Lauko parodos

© Berta Tilmantaitė "Jūrų klajokliai"

Žmonės – kilę iš vandens, ir gimsta – iš vandens; mūsų kūnai sudaryti iš vandens; didžioji dalis Žemės paviršiaus – iš vandens; iš vandens, šalia vandens ar net ant vandens gyvena ir didelė dalis žmonijos.

Tačiau Pasaulio vandenynai dūsta dėl rūgštingumo ir mažėjančio deguonies kiekio juose, vandens telkinius smaugia plastikas ir kitos šiukšlės, kenksmingomis nuotekomis nusinuodyja gyviai, nenuspėjamos oro sąlygos sukelia audras, potvynius ar sausras.

Panėręs Raudonojoje jūroje ar Koralų trikampyje, neberasi tokio spalvoto koralų rifo, koks jis buvo seniau. Nebepamatysi aplink jį zujančių ryškiaspalvių žuvų skaidriai žydrame vandenyje. Vanduo drumsčiasi, koralai bąla, nyksta, žuvų mažėja, vietoj jų tarp koralų sukasi polietileniniai maišeliai bei plastikiniai buteliai. O išnėręs pakrantėse sutiksi vis sunkiau išgyvenančius žmones. Ilgą laiką sąlytyje su gamta ir iš jos gyvenusi žmonija dabar vargsta bandydama rasti geriamo vandens ar susižvejoti žuvies.

Banginių ar ryklių medžioklė, tirpstantys ledynai, mirusiu konstatuotas Australijos Didysis barjerinis rifas – gali atrodyti labai tolimi ir su Lietuva visiškai nesusiję dalykai, ne apie mus ir mums neturintys jokios įtakos. Tačiau viskas tarpusavyje susiję stipriai ir tampriai, todėl nykstanti aplinka – nykstantys mes.

Šios fotografijos užfiksuotos trijuose Pasaulio žemynuose: Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje, pasakoja apie žmonių gyvenimą sąlytyje su vandeniu ir iš jo. Taip pat atskleidžia problemas, keliančias nerimą dėl ateities. Fotografijos užfiksuotos Peru, pasakoja apie vietinius gyventojus, vandenyne renkančius „cochayuyo”- jūros dumblius, kurie pasižymi mineralų, vitaminų ir amino rūgščių gausa bei pripažįstami vienu iš maistingiausių produktų pasaulyje. Peru pakrantė nėra tinkama daržovių auginimui, todėl vienintelė galimybė išgyventi – dumblių ir kitų jūros gėrybių paieškos.

Darbų serija užfiksuota Kinijoje, tyrinėja Pekino upę „Yongding“. Ją sudaro 6 ežerai, išdėstyti skirtingais lygiais taip, kad juos jungiančiais kanalais vanduo tekėtų iš vieno į kitą, sukuriant tekančios upės įspūdį. Dalis į pietus nutekėjusio vandens bus pumpuojamas atgal į šiaurę ir paleidžiamas tekėti vėl. Yongding upės vanduo užstrigęs už Sanija užtvankos, Pekino Mentougou rajone, praeityje nuo užtvankos tekėdavo toliau į pietus, tačiau vandens lygis dėl pramonės plėtros, sauso klimato ir didelės taršos, užtvankose žymiai nuslūgo, o tėkmė sustojo.

Fotografijos užfiksuotos Malaizijoje atskleidžia jūros klajoklių gyvenimo peripetijas. Tai žmonių tauta visą savo gyvenimą praleidžianti valtyse, jūroje. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – žvejyba. Sugavus žuvį jūros klajoklių moterys ir vaikai gabena ją į salas. Ten parduoda vietos gyventojams ar turistams, o už uždirbtus pinigus nusiperka geriamo vandens ir maisto. Tačiau dėl pramoninės žvejybos,  taršos žuvį pagauti tampa vis sunkiau, o dėl klimato atšilimo įtakoto nuolatinio jūros lygio kilimo ir vis dažniau pasikartojančių audrų, jūros klajokliams, karta iš kartos gyvenantiems ant vandens, teks palikti savo valtis ir geresnio gyvenimo ieškoti ant kranto.

Darbų serija „Guano“ – istorija apie vietinių Čilės gyventojų pragyvenimą Ramiojo vandenyno saloje renkant jūros paukščių išmatas, kurios parduodamos kaip itin vertinga trąša. Šis užsiėmimas ne tik sudėtingas dėl 40 laipsnių karščio temperatūros, bet taip pat - nelegalus. Ramiojo vandenyno sala, netoli Tokopilijos miesto Čilėje – įvairių jūros paukščių, tame tarpe ir pingvinų, prieglobstis. Pingvinai čia deda kiaušinius, todėl bet kokia veikla, įskaitant paukščių išmatų rinkimą yra draudžiama.

Fotografijos užfiksuotos Afrikoje, atskleidžia Viktorijos ežero gyvenimo tėkmę. Viktorija - didžiausias Afrikos ežeras ir antras pagal dydį gėlo vandens telkinys pasaulyje. Jis priklauso trims šalims: 51% Tanzanijai, 43% Ugandai ir tik 6% Kenijai. Net ir tokia nedidelė ežero dalis priklausanti pastarajai šaliai yra ypač svarbi regiono ekonomikai dėl natūralių išteklių, mineralų ir maisto. Tačiau Viktorijos ežeras kenčia nuo neatsakingos žvejybos, naudojant „uodų“ tinklus, taršos, invazinių augalų ir gyvūnų rūšių, nuolatinių statybos vykdomų darbų pakrantėse. Manoma, kad po 5 metų šiame ežere nebebus žuvies, o vietos gyventojai neteks vienintelio savo pragyvenimo šaltinio.

Berta Tilmantaitė yra laisvai samdoma multimedijos žurnalistė, kurianti dokumentinius pasakojimus skirtingose pasaulio šalyse. Istorijos dažniausiai liečia socialines, žmogaus teisių, kultūrines ir aplinkosaugines temas bei tyrinėja ryšius tarp gamtos ir žmogaus. Berta baigė žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus Universitete, Lietuvoje. Taip pat mokėsi fotožurnalistikos Danijos medijų ir žurnalistikos mokykloje. O magistro laipsnį įgijo Boltono ir Pekino užsienio studijų jungtinėje universitetų programoje „Tarptautinė multimedijos žurnalistika“. Baigusi mokslus, Berta buvo pakviesta dėstyti į Vilniaus bei Gedimino Technikos Universitetus, kaip lektorė dalyvauja įvairiose edukacinėse programose. Ji yra vienintelės dokumentinių multimedijos pasakojimų erdvės Lietuvoje Nanook bendraįkūrėja. Jos darbai publikuojami National Geographic, GEO, Al Jazeera ir kituose užsienio leidiniuose. Už savo darbus Berta yra pelniusi įvairių apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose – Pasauliniuose Sony fotografijos konkurse, LUMIX jaunųjų fotožurnalistų apdovanojimuose, Lietuvos spaudos fotografijos konkurse ir kt. Įgijusi laisvojo nardymo ir nardymo licencijas, Berta istorijų ieško ne tik ant Žemės paviršiau, bet ir po vandeniu. Ji nuolat keliauja tam, kad atrastų naujų vietų, žmonių ir jų įdomių istorijų.

© Todd Johnson (Australija) „Fosilijos“ Fotojuostelė užkasta 6 mėnesiams, 3 savaitėms ir 2 dienoms.

Todd Johnson darbų serija „Fosilijos“, tai tam tikras menininko ir gamtos bendradarbiavimo proceso rezultatas. Eksponuojamos fotografijos – kadaise buvusios spalvotos foto skaidrės, ilgą laiką laikytos vandenyje, veikiamos mineralų, drėgmės, užterštumo transformavosi ir įgavo pačias įvairiausias formas. Per šį tiesioginį fotografijos ir vandens ryšį, „Fosilijų” serija atskleidžia gamtai būdingą nepastovumą, chaosą bei grožį, kuris fotografijose perteikiamas spalvų įvairovės ir tekstūros samplaikomis.

Įprastai techniniuose fotografijų aprašymuose galime matyti juostelės ar fotoaparato tipą, naudotą optiką, jautrumą, diafragmą, išlaikymą ir kitus parametrus. Šios parodos autorius renkasi ne vien nekonvencinį atvaizdo kūrimo metodą, tačiau jį mums detaliai aprašo. Kaip žinia, laiko trukmė, kuomet šviesai jautrus paviršius yra veikiamas turi svarbų vaidmenį. Akimirkai fiksuoti tinka sekundės šimtųjų ir tūkstantųjų laiko tarpsniai. Tuo tarpu „Fosilijų“ aprašymuose randame išlaikymą, kuomet vanduo, drėgmė, dirvožemis ir įvairūs inkliuzai apsigyveno būsimame atvaizde – mėnesiais, savaitėmis ir dienomis. Laikas fotografijoje, lyg upe tekantis vanduo, gali būti matuojamas fotografinės medžiagos retikuliacijų, erozijos žavesiu, tokiu pačiu, kurį patiriame žiūrėdami tapybos darbus su paviršiaus krakeliūromis.

Todd Johnson – australų menininkas, dėstytojas, kurio paskaitų klausosi „Dikino“, MIBT ir Australijos Katalikiško universitetų studentai. Menininkas domisi fotografijos autorystės klausimais, materializmu skaitmeniniame amžiuje. Todd Johnson fotografijų darbai buvo eksponuoti Australijoje ir užsienyje, taip pat publikuoti daugelyje tarptautiniu mastu pripažintų žurnalų, tokių kaip: „Sneaky Magazine“, „Art Ascent: International Art Journal“, „Blame Magazine“ ir „Aint Bad Magazine”.

© Paolo Woods (Haitis) & Gabriele Galimberti (Italija)

Gabrielis atvyko manęs aplankyti kai 2012 metais gyvenau Haityje. Tuo metu jis ką tik buvo gavęs sąskaitą ir suprato, kad Italijos valstybė ketina nuskaičiuoti beveik 50% jo pajamų. Mes žiūrėjome į Karibų žemėlapį ir pamatę, kad Kaimanų salos yra vos už valandos kelio, jis juokais tarė: „Ką gi, aš tiesiog turėčiau ten nuvykti ir paslėpti savo pinigus!”

Suvokėme, kad mes beveik nieko nežinome apie mokesčių rojus ir apie tai kaip jie veikia. Pradėjome domėtis, o po kelių mėnesių išvykome į Džordžtauną, Kaimanų salų sostinę.

Čia labai daug literatūros apie mokesčių rojus, tačiau iliustracijų – mažai. Straipsniai ir pranešimai, šioje menkai suvokiamoje temoje, dažniausiai iliustruoti tomis pačiomis fotografijomis, kuriose palmėmis apsupti tropiniai paplūdimiai. Tai sukelia pojūtį, kad visa tai kas vyksta mokesčių rojuose, vyksta beveik iš tikrųjų. Tai negali būti matoma, dažnai tai iš vis net nevyksta. Tai vyksta „kažkur kitur“, kas efektyviai tampa – „niekur“. Mes du metus praleidome keliaudami po vietų, nepatenkančių į valstybės reguliavimo sferą, centrus, kuriuose įgyvendinama mokesčių vengimo idėja, slaptumas, banko operacijos ir turtai. Vedami nepaliaujamos įkyrios minties, bandėme gana nematerialią temą paversti vaizdais. Mūsų viltis yra tai, kad sukūrėme darbą, kuris parodo kaip atrodo šios vietos, o svarbiausia – ką jos reiškia.

Buvo apskaičiuota, kad daugiau nei 32 trilijonai dolerių yra apsaugoti mokesčių rojuose pasauliniu mastu, didžia dalimi - nebematomi. Tai yra 13 kartų Jungtinės Karalystės GDP. Daugumą šių pinigų slepia labai turtingi asmenys tose vietose, kurios nepatenka į valstybės reguliavimo sferą. Tačiau auganti dalis yra valdoma kompanijų, kurios mokesčių rojus naudoja dažnai legaliai, išvengiant finansinių reglamentų ar sumažinant savo mokesčius. Eikvojamus išteklius šalys gali skirti mokslui, sveikatai ir apsaugai. Mokesčių rojai nėra vien tik egzotiškas tropinis ekscentriškumas, bet tapo globalizuotos ekonomikos struktūriniu instrumentu. Jie susiduria su pagrindiniais moraliniais klausimais, įtraukiant santykius tarp viešo ir privataus; tarp kompanijų ir valstybių; tarp pasiturinčių ir neturtingų.

Mes suvokėme „Rojus“ kaip slidžią kasmetinę sėkmingos kompanijos ataskaitą, pasiskolinančią fotografijos tropus ir pasaulio kalbą, kurią ištyrėme. „Rojai“, iš tikrųjų egzistuoja, mes sukūrėme tai Delavero ofise kaip Apple, Amerikos bankas, Coca-Cola, General Electric, Google, Wal-Mart ir 285, 000 kitų verslų.

© Katerina Mistal (Švedija)

Per kelis pastaruosius dešimtmečius dauguma Europos pakrančių bei sienų atstojo simbolines ribas, tiesiog žyminčias praėjimus. Tuo pačiu metu salos pietų Europoje vis sunkiau kovojo su pabėgėlių srautu iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, bandančių pasiekti saugią Europos užuovėją. Nuo pabėgėlių krizės pradžios 2015 m. naujos baimės ir nauji pavojai, taip pat ir kiti XX a. geopolitiniai nesklandumai ėmė kelti nuolatinį nerimą tiek paprastiems europiečiams, tiek sociologams, medikams, menininkams (ypač fotografams) ir pasieniečiams.

Katerinos Mistal „Europos Žymėjimas“ nekalba nei apie konkrečias geografines platumas, nei apie jų gyventojų pasirinkimus. Autorė pristato gamtovaizdžius, kuriuose išsirikiavę eilės moksleivių ar jaunų žmonių, atkartodami jūros vandens linijas, buvusias ar esančias ribas, taip sukurdami nepakartojamus peizažus. Šis išsirikiavimas nėra tik žaidimo elementas. Šios eilės žmonių gali būti skaitomos kaip vienybės bei priėmimo ženklai, panašiai kaip Baltijos kelio simbolika, sujungusi tūkstančių žmonių rankas vardan laisvos visuomenės, kaip ji buvo suvokiama 1980-aisiais. Tačiau įdėmiau žiūrėdami pastebime, kad Katerinos Mistal fotografijose žmonės nesilaiko už rankų. Tik vos keletas kadrų atskleidžia tiesų žvilgsnį, iškeltas rankas ir sveikinančią atmosferą. Daugumoje fotografijų šios gyvos skulptūros rankas slepia, ypač šaltesnėse šalyse, kur jos dėl šalčio atsiduria kišenėse.

Simboliškai šių figūrų ramybė bei laikysena kontrastuoja šių dienų neramumams. Rusijos Krymo aneksavimas bei karas Ukrainoje, teroristų išpuoliai Paryžiuje, Briuselyje, Naujųjų Metų išvakarės Kelne ir deimantas Europos karūnoje- BREXIT, rodo, kad toks sienų žymėjimas gali reikšti ir valstybių atsiskyrimą, savo kultūros saugojimą nuo išorinių veiksnių, terorizmo grėsmės baimę, ginklų, narkotikų ar alkoholio kontrabandą, ar tiesiog kitą kalbą ar religiją. Šis ribų žymėjimas išsirikiuojant taip pat atskleidžia, ką turime geriausio ir blogiausio, ar tai būtų paveldėta, įgyta ar išmokta, įskaitant ksenofobiją, abejingumą, egoizmą ir demokratijos mutacijas.

„Europos Žymėjimas“ - dviprasmiškas projektas, skatinantis apmąstymus apie „mus“ ir „juos“, „mūsų“ ir „jų“, apie priėmimą išskėstomis rankomis ar rankas, iškeltas mūšiui. Šie žmogiški peizažai kviečia ieškoti racionalių sprendimų, tačiau taip pat skatina empatiją, o kai kuriais atvejais gal net išprovokuoja radikalias emocines reakcijas. Daugybė skirtingų priežasčių, dėl kurių sienos bei ribos egzistuoja, lyg užsimena, kokias fotografijas Katerina Mistal dar tik sukurs ir į kokias keliones ji leisis su šiuo projektu.

Katerina Mistal gyvena ir dirba Stokholme, Švedijoje. Menų ji mokėsi Stokholme, Prahoje ir Niujorke. Menininkė pristatoma Elizabeth A. Sackler feministinio meno centre, Bruklino muziejuje, Esklistunos ir Åland meno muziejuose.

Katerinos Mistal darbai buvo rodyti Švedijos fotografijos meno centre „Fotografins Hus“, „Nordic house“ Reikjavike, Islandijoje, Eskilstunos meno muziejuje, Švedijoje ir Hipolitės galerijoje Helsinkyje, Sumijoje. Jos fotografijos taip pat buvo eksponuotos kolektyvinėse parodose „Belo Horizonte“ fotografijos festivalyje Brazilijoje, „Backlight“ fotografijos festivalyje Tamperėje, Foto bienalėje Poznanėje, „Fotonoviembre“ Tenerifėje, Photoireland, Dubline ir Foto bienalėje Salonikuose, Graikijoje.

2014 m. Katerinai Mistal buvo skirta Hasselbland fondo meninės rezidencijos stipendija, Akselio Miuntė Šv. Mišelės viloje, Kaprio saloje. Tais pačiais metais internetinėje portfolio peržiūrų svetainėje folio PORT, organizuojamą KAUNAS PHOTO festivalio, fotografė laimėjo monografijos prizą.

© Andreas Müller-Pohle (Vokietija) „Kauno vandenys“

Kartu su savo asistente Jhoane Baterna-Pateña, Andreas Müller-Pohle Kaune fotografavo, filmavo susitinkančias didžiąsias Lietuvos upes – Nemuną, Nerį, kitus čia esančius vandens telkinius – Kauno marias, Lampėdžio karjerą. Pasižymintis išskirtiniu vandens fotografavimo kūrybiniu braižu, Andreas Müller-Pohle vandens telkinius savo fotokamera fiksuoja ne nuo kranto, bet panardindamas kamerą į vandenį ir peizažą dalina į povandeninį ir virš-vandeninį dalis. Toks gamtinio ir urbanistinio peizažo susiliejimas – davė pradžią naujai, netikėtų rakursų Kauno ikonografijai.

Andreas Müller-Pohle 2005 metais sukūrė epinį projektą apie Dunojaus upę - nuo Juodosios girios (Švarcvaldo) iki Juodosios jūros, talpinantį vaizdus po vandeniu ir virš jo, papildytą kiekvienos fotografuotos vietos vandens mėginių cheminiais tyrimais, įvardinančiais nitratų, fosfatų, sunkiųjų metalų ir kitų cheminių elementų ir junginių koncentracijomis. Panašiai, tik vertikaliomis fotografijomis, menininkas sukūrė seriją darbų apie Honkongą.

Fotomenininkas gyvena ir dirba Berlyne, Vokietijoje. 1979 m. Andreas Müller-Pohle įkūrė ir iki šiol leidžia „European Photography“ - nepriklausomą meno žurnalą, skirtą šiuolaikinei fotografijai ir naujosioms medijoms. Jis – eilės tekstų apie fotografijos teoriją, autorius. 2001 m. buvo apdovanotas Europos Fotografijos, Reind M. De Vries įsteigtu prizu. Andreas Müller-Pohle fotografijos kūriniai buvo plačiai publikuoti ir eksponuoti įvairiose pasaulio šalyse, saugomi privačiose ir muziejinėse kolekcijose.

© Dorota Dawidowicz „Atsipalaiduok !“

Pasitelkusi XIX a. populiariausią fotografinę metodiką - šlapio kolodijaus (šlapios plokštės) fotografijos techniką, Dorota Dawidowicz Kaune tęsė savo pastarojo meto vasarišką ciklą „Atsipalaiduok!”, tyrinėdama Kauno miesto vandens telkinių pakrantes, pliažus kvietė vietos gyventojus fotografuotis ir tapti kūrybinio proceso dalimi. Nors fotografės naudojama metodika lėta, nepatikima, reikli geram orui ir modelių gebėjimui nesujudėti pozuojant, Dorotos fotografijos alsuoja stebėtinu spontaniškumu, lyg jos būtų sukurtos ne prie stovo pritvirtinta kamera, o portabiliu „retro“ stiliaus fotografiją kuriančiu įrenginiu.Lietuviškos „Atsipalaiduok!” serijos fotografijos byloja, kad Kaunas - vandens pramogų miestas.

Dorota Dawidowicz domisi portretu ir dokumentine fotografija. Autorė naudoja didelio formato dumplinį fotoaparatą. Vienos fotografijos sukūrimo procesas trunka apie pusvalandį ar ilgiau. Fotografavimo ekspozicija trunka kelias sekundes, todėl fotografė nenaudoja kameros užrakto – tiesiog nuima objektyvo dangtelį. Tuomet pozuojantysis turi nesujudėti. Atvaizdas, kuriamas ant plokštelės, išgaunamas po sudėtingų cheminių procesų – plokštelės užliejimo kolodijumi, įjautrinimo (visiškoje tamsoje – lauko
sąlygomis pastatytoje palapinėje), ekspozicijos ir išryškinimo (vėl tamsoje). Šios atgimstančios technologijos naudojimas yra ypatingas ne tik dėl sudėtingo proceso, bet ir dėl to, kad gautas atvaizdas yra unikalus, nepakartojamas, apverstas (lyg veidrodiniu būdu). Pastaroji savybė padidina intrigą, kai bandome skaityti raides, ženklus ar atpažinti mums žinomas Kauno vietas.

Dorota Dawidowicz gimė 1983 m., gyvena ir dirba Varšuvoje, Lenkijoje. 2010 m. baigė Varšuvos fotografijos mokyklą. Fotografė surengė keletą personalinių parodų, taip pat savo darbus eksponavo kolektyvinėse parodose: Galerijoje Pauza (Krokuva), Skwer (Varšuva), Galerijose: Entropia, Wejście, „B&B”, „Korytarz”, Sandomierzu BWA, Limited Editions, POSK (Londonas). Jos darbai buvo publikuoti žinomuose žurnaluose: Digital Camera, Polityka, Szeroki Kadr ir kitur.

© Jari Silomäki „Mano orų dienoraštis“

Šio suomio vardas meno pasaulyje žinomas jau du dešimtmečius dėl jo fotografijų, ant kurių kaligrafiškai užrašomos mintys, jausmai, istorijos, naujienų aktualijos, patirtys. Šiame atvaizdo ir teksto dialoge suartėja dabartis ir praeitis su ateitimi, susitraukia ar dar labiau padidėja atstumai, emocingi išgyvenimai atsimuša į banalybę, ramybė konfrontuoja su stichijomis, „svarbūs“ dalykai nudažomi menininko autoironijos ir humoro nuotaikomis.

2017 m. rugpjūčio 28 dienos popietę Jari Silomäki atvyko į Kauną, kur tęsė dar 2001 m. pradėtą darbų seriją „Mano orų dienoraštis“. Kasdien sukurdamas po vieną fotografijos ir žodžių dialogą, seriją planuoja pabaigti 2051 metais. Pirmasis jo sustojimas ir susipažinimas su miestu įvyko apžvelgiant Kauno Vilijampolės rajono panoramą, atsiveriančią nuo Milikonių kalno. Dviejų savaičių trukmės meninės rezidencijos metu Jari kvadratinio kadro vidutinio formato analoginiu fotoaparatu kiekvieną dieną fiksavo tai ką matė ir jautė, mąstydamas apie tai, kuo tuomet gyveno kiti pasaulio kraštai. Menininko mėgstamiausiomis vietomis Kaune tapo Neries pakrantės ir Kauno marios. Čia jis praleido daugiausiai laiko, fiksavo vasarą keičiančio rudens vaizdus: palaipsniui ištuštėjančius
paplūdimius, pavienius, Kauno marias skrodžiančius, laivelius. Jo fotografijos – tai 80 % sunkaus socialinio darbo ir tik 20% formos, šviesos ir spalvos paieškos.

Nors festivalio KAUNAS PHOTO menininkų rezidencijų tema – vanduo, Jario fotografijose vanduo ne visada matomas, tačiau apie jį galvojama. Menininkas darbuose užfiksavo, kad kai kauniečiai mėgavosi vasaros ir rudens pradžios šiluma, Karibų jūros salas ir JAV pietines pakrantes siaubė uraganai ir potvyniai.

Jari Silomäki nuolat ieško naujų išraiškos būdų, kad galėtų papasakoti ir atskleisti žmogaus, kaip individo ir bendruomenės nario, istorijas. Jari Silomäki šiuo metu studijuoja doktorantūrą Aalto universitete Suomijoje. Yra surengęs personalines parodas Suomijoje, Vengrijoje, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Norvegijoje ir kitur. Gyvena ir kuria Helsinkyje.