Pakviestas į Lietuvą fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO, beveik dvi savaites Kaune kūrė fotografas iš Prancūzijos Thierry Girard. Ant peties nešinas stambiu trikoju ir prie jo pritvirtinta vidutinio formato kamera, fotografas skersai išilgai naršė Kauno mikrorajonus. Meninės rezidencijos metu T. Girard fotografavo Kauno miesto vaizdus, kūrė žmonių portretus.

Neseniai 70-ąjį jubiliejų atšventęs Thierry Girard (g. 1951 m. Nantas, Prancūzija) – fotografas iš vakarų Prancūzijos. Jo kūryba grindžiama maršruto ir kelionės motyvais, apmąstant meninį miesto ir priemiesčio kraštovaizdžių vaizdavimą. Fotografas renkasi maršrutus, kuriuose yra istorinių, literatūrinių, meninių ar kultūrinių reikšmių. 1984 m. jo darbai buvo apdovanoti Prancūzijos „Niépce“ premija („Le Prix Niépce“), kuri vainikavo daug žadančią karjeros pradžią ir leido jam surengti parodas buvusiuose Palais de Tokyo rūmuose bei Nacionaliniame fotografijos centre.

Pasak Virginijos universiteto (JAV) docento Ari J. Blatt, fotomenininkas T.Girard išgarsėjo kurdamas fotografines tikrovės vizijas, kurios mums primena, „kad net patys paprasčiausi ir niekuo neišsiskiriantys kraštovaizdžiai prisideda prie mūsų kolektyvinio vietos įsivaizdavimo“.

„Vengdamas istorinių miestų centrų, vaizdingų kaimų vaizdų ir kitų lankytinų vietų, dėl kurių verta „padaryti lankstą“ pasak „Michelin“ gido, tačiau mieliau rinkdamasis mažiau išvažinėtus kelius į vietas, pasižyminčias praeities ir dabarties susiliejimu, dažnai esančias kažkur už įprasto kelio, Girard tyrinėja vietas, kurios kitu atveju paliktų mus abejingais, bet kurios, kaip rodo jo fotografijos, galbūt turi daugiau istorijų, nei gali pasirodyti iš pradžių“, – 2019 m. apie T. Girard kūrybą rašė Ari J. Blatt.

Prieš 10 metų fotomenininkas jau lankėsi Kaune. KAUNAS PHOTO ilgalaikiai partneriai asociacija-leidykla „Diaphane“ bei festivalis „Photaumnales“ (Bovė, Prancūzija) eilę metų vykdė projektą „Kelionės tikslas – Europa“, kurio kontekste siuntė fotografus skristi į skirtingus miestus iš pigių skrydžių Bovė oro uosto. 2011 m. fotografui T. Girard teko kelionės tikslas – Kaunas. Tuomet atvykęs menininkas didelio ir vidutinio formato kamerų žvilgsniuose atvaizdavo Kauną kaip jauną, džiaugsmingą miestą, kurio portretai, žmogiški peizažai ir urbanistiniai sluoksniai buvo jautriai sujungti į vieną vasaros sapną. Kuratorių Fred Boucher ir Mindaugo Kavaliausko kvietimu, T.Girard po dešimties metų pertraukos vėl dokumentavo Kauną, šįkart turėdamas laiko pakitusį miestą atrasti iš naujo.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse.. Aštuonioliktojo festivalio renginiai prasidės pirmosiomis rugsėjo dienomis. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Visa jūsų šalis yra žalia“, – sako 2018 metų rugsėjį pirmąkart Lietuvoje lankęsis lenkų fotografas Michalas Adamskis. Meninės rezidencijos projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ dalyvavęs fotomenininkas Aukštaitijos Užpalių miestelyje sukūrė fotografijų seriją „Vėl dažiausi plaukus“. Gyvenvietės išskirtinumų menininkas ieškojo kalbindamas vietos gyventojus bei dalyvaudamas privačiose šeimų ir viešose miestelio šventėse. Šių metų festivalio KAUNAS PHOTO programoje „Periferinės vizijos“ galima pamatyti šio kūrybinio proceso rezultatą – nuotraukų ciklą pristatęs į festivalio konkursą KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateko į finalininkų dešimtuką. Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ buvo rodoma Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o iš Kauno paroda iškeliavo ten, kur buvo sukurta – nuo rugsėjo 19 d. eksponuojama Užpaliuose. Fotomenininką Michalą Adamskį kalbina Daiva Juonytė.

Ką įdomaus patyrėte „ReziPro“ kūrybinės rezidencijos metu Užpaliuose?

Nepaisant to, kad užaugau fermoje, tai visai nebuvo kaimas. Mano gimtasis miestas įsikūręs visai šalia Poznanės, o tai keičia kiekvieną galimybę ir patirtį. Užpaliuose aš pirmą kartą gyvenau tokioje mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Džiaugiausi, jog turiu galimybę matyti tokius santykius iš arčiau bent tris savaites. „ReziPro“ metu sutikau daug malonių ir įdomių žmonių, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių grupė, dainuojanti kartu ansamblyje, vadinamame SVAJA, arba pora, kurie gyvena mažame name, bet abu yra labai malonūs, svetingi ir didžiuojasi tiek tuo, iš kur yra kilę, tiek savo šeima. Labai įdomios buvo mano rezidencijos pirmoji ir paskutinė dienos: pirmąją dieną fotografavau mokslo metų pradžią, paskutinę – dalyvavau lygiadienio šventėje. Taip pat labai maloniai prisimenu darbą su vidurinės mokyklos moksleiviais, kurių paprašiau meninių paveikslų su savo nuotraukomis, atskleidžiančių jų jausmus savo aplinkai.

Kuo mažas Lietuvos miestelis yra panašus ir kuo skiriasi nuo miestelio Lenkijoje?

Dauguma mano nuotraukų iš Lenkijos kaimo yra padarytos vakarinėje mano šalies dalyje. Sunku palyginti, nes ši dalis net Lenkijoje atrodo turtingesnė. Bet manau, kad tai tik pirmas įspūdis. Gyvenimas mažame miestelyje visur atrodo panašiai, susiduriama su tomis pačiomis problemomis: nėra darbo, viešojo transporto, nuobodu. Tačiau ramybė ir artumas gamtai turi didelį gyvenimo mažame miestelyje pranašumą. Skirtumas tas, kad Lietuvoje oras ir aplinka yra švaresni.

Buvote pakviestas kurti provincijoje dėl savo ankstesnio darbo viename mažame Lenkijos miestelyje. Ar Užpalių gyvenimo būdas pasirodė patogus jūsų fotografijos stiliui, ar jums reikėjo save, kaip fotografą, perkonstruoti?

Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau laiko tik fotografijai. Galėjau susitelkti ties savo darbu ir galvoti apie tai, ką norėčiau pamatyti, su kuo turėčiau susitikti. Nepaisant to, manau, kad trys savaitės buvo per trumpos susitikti su visais ir suartėti su bendruomene. Esu intravertas ir man nėra lengva prisileisti naujus žmones. Man reikia laiko. Mėgstu stebėti, man patinka renginiai, kuriuose galiu susitikti su žmonėmis. Manau, kad laikas, kai turėjau grįžti namo, buvo laikas, kai žmonės Użpaliuose pradėjo mane pažinti ir manimi pasitikėti. Tai buvo sunkiausia. Taip pat man patinka jausti vietos, kurioje dirbu, nuotaiką. Vietos ramybė paskatino mane atsisakyti blykstės, kurią man patinka naudoti. Aš naudojau natūralesnę vėlyvą vasaros šviesą.

Kas jus labiausiai nustebino Užpaliuose ir apskritai Lietuvoje?

Man tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi Lietuvoje, ir pirmiausia mane nustebino tai, kad visa jūsų šalis yra žalia. Visur yra pievų. Nemėgstu žalios spalvos nuotraukose, tačiau šį kartą, vasaros pabaigos šviesoje, ji buvo tobula. Kitas nustebinęs dalykas buvo tas, kad lietuviai apie namus neturi tvorų. Man tai labai patinka, nes rodo žmonių pasitikėjimą ir atvirumą. Skirtingai nei Lenkijoje, kur visi pradeda statyti namus, pirmiausia pastatydami tvorą.

Ko labiausiai pasigedote Poznanėje, grįžęs iš Užpalių?

Pasiilgau Užpaliuose valgytų pomidorų skonio. Dar niekada nevalgiau tokių skanių pomidorų. Pasiilgau sūrių ir medaus. Iš užpaliečių gavau daug dovanų, kurios man priminė gerą laiką, kurį praleidau tarp jų.

Ko jūs ar Lenkijos žmonės galėtų išmokti iš užpaliečių ir apskritai lietuvių?

Manau, kad svarbiausia, ko lenkai turėtų išmokti iš lietuvių, yra pagarba ir rūpinimasis aplinka. Prisimenu, kad Šventoji, tekanti per miestą, yra labai švari ir yra svarbiausia teritorijos dalis užpaliečiams.

Kaip Užpaliai įsiliejo į jūsų, kaip fotografo, raidą ir koks buvo kitas jūsų projektas, kurį pradėjote daryti grįžęs į Lenkiją?

Kaip fotografas sužinojau, kaip per tokį trumpą laiką dirbti su nesudėtingų nuotraukų serija, kuri yra dokumentuota mažoje bendruomenėje. Grįžęs namo baigiau savo ciklą apie Vengriją ir žmones, įsipainiojusius į politinius valdžios įgijimo procesus. Šį projektą vainikavo išleista fotoknygą „Dviuodegis šuo“ (angl. „Two tailed dog“).

Ką tik pradėjau kitą nuotraukų seriją, kuri iliustruoja labai susiskaldžiusį ir nesutarimų ardomą gyvenimą Lenkijoje.

Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ iki rugsėjo 18 d. rodoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13, Kaunas). Rugsėjo 19 d. parodą bus galima pamatyti Užpalių miestelio Rudens lygiadienio šventėje. Vėliau paroda veiks Užpalių bibliotekos galerijoje. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Maironio lietuvių literatūros muziejus.

Birželio 10 d., sekmadienį, Žaliakalnio turgavietėje vyko susitikimas su KAUNAS PHOTO rezidente Emanuela Colombo (Italija). Menininkė Kaune tyrinėja Žaliakalnio mikrorajono dalį – “Brazilką”. Susitikimo metu buvo pristatytos ką tik sukurtos fotografijos, taip pat vyko turgavietės lankytojų fotosesija. Emanuelos Colombo sukurti darbai visuomenei bus pristatyti šių metų antroje pusėje.

Įpusėjus rudeniui, fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO kviečia pamatyti paskutinę sezono parodą po atviru dangumi Kauno centre, Laisvės al. ir S. Daukanto gatvių sankirtoje, eksponuojamą ant buvusio „Merkurijaus“ tvoros. Nuo spalio 19 d. rodoma paroda „Vandeningasis Kaunas“ apžvelgia trijų festivalio meninių rezidencijų rezultatus. Nostalgišką sugrįžimą į ką tik prabėgusią vasarą kuria vokiečių fotomenininko Andreas Müller-Pohle, lenkės Dorotos Dawidowicz ir suomio Jari Silomäki fotografijos.

Spalio 24 d., antradienį 18 val. vyks pažinties su paroda turas. Paroda veiks iki kitų metų kovo.

Vandens tema XIV-ame KAUNAS PHOTO festivalyje neaplenkė ir pirmąkart festivalio surengtų užsienio fotomenininkų rezidencijų Kaune. Menininkams pasiūlyta, neatsitraukiant nuo jų esamų serijų stilistikų ir individualių kūrybinių metodų, pažvelgti į Kauno, kauniečių santykį su vandeniu. Fotografus kūrybiniai ieškojimai vedė gausiais Kauno vandenvaizdžiais. Festivalio vadovas Mindaugas Kavaliauskas, kviesdamas kauniečius susipažinti su paroda pažymi, kad visos trys parodos dalys atliktos specifinėmis technikomis ir kviečia pamatyti Kauną santykyje su vandeniu netikėtais rakursais, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.

Žymus vokiečių menininkas ir „European Photography“ (nepriklausomo meno žurnalo) įkūrėjas ir leidėjas Andreas Müller-Pohle Kaune fotografavo susitinkančias didžiąsias Lietuvos upes – Nemuną, Nerį, kitus čia esančius vandens telkinius – Kauno marias, Lampėdžio karjerą. Pasižymintis išskirtine vandens fotografavimo metodika, Andreas Müller-Pohle panardina kamerą į vandenį, peizažą dalindamas į povandeninę ir virš-vandeninę dalis. „Vandenys Kaune“ – gamtinio ir urbanistinio peizažo susiliejimas davė pradžią naujai, netikėtų rakursų Kauno ikonografijai.

Andreas Müller-Pohle 2005 metais sukūrė epinį projektą apie Dunojaus upę – nuo Juodosios girios (Švarcvaldo) iki Juodosios jūros, talpinantį vaizdus po vandeniu ir virš jo, papildytą kiekvienos fotografuotos vietos vandens mėginių cheminiais tyrimais, įvardinančiais nitratų, fosfatų, sunkiųjų metalų ir kitų cheminių elementų ir junginių koncentracijomis. Panašiai, tik vertikaliomis fotografijomis, menininkas sukūrė seriją darbų apie Honkongą.

Fotomenininkas gyvena ir dirba Berlyne, Vokietijoje. 1979 m. Andreas Müller-Pohle – eilės tekstų apie fotografijos teoriją, autorius. 2001 m. buvo apdovanotas Europos Fotografijos, Reind M. De Vries įsteigtu prizu. Andreas Müller-Pohle fotografijos kūriniai buvo plačiai publikuoti ir eksponuoti įvairiose pasaulio šalyse, saugomi privačiose ir muziejinėse kolekcijose.

Lenkų fotografė Dorota Dawidowicz pasitelkusi XIX a. populiariausią fotografinę metodiką – šlapio kolodijaus (šlapios plokštės) fotografijos techniką, Kaune tęsė savo pastarojo meto vasarišką ciklą „Atsipalaiduok!”, tyrinėdama Kauno miesto vandens telkinių pakrantes, pliažus kvietė vietos gyventojus fotografuotis ir tapti kūrybinio proceso dalimi. Nors fotografės naudojama metodika lėta, nepatikima, reikli geram orui ir modelių gebėjimui nesujudėti pozuojant, Dorotos fotografijos alsuoja stebėtinu spontaniškumu, lyg jos būtų sukurtos ne prie stovo pritvirtinta kamera, o portabiliu „retro“ stiliaus fotografiją kuriančiu įrenginiu. Kauną fotografė pavaizdavo kaip vandens pramogų miestą.

Dorota Dawidowicz domisi portretu ir dokumentine fotografija. Autorė naudoja didelio formato dumplinį fotoaparatą. Vienos fotografijos sukūrimo procesas trunka apie pusvalandį ar ilgiau. Fotografavimo ekspozicija trunka kelias sekundes, todėl fotografė nenaudoja kameros užrakto – tiesiog nuima objektyvo dangtelį. Tuomet pozuojantysis turi nesujudėti. Atvaizdas, kuriamas ant plokštelės, išgaunamas po sudėtingų cheminių procesų – plokštelės užliejimo kolodijumi, įjautrinimo (visiškoje tamsoje – lauko sąlygomis pastatytoje palapinėje), ekspozicijos ir išryškinimo (vėl tamsoje). Šios atgimstančios technologijos naudojimas yra ypatingas ne tik dėl sudėtingo proceso, bet ir dėl to, kad gautas atvaizdas yra unikalus, nepakartojamas, apverstas (lyg veidrodiniu būdu). Pastaroji savybė padidina intrigą, kai bandome skaityti raides, ženklus ar atpažinti mums žinomas Kauno vietas.

Dorota Dawidowicz gimė 1983 m., gyvena ir dirba Varšuvoje, Lenkijoje. 2010 m. baigė Varšuvos fotografijos mokyklą. Fotografė surengė keletą personalinių parodų, taip pat savo darbus eksponavo kolektyvinėse parodose: Galerijoje Pauza (Krokuva), Skwer (Varšuva), Galerijose: Entropia, Wejście, „B&B”, „Korytarz”, Sandomierzu BWA, Limited Editions, POSK (Londonas). Jos darbai buvo publikuoti žinomuose žurnaluose: Digital Camera, Polityka, Szeroki Kadr ir kitur.

Suomio Jari Silomäki užfiksuotose fotografijose, ant kurių kaligrafiškai užrašomos mintys, jausmai, istorijos, naujienų aktualijos, patirtys, suartėja dabartis ir praeitis su ateitimi, susitraukia ar dar labiau padidėja atstumai, emocingi išgyvenimai atsimuša į banalybę, ramybė konfrontuoja su stichijomis, „svarbūs“ dalykai nudažomi menininko autoironijos ir humoro nuotaikomis. Kaune menininkas tęsė dar 2001 m. pradėtą darbų seriją „Mano orų dienoraštis“. Dviejų savaičių trukmės meninės rezidencijos metu Jari kvadratinio kadro vidutinio formato analoginiu fotoaparatu kiekvieną dieną fiksavo tai ką matė ir jautė, mąstydamas apie tai, kuo tuomet gyveno kiti pasaulio kraštai. Nors festivalio KAUNAS PHOTO menininkų rezidencijų tema – vanduo, Jario fotografijose vanduo ne visada matomas, tačiau apie jį galvojama. Menininkas darbuose užfiksavo, kad kai kauniečiai mėgavosi vasaros ir rudens pradžios šiluma, Karibų jūros salas ir JAV pietines pakrantes siaubė uraganai ir potvyniai.

Jari Silomäki nuolat ieško naujų išraiškos būdų, kad galėtų papasakoti ir atskleisti žmogaus, kaip individo ir bendruomenės nario, istorijas. Jari Silomäki šiuo metu studijuoja doktorantūrą Aalto universitete Suomijoje. Yra surengęs personalines parodas Suomijoje, Vengrijoje, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Norvegijoje ir kitur. Gyvena ir kuria Helsinkyje.

XIV-ojo KAUNAS PHOTO festivalio lauko parodos iki spalio pabaigos taip pat eksponuojamos Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje, V. Putvinskio g., Čečėnijos a., Juozapavičiaus pr. 57 skvere prie VMI ir aikštėje prie Kauno pilies.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys.

KAUNAS PHOTO didieji rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė. Lenkijos fotografijos parodos pristatomos bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje ir Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje.

Festivalio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus.