Lauko parodos

© Joana P Cardozo (JAV) „Mėlyniukės, mūsų namai yra mūsų pačių atspindys“

Tylus pianinas, aukštakulniai sieninėje spintoje, nublukusios negyvos gėlės vis dar skleidžiančios saldų aromatą, rūsyje tarpusavyje kovojantys žaislai, smilkalai, nėriniai ir šventieji. Mėlynieji atvaizdai kuria suvokimą, kad mūsų namai yra mūsų pačių atspindys. Vietoje tradicinio fotografavimo būdo menininkė atskleidžia savo subjektų individualumą, pavaizduojant jų namų turinio šešėlius. Užbaigti atvaizdai panašūs į architektūrinius namo planus, todėl jie neįprastos formos. Nors šiuose portretuose nėra tiksliai atvaizduoti subjektų veidai, rankos ar panašumai, jie yra kiekvieno asmens atspindžiai, atvirkščioji projekcija, originalo negatyvas. Tai tarsi jų biografijos skaitymas, tik tai iš išorės.

Joana P. Cardozo brazilė, vizualiojo meno atstovė gyvenanti Niujorke, JAV. Jos kūrybinė praktika naudoja fotografiją atvaizdo sukūrimui, kuriame jos subjektai ir namų aplinka virsta į unikalų grafinį portretų stilių pavadintą mėlynaisiais atvaizdais. Cardozo studijas tarptautiniame fotografijos centre baigė 2015 m. Jos darbai buvo eksponuoti Klompching galerijoje, Brukline, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, „Photoville”, Brukline, „Filter Space, Čikagoje, „A.I.R“ galerijoje, Brukline ir „Paraty em Foco“ tarptautiniame fotografijos festivalyje Rio de Žaneire, Brazilijoje.  2017 m. tapo „Critical Mass“ finaliste. 2016 m. 12-tame tarptautiniame fotografijos festivalyje „Paraty em Foco“, Rio de Žaneire, Brazilijoje, fotografė užėmė pirmąją vietą.

© Robert Dash (JAV) „Klimato atšilimas mikro mastelyje“

Kol mes, žmonės, esam susirūpinę savo gyvenimu, gamta sukrėsta dėl mūsų pasirinkimų. Ši darbų serija atskleidžia kaip gamtos reakciją į klimato pokyčius mikro mastelyje. Fotografijose užfiksuotos rafinuotos detalės, paslaptingumas, gamtos galia ir jos pažeidžiamumas. Pavyzdžiui, diatominiai dumbliai ir augalai mūsų planetoje pagamina daugiausiai deguonies. Tuo tarpu šylantis vandenynų vanduo šią gamybą apsunkina. Augalai sugeria mūsų iškvepiamą anglies dioksidą ir mainais jį paverčia deguonimi bei vandeniu. Visas šis apsikeitimas keliauja per žioteles. Kylant temperatūrai, šios ląstelės užsidaro, pagreitina medžių, ypač tropikuose, nykimą. Žiotelių vaizdai nuosekliai pakaitomis, o po to atsitiktinai, rodo struktūros nutraukimą ir balansavimą su klimato kaitos chaosu. Kiekvienas atvaizdas buvo sukurtas tyrinėjant elektroniniu mikroskopu ir natūralių objektų savybes sumažinus tiek, kad jie tampa matomi mažesni nei smeigtuko galvutė. Dauguma atvaizdų yra fotomontažai, daryti naudojant DSLR makro fotografiją, sukuriant siurealistišką pokalbį tarp kasdieninių lapų, sėklų ar plunksnų ir smulkių jų detalių.

Robert Dash – pedagogas, gamtos tyrinėtojas ir fotografas, kuris savo darbuose skiria dėmesį sudėtingoms tekstūroms ir gamtos, mikro mastelyje, struktūroms. Jo fotografijos publikuotos tokiuose leidiniuose kaip: „National Geographic“, „TIME“ ir „Lenswork“. Taip pat jos eksponuotos įvairiose meno galerijose ir renginiuose JAV, Kinijoje, Kanadoje, Brazilijoje ir Lietuvoje. 2018 m. fotografas pateko į galutinį „Visura/UPI“ stipendijos, skirtos klimato kaitos temai, sąrašą. 2017 ir 2018 m. penkios Robert Dash sukurtos fotografijos buvo eksponuojamos „The FENCE“ tarptautinėje, lauke eksponuotoje, parodoje. 2017 m. fotografas išleido pirmąją savo knygą „On An Acre Shy of Eternity, Micro Landscapes at the Edge“, kuri buvo apdovanota „Nautilus Book Awards Gold“ fotografijai ir menams, taip pat nominuota kaip geriausia publikuota knyga. Jo knyga užėmė finalinę vietą „Foreword Reviews Indie Book“ apdovanojimuose fotografijai. 2016 m. Robert Dash skaitė „TEDx“ paskaitą, tema „Gamtos santykiai“.

© Anup Shah (JK) „Migracijos“

©  Emilija Petrauskienė (Lietuva) „Sidabrinis sodas“

Sidabrinis sodas – tai sidabre užšaldytas vaikystės sodas.  Mano projektas prasidėjo nuo idėjos atkurti vaikystės sodą, kuris visada nuostabus kaip sapnas: pilnas spalvingų gėlių su aplink skraidančiomis bitėmis ir drugeliais, kvepiantis žolelėmis, tarp lapų ir paslapčių žaidžiančia šviesa. Tokiame sode, apsuptame tankaus miško, aš praleidau savo vaikystę. Po senomis obelimis mes žaidėme lėlėmis, padarytomis iš negyvų Raganės žiedų ir Pflox gėlių, valgėme rabarbarų stiebelius, pamirkytus cukruje. Šis sodas, kurį sukūriau – tai tarsi kelionė atgal laiku, kur nebuvo skubėjimo. Kur neskaičiavome mūsų laiko minutėmis ar sekundėmis, o vasaros atostogos atrodė tęsėsi amžinai. Taigi, aš pasirinkau senovinę šlapio koloidinio atspaudo techniką, sukuriančią panašų į graviūrų ir litografijų rezultatą, taip pat ieškodama kompozicijų, primenančių senus žolynus. Naudoju lėtą fotografavimą, kol procesas mane nukelia laike atgal. Šis projektas tęsiasi - sodą kuriu ne tik sidabre, bet ir už lango. Čia renku įdomius augalus ir tada juos kataloguoju šlapio koloido negatyvuose. Visi čia pateikti darbai - tai skaitmeniniu būdu nuskaityti sidabro atspaudai iš šlapio kolodijaus negatyvų.

Aš gimiau 1981 metais, dirbu šeimos gydytoja. Menas, o vėliau - fotografija visada buvo mano pomėgis greta pilno etato darbo. Fotografuoti pradėjau daugiau nei prieš 10 metų, visko mokydamasis pati ir iš internetinių bendruomenių. Pagrindinis tikslas buvo sukurti gražų šeimos albumą, tačiau viskas nuėjo kur kas toliau. Dabar, naudodamas beveik vien tik analoginius metodus, fiksuoju savo kasdienį gyvenimą ir kuriu sidabrinį žolyną. Kai kurie „Sidabrinio sodo“ serijos darbai buvo dukart eksponuoti „LensCulture“ konkurso galerijoje.

©  David Ellingsen (Kanada) „Paskutinieji“

Būdamas paaugliu gyvenau Kanados Kortės saloje, esančioje Ramiojo vandenyno, šalies šiaurės vakaruose. Kasdien eidavau per mišką, kad įlipčiau į mokyklos autobusą, vykstantį per likusią seną girią. Šie milžiniški kelmai, pasirodantys tarp vėliau sodintų medžių, kelia nerimą. Penkios mano šeimos kartos buvo miško pramonės Britų Kolumbijoje dalimi, nuo kirtimo ir pjaustymo senai augančių medžių iki prisidėjimo prie vietinių nuosekliai vykstančių pjovimo iniciatyvų ir aplinkosaugos atsakomybės. Mano senelis ir dėdė, aprūpindami savo šeimas ir jų ateitį, nukirto daugelį medžių, kurių liekanas matote šiose fotografijose. Visa tai vyko šeimos kontekste, prasiskverbė per šiuolaikinę aplinkos krizę, o mintys apie mano atsakomybę šiuo atžvilgiu, lėmė darbų serijos sėklos pasėjimą. Kai prasidėjo šis projektas, ikoninės senojo miško liekanos tarnavo kaip žmogaus pakeisto kraštovaizdžio meditacija, bet greitai plėtojosi į natūralaus, mane palaikančio pasaulio metaforą. Aš esu aktyvi šiuolaikinės globalizuotos kultūros dalis ir esminis dviejų pusių nesuderinamumas. Pažinimo disharmonija iškyla iš šios bendrininkavimo dilemos ir tuo pačiu atsakomybės. Subjaurojimas savo paties jaukaus kampelio buvo dominuojanti tema lėmusi šių fotografijų sukūrimą. Šis diskomfortas išplaukiantis iš buvimo tarp dviejų, tarpusavyje konfliktuojančių, tikėjimų ar idealų, senojo miško likučiai yra pagrindinis motyvuojantis faktorius mano darbe. Taip pat progreso modelis ir katastrofa buvo kartojama per visą žmonijos istoriją. Būtinumas, kurį dabar aš jaučiu mūsų globalizuotame pasaulyje yra vienas didžiulio masto, turbūt netoli tos ribos, kai nebebus galimybės grįžti atgal. Nėra abejonės, kad evoliucija progresuoja taip kaip turėtų, ji suteikia priklausantį komfortą, tačiau aš negaliu padėti, bet nuogąstauju dėl savo šeimos gyvenimo, kuri veda netolimos ateities link.

David Ellingsen – kanadietis fotografas, kuriantis konkrečioms vietoms skirtas instaliacijas, kraštovaizdžius ir objektus, kurie atspindi santykius tarp žmogaus ir natūralaus pasaulio. D. Ellinsen dirba kaip archyvaras ir kaip siurrealistas. Savo darbuose jis apjungia skirtingus tradicinius dokumentavimo metodus, iš anksto apgalvotas konstrukcijas ir fotografijos procesą.

©  Ole Witt (Vokietija) „Gyventojų aptarnavimo biuras – atsitiktiniai administravimo veiksmai“

Kartą indas man pasakė: „Indijoje kas keturiasdešimt kilometrų viskas keičiasi – maistas, kalba, mentalitetas. Vienintelis pastovumas – tai sąlygos valdžios ofisuose.“ Aš norėjau apžvelgti šį teiginį, todėl fotografavau keturiolika skirtingų ofisų, trijose valstijose. Aš radau ryšį tarp Indijos ir Vakarų pasaulio – juos jungia perdėta meilė biurokratijai. Iš vakarietiškos perspektyvos žiūrėdamas, esu priblokštas tokio efektyvumo siekimo, kai žmonės traktuojami kaip skaičiai. Mane sužavėjo valdžios nerūpestingumas ir neefektyvumas, kuriuo darbuotojai traktuoja žmones Indijoje, ir aš pradėjau intensyviau domėtis biurokratija. Nors Vakarų pasaulis ir Indija vargu ar galėjo būti priešingesni, abi jas suvienijo biurokratinė beprotybė.

Ole Witt kuria ilgalaikius dokumentinius projektus ir dirba laisvai samdomu fotografu. Prieš pradėdamas studijuoti fotožurnalistiką ir dokumentinę fotografiją Hanoveryje Taikomojo mokslo ir menų universitete 2014 m.. Dirbo staliumi Kanadoje.  2017 m. baigė studijas Nacionaliniame dizaino institute Ahmadabade, Indijoje, kur buvo plėtojamas „Gyventojų aptarnavimo biuras – atsitiktiniai administravimo veiksmai“ projektas. Ole Witt gyvena ir dirba Hanoveryje, Vokietijoje.