„Visa jūsų šalis yra žalia“, – sako 2018 metų rugsėjį pirmąkart Lietuvoje lankęsis lenkų fotografas Michalas Adamskis. Meninės rezidencijos projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ dalyvavęs fotomenininkas Aukštaitijos Užpalių miestelyje sukūrė fotografijų seriją „Vėl dažiausi plaukus“. Gyvenvietės išskirtinumų menininkas ieškojo kalbindamas vietos gyventojus bei dalyvaudamas privačiose šeimų ir viešose miestelio šventėse. Šių metų festivalio KAUNAS PHOTO programoje „Periferinės vizijos“ galima pamatyti šio kūrybinio proceso rezultatą – nuotraukų ciklą pristatęs į festivalio konkursą KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateko į finalininkų dešimtuką. Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ buvo rodoma Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o iš Kauno paroda iškeliavo ten, kur buvo sukurta – nuo rugsėjo 19 d. eksponuojama Užpaliuose. Fotomenininką Michalą Adamskį kalbina Daiva Juonytė.

Ką įdomaus patyrėte „ReziPro“ kūrybinės rezidencijos metu Užpaliuose?

Nepaisant to, kad užaugau fermoje, tai visai nebuvo kaimas. Mano gimtasis miestas įsikūręs visai šalia Poznanės, o tai keičia kiekvieną galimybę ir patirtį. Užpaliuose aš pirmą kartą gyvenau tokioje mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Džiaugiausi, jog turiu galimybę matyti tokius santykius iš arčiau bent tris savaites. „ReziPro“ metu sutikau daug malonių ir įdomių žmonių, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių grupė, dainuojanti kartu ansamblyje, vadinamame SVAJA, arba pora, kurie gyvena mažame name, bet abu yra labai malonūs, svetingi ir didžiuojasi tiek tuo, iš kur yra kilę, tiek savo šeima. Labai įdomios buvo mano rezidencijos pirmoji ir paskutinė dienos: pirmąją dieną fotografavau mokslo metų pradžią, paskutinę – dalyvavau lygiadienio šventėje. Taip pat labai maloniai prisimenu darbą su vidurinės mokyklos moksleiviais, kurių paprašiau meninių paveikslų su savo nuotraukomis, atskleidžiančių jų jausmus savo aplinkai.

Kuo mažas Lietuvos miestelis yra panašus ir kuo skiriasi nuo miestelio Lenkijoje?

Dauguma mano nuotraukų iš Lenkijos kaimo yra padarytos vakarinėje mano šalies dalyje. Sunku palyginti, nes ši dalis net Lenkijoje atrodo turtingesnė. Bet manau, kad tai tik pirmas įspūdis. Gyvenimas mažame miestelyje visur atrodo panašiai, susiduriama su tomis pačiomis problemomis: nėra darbo, viešojo transporto, nuobodu. Tačiau ramybė ir artumas gamtai turi didelį gyvenimo mažame miestelyje pranašumą. Skirtumas tas, kad Lietuvoje oras ir aplinka yra švaresni.

Buvote pakviestas kurti provincijoje dėl savo ankstesnio darbo viename mažame Lenkijos miestelyje. Ar Užpalių gyvenimo būdas pasirodė patogus jūsų fotografijos stiliui, ar jums reikėjo save, kaip fotografą, perkonstruoti?

Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau laiko tik fotografijai. Galėjau susitelkti ties savo darbu ir galvoti apie tai, ką norėčiau pamatyti, su kuo turėčiau susitikti. Nepaisant to, manau, kad trys savaitės buvo per trumpos susitikti su visais ir suartėti su bendruomene. Esu intravertas ir man nėra lengva prisileisti naujus žmones. Man reikia laiko. Mėgstu stebėti, man patinka renginiai, kuriuose galiu susitikti su žmonėmis. Manau, kad laikas, kai turėjau grįžti namo, buvo laikas, kai žmonės Użpaliuose pradėjo mane pažinti ir manimi pasitikėti. Tai buvo sunkiausia. Taip pat man patinka jausti vietos, kurioje dirbu, nuotaiką. Vietos ramybė paskatino mane atsisakyti blykstės, kurią man patinka naudoti. Aš naudojau natūralesnę vėlyvą vasaros šviesą.

Kas jus labiausiai nustebino Užpaliuose ir apskritai Lietuvoje?

Man tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi Lietuvoje, ir pirmiausia mane nustebino tai, kad visa jūsų šalis yra žalia. Visur yra pievų. Nemėgstu žalios spalvos nuotraukose, tačiau šį kartą, vasaros pabaigos šviesoje, ji buvo tobula. Kitas nustebinęs dalykas buvo tas, kad lietuviai apie namus neturi tvorų. Man tai labai patinka, nes rodo žmonių pasitikėjimą ir atvirumą. Skirtingai nei Lenkijoje, kur visi pradeda statyti namus, pirmiausia pastatydami tvorą.

Ko labiausiai pasigedote Poznanėje, grįžęs iš Užpalių?

Pasiilgau Užpaliuose valgytų pomidorų skonio. Dar niekada nevalgiau tokių skanių pomidorų. Pasiilgau sūrių ir medaus. Iš užpaliečių gavau daug dovanų, kurios man priminė gerą laiką, kurį praleidau tarp jų.

Ko jūs ar Lenkijos žmonės galėtų išmokti iš užpaliečių ir apskritai lietuvių?

Manau, kad svarbiausia, ko lenkai turėtų išmokti iš lietuvių, yra pagarba ir rūpinimasis aplinka. Prisimenu, kad Šventoji, tekanti per miestą, yra labai švari ir yra svarbiausia teritorijos dalis užpaliečiams.

Kaip Užpaliai įsiliejo į jūsų, kaip fotografo, raidą ir koks buvo kitas jūsų projektas, kurį pradėjote daryti grįžęs į Lenkiją?

Kaip fotografas sužinojau, kaip per tokį trumpą laiką dirbti su nesudėtingų nuotraukų serija, kuri yra dokumentuota mažoje bendruomenėje. Grįžęs namo baigiau savo ciklą apie Vengriją ir žmones, įsipainiojusius į politinius valdžios įgijimo procesus. Šį projektą vainikavo išleista fotoknygą „Dviuodegis šuo“ (angl. „Two tailed dog“).

Ką tik pradėjau kitą nuotraukų seriją, kuri iliustruoja labai susiskaldžiusį ir nesutarimų ardomą gyvenimą Lenkijoje.

Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ iki rugsėjo 18 d. rodoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13, Kaunas). Rugsėjo 19 d. parodą bus galima pamatyti Užpalių miestelio Rudens lygiadienio šventėje. Vėliau paroda veiks Užpalių bibliotekos galerijoje. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Maironio lietuvių literatūros muziejus.

2017 m. lapkričio 16 d., ketvirtadienį, 18 val., Nacionaliniame Taraso Ševčenkos muziejuje Kijeve, bendradarbiaujant su LR ambasada Ukrainoje, KAUNAS PHOTO festivalis atidarė parodą „Olegas Truchanas – Lietuvos ir Australijos legenda“. Gausiai iliustruotas ir aprašytas Olego Truchano gyvenimo ir kūrybos kelias šios parodos tekstinėje, filmuotoje medžiagoje pristatomas ukrainiečių kalba. Parodos atidaryme dalyvavo parodos kuratorius, festivalio KAUNAS PHOTO meno vadovas Mindaugas Kavaliauskas, Lietuvos Respublikos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis іr Australijos ambasadorė Ukrainoje Melissa O’Rourke. Paroda veiks iki gruodžio 3 d.

Olegas Тruchanas (1923-1972) – fotografas, keliautojas, tyrinėtojas, buriuotojas, gamtosaugininkas ir ekologinės sąmonės žadintojas, naudojęs fotografiją kaip pagrindinę priemonę visuomenės švietimui apie gamtos paveldą ir poreikį jį saugoti. Gimęs Šiauliuose, kur nuo XIX a. apsigyveno jo protėviai ukrainiečiai, po karo išvyko į Vakarus ir kurį laiką gavo prieglobstį pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Būtent čia Olegas Truchanas atrado fotografiją savo kelionių po Bavarijos bei Tirolio Alpes įspūdžiams įamžinti. Pažintis su fotografija buvo lemtinga. Fotografija puikiai tiko Tasmanijos gamtos grožio perteikimui, lydėjo fotografą ir gamtosaugininką visą likusį gyvenimą ir buvo raktas į tasmaniečių širdis, pakeitęs politikos srovių kryptis, išmokęs žmones žvelgti į gamtą kaip į paveldą, o ne kaip priemonę civilizacijos tikslams siekti.

1949 m. Olegas Truchanas atvyko į Tasmaniją, kur nenurimstantį klajoklį užbūrė gamtiniais ištekliais turtinga sala, tapusi pagrindiniu jo fotografijų siužetu ir viso gyvenimo tikslu – išsaugoti Tasmanijos gamtos turtus ateities kartoms. Jis turėjo išskirtinį talentą savo pasakojimais bei fotografijomis perduoti savo meilę gamtai ir atskleisti magišką Tasmanijos salos grožį. 1972 m. sausio 6 d. žuvo Tasmanijoje, Gordono upėje. Apie Olego Truchano žūtį skelbė visi Tasmanijos laikraščiai, pareikšdami pagarbą ir užuojautą artimiesiems. Jo atminimui įamžinti išleistos knygos, sukurti dokumentiniai filmai, muzikos kūriniai, pavadintos gamtos draugijos, gamtos rezervatas, kalnas Tasmanijoje, gatvė fotografo gimtuosiuose Šiauliuose.

Pasak KAUNAS PHOTO vadovo Mindaugo Kavaliausko, svarbu pasidalinti žinia apie Olegą Truchaną – retu pavyzdžiu fotografijos istorijoje, kuris savo darbu pasiekė svarbių rezultatų laukinės gamtos išsaugojimui, o paroda Ukrainoje – galimybė parodyti, kad tokia herojiška asmenybė ir jos palikimas priklauso mums visiems – Lietuvai, Australijai, taip pat ir Ukrainai, bei visam globalizuotam pasauliui, išgyvenančiam tapatybės, nesavanaudiškų idealų krizę.

„Jis buvo tikras gamtos žmogus: mylintis gamtą, tiriantis ją. Dėka jo aš taip pat turėjau galimybę susipažinti su, nors ir nedidele dalimi, nuostabia Tasmanijos gamta. Aš manau, kad jo nuveikti darbai Australijoje išliks kaip itin vertinga medžiaga ir brangi dovana. Džiaugiuosi, kad jūs ėmėtės iniciatyvos pristatyti šį žmogų, kurių taip reta pasaulyje. Jis nusipelnė mūsų pagarbos ir galime tik dėkoti, kad jis gyveno…“, – prisiminimais apie Olegą Truchaną dalinosi festivalio KAUNAS PHOTO 2017 globėjas, gamtosaugininkas, LR prezidentas Valdas Adamkus, susitikęs su Olegu Truchanu kelionės po Australiją metu 1964 metais.

Parodos konsultantas Jonas Nekrašius (Šiauliai), dr. Doug Spowart (Brisbenas-Hobartas), parodos tekstų autoriai – prof. Kristina Juraitė (Kaunas) ir Jonas Nekrašius, parodos scenografiją sukūrė Mindaugas Kavaliauskas. Fotografijos iš Truchanų šeimos archyvo (© Melva Truchanas). Tekstus į ukrainiečių kalbą išvertė Renata Kanarska (Kijevas).

KAUNAS PHOTO festivalis, pradėtas organizuoti 2004 m., kylančių talentų ir premjerų festivalis, platforma šiuolaikinės fotografinės kūrybos dialogui tarp Šiaurės ir Pietų, Rytų ir Vakarų. Šalia parodų Kaune, festivalis rengia parodas kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Nuo 2005 m. festivalis parodas surengė Suomijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Kinijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Parodos organizatoriai: festivalis KAUNAS PHOTO, T. Ševčenkos nacionalinis muziejus, LR ambasada Ukrainoje, Australijos ambasada Ukrainoje.
Rėmėjai – LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros institutas.