„Šiandien pastatas nebėra suprojektuotas veikti vien tik kaip buveinė, gyvenamoji vieta ar darbovietė: jis tampa transliuotoju, didesnio tinklo dalimi, kuria naudojamasi dalintis duomenimis“, – sako prancūzų fotomenininkas Romainas Cavallinas. 2019 metais Kaune festivalio KAUNAS PHOTO kvietimu rezidavęs menininkas tyrė įtinklintą miestą ir pėsčiomis vaikščiojo po Senamiestį, Naujamiestį, Šančius, Žaliakalnį, Kalniečius, Šilainius bei kitus mikrorajonus, ieškodamas miesto vaizdų su mobiliojo ryšio, televizijos ir radijo antenomis. Iki spalio 31 d. dar galima spėti pamatyti to rezultatą: Vienybės aikštėje eksponuojamą Romaino Cavallino parodą „Kryžminiai tinklai“.

Tinklai ir įtinklinimas yra vieni karščiausių šiandienos žodžių mūsų visuomenėje, atspindintys ir tam tikras šių dienų leksikos madų tendencijas. Praėjusiais metais festivalio KAUNAS PHOTO pakviestas į Lietuvą, jūs savo menininės rezidencijos metu pasirinkote tyrinėti įtinklintą miestą. Kaip kilo ši mintis?

Idėja gimė beveik prieš metus „Les Photaumnales“ fotografijos festivalyje, kai darbų peržiūrų metu diskutuodami su Mindaugu Kavaliausku supratome, jog šiais laikais beveik ant kiekvieno kampo žydi mobiliojo ryšio bokštai ir antenos.

Ką naujo pamatėte rezidencijos metu?

Pastebėjau, kad antenų vis daugėja, o jų statyba miestuose vyksta tam tikru būdu: pranyksta, įsilieja į kraštovaizdį, dažnai apie jas niekam nebūna pranešta.

Kas tyrinėjant miestą labiausiai jus nustebino?

Pajutau, kad mano atvykimas į Kauną – miestą, kuriame iki tol nebuvau buvęs – ir mėginimas įsilieti bei suprasti jo architektūrą nekalbant lietuviškai buvo labai netikėtas ir įdomus. Pagaliau antenos buvo pretekstas: stebėtojai mano pasivaikščiojimų po miestą metu demonstruodavo pastatus, palaikančius tuos pačius mobiliuosius bokštus. Pamatėme, kad skirtingi statybos tipai sukuria architektūrinį paradoksą.

Fotografuojate naudodamas didelio formato fotoaparatą. Kaip tai padeda užfiksuoti tai, ką norite pabrėžti?

Didelio formato fotoaparato naudojimas padeda nustatyti darbo protokolą. Tai būdas medituoti, kuris man padeda pajusti ryšį su tuo, ką fotografuoju ir geriau tai suprasti.

Kaip skirtinguose miestuose keičiasi tinklo infrastruktūra?

Didėjant duomenų vartotojų skaičiui, tinklo infrastruktūra taip pat auga. Antenos statomos ant pačių aukščiausių pastatų, tokių kaip dangoraižiai ar mobiliojo ryšio bokštai. Viešieji statiniai, pavyzdžiui, policijos nuovados, miesto savivaldos pastatai, bažnyčios, taip pat nusėtos antenų bokšteliais.

Kokiais kriterijais remiatės vertindamas miestą?

Kaunas yra miestas, turintis didžiulį kultūrinį ir istorinį paveldą. Tą puikiai galima pajusti pažvelgus į ryškią ir eklektišką jo architektūrą. Tačiau miesto rajonai labai skiriasi vienas nuo kito, todėl aš pradėjau ieškoti jų panašumų miesto viduje. Ir nors Kaunas labai susaistytas ryšio bokštų ir antenų, tai miestas kuris iš tikrųjų yra labai suskaldytas ir segmentuotas.

Kaip manote, kur galiausiai tinklai ir įtinklinimas nuves visuomenę?

Ryšio bokštai yra sekėjai, apibrėžiantys didelio tinklo buvimo vietą. Tai labiau išsivysčiusi sistema negu man gerai pažįstami kelių tinklai, tačiau vis tiek nestabili. Jaučiu, jog duomenų naudojimas mums neduos daugiau negu jau turime. Žinoma, šios priemonės yra svarbios visuomenei, kurioje gyvename, tačiau mes nesame tie, kurie sprendžia ar gali pasirinkti, kiek antenų, kurių vis daugėja, nori matyti savo miestuose. Dėl tokių sprendimų nebalsuojama, juos priima tinklo operatoriai, pavyzdžiui, „Tele2“, „Bitė“ ar „Telia“.

Taigi apibendrinant manau, jog antenos yra nedideli architektūros objektai, sumaišyti su pastatais tam, kad būtų sukurta dar viena hibridinės konstrukcijos rūšis. Pastatas nebėra suprojektuotas veikti vien tik kaip buveinė, gyvenamoji vieta, darbovietė ar pan. Jis tampa transliuotoju, didesnio tinklo dalimi, kuria naudojamasi dalintis duomenimis.

Romaino Cavallino fotografijų parodą „Kryžminiai tinklai“ galima nemokamai aplankyti iki spalio 31 d. Vienybės aikštėje Kaune. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON, UAB „Kauno perdanga“.
Partneriai: Diaphane (Prancūzija), PhotoLux (Italija).

„Šiandien galvojame, kad laisvė turi būti nemokama, atnešama ant padėkliuko ir su nepasitenkinimu priimame pareigas, kurios tą laisvę garantuoja“, – sako fotografas, fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO įkūrėjas Mindaugas Kavaliauskas, kuris 1990 m., būdamas penkiolikos, savo fotografijose užfiksavo didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Jo metu užfiksuotos asmenybės, tikros žmonių emocijos ir istorinės akimirkos šiemet buvo pristatytos 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodoje „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ Lazdijuose, o iš ten paroda iškeliavo į Seinus, kur iki lapkričio mėnesio pabaigos yra rodoma „Lietuvių namuose“.

Apie buvimą ten, kur vyko svarbiausi dalykai, laisvę ir dingusią raudoną spalvą kalbamės su menininku.

Jūsų archyvinių fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ yra apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją. Tuo metu buvote vos penkiolikos. Kokie įspūdžiai labiausiai įstrigo paauglio atmintyje?

Šiandien, kai po trijų dešimtmečių žiūriu į šias fotografijas, jaučiuosi dvejopai. Atrinktos, parodoje eksponuojamos fotografijos atrodo įdomiai socialine prasme: žmonių personažai, veidai, pilni vilties, kuria bandoma gesinti baimes. Žiūrėdamas taip, nelabai galvoju apie savo amžių 1990 metais, kurie buvo labai intensyvūs. Buvau moksleivis, Kauno fotomeno mokyklos mokinys.

Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo fotografavau įvairius Sąjūdžio mitingus Kaune, Vilniuje. Teko per objektyvą stebėti ir vieną jedinstvininkų mitingą Vilniuje, Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Kaune, visai netrukus – Lietuvos pasieniečių laidotuves Vilniuje, paminklo Vytautui statybos progresą nuo tuščios vietos iki pasaulio Vytautų susitikimo liepos 15 d., kai paminklas buvo atidengtas ir panašiai. Tais metais savo kūrybinio stiliaus dar ieškojau, bet jau buvau nusprendęs, jog būsiu fotografu. Tokie įdomūs, turiningi metai ir besikeičiančios aplinkos teikiama siužetų gausybė buvo gera dirva praktikuotis jaunam fotografui bei galimybė augti kaip asmeniui, būsimam laisvos šalies piliečiui.

„Europos kelias“ buvo skirtingas, nes vyko ne mieste, o pasienyje ir jungė įprastas dalis: kalbas, roko koncertą. Įdomu tai, kad tik iš fotografijų prisimenu, jog kaip ir kiti to renginio dalyviai, buvau kiaurai permerktas lietaus. Ypač tai gerai matau žiūrėdamas kadrą, kuriame užfiksuoti žmonės, besislepiantys nuo lietaus po scena tuo metu, kai ant jos aukojamos mišios.

Jūsų fotografijos yra apie pirmąjį Molotovo ir Ribentropo pakto minėjimą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai laikmetis, kai praeityje liko raudonoji priespauda ir svarbiausia buvo eiti į laisvę. Kas tuo metu jums buvo laisvė ir kaip kito jos sąvoka jūsų pasaulėžiūroje bėgant laikui?

Mokykloje, kurią tuo metu buvau bebaigiąs, nuo pat pirmos klasės mokiausi anglų kalbos. Vaikystėje kartais savęs klausdavau, ką su ta kalba bus galima veikti, juk mus nuo laisvo pasaulio „saugojo“ geležinė uždanga. Turėjome giminių Amerikoje, todėl jie mums atveždavo tos šalies laisvės skonių, kvapų, stilių ar technikos pasiekimų. Jei nesuklysiu, „Europos kelią“ galėjau fotografuoti vis dar tarybiniu Zenitu, bet su džinsais, kedais ir „Chicago Bulls – NBA World Champions“ marškinėliais.

Būtent „Europos kelias“ buvo simbolis to, kad laisvė mums atvers galimybes sugrįžti į Europą ir į laisvąjį pasaulį, nors techniškai sovietų pasieniečiai mitingo eisenos į Lenkiją neįleido. Tuo metu man atrodė, jog laisvė – tai galimybė susikalbėti angliškai ar lenkiškai susikalbėti su tomis kalbomis kalbančiais žmonėmis, esančiais kitoje sienos pusėje.

Kai 2015 metais su paroda iš ciklo „travel’AIR“ keliavau į Naująją Zelandiją per Japoniją, nejučiomis pagalvojau, kad mūsų valstybė per ketvirtį amžiaus daug pasiekė: pamoji LR pasu Japonijos pasieniečiui – ir voila, eini į miestą.

Nepriklausomybės apyaušryje prisimenu vieną Amerikos balso apžvalgininko mintį: „Tarybų Sąjunga mums atidavė trispalvę, Vytį, o kas toliau…“ Taigi jaunuoliui atrodė, jog laisvės žingsnių bus dar daug ir mažų, susijusių tiek su asmens laisve, tiek su valstybingumu. „Europos kelyje“ plevėsavo trispalvės, buvo aukojamos mišios, tačiau per sieną pereiti dar nebuvo galima. Tie nueiti žingsniai kėlė tiek susižavėjimą, tiek ir dalykinį susidomėjimą: kas iš viso to nufotografuojama.

Kažkaip atsitiko, kad po 1991 metų nepriklausomybės įtvirtinimo mano fotografija tapo šiek tiek mažiau sociali – fotografavau daugiau peizažus. Važiuodavau į Nidą, siekiau suprasti ir išmokti Neringos mikroklimatus, fotocheminius efektus ir visa tai pritaikyti smėlio peizažams. Kai nuvykdavau ten, po dienos klampojimo po kopas, saulę palydėdavau prie jūros, kuri jau nebebuvo saugoma, smėlis neariamas prieš naktį. Taigi jau turėjome truputį daugiau laisvės.

Jei kažko galėčiau gailėtis iš to laikmečio, tai turbūt to, kad nenufotografavau ekonominės laisvės, o gal chaoso apraiškų, kioskų Lietuvos. Dabar tai būtų labai įdomu.

Tuo metu fotografijoje naudojote raudonos spalvos filtrą, kuris visai netikėtai sukūrė pašalinį efektą: viskas, kas buvo raudona, pašviesėjo arba visai išnyko. Sakytume, paradoksas. Ką pats pagalvojote, pamatęs tokį rezultatą?

Išties. Dėl juostelių nevienodo jautrumo skirtingoms spektro dalims, mes, Kauno fotomeno mokyklos mokiniai, dažnai naudodavome filtrus. Vidmanto Jankausko fotografijos optikos ir chemijos teorijos paskaitos buvo tokios uždegančios, kad viską knietėjo išbandyti. O filtrai buvo pigiausias būdas eksperimentuoti ar spręsti estetines problemas.

Filtrų turėjau visą rinkinį. Net nežinau, kodėl Europos kelio dieną užsisukau raudoną ir jo nepakeičiau. Raudonas stipriausiai patamsina mėlyną dangų, išryškindamas baltus debesis. Tačiau yra ir šalutiniai efektai: portretuojamųjų oda tampa visiškai balta, o raudona – išbąla. Tą supratau tik išryškinęs juosteles ir neradęs mitingo dalyvių plakatuose raudonų užrašų. Tiksliau, žiojėjo baltos skylės…

Simboline prasme šiandien tas mitingas atrodo kaip atsisveikinimas su raudona – komunistine epocha – Lietuvoje.

Archyvinėse jūsų fotografijose užfiksuota istorija, tikros žmonių emocijos – dokumentika, kuri ir po daugelio metų atliks savo funkciją. Ar prisimenate, apie ką galvojote fotografuodamas? Kokių tikslų vedinas ėmėtės fiksuoti tas akimirkas?

Peržiūrėjęs tas 4-5 juosteles, kurias prifotografavau, bandžiau prisiminti. Pirmiausia, tikriausiai Sąjūdžio laikų fotografo tikslas – tam tikras godumas apimti tai, kas renginyje, įvykyje yra svarbiausia, netikėčiausia. O prisiminus, kad pylė lietus, norėjosi tuose žmonėse atspindėti patį save. Aš juk fotografavau ne spaudai ar verso projektui, nors šiek tiek su spauda bendradarbiavau. Įsivaizdavau, jog tos nuotraukos labiau nei čia ir dabar, bus svarbesnės kažkada ateityje. Kitaip sakant – sau, archyvui.

Kita vertus, buvau moksleivis, kuriam masiniai renginiai tarnavo kaip nepakartojamos progos fotografuoti žmones. Negali sakyti, kad tais laikais žmonės nebuvo linkę fotografuotis ar priešiškai nusiteikę, tačiau per Sąjūdžio mitingus visi (net ir tie, kurių tikslas buvo kitoks) buvo draugiški objektyvams. Laisvės pradžios mitingai, paminklų atidengimai, maršai, laidotuvės ir panašūs masiniai renginiai mums, Kauno fotografijos mokyklos mokiniams buvo tiesiog puiki galimybė tobulėti fotografijos raiškoje.

Man asmeniškai tos minios palikdavo didžiulį įspūdį, o fotoaparatas suteikdavo privilegiją būti įvykių centre. Juk nebuvo didžiulių trikdžių patekti į įvykių centrą, nebuvo spaudos zonų ar akreditacijų. Įsivaizduokite, fotografuoji Vytautą Landsbergį, Kęstutį Genį, Algirdą Kaušpėdą iš metro ar kelių atstumo! Kas nenori būti žvaigždžių fotografu? Tokie ir tikslai – tobulėti, būti ten, kur visi, kur patys svarbiausi.

Šiandien, regis, dauguma laisvę suvokiame kaip savaime suprantamą duotybę. Ką jūs apie tai manote?

Taip, priimame, kad ta laisvė turi būti nemokama, atnešama ant padėkliuko ir su nepasitenkinimu priimame pareigas, kurios tą laisvę garantuoja. Praėjus trims dešimtmečiams, manau, yra daugiau sričių, kuriose turėtume daugiau įsipareigojimų, kurie mums palaikys ir kitiems padės kurti laisvę. Gal ir natūralu, kad norime uždirbti daugiau, gyventi patogiau, riedėti madingesne transporto priemone, gyventi didesniame name. Bet patogumo ir malonumo paieškos ima prasilenkti su atsakomybėmis, sąlygojančiomis mūsų laisves. Esu laisvas ir darau, ką noriu, o kiti man – nesvarbūs. Tai yra slidžioji mūsų laisvės kelio atkarpa.

Šių metų rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio 30-metį, buvo palaikomi kaimyninės Baltarusijos gyventojai, šiuo metu aktyviai kovojantys už demokratiją savo šalyje. Kaip jūs vertinate esamą situaciją ir kokius jausmus ar prisiminimus ji jums atliepia?

Turiu nemažai draugų fotografijos kūrėjų Baltarusijoje. Ir kai tai asmeniška, labai išgyvenu dėl pavojaus ir kančių, kurias jie patiria. Nors Baltarusija yra vos kelios minutės kelio nuo Vilniaus arba Dzūkijos, kur ir fotografavau „Europos kelią“, palyginus su Lietuva, laiko atstumas kai kuriais požiūriais – tie patys 30 metų. 1990 m. Vilniuje, Kaune ar Lazdijuose fotografuoti piliečių eisenas buvo daug saugiau nei šiandien Minske, Gardine ar kitur.

Simboliška, kad mano paroda „Europos kelias 1990-08-23. Be raudonos“ po ekspozijos Lazdijuose persikėlė į Lietuvių namus Seinuose, kur lietuvių  bendruomenė XX a. taip pat išgyveno daug sudėtingų dešimtmečių: patyrė diskriminaciją, patyčias, bauginimus. Ir šia prasme apmąstydamas savo parodą, galvoju, kad demokratija, žodžio laisvė, pagarba kitataučiams, kitaip mąstantiems, gali būti pavyzdžiu mūsų kaimynams. Norėčiau, kad tai būtų mūsų laisvė geriausiomis išraiškos formomis.

Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs fotografas Dillonas Marshas savo kūryboje dažnai izoliuoja ir pabrėžia specifinius kraštovaizdžio bruožus, pradedant nuo priemiesčių ir baigiant nykstančiomis kaimo scenomis, taip iliustruodamas sąmoningą ar netyčinį žmonijos bendravimą su supančiu pasauliu. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateikė fotografijų seriją „Deimantai nėra amžini“, pasakojančią apie kalnakasybos pramonės užtvertą, išnaudotą ir dabar užmarštin grimztančią Pietų Afrikos vakarinės pakrantės teritoriją. Į konkurso finalininkų dešimtuką patekusio Dillono Marsho darbai iki spalio 31 d. rodomi Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre.

Šiai parodai atstovaujantis KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorius, Vytauto Didžiojo universiteto A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, žmogaus teisių aktyvistas, sovietologas, istorikas, profesorius Robertas Van Vorenas teigia jaučiantis artimą ryšį su tolima Afrikos valstybe bei randantis sąsajų su Lietuva:  „Pietų Afrika yra šalis labai artima mano širdžiai. Tai yra tokia turtinga šalis, turinti tokią turtingą istoriją, tačiau taip pat kupina represijų ir priespaudos, skausmo ir sunkumų. Kaip ir Lietuvai, nepaisant visų sunkumų, 1990-ųjų pradžioje Pietų Afrikai pavyko nusikratyti pančių, tačiau kelias į laisvę išlieka ilgas ir vingiuotas.“

Anot R. Van Voreno, „Dillono Marsho nuotraukos rodo, kaip buvo iššvaistyti pirminiai gamtos ištekliai, kaip žmonės buvo priversti gyventi niūriose vietose, susidurdami su neįtikėtinais sunkumais, kad galėtų tarnauti godžiai valdančiajai klasei. Dabar, kai to nebėra, lieka randuotas kraštovaizdis, jungiantis neįtikėtiną gamtos grožį su vaizdais, kurie tyliai liudija tai, kas vyko praeityje. Nors kraštovaizdis yra sausas, jis transpiruoja drėgmę nuo visų pralietų ašarų.“

Su KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininku Dillonu Marshu kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų darbai labai dažnai išskiria ir pabrėžia ypatingus kraštovaizdžius. Kaip atsirado ši nuotraukų serija?

Mane visada domino draudžiamos vietos, o deimantų pakrantė ilgą laiką buvo uždaryta visuomenei. Pirmąjį savo vizitą ten suplanavau 2013 m., vos išgirdęs, kad kai kurie miestai pradėjo naikinti savo apribojimus. Nuo tada kelis kartus grįžau dokumentuoti vietovės, kurioje kalbama apie vykstančius pokyčius.

Jūsų fotografijų serija mums pasakoja ne tik apie besikeičiantį kraštovaizdį, bet ir apie tai, kaip mūsų vartotojiškumas naikina gamtos išteklius. Ką apie tai manote ir kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

Deimantai beveik neturi tikrosios vertės, todėl manau, jog yra absurdiška, kad norint juos išgauti, padaroma didžiulė žala gamtos sąskaita. Žinoma, kai kurios iškastos medžiagos iš tikrųjų turi savo vertę, todėl jų kasyba yra neišvengiama, jei norime suteikti paramą reikalingoms pramonės šakoms ir pažangai mokslo bei technologijų srityje. Vis dėlto man labiausiai rūpi tai, kad uždarius kasybos įmones ir judant į priekį, kasyklos labai dažnai nėra tinkamai sutvarkomos.

Pastaraisiais metais į savo nuotraukas taip pat įtraukėte kompiuteriu sukurtus vaizdus ir nežemiškas spalvas. Kokia to priežastis?

Neseniai susidomėjau informacijos vizualizavimu. Tam dažniausiai naudojamos infografikos, tačiau norėjau sukurti kažką panašaus, naudodamas fotografiją ir kompiuteriu sukurtus vaizdus. Tai leidžia man atskleisti pagrindinę dinamiką, kurios negalima parodyti vien fotografija.

Kokia yra jūsų pagrindinė susidomėjimo jus supančia aplinka priežastis?

Man labai patinka būti lauke ir tyrinėti savo natūralią terpę. Nenoriu prarasti šios laisvės ar atimti ją iš ateinančių kartų.

Kaip manote, ar šiais metais pasaulį krečiantys įvykiai (pandemija, #blackmatters judėjimas, Australijos gaisrai) yra pamoka žmonijai? Jei taip, ko iš to mes galime pasimokyti?

Tikrai manau, kad galime labai daug ko pasimokyti iš pastaruoju metu įvykusių katastrofų. Tikiuosi, kad įdėmiai patyrinėję suprasime, jog visų šių įvykių buvo galima išvengti. Tikiuosi, kad tai bus pamoka tam, jog ateityje nebūtų panašių dalykų.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Dillono Marsho parodą „Deimantai nėra amžini“ iki spalio 31 d. galima nemokamai aplankyti Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (V.Putvinskio g. 23, Kaunas). Pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Vytauto Didžiojo universitetas.

Savo karjerą nuo grafinio dizaino pradėjęs katalonų fotografas Guillemas Vidalis jau daugiau kaip 18 metų savo asmeninei kūrybai ir požiūriui išreikšti naudoja fotografinę kalbą. 17-ojo tarptautinio fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui pateiktame darbe „Pamirštos žaidimų aikštelės“ menininkas tiria žaidimų aikšteles kaip pamirštų įgūdžių, mūsų visuomenės pritaikytų tik vienam mūsų gyvenimo laikotarpiui – mūsų vaikystei – metaforą.

Pasak KAUNAS PHOTO 2020 ambasadoriaus, komunikacijos agentūros „Virtuozai“ direktoriaus Viliaus Mackonio, serijos „Pamirštos žaidimų aikštelės“ nuotraukose jaučiama tuštuma, palikta išėjusios vaikystės.

„Vaikystė yra žaidimai, žaidimai yra judesys, o tai pat kūrimas. Judesys yra gyvybė, kūryba yra atradimai ir veržimasis pirmyn. Praradę vaikiškumą, kartu netenkame gyvybingumo ir noro ieškoti, keistis – sustojame ir po truputį apsamanojame, aprūdijame. „Pamirštos žaidimų aikštelės“ mums siunčia ženklą – svarbu saugoti vaikystę“, – mintimis dalijasi V. Mackonis.

Į konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų dešimtuką patekusio Guillemo Vidalio fotografijos rodomos Kalniečių parke Kaune. Greta parodos – gyvybinga parko žaidimų erdvė, iš kurios lyg simboliškai sklinda dūkstančių vaikų klegesys. „Pamirštos žaidimų aikštelės“, kaip ir kitos festivalio lauko parodos, veiks iki spalio 31 d.

Su fotomenininku Guillemu Vidaliu kalbasi Daiva Juonytė.

Šiemet festivalio KAUNAS PHOTO tema – „Periferinės vizijos“. Kaip matote šią temą iš savo perspektyvos?

Mano manymu, periferinė vizija yra tai, ko nematome bendru požiūriu, tačiau tai, ką kiekvienas iš mūsų suvokia kaip esminį ir subjektyvų pagrindinį aspektą. Arba tai, ką mes vadiname subjektyvia vizija. Periferinė vizija yra žvilgsnis į tai, kas lieka už to, ką mūsų visuomenė apibrėžia kaip svarbius dalykus, ribų.

Jūsų darbas „Pamirštos žaidimų aikštelės“ – tai nežemiškų vaizdų serija, iliustruojanti apleistų parkų, kuriuos per ilgą laiką atsikovojo gamta, teritorijas. Kaip gimė ši idėja?

Mintis kilo iš atsitiktinio susitikimo su mažu, apleistu vaikų parku. Tai labai paveikė mane ir pažadino jausmų krioklį. Vėliau, atsižvelgiant į šiuos jausmus ir įvairias asociacijas, kylančias dėl mano šaknų, buvo galima projektą apibrėžti ir apie jį kalbėti.

Kokią prisimenate savo vaikystę?

Mano vaikystė prabėgo esant Franco režimui, diktatoriškoje valstybėje, kupinoje visko, ką ji reprezentuoja: ideologinės prievartos, socialinės kontrolės, didelės bažnyčios valdžios, seksualinių susidorojimų, atskirų, kunigų vadovaujamų mokyklų mergaitėms ir berniukams, ir bet kokios mūsų šalies, Katalonijos, laisvės neturėjimo, draudžiant jos kalbą. Tai nėra praeitis, kurią galima prisiminti nostalgiškai. Vienintelis pabėgimas tuo metu buvo žaidimai. Žaidimų aikštelės buvo nedideli sklypai, kur buvo galima žaisti, lavinti kūrybiškumą ir maloniai leisti laiką.

Kaip minėjote, žaidimų aikštelė yra vieta, kur susitinka žaidimai, kūrybiškumas ir linksmybės. Visų šių dalykų šiandien mums dažnai trūksta, ypač šiuo pandemijos laikotarpiu.

COVID-19 yra didelė problema, tačiau tai nėra pagrindinė dabartinių iššūkių priežastis. Betarpiškumas apima didįjį fondo motyvą, problemas, kilusias dėl netvarkingo kapitalizmo ir vartotojiškos visuomenės, mūsų laikų problemas, vadinamas antropocenu. Dažnai neatrodo, kad globaliu lygmeniu į problemų mastą iš tikrųjų žvelgiama rimtai. Turėtume radikaliai pakeisti savo vertybių sistemą, būti kūrybingi tam, kad perkurtume save kaip visuomenę iš naujo ir galėtume įveikti nuolatinius iššūkius.

Jūsų nuotraukų serija siūlo du skirtingus skaitymo lygius. Pirmasis yra socialinė kritika, antrasis – intymus ir asmeniškas skaitymas. Kuris jums svarbesnis?

Yra du prasmės sluoksniai, kurie vienas kitą papildo ir praturtina. Abu jie vienodai svarbūs.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti žmogui, ateisiančiam pažiūrėti jūsų nuotraukų?

Norėčiau išprovokuoti tam tikrą nerimą, pakutenti sąžinę dėl viso to, kas vyksta mūsų visuomenėje. Mano tikslas yra priversti žmones suabejoti vertybėmis, kurios vaidina labai didelį vaidmenį ir yra labai svarbios šiandienos visuomenėje: konkurencingumas, efektyvumas, produktyvumas ir kt. Būtent jos mus atvedė ten, kur dabar esame. Norėčiau pasiūlyti žaidimą, kūrybiškumą ir malonumą priimti kaip priemones, skirtas susidoroti su dabarties iššūkiais, kuriems reikia naujų kūrybinių sprendimų.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Guillemo Vidalio fotografijų parodą „Pamirštos žaidimų aikštelės“ galima nemokamai aplankyti Kalniečių parke Kaune iki spalio 31 d. Pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.

„Tikiuosi, kad žiūrovams kils klausimas, kodėl jie kūrinyje apie vilką nemato vilko“, – sako vokiečių fotografas Hannesas Jungas. Ir iš tiesų, 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko parodoje „Vilkas čia“, rodomoje Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Kaunas), nepamatysite jokių vilko pėdsakų. Užtat nuotraukomis fotomenininkas drąsiai liečia socialinių pokyčių temas ir pokyčius, kurie gąsdina žmones ir dažnai turbūt yra daug sunkiau suvokiami nei pats vilkas.

Pasak Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės, KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorės Monikos Straupytės, paroda atskleidžia tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui, bei kiekvienam asmeniškai aktualią temą – komplikuotą žmogaus ir gamtos santykį, į kurį šiandien vis labiau atsigręžiama.

„Žmogus pats įsibrovė į gamtą, pavergė ją savo reikmėms, ir pyksta, kai ji po truputį grįžta atsiimti to, kas jai priklauso. Kur ta riba tarp žmogaus ir gamtos buveinių? Ar žmogus yra visagalis nuspręsti, kas gali gyventi laisvai ir netrukdomai, o kas ne?“, – svarsto ji.

Anot M. Straupytės, intriguoja, kad vilkas yra parodos pavadinime, tačiau nė vienoje nuotraukoje jo nematyti: „Vilkas yra ir tuo pačiu jo nėra. Mes jo bijome, nors net nesame matę, net nuotraukose jo nepamatome, nors žinome, kad jis yra čia buvęs. Per vilko (ne)buvimą atskleidžiamos svarbios socialinių pokyčių ir globalizacijos temos, o tuo pačiu į viską įsilieja ir žiniasklaidos tendencingumo problematika. Kuo daugiau giliniesi į šią parodą, tuo labiau supranti, kokia daugiasluoksnė ji yra, kokį svorį gali įgyti gamtos ar miesto vaizdas, suteikus jam tam tikrą kontekstą.“

Su Hannesu Jungu kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų fotografijų serijoje „Vilkas čia“ kalbama apie vilkus ir jų sugrįžimą. Papasakokite, kaip kilo mintis tą tyrinėti.

Pirmą kartą apie vilkų grįžimą į Vokietiją pradėjau skaityti dar 2017 m. Buvo keista, nes žinojau, jog per pastaruosius 200 metų vilkai Vokietijoje beveik išnyko. Tačiau paskutinį dešimtmetį šie žvėrys vėl buvo pastebėti tai vienoje, tai kitoje vietoje, o juos saugojo aplinkos apsaugos įstatymai.

Gana greitai supratau, kad gyvūnai tarnauja kaip tam tikras atpažinimo ir ribų nustatymo objektas: žaliąjį miesto elitą jų sugrįžimas džiugina, o štai kaimo gyventojai vilkus suvokia kaip grėsmę auginamiems gyvūnams ir vaikams. Šį konfliktą tarp gyvenimo mieste ir kaime keliaudamas pastebėjau ir anksčiau. Paprastai naratyvas yra toks: mieste gyvenantys žmonės priima sprendimus, su kurių pasekmėmis turi gyventi ir taikytis kaimo žmonės. Dažnai tokius sprendimus palaiko ir nauja politinė dešiniųjų partija, „Alternative für Deutschland“ (AfD).

2019 m. gegužės mėn. dalyvavau vadinamajame priminime ir informaciniame lauže prieš vilkus, kur susitikę žmonės tiesiog gėrė alų ir valgė dešreles. Dauguma jų neturėjo nieko bendra su vilkais (ar gyvūnais, kuriuos jie valgo). Mano pastebėjimu, jie greičiau norėjo užmegzti ryšį su kitais atmesdami vilką.

Kaimų nykimas, energijos perėjimas, mobilumas, skaitmeniniai pokyčiai – tai klausimai, kurie daliai gyventojų sukelia nemažai sunkumų. Pokyčiai gąsdina žmones ir yra tikriausiai sunkiau suvokiami nei pats vilkas.

Koks buvo jūsų darbo principas? Ką labiausiai norėjote užfiksuoti?

Mano darbai padalinti į dvi dalis. Pirmoje nuotraukos rodo vietas, kur vilkai buvo aptikti: čia jie gyveno, ėdė, mirė ar buvo nušauti. Tačiau užuot parodžiusios vilką, mano fotografijos kalba apie pokyčius, kurių žmonės bijo.

Antroje savo darbo dalyje rodau laikraščių ir žurnalų puslapius, kuriuose buvo publikuojami straipsniai apie vilką. Aš ištryniau visus žodžius, išskyrus straipsnių antraštes ir vietas, kurioje aprašomas vilkas. Tokiu būdu siekiu atkreipti dėmesį į žiniasklaidos afišuojamos ir tikrosios situacijos neatitikimus.

Kokius jausmus ar mintis vilkas sukelia jums pačiam?

Asmeniškai vilkas man nekelia jokių problemų. Tačiau aš gyvenu didmiestyje ir niekada nesu jo sutikęs, neauginu ar nedirbu su gyvūnais, kuriems vilkas kelia grėsmę.

Kai kuriais atvejais suprantu, kad piemenys bijo vilkų. Bet manau, jog visuomenė, užuot pasisakiusi prieš vilką, turėtų stengtis paremti nuo jų kenčiančius žmones. Jei visuomenė nuspręs, kad gyvensime šalia laukinių gyvūnų, ji turėtų remti žmones, kuriems tai kelia problemų.

Kaip ir minėjote, jūsų nuotraukose žiūrovas nemato jokių vilko pėdsakų. Tačiau fotografijos jautriai paliečia socialinių pokyčių temas. Į kokias problemas norite atkreipti visuomenės dėmesį?

Paprastai sakant, globalizaciją, išvykimą iš kaimo, kaimų nykimą – ką daryti, kai dauguma jaunosios kartos gyventojų palieka kaimus ir mažus miestelius. Gyvenimas ten nyksta: uždaromi barai, vietinės parduotuvės, dingsta viešasis transportas. Tai man rūpi labiausiai.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Hanneso Jungo fotografijų seriją „Vilkas čia“ iki spalio 10 d. galima aplankyti Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Kaunas), o pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.

„Camera obscura“ – fotoaparato protėvis, pradžioje naudotas pačiais įvairiausiais tikslais: saulės užtemimų žiūrėjimui, kaip pagalba tapytojams ieškant tikresnio ir dvimačio pasaulio vaizdavimo, kol galiausiai įkvėpė pačios pirmosios fotografijos istorijoje atsiradimą. Brazilų fotografas Brunas Alencastras remdamasis šiuo principu karantino metu sukūrė fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvena Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten jis nuvyko ir aplankė dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavo jų būtį pandemijos metu. Viso to rezultatas – nuotraukų esė „obs-cu-ra“, kuriai būdinga tamsi ir mįslinga atmosfera, tokia pat kaip neišvengiama, miglota ateitis, apie kurią dar niekas nieko nežino. Nors kurdamas šį darbą menininkas sako neįsivaizdavęs sulauksiantis tarptautinio atgarsio, jį pristatęs į 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursą tema „Periferinės vizijos“ pateko į finalininkų dešimtuką. Fotografijų seriją „obs-cu-ra“ festivalis rodo lauko parodoje Kauno Čečėnijos aikštėje iki spalio 31 d.

Šiai parodai atstovaujanti KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė  teigia, kad per pasaulį nusiridenus karantino bangai išgirdo pačių įvairiausių išeičių iš situacijos, ne vieną jų ir išbandė: „Nuo repeticijų ir susitikimų internetu iki mankštų ar filmų peržiūrų – irgi internetu, bet lyg drauge. Bet iki pažinties su Bruno Alencastro projektu nė nenutuokiau, ką reikštų įlįsti į savo kasdienio darbo įrankio ar instrumento vidų.“ Pasak K. Lingienės, „netikėtas jo priėjimas prie, atrodo, jau tiek kartų matytos ir girdėtos „camera obscura“ koncepcijos žavi keleriopai. Tai ir menininko nepasidavimas priverstiniam užsidarymui namuose, ir gebėjimas iš naujo pažvelgti į savo profesiją, kitaip tariant, nenuleisti rankų, ir kolegų angažavimas visiems nelengvu metu“.

Šiųmetinėje programoje festivalis KAUNAS PHOTO ne tik kviečia pažiūrėti šio menininko „camera obscura“ principu sukurtų darbų, bet ir dovanoja galimybę publikai plačiau susipažinti ir išmokti šios antikinės technikos. Šį trečiadienį, spalio 7 d. nuo 17.30 val., parodos „obs-cu-ra“ kaimynystėje esančiame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje (P. Lukšio g. 60, Kaunas), festivalio organizatoriai kviečia į nemokamą ir visiems atvirą edukacijos ir projekcijų vakarą „Jūsų kambarys kaip fotoaparatas. Kaip tai padaryti?”. Renginio programoje – Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“ ir Dariaus Kuzmicko (Lietuva/JAV) „Camera obscura. Savanoriai“ fotografijų projekcijos bei edukacinis užsiėmimas su fotomenininku Bruno Alencastro ir festivalio KAUNAS PHOTO meno vadovu Mindaugu Kavaliausku, kurio metu bus galima išmokti namuose pasidaryti kambario dydžio „fotoaparatą“ – camera obscura. Negalėdamas atvykti į Lietuvą dėl pasaulyje besitęsiančios pandemijos, brazilų fotografas specialiai festivaliui KAUNAS PHOTO paruošė edukacinį įrašą.

Su fotomenininku Bruno Alencastro kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų nuotraukų esė „obs-cu-ra“ yra paskendusi mįslingoje atmosferoje, tokioje kaip kol kas dar neiššifruojama ateitis. Kaip gimė šis projektas?

Kaip tyrėją, mane visada domino visas šis eksperimentiškumas ir naujovės, ateinančios per techninio įvaizdžio kūrimo istoriją. Visų pirma, camera obscura, kaip optinio prietaiso, naudojimas visada žadino mano smalsumą. Būtent tuo metu, kai aš, kaip ir daugelis mūsų, buvau įstrigęs namuose, sėdėjau tamsiame kambaryje ir žvelgiau į savo buto sienas, man kilo mintis dar kartą peržiūrėti šią techniką. Padariau pirmąjį bandymą ir mane sužavėjo rezultatas: vaizdas, mūsų namuose projektuojantis pasaulį aukštyn kojomis ir daug pasakantis apie dabartinį laiką.

Langas yra gana dažnai pasikartojantis meno istorijos motyvas. Langas į pasaulį – kiek kartų girdėjome šią frazę? Karantino metu daugeliui iš mūsų langas tapo ne tik simboliniu, bet ir tiesioginiu ryšiu su pasauliu. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į langą?

Gyvename laikotarpiu, kuris verčia pažvelgti į praeitį, ieškant atsakymų, praversiančių ateityje. Tai pasakytina ne tik apie visas kitas sveikatos krizes, bet ir politinę, socialinę, mokslinę, technologinę ir meninę sritis. Langas visada buvo pasikartojantis kelių dailininkų kūrybos motyvas per visą meno istoriją. Langas kaip rėmas ir kraštas, galintis tuo pačiu metu parodyti uždarumą ir laisvę.

Projektuodamas išorinį pasaulį pro savo svetainės langą ir pamatęs į savo namą įsiveržusį pilką pastatų betoną ir tik šiek tiek medžių žalumos, pasijutau dūstantis. Net gyvenant Kopakabanoje, vos dvi gatvės nuo paplūdimio, tą karantino akimirką viskas, kas man buvo likę, tai buvo šaltis ir įkalintas horizontas. Manau, kad mes visi buvome pakviesti apmąstyti padarytus pasirinkimus, atvedusius mus į šį tašką, kuriame šiandien gyvename. Tai, kas mums liko iš to pasaulio, buvo tik keli lango dydžio kvadratiniai metrai.

Su kokiomis žmonių emocijomis karantino laikotarpiu teko susidurti? Kaip tuo metu jautėtės pats?

Aš išgyvenau ir jaučiau skirtingas fazes. Iš pradžių nesaugumas, paskui baimė… ir netrukus po to kilo pyktis dėl gyvenimo šalyje, valdomoje neatsakingo prezidento, kurio pozicija buvo bandymas ignoruoti ir sumažinti viruso riziką.  Šiandien iš esmės jis yra atsakingas už Brazilijoje vykstantį tikrą genocidą.

„obs-cu-ra“ taip pat buvo būdas palaikyti savo psichinę sveikatą ir ryšį su žmonėmis, net jei kiekvienas jų buvo savo namuose. Per vaizdo skambučius ir tiesiogines žinutes susipažinau su naujais kūrėjais ir, dalyvaujant naujiems nariams iš viso pasaulio, išplėčiau savo fotografinę esė. Tą pačią dieną pasikalbėjau ir su fotografu iš Urugvajaus, ir iš Pietų Afrikos. Tai visada buvo pagrindinis mano  fotografijos tikslas: pažinti ir užmegzti ryšius su žmonėmis. „obs-cu-ra“ buvo vienintelis vaistas nuo izoliacijos.

Sukūrėte fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvenate Kopakabanos kaimynystėje, Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten nuvykote ir aplankėte dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavote jų būtį pandemijos metu. Kaip tie žmonės reagavo į šią idėją?

Pirmąją fotografinės esė nuotrauką padariau čia, savo namuose, ir rezultatas mane sužavėjo. Kadangi buvo neįmanoma tęsti šio darbo vien dėl socialinės izoliacijos, nusprendžiau pakviesti kitus fotografus taip pat paversti savo namus milžiniškomis kameromis ir dokumentuoti gyvenimą pandemijos metu. Ieškojau žmonių, kurie galėtų papasakoti įvairiausius iš šios socialinės izoliacijos kylančius aspektus: vienišas gimtadienis, šeima, laisvė gyventi kaime, atidėta santuoka, pomėgiai kaip proto viltis, dvasingumas ir kt.

Mano pirminė idėja buvo sugebėti įtikinti dar bent šešis žmones ir atvykti į kuklią vos 6 ar 7 fotografų fotosesiją. Mano nuostabai, visi žmonės, kurių ieškojau, sutiko dalyvauti ir sulaukiau dvigubai daugiau dalyvių. Bandymą pavyko pradėti turint jau 13 nuotraukų. Dėka projekto įgyto atgarsio (jis jau buvo išleistas daugiau nei 14 šalių), žmonės iš įvairių pasaulio kampelių pradėjo manęs ieškoti. Todėl atidariau atvirą kvietimą visiems, norintiems bendradarbiauti.

Šiuo metu darbe dalyvauja 84 fotografai iš 21 šalies.

Kas buvo sunkiausia?

Didžiausias iššūkis buvo plėtoti ir patobulinti camera obscura techniką šiandien, vidury pandemijos. Net jei tai labai elementarus įrenginys (reikia tiesiog izoliuoti aplinką nuo šviesos ir leisti jai patekti pro mažą skylę), daugeliui dalyvių buvo sunku surasti reikiamų priemonių savo namuose milžiniškam fotoaparatui pastatyti, kartu su medžiagomis, galinčiomis izoliuoti visą šviesą ir bet kokią jos įvestį. Projektas buvo kurtas tik karantino metu, kai visa prekyba buvo sustabdyta.

Su visais kartu ieškojome galimų alternatyvų, kol nusprendėme, kad tam geriausiai tinka aliuminio folija: nebrangus, prieinamas ir lengvai naudojamas šaltinis, galintis izoliuoti šviesą nuo jos patekimo.

Šiandien ateitis atrodo miglota. Kaip jūs ją įsivaizduojate?

Labai norėčiau tikėti, kad po pandemijos bus geriau, bet bent jau patirtis čia, Brazilijoje, rodo, kad gyvename ūkanotais laikais, pasižyminčiais individualizmu ir nepakantumu. Viską sustiprino neatsakinga, korumpuota ir genocidiška vyriausybė. Brazilija jau viršijo daugiau kaip 118 tūkstančių mirusių nuo COVID-19 žymą, tačiau prezidentas mažina pandemijos padarinius ir verčia žmones užpildyti visus paplūdimius mano kaimynystėje, Kopakabanoje.

Štai kodėl, net pagaliau atradus vakciną, nematau, kad pasaulyje galėtų įvykti dideli pokyčiai. Jei net pandemijos metu mes nepagalvojame apie kitą, įsivaizduokite, kas bus atradus vaistą. Liūdnas ir nerimą keliantis scenarijus.

Paradoksalu, bet žiūriu optimiškai ir esu įkvėptas kaip vaizdo menininkas. Per 10 metų vizualinių pasakojimų tyrinėjimo ir kūrimo niekada negalėjau įsivaizduoti, jog vieną dieną mano darbai galėtų sulaukti tiek tarptautinio atgarsio ir, pavyzdžiui, atverti galimybę mano dialogui su fotografijos festivaliu Lietuvoje! Profesiniu požiūriu šios naujos ryšių ir sąveikos formos, tarpininkaujant technologijoms, atvėrė mano projektams visas galimybes, kurias išnaudojus galima dar labiau plėtoti kolektyvinius ir bendrus projektus. „obs-cu-ra“ įsitraukimo skaičiai yra didžiausias palikimas ir viltis ateičiai.

Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.

Mažame Vokietijos kaime augęs vokiečių fotografas Arnė Piepkė siekia kelti klausimus, nepaliekančius žiūrovo nuošalyje ir prisidedančius prie temų nagrinėjimo, o tuo pačiu ir geresnio tarpusavio supratimo. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateikė fotografijų seriją „Nepažįstamos šalies anekdotai“, gimusią iš negalėjimo apibrėžti savo gimtosios šalies. Tai privertė menininką kvestionuoti vokietiškumą ir sudarė galimybę susikurti išsamų, alternatyvų ir asmenišką požiūrį į Vokietiją. Į konkurso finalininkus patekęs Arnės Piepkės darbas yra rodomas Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje iki spalio 3 d. Su fotomenininku kalbasi Daina Juonytė.

Jūsų darbas, kurį pateikėte festivaliui KAUNAS PHOTO, yra „Nepažįstamos šalies anekdotai“. Kaip gimė ši nuotraukų serija?

Savo fotografiniame darbe aš dažnai susiduriu su tradicijomis ir istorija bei tuo, kaip žmonės su ja susitapatina. Užaugau mažame miestelyje, bet vėliau persikėliau į didžiausią Vokietijos didmiestį. Pastebėjau daug skirtumų tarp kaimo ir miesto gyvenimo. Supratau, jog iš tikrųjų nepažįstu savo gimtosios šalies ir ji man iki šiol nepažįstama. Atrodė kažkaip keista. Norėjau iš naujo atrasti Vokietiją ir suprasti, apie ką ji kalba.

Dokumentikos fotografo darbas dažnai nėra lengvas. Kartais dėl projekto tenka  keliauti į atokias vietas, labai dažnai susiduriama su nevaldomomis jėgomis, tokiomis kaip oras ar apšvietimo trūkumas. Kas jus labiausiai žavi šiame darbe?

Dokumentikos fotografo darbas yra labai įdomus, nes kiekviena situacija, kiekviena vieta ir kiekvienas žmogus yra skirtingi. Niekada nežinai, su kuo teks susidurti. Man tai labiausiai yra apie mokymąsi iš šių situacijų. Fotografuodamas vienus ar kitus dalykus išmokstu ir sužinau labai daug ne tik apie fotografuojamas temas, bet ir apie save bei savo požiūrį. Manau, kad dokumentinė fotografija gali padėti geriau suprasti vienas kitą.

Šiemet festivalio KAUNAS PHOTO tema – „Periferinės vizijos“. Kaip matote šią temą iš savo perspektyvos? Ką ji jums reiškia?

Užaugau mažame Vokietijos kaime, taigi esu pripratęs prie periferinių gyvenimo sąlygų. Tačiau kažkuriuo metu norėjau palikti šią vietą ir išvykti. Dabar, praėjus keleriems metams, mane traukia tokios vietos ir aš dažnai grįžtu į ankstesnius namus. Man patinka, kad mažesniuose miestuose ir kaimuose bendruomeniškumas yra labiau suprantamas. Tačiau taip pat žinau, kad kartais žmogus tokioje vietoje gali jaustis izoliuotas, gal net vienišas ar prižiūrimas. Yra daug klišių apie kaimą ir ten gyvenančius žmones. Norėčiau jas panagrinėti ir sužinoti, ar jos teisingos, ar ne.

Savo prisistatyme sakote, kad keliavote po Vokietijos kaimą, ieškodamas progų, kuriose žmonės pabėga nuo savo kasdienio gyvenimo, susitapatina su tradicijomis ir istorija, prisiima vaidmenis, apsirendami ir ant scenos pasirodydami patys. Akimirkos, kurių mes, kaip žmonės, esantys už šių bendruomenių ribų, beveik nepastebime, yra išdėstytos formuojant asmeninį pasakojimą, tragikomišką Vokietijos portretą. Ką sužinojote šių kelionių metu ir kokį įvaizdį apie jas susikūrėte?

Mane nustebino tai, ką radau. Pavyzdžiui, festivalis, kurio metu žmonės tvenkinyje lenktyniauja išskobtais moliūgais. Jis buvo nuostabus! Sužinojau daug daugiau apie mažas bendruomenes, pažinau daugybę vietų ir apskritai išgirdau Vokietijos istoriją. Šios situacijos ir vietos man buvo nepažįstamos, ir manau, kad dar daug ką galima rasti.

Į ką keliaudamas dažnai atkreipiau dėmesį, tai didžiulis bendruomenės atsidavimas tam tikram dalykui. Ir tai yra kažkas, kas jungia visus mano fotografuotus žmones, nors jų veikla ir kilmė labai skiriasi. Mane tai žavi. Man patinka, kad yra mažų bendruomenių, kurios ką nors daro sau ar švenčia tik dėl savęs. Kažką tokio, ko niekur kitur nėra. Žinoma, tai jiems suteikia stiprų identiteto jausmą.

Jūs bandote spręsti socialines problemas ir žmonių ryšį su istorija bei jų aplinka. Kodėl, jūsų nuomone, tai svarbu?

Būtent Vokietijoje mes turime didelę atsakomybę dėl savo istorijos. Turime tai priimti ir iš to mokytis. Istorija įvairiai veikia mus ir mūsų aplinką. Tai gali būti labai sudėtinga, o kai kuriems iš mūsų tai kuria tapatybę. Mane žavi tai, kad žmonės tęsia tradicijas, atsiradusias prieš šimtus metų. Nesunku paklausti, ar tokių tradicijų vis dar reikia, ar jos yra šiuolaikiškos. Tačiau daugeliui žmonių tai nepaprastai svarbu. Aš džiaugiuosi, kad tokių dalykų yra.

Ar pavyko rasti atsakymą į savo klausimą, ką reiškia būti vokiečiu?

Ne, žinoma, ne. Bet mano tikslas nėra rasti atsakymą. Vokietijoje šis klausimas labai provokuoja. Nepaprastai sunku kalbėti apie vokišką tapatybę, taip yra ir dėl mūsų istorijos. Atrodo, kad Vokietija keičiasi ir susiduria su dideliais sunkumais, pavyzdžiui, su stipresne dešiniųjų partija. Norėčiau suabejoti vokiečių tapatybe ir pažiūrėti, ar ji turėtų kokią nors vertę visuomenei. Galbūt mums dabar reikia kažko panašaus, kad galėtume sutelkti žmones. O gal ir ne. Norėčiau, kad žiūrovas sau užduotų šiuos klausimus ir galbūt pamatytų visai kitokį Vokietijos vaizdą.

Arnės Piepkės fotografijų serija „Nepažįstamos šalies anekdotai“ iki spalio 3 d. rodoma Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas). Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno miesto muziejus.

Rugsėjo pirmomis dienomis prasidėjęs 17-asis tarptautinis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO nesiilsi. Savaitės pradžioje festivalis atidarė dar vieną lauko parodą – Vienybės aikštėje jau rodomi prancūzų fotomenininko Romain Cavallin’o darbai iš Kaune sukurtos serijos „Kryžminiai tinklai“. Trečiadienį, rugsėjo 30 d., festivalis kviečia net į du nemokamus ir visiems atvirus renginius: 15 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58) vyks virtualus sutikimas su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininku Mikhailu Lebedevu (Rusija) ir atsisveikinimas su ten pat rodoma jo paroda „Restoranai netyčia“, o nuo 17.30 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete (A. Mackevičiaus g. 27) – KAUNAS PHOTO 2020 Projekcijų vakaras, kur bus rodoma dalis fotografijos darbų pristatytų į festivalio atvirą kvietimą tema „Periferinės vizijos“. Ketvirtadienį festivalio koordinatorė Karolina Krinickaitė ves edukacijas Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos moksleiviams Kauno IX forto memorialiniame komplekse prie ten pat rodomos Ambroise Tezeno (Prancūzija) lauko parodos „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“. 

Pirmadienį Vienybės aikštėje įrengta paroda „Kryžminiai tinklai“, sukurta Kaune prancūzų fotomenininko Romain Cavallin‘o tarp dviejų festivalio sezonų, idėjiškai sujungia KAUNAS PHOTO pernykštę „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“ bei šiųmetinę „Periferinės vizijos“ temas. 2019 metais pakviestas į Lietuvą fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO, meninės rezidencijos Kaune tema fotografas pasirinko tyrinėti įtinklintą miestą. Jis pėščiomis išvaikščiojo Senamiestį, Naujamiestį, Šančius, Žaliakalnį, Kalniečius, Šilainius ir kitus mikrorajonus, ieškodamas miestovaizdžių su mobiliojo ryšio, televizijos, radijo antenomis bei fiksuodamas juos didelio formato dumpline kamera. Šie kryžminių tinklų peizažai kauniečiams – lyg naujos pažįstamo, tačiau nematomo miesto atodangos.

Nors KAUNAS PHOTO lauko parodomis bus galima pasidžiaugti iki spalio 31 d., dauguma muziejinėse-galerinėse erdvėse rodomų parodų artėja į pabaigą. Trečiadienį, rugsėjo 30 d., 15 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre atsisveikinant su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda „Restoranai netyčia“, paskutiniąją eksponavimo dieną festivalis kviečia susipažinti su jos autoriumi iš Rusijos Mikhailu Lebedevu. Virtualiame susitikime menininkas pristatys savo kūrybą, plačiau papasakos apie fotografijas iš serijos „Restoranai netyčia“ bei apžvelgs kitus savo darbus. Renginyje dalyvaus Kauno rusų kultūros centro „Mokslas – šviesa“ bendruomenė. Susitikimas vyks rusų kalba, esant poreikiui bus verčiama į lietuvių.

Vakarop veiksmas keliaus į gretima esantį Pelėdų kalną. Nuo 17.30 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete vyks KAUNAS PHOTO 2020 Projekcijų vakaras, kurio metu bus galimybė peržiūrėti dalį į KAUNAS PHOTO 2020 atvirą kvietimą fotomenininkų iš viso pasaulio pristatytų darbų. Temiškai kuruotose projekcijose bus rodomos lietuvių autorių serijos; darbai, sukurti karantino metu bei kalbantys apie izoliacijos temą; serijos apie paribius bei užribius – apie tai, kas galios centrų ar meinstrymo paribiuose ir už jų; bei projektai, nagrinėjantys temą „Periferinės vizijos“ fikcijos ar idėjų pagrindu.

Ketvirtadienį Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos moksleiviams festivalio KAUNAS PHOTO koordinatorė Karolina Krinickaitė praves edukacinius užsiėmimus „Skaudžios istorinės atminties vietos ir tamsusis turizmas“. Edukacijos vyks Kauno IX forto memorialiame komplekse, kur nuo rugsėjo 10 dienos rodoma prancūzų fotografo Ambroise Tezeno serija „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“. Fotomenininkas aplankė daugiau nei dešimtį pagrindinių tamsiojo turizmo vietų visame pasaulyje – nuo Kambodžos iki Ruandos, nuo Libano iki Lietuvos, nuo Ukrainos iki JAV, fotografuodamas turizmui sukurtas vietas, susijusias su mirtimi, žudynėmis, įkalinimu, masiniu žudymu ar tragedija.

Pasak Kauno IX forto muziejaus direktoriaus Mariaus Pečiulio, tamsiojo turizmo gerbėjų sąmonėje kartais net neužduodami pagrindiniai klausimai, o norima tiesiog pajausti griovimo, mirties, naikinimo emociją, kuri ir po daugelio metų vis dar tvyro ore. „Ši emocija užfiksuota ir Ambroise Tezeno fotografijų parodoje. Aušvicas, Ruanda, Černobylis – tai tik keletas visuotinai atpažįstamų vietovardžių, kuriuos išgirdus pirmas į galvą ateinantis sinonimas yra mirtis. J. J. Lennon’as parodos įvade teigia: „Tai liudija mūsų praeitį, nesugebėjimą peržengti jos ribų ir mūsų keistą santykį su tragedija ir mirtimi“. Vienareikšmiškai sutinku su šiuo teiginiu. Simboliška, kad A. Tezeno paroda yra eksponuojama Kauno IX forto memorialiniame komplekse – visai greta objekto, kuris pagal pirminę savo paskirtį buvo statytas ginti nuo mirties, bet vėliau ją sutikęs visa savo esybe“, – įžvalgomis dalijasi Marius Pečiulis.

Festivalio KAUNAS PHOTO lauko parodos veiks iki spalio 31 d. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodų ir renginių programa „Periferinės vizijos“ nuolat atnaujinama, o naujienas taip pat galite sekti festivalio „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON, „Kauno Perdanga“.
Minėtų parodų ir renginių partneriai: Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, Kauno IX Forto muziejus, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija, Diaphane (Prancūzija), PhotoLux (Italija).

Fotografė Dovilė Dagienė jau keletą metų keliauja po Lietuvą, meninėmis priemonėmis tyrinėdama Lietuvos žydų kultūrinį palikimą ir nagrinėdama šios temos daugiasluoksniškumą. To rezultatas – trijų dalių meninis projektas „Augalų atmintis“, kuriame kūrėja jungia architektūrinius vaizdus ir augalinių motyvų natiurmortus. Fotografijų serija „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ pateko tarp dešimt 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų ir iki spalio 31 d. rodoma lauko parodoje Kauno Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje.

„Matydama Dovilės Dagienės parodą, labai ja žaviuosi ir esu laiminga“, – sako KAUNAS PHOTO ambasadorė šiai parodai Bella Shirin. „Kodėl laiminga? Man atrodo, jog žydų tautos gyvenimas, jų istorija ir tradicijos Lietuvoje nebuvo pakankamai parodytos. Dėl to po daugelio metų, ypač jaunoji karta, visai nepažįsta žydų. Dovilės Dagienės paroda yra labai svarbi, nes sinagogos buvo vienos iš svarbiausių žydų vietų, atskleidžiančios jų tradicijas“, – teigia ji.

Jūsų projektas „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ paliečia temą, kuri yra labai jautri, apie kurią kalbant stengiamasi išlaikyti tam tikrą saugų atstumą. Turbūt ir negali būti kitaip, kai kalbama apie žydų kultūrą. Kokia buvo šio projekto pradžia?

Ryžtis tokios temos tyrinėjimui nėra paprasta užduotis menininkui. Viena vertus, gal tik meninėmis priemonėmis ir įmanoma nagrinėti, išreikšti ir pateikti šios temos daugiasluoksniškumą, kita vertus – pati tema yra be galo skaudi, sudėtinga ir iš menininko reikalauja tiek pat jautrumo, kiek ir stiprių nervų. Taigi tokios temos tyrinėjime asmeniškai autoriui saugus atstumo nėra, bet svarbu rasti tinkamą meninę kalbą, sukonstruoti pasakojimą, nepaliekant vietos nereikalingam politikavimui.

Man, kaip menininkei, sunku pasakyti kur tiksliai buvo projekto „Augalų atmintis“ ištakos. Ilgą laiką domėjausi Lietuvos žydų kultūriniu palikimu, nuolat sugrįždavau prie minties imtis šios temos meninio tyrimo. Nepaleido jausmas, jog būtina daugiau kalbėti apie žydų kultūrinį indėlį, palikimą ir nepamiršti tragiško šios kultūros žmonių likimo – holokausto. Juk tai šimtai tūkstančių nenugyventų gyvenimų, nutrūkusių pasakojimų… Jų paliktų pėdsakų neįmanoma nepastebėti, nematyti. Nors, kaip jau minėjau, nėra paprasta surasti tinkamą meninę išraišką, kuria būtų įmanoma kalbėti šia sudėtinga ir skaudžia tema, tačiau vieno ar kito laimingo atsitiktinumo dėka ieškojimai mane atvedė prie medinių sinagogų, kur gimė pirmosios vaizdinės metaforos, padėjusios suformuoti tolimesnę kūrybinio projekto eigą.

Kada ir kodėl projekto darbiniame pavadinime, kuris vėliau tapo ir pagrindiniu, atsirado žodžiai  „Augalų atmintis“?

Pavadinimas „Augalų atmintis“ atsirado ne iš karto. Iš pradžių buvau susitelkusi į vienokius meninio pasakojimo aspektus, tačiau taip dirbdama nuolat susidurdavau su gyvo liudijimo poreikiu, kurio, deja, dažnu atveju, jau negalėjau rasti. Pavadinimą padiktavo paieškose nuolat pasikartojantis motyvas – medžiai, augalai, kaip vieninteliai nebylūs vietos liudininkai, kurių šaknys apraizgiusios namų pamatus dar atmena senuosius šių miestų ir miestelių gyventojus. Taigi galima sakyti, jog galiausiai mano kūrybinė užduotis buvo prakalbinti tuos augalus, išgirsti jų pasakojimą.

Kažkurį kartą keliaujant po Lietuvos miestelius ir vėl stabtelėjus prie vienos iš apleistų medinių sinagogų pastebėjau pastato medines lentas padengusią kerpę – uosinę ramaliną. Tai paties laiko meistriškai pagaminta skulptūra – augalas, maitindamasis pastato mediena, sukuria įvairias, unikalias formas. Fotografijoje jas išdidinau, paverčiau savotiškais atminties monumentais.

„Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ raktiniai žodžiai yra užmarštis, atmintis, laikas, radinys, atsitiktinumas. Norėčiau pakalbėti apie užmarštį ir atmintį. Pastaruoju metu daugėja projektų, kuriuose menininkai nagrinėja atminties temą, vis garsiau (tiek lokaliu, tiek globaliu mastu) kalbama apie genocido temą, žydų kultūrą. Kaip manote, kodėl?

Kaip menininkė ir projekto „Augalų atmintis“ autorė galiu kalbėti tik apie savo motyvus ir jų priežastis. Mane sudomino tai, jog Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, iki šių dienų išlikęs didžiausias medinių sinagogų skaičius. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir laikui bėgant, didesnė medinių sinagogų dalis virto neaiškios paskirties sandėliais, pastatais-vaiduokliais, kita dalis buvo pritaikyta gyvenimui, buičiai. Bent kelios iš jų šiuo metu pradėtos arba baigiamos restauruoti. Šis medinių sinagogų likimas tarsi susišaukia ir su žmogaus atmintimi: didesnė praeities dalis virsta miglotais prisiminimais, kita – gyvuojančiu praeities aidu kasdienybėje, trečia – vieša reprezentacija, tuo, ką mes pasakojame kitiems. Didžioji dalis, pamažu virstanti griuvėsiais, išnyksta, mažoji dalis, virtusi pasakojimais, išlieka. Manau, jog ypač svarbu neprarasti šių kultūrinės atminties likučių. Tai yra mūsų kultūros savastis, unikalumas.

Kokia sinagoga jums paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Visos mano aplankytos medinės sinagogos – unikalūs architektūros paminklai, kurie paliko gilų įspūdį. Bene labiausiai atmintyje įstrigusi – Kurklių medinė sinagoga. Ar dėl jos paprastumo ir išskirtinio tūrio, ar vietos ir peizažo savitumo, medinį pastatą tarsi apgaubusi tokia išskirtine atmosfera, jog negali atitraukti akių, vis norisi sugrįžti, patyrinėti.

Prie projekto dirbate ne vienerius metus. Kokią įtaką jis padarė jums pačiai ir kaip tyrimas pakeitė jus arba jūsų pasaulėžiūrą?

Dirbant prie šio projekto, paraleliai, tuo pat metu teko įgyvendinti ir kitus kūrybinius sumanymus. Pastaraisiais metais mano kūryboje atsikartoja laiko, vietos ir atminties temos. Nors kūryboje keliami fundamentalūs klausimai neišvengiamai veikia ne tik pasaulėjautą, bet keičia ir pačią pasaulėžiūrą, tačiau apibrėžti įtakos poveikį būtų gana sunku. Tokiems apibendrinimams reikia didesnės laiko perspektyvos, gal net viso gyvenimo. O žmogaus gyvenimas, jo išgyvenimai ir patirtys, visa ką mes atsinešame iš savo kultūrinio lauko, vaikystės, savo aplinkos, mokytojų jau pripildo ir asmens vidines gelmes, kurios vėliau veikia kūrybą.

Kokia projekto ateitis?

Projekto ateitis yra meno kuratorių, muziejininkų ir galeristų rankose. Mano, kaip menininkės užduotis – išpildyti užsibrėžtą tikslą – įgyvendinti kūrybinius sumanymus ir baigti pradėtus darbus. Meno projektą „Augalų atmintis“ sudaro trys dalys. Pirmoji jo dalis: „Medinės sinagogos“ jau baigta, tuo tarpu dvi kitos dalys: „Panerių pievos“ ir „Šaknys“ šiuo metu yra kūrinių įgyvendinimo techniniame procese. Bendra darbų apimtis gana didelė, dar laukia nemažai kūrybinių iššūkių, tačiau viliuosi ateitis išpildys visus lūkesčius.

Dovilės Dagienės fotografijos iš serijos „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ rodomos lauko parodoje Kauno Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje  iki spalio 31 d. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.

Neįtikėtina, tačiau mažame Rusijos kaime Umyote yra net 78 kavinės ir visos jos veikia sėkmingai. Kaimo verslininkų nepalietė net pandemija ir karantino laikotarpis. Fotografinę esė „Restoranai netyčia“ 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO teminiam konkursui „Periferinės vizijos“ pristatęs rusų fotografas Mikhailas Lebedevas per savo darbus pasakoja, kaip didžiulis užsispyrimas ir vidinė stiprybė gali atskleisti konstruktyvų žmonių potencialą bei įkvėpti naujo gyvenimo pradžiai.

Pasak tarpkultūrinių projektų kūrėjo Dainiaus Babilo, kurio vadovaujamame Kauno įvairių tautų kultūrų centre eksponuojama ši į konkurso finalininkus patekusi Mikhailo Lebedevo serija, „tokia fotografija teikia optimizmo. Visi turime šansą pasielgti kitaip ir kažką naujo pasiūlyti pro šalį einantiems“. Centro vadovas teigia mėgstantis fotografiją apie kasdienybės fenomenus, o periferijose jų galima rasti daugiau. Apie įkvepiančią naujo gyvenimo istoriją mažame kaimelyje, kurio vietiniams gyventojams kebabai nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus, su festivalio KAUNAS PHOTO konkurso finalininku Mikhailu Lebedevu kalbasi Daiva Juonytė.

Už jūsų fotografinio pasakojimo „Restoranai netyčia“ slypi linksma ir įdomi istorija. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau apie ją papasakoti? Kada pirmą kartą ją išgirdote?

Pirmą kartą apie Umyoto kaimą išgirdau iš savo draugo iš Saransko. Buvau toks laimingas tuo, ką išgirdau! Tai atrodė visiškai siurrealistinė situacija – užkampyje esantis rusų kaimas, kuriame veikia dešimtys kavinių. Vėliau aš išsprendžiau šią mįslę.

1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, mūsų šalies ekonomikoje kilo chaosas. Dauguma įmonių buvo ties bankroto riba ir dažnai atlyginimus darbuotojams mokėdavo ne pinigais, o savo gaminama produkcija. Daugelis rusų buvo priversti grįžti prie archajiškos mainų praktikos.

1994 m. pavasarį vienas kaimo gyventojas, Jevgenijus Dinyabkinas, paskerdė kiaulę. Jis iškepė kebabą ir išėjo prie greitkelio, einančio pro pat kaimą. Vilkikų vairuotojai viską nupirko per akimirką. J. Dinyabkino sėkmė paveikė kitus. Staiga beveik visi kaimo gyventojai tapo restoranų savininkais: nuo buvusių melžėjų, traktorininkų ir kariškių iki mokytojų, gydytojų ir pareigūnų, kurie po darbo ėjo prie greitkelio ruošti kebabų. Vietiniams gyventojams kebabas nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus.

Per ateinančius kelerius metus Umyote buvo atidaryta apie 400 kebabų kavinių. Pagrindinė verslo idėja: namuose gaminami patiekalai ir šilti santykiai su svečiais. Meniu tokioje kavinėje primena sovietinės virtuvės kaleidoskopą: blynai ir balta mišrainė, barščiai ir charčio, keptos bulvės ir kebabas. Pagrindinis interjero elementas yra televizorius, o sienos papuoštos stačiatikių kalendoriais ir garsių kraštovaizdžių reprodukcijomis. Visos kavinės yra panašaus stiliaus ir aptarnavimo lygis jose yra panašus, tačiau kiekvienas savininkas savo įstaigą laiko ypatinga. Umyoto kavinės yra ryškus staigaus ir nevaržomo Rusijos kapitalizmo pavyzdys.

Praėjusių metų birželį aš pirmą kartą savaitei atvykau į Umyotą. Turėjau įšokti į du traukinius ir dar šiek tiek pavažiavęs autostopu atvykau į tikslą. Kitas mano vizitas buvo rugpjūtį.

Kaip vietiniai reagavo į jūsų norą juos fotografuoti?

Vietinių gyventojų reakcija buvo labai skirtinga. Iš pirmos kavinės mane griežtai išvijo. Savininkas įtarė mane esant inspektoriumi ar policijos bendradarbiu. Galbūt turiu nusikalstamo tipo veidą (juokiasi). Bet aš nesupykau, tokie dalykai mano darbe vyksta visą laiką. Ėmiausi kitokios taktikos: pradėjau lankytis kavinėse, kalbėtis su žmonėmis, klausinėti, kur galėčiau kaime apsistoti. Po kurio laiko jie prie manęs priprato, nes nuo sutemų iki paryčių vaikščiojau gatvėmis su trikoju ir fotoaparatu. Praėjus trims ar keturioms dienoms, svetimi žmonės pradėjo su manimi sveikintis. Jie jau žinojo mano vardą. Gandas apie mano atvykimą buvo plačiai pasklidęs po kaimą.

Manau, kad man padėjo vidutinio formato fotoaparato naudojimas, jis išlaisvino žmones. Vietiniams aš atrodžiau kiek pašėlęs vaikinas, man jie irgi tokius priminė. Apskritai, kaimo žmonės mane priėmė labai šiltai. Mano noras įamžinti šį restoranų fenomeną buvo nuoširdus ir jie tai jautė. Visas dvi savaites maistui neišleidau nė cento.

Kaip viskas atrodo realybėje? Ar kavinės turi daug klientų ir dirba pelningai?

Realybė primena siurrealistinį filmą. Eini dviejų kilometrų magistrale ir vienintelis dalykas, kurį matai, yra visur stovinčios kavinės. Čia užsuka pavalgyti daug keliautojų ir sunkvežimininkų. Man atrodo, kad svečių yra pakankamai. Bet savininkai sako, kad anksčiau buvo geriau. Yra keletas veiksnių, kurie padeda jiems išgyventi. Pirma, patalpos tiesiogiai priklauso restoranų savininkams – jie nemoka nuomos. Antra, daugelis jų patys dirba kavinėse. Trečia, kiekvienas turi savo sodą ar daržą, kuriame užsiaugina daržovių ir vaisių virtuvei.

Apskritai žmonės ten gyvena pagal kaimo standartus. Beveik visų jų vaikai išvažiavę į Saranską ar Maskvą. Umyoto gyventojai tuo labai didžiuojasi.

Tokiuose mažuose miesteliuose žmonės dažniausiai vieni kitus pažįsta. Kaip tai padeda arba trukdo jų verslui? Minėjote, kad pandemijos metu nė viena kavinė nebuvo uždaryta. Kaip pavyko tą pasiekti?

Konkurencija ten labai stipri. Anksčiau visi gyveno nesantaikoje, bandydami pritraukti klientų. Padegimai nebuvo retenybė. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje policijoje buvo keturi šimtai su tuo susijusių protokolų. Tačiau po dvidešimt penkerių metų visi įgijo lojalių klientų. Žmonės supranta, kad dabar turi pagerinti paslaugų kokybę. Kaip jau sakiau, savininkų išlaidos yra mažos, tai jiems padėjo išgyventi pandemiją. Be to, vietos pareigūnai stengėsi nebausti kavinių. Umyote visi vieni kitus pažįsta. Vieni siekė laikytis karantino taisyklių ir įžūliai nedirbti, kiti bandė perspėti, užuot baudę. Žinote, šiandien jūs esate policininkas, bet rytoj galite likti be savo ženklelio, o žmonės paprastai turi ilgą atmintį. Sunkmečiu žmonių santykiai yra nepaprastai svarbūs.

Kas jums, kalbant apie šią vietą, žmones ar jų tradicijas, pasirodė įdomiausia?

Manau, jog vietinių gyventojų tvirtumas. Jie alsuoja savigarba. Viską, ką jie pasiekė, jie padarė savo rankomis! Jokios vagystės, jokio apiplėšimo, vien tik darbas! Gyvenimas privertė juos pasikeisti. Vakar gyvenote vienoje šalyje, šiandien atsidūrėte visai kitoje. Vakar jie buvo vyriausybės pareigūnai, traktorininkai, medikai, šiandien jie tapo verslininkais. Daugybė žmonių posovietinėse šalyse išgyveno tą patį. Umyoto istorija yra įkvepiantis naujo gyvenimo pavyzdys. Tamsiausią savo valandą vietiniai gyventojai nelaukė vyriausybės pagalbos, o prisiėmė atsakomybę į savo rankas. Jie tapo sąžiningais verslininkais, davė darbo sau ir savo kaimynams. Tai pasakoja apie didžiulį konstruktyvų žmonių potencialą. Ši istorija nusipelno būti išgirsta.

Mikhailo Lebedevo darbus iš serijos „Restoranai netyčia“ iki rugsėjo 30 d. galima pamatyti Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58, Kaunas). Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno įvairių tautų kultūrų centras.