka (g. 1982) savamokslė dokumentinės fotografijos atstovė. Gimė Bžeske, netoli Krokuvos, dabar gyvena Varšuvoje. Baigė Krokuvos Ekonomikos universitetą, kuriame studijavo tarptautinius santykius. Taip pat baigė Varšuvos nacionalinę apsaugos akademiją. 2013 m. „Gatvės fotografijos“ konkurse užėmė dvi finalines vietas, o 2016 m. finaliste tapo Lenkijos fotografijos programoje DEBUTS. Nuo 2013 m. trejus metus iš eilės dalyvavo tarptautinėse Rytų Europos gatvės fotografijos parodose. M. Rybicka yra laisvai samdoma fotografė, kuri bendradarbiauja su viena didžiausių Lenkijos fotografijos agentūrų – „Forum Agency“. Jos karjera prasidėjo po to, kai menininkė dokumentavo ugnikalnio išsiveržimo Haityje ir potvynio Lenkijoje pasekmes. Šiuo metu ji domisi gyvenimo ir darbo sąlygomis Lenkijoje, Indijoje ir Sudane, taip pat seka pabėgėlių krizę. M. Rybicka yra UN-POSED gatvės fotografijos ir „14&15“ fotografų judėjimo kolektyvų narė.

© Marton Kallai “Community gardens Budapest” 2015

Daug keliaudamas po Vengrijos kaimus, M. Kallai atkreipė dėmesį, kad vis mažiau žmonių savo kiemuose augina daržoves ir vaisius. Vietoje to, jie keliauja į šalia esančius prekybos centrus. Martonas pastebėjo paradoksą, kad tuo pat metu daugelyje bendruomeninių sodų Budapešte su dideliu atsidavimu žmonės dirba jiems priklausančioje žemėje tarp betono džiunglių. Kas privertė maisto produkciją išnykti kaimuose ir paskatino miestiečius tapti sodininkais? Žinoma, bendruomenių sodai skirti ne tik maisto produkcijos auginimui. Tai vieta, kurioje gali skleistis bendruomeniškumas, priartėjama prie gamtos. Kadangi Vengrija buvo aktyvaus žemės ūkio šalis, šis prisiminimas vis dar gyvas žmonių atmintyje net po priverstinės urbanizacijos socializmo metais. Daugeliui žmonių buvo pasiūlytos geresnės gyvenimo sąlygos mieste, tačiau jų vaikystės prisiminimai neišblėsę ir gyvenant blokiniuose namuose. Ši nostalgija žmones veda prie bendruomeniškos sodininkystės, tačiau asmeninę motyvaciją apibūdinti sunku. Nepaisant to, steigiasi daugybė sodų, kurie keičia miesto vaizdą. Apleistos, pagal paskirtį nebenaudojamos vietos pritaikomos socialinei veiklai ir produkcijos auginimui. Net tuščias sklypas tampa puikia vieta daržovėms, jei tik pakanka jėgų sužadinti gyvybę tarp betono plokščių.

Marton Kallai (g. 1982). Dokumentinės fotografijos meistras, gyvenantis Budapešte, Vengrijoje. Budapešto universitete „ELTE“ studijavo fotografiją ir sociologiją. Nuo 2006 m. dirba fotografu. Koncentruojasi ties dokumentiniu fotografijų pasakojimu, ypač domisi gamta, aplinka. 2014 m. Budapešte M. Kallai dalyvavo „Magnus“ fotografijos dirbtuvėse. Vengrų spaudos konkurse jis laimėjo keturis apdovanojimus, o jo projektas „Bendruomenės sodai Budapešte“ buvo sukurtas gavus József  Pécsi fotografijai skirtą stipendiją. Šių darbų serija „POYi Picture Story“ žiniasklaidos kategorijoje pelnė trečią vietą. Šiuo metu fotografas dirba viename didžiausių savaitinių žurnalų Vengrijoje.

© Massimo Branca “Inside Outside Under Bucharest”

Skylė žemėje. Riba tarp dviejų paralelių pasaulių.

Kai mes pirmą kartą Bukarešto centre apsilankėme požeminiame name, tikrai nesitikėjome, kad po kurio laiko tapsime jo gyventojų šeimos dalimi. Vaikai, kurių amžius siekė net keturiasdešimt metų, buvo Gara de Nord gatvės šutvė. Ištreniruoti smurto, jie išmoko urgzti, jei norėjo būti išgirsti. Daugelis jų auga be tėvų, socialinėje atskirtyje, paveikti ankstyvos narkomanijos, ligų ir kalėjimuose patirtų žaizdų. Vos kelios taisyklės, kurių lengvai nesupras civilizuotas pasaulis, juos jungia į nedidelę bendruomenę, visiškai nepanašią į esančias žemės paviršiuje. Net jei jie buvo šios gatvės gyventojai, stengiasi išgyventi kaupdami atsargas, kokios tik yra prieinamos. Vadovaujantis žmogus grupėje – charizmatiškas ir patyręs vyras, pravarde Bruce Lee, paskutinius metus praleido bandydamas sutvarkyti namus, padaryti juos patogesnius. Tačiau 2014 m. pavasarį Gara de Nord istorija plačiai nuskambėjo: žinia kelis kartus pasirodė vietinėje ir tarptautinėje medijose, reportažuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas piktnaudžiavimui narkotikais. Todėl 2015 m. liepą vietinė valdžia suėmė Bruce Lee ir daugelį kitų. Apkaltinus organizuotu nusikaltimu ir narkotikų platinimu, jie buvo nuteisti 10-20 metų kalėjimo.

Mes dvejus metus gyvenome Bukarešto gatvėse kartu su viena labiausiai socialiai atskirtų bendruomenių Europoje. Pastebėjome, kad šios užsitęsusios viešnagės metu mūsų pačių tapatybė ėmė nykti. Ribos tarp mūsų palaipsniui subyrėjo, pradėjome geriau vieni kitus suprasti. Matėme sudėtingą situaciją, kurioje neteisėtumas ir narkotikai didžia dalimi buvo šalutinis nepavykusios adaptacijos ir susiformavusio atotrūkio pasekmė. Šiuo darbu mūsų auditorijai norėtume suteikti galimybę įsivaizduoti, koks yra pogrindinis gyvenimas, siekiame, kad akys nebūtų aptemdytos gailesčio, kaltinimų ar baimės, surengti tiesioginį, gal kiek ir netikėtą, susitikimą.

Massimo Branca (g. 1985) yra nepriklausomas fotografas. Mokėsi antropologijos, todėl domisi žmonių gyvenimo būdo ir kultūrinės aplinkos sąsajomis. 2009 m. kartu su bendraminčiai įkūrė „Collecttivo Fotosocial“. Tai italų asociaciją, kuri vizualiu istorijos pasakojimu skatina sąmoningumą ir siekia pozityvių socialinių pokyčių. 2013 m. jis pradėjo ilgalaikį mokslinių tyrimų projektą apie pogrindinį Bukarešto gyvenimą. Nuo tada gyvena siurrealioje aplinkoje, patirdamas šiokį tokį socialinės atskirties poveikį. Fotografija jam tampa priemone susisiekti su žmonėmis, suteikti visuomenei prasmingų patirčių. 2015 m. fotoagentūros „Getty Images“ buvo paskelbtas kylančiu talentu. Taip pat pelnė apdovanojimų: „Photocrati Fund for Humanitarian Photography (pagrindinis finalistas, 2014 m.); „Magnum Photos (IdeasTap: 30 Under 30s)“ (laimėtojas 2015 m.); „Lucie Emerging“ stipendija (įtrauktas į pagrindinį sąrašą 2015 m.); „Gomma Photography Grant“ (antroji vieta 2016 m.); „Lumix Hannoer Public Choise“ (nugalėtojas 2016 m.) ir kt.

© Mateusz Jaźwiecki “10th of April” 2015 – 2016

2010 m. balandžio 10-ąją tragiškoje lėktuvo katastrofoje Rusijoje, kartu su kitais 95 svarbiais valstybės pareigūnais, žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Daugelis tai laiko didžiausia tautos nelaime nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Po tragedijos buvo svarstoma keletas hipotetinių avarijos priežasčių. Vienoje jų teigiama, kad avarija – tai Rusijos ir Lenkijos valdžios pareigūnų politinio teroro akto sąmokslas. Įvykis baigėsi milžiniška Lenkijos visuomenės poliarizacija ir manoma, kad dar daugelį metų turės įtakos Lenkijos politikai. Tūkstančiai žmonių kiekvienais metais renkasi priešais Prezidentūros rūmus Varšuvoje atminti avariją ir pagerbti jos aukas. Fotografijos pasakoja paprastų įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonių, susirenkančių kartą per metus vienoje vietoje, istoriją. Užuot fotografavęs kolektyvinius įvykio vaizdus, aš nusprendžiau dėmesį sutelkti į atskirus asmenis. Tokiu būdu projektas kviečia į lenkų visuomenę pažvelgti netradiciškai ir netikėtai.

Mateusz Jaźwiecki (g. 1986). Savamokslis dokumentinės fotografijos atstovas, gyvenantis Varšuvoje. Jis kurį laiką dirbo žurnalistu Lenkijoje ir už jos ribų. Menininkas ilgą laiką gyveno Afganistane, kur karo draskomoje šalyje dokumentavo kasdienį žmonių gyvenimą. Nuo tada jo darbuose tapo svarbus dokumentiškumas ir konceptualumas. Grįžęs į Lenkiją pradėjo kurti ilgalaikius projektus, kurių tikslas – fiksuoti tapatybės pokyčius, keliančius klausimą, ką šiais laikais reiškia būti lenku. Tai apima problemas, susijusias su nacionalizmu, patriotizmu, požiūriu į užsieniečius ir pabėgėlius, religiją, istoriją ir tradiciją. Menininko gyvenimo patirtis leidžia į savo gimtinę pažvelgti netradiciškai ir objektyviai. Fotografas domisi socialinėmis problemomis ir tyrinėja lėtus kultūros pokyčius, mėgsta keliauti, sutikti naujus žmones, iš jų mokytis, o kartais juos fotografuoti.

© Mathieu Nonnenmacher "High Journey" (2014 - 2016)

Pastaruosius dvejus metus autostopu keliavau aplink pasaulį. Visuomet ieškojau vietų, nuo kurių atsivertų vis kitoks miesto vaizdas. Šios kelionės metu aš pabuvojau aukščiausių pastatų viršūnėse. Vieną dieną pasikėliau į dangoraižį, kitą – laipiojau tiltu... Visi šie skirtingi nuotykiai suteikė man galimybę pabėgti nuo žmonių ir apžvelgti miestą iš paties jo cento aukštumų. Tapau svajotoju, kopiančiu į miesto kalną.

Šiose fotografijose užfiksuota keletas šios kelionės momentų. Kai kurie jų Europoje, kiti – Azijoje ar Amerikoje. Visas jas jungia laisvės pojūtis. Laisvė įkopti į viršūnę, kuri anksčiau atrodė nepasiekiama. Mes keliaujame dažniausiai naktį, kai katės yra vienintelės miesto gyventojos, kartais dieną – kai visi užsiėmę. Tylu, akys ir ausys plačiai atvertos; mes žingsnis po žingsnio lėtai sėliname tikslo link – į aukščiausio statinio viršūnę.

Kodėl? Kam mums reikia pasiekti patį kraštą? Atsidurti taip arti mirties, kai vienintelis netikslus judesys gali pražudyti ? Dėl tos pačios priežasties, kuri verčia žmones tyrinėti olas, kopti į Everestą ar atsidurti pačioje džiunglių tankmėje tam, kad galbūt atrastų antikinius griuvėsius. Todėl, kad aš svajotojas, kad noriu pajusti miestą, visus net menkiausius jo aspektus ir detales. Todėl, kad esu laisvas.

Mathieu Nonnenmacher (g. 1989). Menininko slapyvardis – Misteris Kurtis. Tai savamokslis kelionių fotografas. Gimė Meco mieste, Prancūzijoje, šiuo metu gyvena Paryžiuje. Baigė ISCOM, kur studijavo komunikaciją. Prieš tapdamas laisvai samdomu fotografu, dirbo videožaidimų pramonėje. Fotografuoja pramoninį, istorinį ir gamtos paveldą. Domisi nematytais dalykais ir stengiasi pasiekti vietas, kuriose retai kas lankosi. Nuo 2014 m. gegužės iki 2016 m. birželio autostopu keliavo aplink pasaulį. Po septynerių metų, praleistų su fotoaparatu, Kaune jis pirmą kartą eksponuoja savo darbus.

© Norman Behrendt “Morning has not dawned yet” 2015

Po 50 metų sovietinės santvarkos dominavimo, Lietuva buvo pirmoji Sovietų Sąjungos respublika, paskelbusi nepriklausomybę ir tapusi suverenia valstybe. Ilgas priespaudos laikotarpis keitė Lietuvos istoriją, formavo tautinį tapatumą, jos išteklius, ekonominę sistemą ir žmones. Atgavus nepriklausomybę, Lietuva nuolat keičiasi iki šiol. Atsiskyrimo procesai iš vienos pusės ir susijungimas – kitoje Lietuvą, kaip ir kitas posovietines šalis, skatina ieškoti prarastojo identiteto ir naujo politinio vaidmens vieningoje Europoje. Prisimenu Lietuvą, kaip ramybės apimtą šalį su daugybe laukinių obelų, su šakas svarinančių jas apkibusių mažučių obuoliukų gausa. Gatvėse nebuvo begalinio srauto, žmonės niekur neskubėjo. Man rūpėjo tai, kas yra „čia ir dabar“. Įdomu, kokią save įsivaizduoja Lietuva, viena posovietinių valstybių, šiandieninėje Europoje? Kokius ženklus paliko praeitis ir kokį vaidmenį Europos Sąjunga vaidina kalbant apie šalies ateitį? Ieškodamas vietų ir situacijų, kurios padėtų išreikšti idėją, suvokti Lietuvos dabartį, jaučiausi taip, tarsi ilgai lauktas lūžis čia dar neįvykęs. Jau nebemiegama susikūprinus, tačiau gyvenama svajonėmis, blaškantis iš vienos pusės į kitą, keliantis su pirmaisiais saulės spinduliai, atnešančiais šilumą ir spalvas, kurios išblaško pilkumą. Pavadinimas „Rytas dar neišaušo“ paimtas iš tradicinės vokalinės liaudies muzikos – dainų. Šios tradicinės dainos puikiai lietuvių žinomos, ir sudaro pagrindinę Lietuvos tapatybės dalį. Be to, Baltijos šalių istoriją atskleidžia vienas pasaulyje žinomas reiškinys – „Dainuojanti revoliucija“. Šis nacionalinis taikus judėjimas Baltijos šalyse vyko nuo 1987 iki 1991 metų, kai beginkliai lietuviai, estai ir latviai už savo šalių laisvę ir nepriklausomybę kovojo dainuodami dainas ir žvelgdami tiesiai sovietų okupantams į akis.

Norman Behrendt (g. 1981) – Vokietijos fotografas, gyvenantis ir dirbantis Berlyne. Grafinį dizainą ir fotografiją studijavo Taikomųjų mokslų universitete Potsdame pas prof. Wiebke Loeper ir Jan Stradtmann. Geriausiai žinomas dėl savo netradicinių Berlyno grafičio menininkų portretų. 2012 m. jis kūrė ir buvo apdovanotas už ilgalaikį fotografijos projektą „Sudeginti namą“. Laimėjo pirmąjį prizą „Fotobook Dummy Award 2013“ Kaselyje, buvo įvertintas už šiuolaikinę vokiečių fotografiją Gera mieste 2013 m. 2015 m. leidykla „Seltmann + SÖHNE“ publikavo fotografijų albumą, kuri buvo išparduotas per kelis mėnesius. N. Behrendto nuotraukos buvo eksponuotos keliose grupinėse ir personalinėse parodose, tarptautiniuose fotografijos festivaliuose visoje Europoje: Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Lietuvoje ir Airijoje.

© Torsten Schumann “For tomorrow” 2011 – 2016

Man įdomu, kuo miesto aplinkoje, gatvėse užsiima žmonės. Fotografijų serija „Rytojui“ (2011–2016) pristato mano surastus gatvės objektus.

Be to, kad ieškau netikėto grožio kasdienybėje, taip pat žaviuosi dažniausiai neišsiskiriančiais ir dažnai niekieno nepastebėtais objektais, kuriuos atrandu savo klajonėse po miestą. Kai kurie spalvingi daiktai, kuriuos fotografuoju, tarsi turi savo slaptą gyvenimą. Fotografuojant miesto scenas ir mažus, atsitiktinius objektus, mano vaizduotė linkusi sukurti už tos scenos slypinčias istorijas. Kokia yra tikroji daiktų, kuriuos žmonės sukūrė, suderino ar pakeitė, paskirtis? Mėginu priartėti prie atsakymo savęs klausdamas: ar mes darome daiktus tikėdamiesi pripažinimo ar tam, kad jaustumėmės laimingi? Ar manome, kad kurdami daiktus galime pagerinti gyvenimą? Ar rūpestingai saugome juos baimindamiesi trumpalaikiškumo? Galbūt mes taip lengvai ir paprastai kuriame, keičiame daiktus, nes mums paprasčiausiai patinka tai daryti? O gal norime palikti nedidelį priminimą „rytojui“?

Aš mėgstu tyrinėti ir stebėti, ar daiktų detalės gali ką nors papasakoti apie žmones, kurie juos padarė, atsekti jų kūrybos pėdsakus, išduodančius regiono, laikotarpio ar socialinės aplinkos kontekstą. Lygiai taip pat man patinka, jei išlieka mažesnė ar didesnė paslaptis.

Torsten Schumann (g. 1975)  gimė Dresdene, Vokietijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne. Studijavo Lichtblick mokykloje, Kelno ir Berlyno fotografijos dirbtuvėse. 2015 m. fotomenininko darbai buvo pristatyti „Circulation(s)“ festivalyje Paryžiuje, Filter  fotografijos festivalio konkursinėje parodoje Čikagoje ir Karališkosios fotografijos bendruomenės tarptautinėje spaudinių parodoje Londone. Fotomenininkas buvo nominuotas „Arte Laguna“ prizu (Venecija, 2012 m.), „Berliner Liste“ (2014 m.) ir „OPUS Kulturmagazin“ (2015 m.) apdovanojimuose. T. Schumanno darbai pristatomi tarptautinėje „JPMorgan Chase“ meno kolekcijoje.

© Virgilio Ferreira “Daily Pilgrims”

Projektas „Kasdienybės piligrimai“ buvo plėtojamas pagrindiniuose Azijos didmiesčiuose, kur teritorija ir aplinka itin greitai keičiasi. Siekiau sukurti simbolinę įtampą tarp subjekto ir aplinkos, pavaizduoti atskirties bei susvetimėjimo jausmus, kurie yra modernaus miesto gyvenimo rezultatas, stimuliuojami visuomeninio poreikio reprezentuotis ir sukurti kelias tapatybes. „Šiandien mes patiriame naują kančią, ieškodami savos tapatybės. Tai – šiuolaikinis mitas“, – rašė Jeanas Claude‘as Kaufmannas. Šie nesufokusuoti portretai perteikia požiūrį, kuris leidžia į žmogaus kūną žvelgti tarsi į iškraipytą formų ir spalvų visumą. Tai informacijos stoka, kuri išskiria portretuojamąjį, mistifikuoja ir demistifikuoja tapatybės bei atminties rėmuose. Natasha Christia rašė: „V. Ferreira fotografijos veikia lyg kliūtis, užtvara akims. Mes niekada nesugebėsime išsiaiškinti, kas jose iš tiesų yra: tarp mūsų ir objekto nėra vietos, kuri padėtų atpažinti „kitą“, jokios erdvės, kuri kontekstualizuotų socialinę ar politinę situaciją. Darbai tiesiog transliuoja „apčiuopiamo“ žmogiškumo, kurį naikina globalizacija ir multikultūriškumas, „aurą“.

Virgilio Ferreira – portugalų kilmės fotografas. 2012 m. Braitono universitete Anglijoje jis įgijo fotografijos magistro laipsnį. 1995 m. vaizduojamųjų menų mokykloje Paryžiuje baigė fotografijos kursus, 2005 m. – Tarptautinėje kino mokykloje Havanoje, Kuboje, – kinematografijos kursus. Jo dabai eksponuoti Europoje, Viduriniuosiuose Rytuose, JAV ir Pietryčių Azijoje. Kelios svarbiausios menininko parodos buvo eksponuotos Londone, Hamburge, Porto, Paryžiuje, Amsterdame, Los Andžele, Majamyje ir kitur. Iki šiol fotografas išleido keturias savo projektų knygas: „Keleiviai“, „Būti ir tapti“, „Kasdienybės piligrimai“, „Mes ir kiti“ ir „Vaivorykštė“. Jo darbai publikuoti tarptautiniuose žurnaluose, internetiniuose dienraščiuose ir žurnaluose: „European Photography“, „1000 Words Photography“, „The Guardian UK“, „Lens Culture“, „Hey, Hot Shot“, „Katalog-Museum for Fotokunst Brandts“, „Eye Curious“ ir kt. V. Ferreira apdovanotas keletu prizų: 2012 m. – „1000 Words“ apdovanojimu Europos fotografų nominacijoje; 2010 m. – tarptautiniu fotografijos prizu „Encontros da Imagem“ Portugalijoje. Fotomenininko darbai saugomi visuomeninėse kolekcijose: Portugalijos fotografijos centre, Hahnemuhle jubiliejinėje kolekcijoje (Vokietija), Pietryčių fotografijos muziejuje (JAV), Nacionalinėje fotografijos kolekcijoje (Portugalija), Lodzės meno centre (Lenkija), Coimbra‘os universitete (Portugalija).

© Werner Mansholt “In the Flesh” 2011 -2015

Gatvė yra kasdienio gyvenimo scena; visuomenės nariai – tai meilės istorijų, dramų, komedijų ar tragedijų aktoriai, operos ar baleto atlikėjai. Tačiau gali būti ir žiūrovai, stebintys sceną taip pat, kaip ir mes. Miesto aplinka – tai scenografija. Werneris Mansholtas gatvės gyvenimą fotografuoja keliaudamas aplink pasaulį. Jam patinka stebėti žmones, kurie būna savimi ir gyvena dabarties akimirka, net neįtaria, kad yra fotografuojami. Jo darbai yra atviri, autentiški ir tikroviški. Akompanuoti scenai – labai sudėtingas procesas. Fotografas mėgsta ieškoti ir sugauti puikiam kadrui tinkamas akimirkas. Esminių ir humanistinių momentų fiksavimas, piešinio veiksmas, spalvos ir formos jam suteikia didelį džiaugsmą. Lygiai taip pat, kaip Guy Le Querrecas (Magnum Fotografija), teigia: „Fotografija – tai palankiai susiklosčiusios aplinkybės, pasimatymas su sėkme.“

Werner Mansholt (g. 1949) vokiečių kilmės fotografas, gyvenantis Darmštate. Po teisės ir politikos studijų dirbo teisininku, bet fotografija visuomet buvo jo didžioji aistra. W. Mansholtas dalyvavo įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse kartu su tokiais žymiais fotografais kaip: Anders Petersen, Arno R. Minkkinen, Anja Niedringhaus, Martino Marangoni ir kitais. Fotomenininko darbai eksponuoti Lietuvoje, Čekijoje, Lenkijoje, Gruzijoje, Suomijoje ir Vokietijoje. Taip pat publikuoti tarptautiniu mastu („DIE ZEIT Zeit-online.de“, „LFI leica fotografie international“, „The Eye of Photography“, „FotografiaMagazine“, „LifeForceMagazine“ ir kt.). 2013 m. autorius išleido knygą „Besuch bei Detlef Kraft“. Fotografas yra pelnęs daug apdovanojimų ir nominacijų: 2015 m. tapo Lodzėje (Lenkija) vykusio „Grand Fotofestival“ finalistu; 2014 m. įvertintas „MIFA“ (Maskvos tarptautinių fotografijos apdovanojimų) padėka; padėka 2014 m. įteikta ir kasmetiniuose fotografijos apdovanojimuose Prahoje; 2008 ir 2013 m. padėkas pelnė Los Andžele (JAV) vykusiuose apdovanojimuose „IPA Lucie-Award PRO“. W. Mansholtas buvo įtrauktas į galutinį fotomenininkų sąrašą Tarptautiniame Schömbergo fotografijos festivalyje 2013 m. (Vokietija) ir Tbilisio „Kolga-Festival“ 2012 m. (Gruzija). 2007 m. gavo padėką Paryžiuje vykusiame „Prix de la Photographie“ renginyje.

© Mindaugas Kavaliauskas "Travel'AIR. SPOT"

Susižavėjimas aviacija prasdėjo nuo pačių pirmųjų skraidančių mechanizmų pakilimo į orą. Daugelis žmonių užaugę antroje XX a. pusėje, prisimena sekmadienio ritualą, kada tėvai savo vaikus veždavosi į netoliese esantį oro uostą stebėti kylančių ir besileidžiančių lėktuvų. Šiandien lėktuvų stebėjimas gana įprastas ir universalus dalykas. Kai kuriuose oro uostų prieigose yra įrengos automobilių stovėjimo aikštelės, parkai, poilsio zonos tam, kad žmonės galėtų gėrėtis besileidžiančiais ar kylančiais lėktuvais. „Spot“ darbų serija – tai vietų, kuriose susitinka kasdieninis gyvenimas ir aviacija, tyrinėjimas ir lėktuvų garbinimas. Kai kurie ateina į šias vietas tam, kad galėtų nufotografuoti, kiti - skrupulingai skaičiuoja lėktuvus, dar kiti mėgaujasi savo poilsiu juos stebėdami, ar tai būtų sportas, žaidimai, pietų pertrauka. Žmonės atvyksta atsisveikinti su artimaisiais bei stebėti jų kylančius lėktuvus, o išvykusieji stebėdami lėktuvus bando įveikti namų ilgesį, taip jausdami gimtųjų namų artumą. Daugybę žmonių žavi ir galimybė būti arti besileidžiančių lėktuvų gausmo bei išgyventi jaudulį.

Projektas „Travel’AIR“ -  užfiksuotos keliaujančių oru žmonių patirtys, pradėtas 2005 – aisias metais tęsiamas iki šiol.

Mindaugas Kavaliauskas gimė 1974 m. Kaune. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1993 m., meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m.. 1989–1992 m.  mokėsi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno moksleivių fotografijos mokykloje. Studijos: Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1996 m. meno istorijos bakalauras, 2000 m. architektūros magistras; 1997–1998 m. Prancūzijos nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, 1998 m. Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje Paryžiuje; 2001–2002 m. Lozanos universitete, Šveicarijoje, meno istorija, komunikacija ir kultūros organizavimo pažinimas. M. Kavaliauskas ypatingai domisi dokumentine fotografija, kuri paskatino sukurti, vėliau labai svarbia darbų serija tapusią - „Kražių portretas“ (2001-2003). Šis darbas buvo pristatytas Europoje bei už jos ribų, kuriame dėmesys yra skirtas kaimo gyventojų kasdienybės sunkumams – socialiniai ir ekonomiai pasikeitimai. Nuo 2003 m. VšĮ „Šviesos raštas“ direktorius. Tarptautinio fotografijos meno festivalio KAUNAS PHOTO įkūrėjas ir vadovas. Publikuota 25 straipsniai įvairiais fotografijos klausimais. Vadovavimas kasmetiniam KAUNAS PHOTO festivaliui palieka vis mažiau laiko asmeniniams darbams. Nepaisant to, dažnos kelionės lėktuvu į kuruojamas parodas, portfolio peržiūras ir konferencijas paskatino su savimi turėti ir fotoaparatą. Taip gimė „Travel'AIR“ idėja.

Darbų serija „Autobuso stotelėje“ – tai socialinis stebėjimas naudojant gatvės fotografijos metodą. Kasdieninis gyvenimas visuomeniniame transporte siūlo platų socialinių charakterių ir išsilavinimo spektrą. Fotografijos buvo sukurtos atsitiktinai ir stengiantis pastebėti „nematomo“ keleivio būseną, netrukdant kitų keliautojų intymaus pasaulio ir bandant atskleisti bei užfiksuoti realybę.

Autobusų stotelės buvo pasirinktos atsitiktinai. Tai tarsi būdas fiksuoti pasaulio dalį ar miestiečius vienoje vietoje. Tuo pačiu metu, tai unikalus būdas atskleisti žmonių mentalitetą, fiksuoti tendencijas, įpročius, reklamines iškabas ir kt.

Donatas Stankevičius gimė 1984 m. Kaune. Jis – jaunosios kartos lietuvių fotografas, gyvenantis ir dirbantis Kaune. Fotomenininkas baigė inžinerijos studijas, vėliau, „Arts and Crafts“ mokykloje studijavo grafinį dizainą. Šiuo metu, toje pačioje mokykloje Donatas moko fotografijos istorijos. Pagrindinė jo kūrybinių darbų dalis – socialinė fotografija. Jis rengia ir dalyvauja grupinėse parodose, organizuoja įvairius projektus taip pat susijusius su socialine fotografija. Fotografas dirba Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ir „Kaunas Photo“ festivalyje.