Lenkijos vandenys

© Tymon Markowski

Tymon Markowski didžiąją gyvenimo dalį praleido Bydgoščiuje, mieste, kuriame Brda upė įteka į Vyslą. Norėdamas geriau pažinti Brda, jis išsiruošė į fotografinę kelionę palei jos krantus. Tymon Markowski metus praleido lankydamas miestelius, kaimus ir gamtą aplink Brda, ieškodamas naujų potyrių ir neatrastų kampelių. Projektas įgavo netikėtą kryptį, kai autorius ties upės ištakomis atsitiktinai atrado miestelį, taip pat pavadintą Bydgoščiumi. Atstumas tarp dviejų Bydgoščių yra 106 kilometrai. Šioje keistoje atkarpoje ir gimė darbas „Tėkmė“.

Tymon Markowski gimė Krokuvoje, gyvena ir dirba Bydgoščiuje. Pagal išsilavinimą yra sociologas, o fotografijos srityje - savamokslis. Fotografuoti pradėjo 2006 m.,  8 metus dirbo vietinėje spaudoje:  Express Bydgoski, Gazeta Wyborcza. 2015 m. dalyvavo „Sputnik“ fotografinio kolektyvo mokymų programoje, o vėliau prisijungė prie „Un-Posed“ – gatvės fotografų grupės. Tymon Markowski buvo įvertintas Kultūros ir Paveldo Ministerijos stipendija, tapo daugybės Lenkijos ir užsienio konkursų laureatu: 2016 m. buvo nominuotas tarptautiniam fotografijos ir metų fotožurnalisto apdovanojimams.

© Filip Ćwik

Praėjus dvidešimčiai metų po Berlyno sienos ir Rytų Europos komunizmo griūties, lenkų laivų statybos pramonė, „Solidarumo“ gimimo vieta – gilioje krizėje. Gdansko ir Ščecino laivų statyboms kyla bankroto grėsmė. Kova tarp Lenkijos valdžios, kreditorių ir Europos Sąjungos tęsiasi. Laivų statybos darbuotojai gyvena didelėje įtampoje dėl galimybės netekti darbo. Jie nėra tikri dėl savo ateities, todėl išvyksta ieškoti darbo Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje.

Per paskutiniuosius du mėnesius Ščecino laivų statybas paliko daugiau nei 25% darbuotojų. „Solidarnosc“ – profesinė sąjunga, gimusi laivų statybose Gdanske, už Lenkijos laisvę kovojusi prieš 27 metus, šiandien kovoja už laivų statybos išlikimą. Jie organizuoja manifestacijas ir piketus. 1970 ir 1980 m. laivų statybose dirbo netoli 20 tūkstančių darbuotojų. Šiandien čia dirba tik 3 tūkstančiai, o  vaiduokliškas ištuštėjimo jausmas vyrauja beveik visuose laivų statybos sektoriuose.

Filip Cwik gimė 1973 m. Ščecine, gyvena ir dirba Varšuvoje, Lenkijoje. Adamo Mickevičiaus universitete Poznanėje studijavo kultūros studijas. Kartu su kolegomis įkūrė „Napo Images“ fotografijos agentūrą ir „Napo“ fondą. Filip Cwik – daugybės fotografijos konkursų, tokių kaip „Word Press Photo“, nugalėtojas, o jo fotografijos buvo publikuotos tokiuose leidiniuose kaip: „Le Monde“, „Das Magazine“, „International Herald Tribune“, „Newsweek“, „L’Espresso“, „Days Japan“, „Guardian“, „The Times“. Nuo 2001 iki 2003 m. Filip dirbo žurnalui „Newsweek Poland“. Savo darbe fotografas stengiasi surasti pusiausvyrą tarp komercinių, spaudos fotografijos užsakymų, ir savo ilgalaikių projektų, paprastai neįtelpančių į dokumentikos ar foto reportažo apibrėžimą. 2012 m. Filip Cwik buvo įteika Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos stipendija. 2010 - 2012 m. Varšuvos universiteto Žurnalistikos institute jis dėstė fotožurnalistikos programą. Varšuvoje turi įsirengęs savo portretų studiją. Taip pat kolekcionuoja neprofesionalias šeimos fotografijas, sukurtas nežinomų autorių.

© Krzysztof Racoń

Roznowskie ir Czchowskie ežerai, plytintys šalia Dunajec upės pietų Lenkijoje turėjo egzistuoti 75 metus. Globalinio atšilimo tema - itin aktuali vietiniams gyventojams, kurie verčiasi turizmu, ūkininkavimu bei dirba mieste. Krzysztof Racoń užaugo Nowy Sacz mieste, 20 km. nuo šių ežerų. Po daugybės metų keliavimo pro juos į universitetą Kokuvoje,  2013 m. jis nusprendė užfiksuoti ne tik besikeičiantį gamtovaizdį, bet ir aplinkinių gyventojų santykį su ežerais.

Krzysztof Racoń gyvena Krokuvoje ir šiuo metu studijuoja Opavos Meninės Fotografijos Institute, Čekijoje. Taip pat studijavo Krokuvos Jogailos Universitete ir Fotografijos Akademijoje, dalyvavo Sputnik Photos programoje. Dukart laimėjo prizines vietas Lenkijos Užsienio Reikalų Ministerijos organizuotame tarptautiniame konkurse „Lens on development“.  2013 metais jo projektas „Vamzdis“ apie kaimą milžiniškos industrinės konstrukcijos šešėlyje laimėjo Vienos Tarptautiniame Fotografijos konkurse. 2015 šis darbas buvo išleistas fotografinės knygos pavidalu. Krzysztofo antras darbas „Nykstantys ežerai“ yra apie Rożnowskie ir  Czchowskie ežerus, šalia kurių jis užaugo.

© Dorota Dawidowicz

Žemę sudaro 1338 kubinių kilometrų vandens, įskaičiuojant visus vandenynus, ledynus, vandens garus atmosferoje, šaltinius po žeme. Vandens, kaip deguonies, mums reikia nuolat. Jo vaidmuo ypatingai svarbus ne tik žmonių, gyvūnų ar augalų gyvybei, planetai, bet ir gamyboje kaip žaliava.

Vanduo taip pat neišsemiamas malonumų, laisvalaikio bei bendravimo šaltinis. Jam atsipalaiduojame, pailsime ir nesvarbu ar tai vandenynas, jūra, ežeras ar upė. Nesvarbu ar esi jaunas ar senas, ar keliauji gariniu garlaiviu, ar avi plaukimo lastus, ar mirksti baseine, galbūt buriuoji, deginiesi paplūdimyje, ar mėgaujiesi karuselėmis. Giliai įkvėpk- atsipalaiduok!

Dorota Dawidowicz gimė 1983 m. 2010 m. baigė Varšuvos fotografijos mokyklą. Gyvena ir kuria Varšuvoje. Daugiausia dirba dokumentikos, portreto ir meninės fotografijos srityse, fotografuoja  senovine plokšteline kamera. Jos darbai buvo eksponuoti tokiose vietose kaip: Galerija Pauza (Krokuva), Skwer (Varšuva) Galerija Entropia (Vroclavas), Bielsku-Białej „Galeria B&B”, Jeleniej Górze „Galeria Korytarz”, Białej Podlaskiej, Sandomierzu BWA, Galerija Limited Editions, POSK (Londonas). Jos darbai buvo spausdinti leidiniuose: Digital Camera, Polityka, Szeroki Kadr.

© Adam Wilkoszarski

Laisvalaikį sudaro keli komponentai: laikas, vieta ir idėjos. Vėlyvojo modernizmo įtakoje laikas ir vieta prarado savo kontūrus. Organizuoto darbo atsiradimas pradėjo ir organizuoto laisvalaikio bei atostogų erą. „Pasibaigus sezonui“ nagrinėja šios konstrukcijos užkulisius, iš kurių gimsta tarsi laike pakibusios vietos. Struktūrizuoto laisvalaikio industrija sustoja pasibaigus atostogos. Poilsiautojai išvyksta, o kurortai kuriam laikui ištuštėja, įšąla ir vėl ruošiasi priimti minias turistų, kurie atvyks kitąmet. Šis ciklas nuolat kartojasi ir kiekvienoje iš šių vietų galima pajusti švelnų atostogų dvelksmą, nesuvaržytą vietos koordinatėmis ar laiko saitais.

Adam Wilkoszarski (g. 1986) lenkų dokumentikos bei peizažo fotografas, gyvenantis Poznanėje, Lenkijoje. Poznanės meno universitete įgijo fotografijos specialybės bakalaurą. Savo darbuose jis tyrinėja kaip keičiasi vietos, kurios nuolat būna pilnos žmonių, kai jos ištuštėja. Jis ieško tokių erdvių, kur išsitrina riba tarp privataus ir viešo gyvenimo, bei ženklų, rodančių, kad šios ribos nyksta ar keičiasi.

© Kuba Kamiński

Žmonės su sunkia alkoholio priklausomybės problema, kuri priveda iki akinančios agresijos ir paveikia gebėjimą judėti, kasdien atsiduria blaivyklose, o už šį malonumą jiems išrašoma sąskaita. Ši vieta - Tarybų Sąjungos palikimas, kur dažnai patenka visi Varšuvos alkoholikai. Tai viešbutis, iš kurio išeinama su mokėjimo kvitu ir kraupiais prisiminimais apie patirtą košmarą.

Fotografuodamas Varšuvos blaivyklose, Kuba Kamiński tikėjosi susidurti su žmonėmis iš visuomenės paraščių: be darbo ar be šeimos, kurių pagalba galėtų išsikapstyti iš alkoholio priklausomybės. Tačiau, jo nuostabai, blaivyklos „klientai“ buvo tokie pat įvairūs, kaip ir jų istorijos. Blaivyklos patalpose erdve su elgetomis ir benamiais dalinosi bankininkai, diplomatai ir žurnalistai, bendraudami vargiai suprantama girtų kalba. „Tai man priminė blogą sapną. Buvo netikėta, kad žmonės šioje situacijoje gali atsidurti nepaisant jų socialinės klasės“,- sako 32 metų fotožurnalistas.

Kuba Kamiński 2010 m. du mėnesius fotografavo blaivyklos scenas, po fotožurnalisto darbo vietiniame laikraštyje, praleisdamas ištisas naktis šiose vietose. Blaivyklos darbuotojų komanda, viso tik 4-5 žmonės, įskaitant gydytoją, kas vakarą priimdavo apie 40-60 žmonių. Nelaimėlius  išrengdavo, kad galėtų įvertinti jų sveikatos būklę ir priklausomai nuo to, išsiųsdavo juos į ligoninę arba leisdavo pasilikti blaivykloje. Darbuotojai teigė, kad dauguma apsilankančių į blaivyklą grįždavo nuolat, o pats Kuba Kamiński  matė vieną pacientą grįžtantį dukart tą patį vakarą.

Rytų Europoje šie policijos kontroliuojami blaivyklų centrai buvo įkurti XX a. pradžioje Sovietų Sąjungoje ir išplito po kaimynines šalis tokias kaip: Čekija, Slovakija, Lenkija. Lenkijoje jie atsirado 1982 m., kampanijos prieš alkoholį metu, kai, skleidžiant blaivybę, buvo bandoma gatves ir viešas erdves išvalyti nuo girtuoklių.

Lėšų trūkumas ir susirūpinimas darbuotojų elgesiu su blaivyklų pacientais privedė prie daugumos jų uždarymo, o išlikusios blaivyklos - tarsi komunistinės praeities relikvijos.  2013 m. Lenkijos Žmogaus Teisių Apsaugos tarnyba išreiškė susirūpinimą pacientų teisės į privatumą pažeidimais  bei tinkamos medicininės pagalbos trūkumu. Tarnyba rekomendavo, kad blaivyklos būtų pakeistos į „šeimos pagalbos“ centrus, kurie suteiktų prevencijos priemones kovoje su alkoholizmu.

Kadangi Kuba Kamiński negalėjo viešinti fotografijose užfiksuotų žmonių veidų, jos tamsios, neryškios ir iškraipytos. Šiais efektais fotografas siekia perteikti alkoholizmo miglą. Iš pradžių fotografas nerimavo ar abstrakčios kompozicijos nenužmogina ir neįžeidžia jo subjektų, tačiau galiausiai nusprendė, kad svarbu parodyti „negražią alkoholizmo pusę“. „Šį būdą pasirinkau užfiksuoti situacijai, nes kuo daugiau lankiausi blaivyklose, tuo aiškiau suvokiau, kad noriu ją parodyti pacientų akimis. Iš dalies norėjau parodyti šios situacijos gėdą, galbūt todėl, kad priminčiau kaip alkoholis pakeičia gyvenimus ,” - sakė fotografas.

Tekstą parengė Emanuella Grinberg, CNN

Kuba Kamiński gimė 1985 m. Varšuvoje, studijavo Lenkijos nacionalinėje kino mokykloje, Lodzėje. Nuo 2004 m. iki 2012 m. dirbo fotožurnalistu pagrindiniuose Lenkijos dienraščiuose. 2011 m. dalyvavo „World Press Photo Joop Swart kūrybinėse dirbtuvėse, Amsterdame. 2012 m. – kylančių talentų konkurse „Getty Reportage“. 2007 m. tapo „International Photography Awards“, vykusių Niujorke, finalistu. Kuba Kamiński buvo apdovanotas šiuose konkursuose ir festivaliuose: Kinijos tarptautinis spaudos fotografijos konkursas, Hangdžou, 2012 m.; „NPPA geriausias JAV fotožurnalistas“ 2012 m. ir 2015 m.; „National Geographic Grand Prix konkursas, Lenkija, 2010 m. Fotografavo Arabų Pavasarį Libijoje, Krymo aneksavimą, karą Rytų Ukrainoje ir vandens krizę Gazoje. Šiuo metu dirba Lenkijos naujienų agentūroje „EPA“ ir bendradarbiauja su „Le Monde“ Lenkijoje.

© Kacper Kowalski

Darbų serija „Paplūdimys 1102” užfiksuotas skrendant parasparniu arba autožyru (nedideliu malūnsparniu), pakilus apie 150 m. virš žemės. Fotografijos turinys autoriui nėra toks svarbus kaip reakcijos, refleksijos ir idėjos, kuriuos kyla į jas žiūrint.  Įgyvendinant šį ir kitus panašius projektus, tokius kaip „Šalutinis efektas“ Kacper Kowalski nenaudoja fotoaparato su nuotolinio valdymo funkcija ar drono. Jis nori būti ten, aukštai ir skristi vienas su fotoaparatu rankose. Fotomenininką žavi tai, kad jam nieko niekam nereikia aiškinti ar pasikliauti kito asmens erdvės įsivaizdavimu.

Kacper Kowalski gimė 1977 m., šiuo metu gyvena ir dirba Gdynėje, Lenkijoje. Gdansko technikos universitete baigė architektūros specialybę. Po keturių metų darbo architektūros srityje, jis visiškai atsidavė skraidymui ir fotografavimui. Skraidydamas Kacper Kowalski iš oro fiksuoja savo gimtosios Lenkijos gamtos ir miesto aplinką.

Fotografas pelnė daugybę apdovanojimų, tokių kaip: „World Press Photo“ apdovanojimas (2009, 2014 ir 2015 m.); „Metų fotografijos tarptautinis POYi“ apdovanojimas (2012, 2014, 2015, 2016 m.) ir daugelį kitų.

Kacper Kowalski priklauso „Panos“ agentūrai. Jo pirmasis fotoalbumas „Šalutinis poveikis“ buvo išleistas  2014 m. pradžioje,  o šio projekto fotografijos buvo rodytos visame pasaulyje.

Fotografas pelnė daugybę apdovanojimų, tokių kaip: „World Press Photo“ apdovanojimas (2009, 2014 ir 2015 m.); „Metų fotografijos tarptautinis POYi“ apdovanojimas (2012, 2014, 2015, 2016 m.) ir daugelį kitų.

Kacper Kowalski priklauso „Panos“ agentūrai. Jo pirmasis fotoalbumas „Šalutinis poveikis“ buvo išleistas  2014 m. pradžioje,  o šio projekto fotografijos buvo rodytos visame pasaulyje.