KAUNAS PHOTO 2020. Susitikimas su fotografu Mikhailu Lebedevu

2020 m. rugsėjo 30 d., Kauno įvairių tautų kultūrų centre atsisveikinant su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda „Restoranai netyčia“, paskutiniąją eksponavimo dieną festivalis kvietė susipažinti su jos autoriumi iš Rusijos Mikhailu Lebedevu. Virtualiame susitikime menininkas pristatė savo kūrybą, plačiau papasakojo apie fotografijas iš serijos „Restoranai netyčia“ bei apžvelgė kitus savo darbus. Renginyje dalyvavo Kauno rusų kultūros centro „Mokslas – šviesa“ bendruomenė.




Festivalyje KAUNAS PHOTO 2020 – intensyvi savaitė

Rugsėjo pirmomis dienomis prasidėjęs 17-asis tarptautinis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO nesiilsi. Savaitės pradžioje festivalis atidarė dar vieną lauko parodą – Vienybės aikštėje jau rodomi prancūzų fotomenininko Romain Cavallin’o darbai iš Kaune sukurtos serijos „Kryžminiai tinklai“. Trečiadienį, rugsėjo 30 d., festivalis kviečia net į du nemokamus ir visiems atvirus renginius: 15 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58) vyks virtualus sutikimas su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininku Mikhailu Lebedevu (Rusija) ir atsisveikinimas su ten pat rodoma jo paroda „Restoranai netyčia“, o nuo 17.30 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete (A. Mackevičiaus g. 27) – KAUNAS PHOTO 2020 Projekcijų vakaras, kur bus rodoma dalis fotografijos darbų pristatytų į festivalio atvirą kvietimą tema „Periferinės vizijos“. Ketvirtadienį festivalio koordinatorė Karolina Krinickaitė ves edukacijas Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos moksleiviams Kauno IX forto memorialiniame komplekse prie ten pat rodomos Ambroise Tezeno (Prancūzija) lauko parodos „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“. 

Pirmadienį Vienybės aikštėje įrengta paroda „Kryžminiai tinklai“, sukurta Kaune prancūzų fotomenininko Romain Cavallin‘o tarp dviejų festivalio sezonų, idėjiškai sujungia KAUNAS PHOTO pernykštę „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“ bei šiųmetinę „Periferinės vizijos“ temas. 2019 metais pakviestas į Lietuvą fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO, meninės rezidencijos Kaune tema fotografas pasirinko tyrinėti įtinklintą miestą. Jis pėščiomis išvaikščiojo Senamiestį, Naujamiestį, Šančius, Žaliakalnį, Kalniečius, Šilainius ir kitus mikrorajonus, ieškodamas miestovaizdžių su mobiliojo ryšio, televizijos, radijo antenomis bei fiksuodamas juos didelio formato dumpline kamera. Šie kryžminių tinklų peizažai kauniečiams – lyg naujos pažįstamo, tačiau nematomo miesto atodangos.

Romain Cavallin (Prancūzija/Belgija) paroda „Kryžminiai tinklai“ Vienybės aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Romain Cavallin (Prancūzija/Belgija) paroda „Kryžminiai tinklai“ Vienybės aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Romain Cavallin (Prancūzija/Belgija) paroda „Kryžminiai tinklai“ Vienybės aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Nors KAUNAS PHOTO lauko parodomis bus galima pasidžiaugti iki spalio 31 d., dauguma muziejinėse-galerinėse erdvėse rodomų parodų artėja į pabaigą. Trečiadienį, rugsėjo 30 d., 15 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre atsisveikinant su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda „Restoranai netyčia“, paskutiniąją eksponavimo dieną festivalis kviečia susipažinti su jos autoriumi iš Rusijos Mikhailu Lebedevu. Virtualiame susitikime menininkas pristatys savo kūrybą, plačiau papasakos apie fotografijas iš serijos „Restoranai netyčia“ bei apžvelgs kitus savo darbus. Renginyje dalyvaus Kauno rusų kultūros centro „Mokslas – šviesa“ bendruomenė. Susitikimas vyks rusų kalba, esant poreikiui bus verčiama į lietuvių.

Mikhailo Lebedevo (Rusija) paroda „Restoranai netyčia“ Kauno įvairių tautų kultūrų centre © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Vakarop veiksmas keliaus į gretima esantį Pelėdų kalną. Nuo 17.30 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete vyks KAUNAS PHOTO 2020 Projekcijų vakaras, kurio metu bus galimybė peržiūrėti dalį į KAUNAS PHOTO 2020 atvirą kvietimą fotomenininkų iš viso pasaulio pristatytų darbų. Temiškai kuruotose projekcijose bus rodomos lietuvių autorių serijos; darbai, sukurti karantino metu bei kalbantys apie izoliacijos temą; serijos apie paribius bei užribius – apie tai, kas galios centrų ar meinstrymo paribiuose ir už jų; bei projektai, nagrinėjantys temą „Periferinės vizijos“ fikcijos ar idėjų pagrindu.

Ketvirtadienį Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos moksleiviams festivalio KAUNAS PHOTO koordinatorė Karolina Krinickaitė praves edukacinius užsiėmimus „Skaudžios istorinės atminties vietos ir tamsusis turizmas“. Edukacijos vyks Kauno IX forto memorialiame komplekse, kur nuo rugsėjo 10 dienos rodoma prancūzų fotografo Ambroise Tezeno serija „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“. Fotomenininkas aplankė daugiau nei dešimtį pagrindinių tamsiojo turizmo vietų visame pasaulyje – nuo Kambodžos iki Ruandos, nuo Libano iki Lietuvos, nuo Ukrainos iki JAV, fotografuodamas turizmui sukurtas vietas, susijusias su mirtimi, žudynėmis, įkalinimu, masiniu žudymu ar tragedija.

Grūto Parkas ( Lietuva) / 2012. © Ambroise Tezeno fotografija iš serijos „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“.

Pasak Kauno IX forto muziejaus direktoriaus Mariaus Pečiulio, tamsiojo turizmo gerbėjų sąmonėje kartais net neužduodami pagrindiniai klausimai, o norima tiesiog pajausti griovimo, mirties, naikinimo emociją, kuri ir po daugelio metų vis dar tvyro ore. „Ši emocija užfiksuota ir Ambroise Tezeno fotografijų parodoje. Aušvicas, Ruanda, Černobylis – tai tik keletas visuotinai atpažįstamų vietovardžių, kuriuos išgirdus pirmas į galvą ateinantis sinonimas yra mirtis. J. J. Lennon’as parodos įvade teigia: „Tai liudija mūsų praeitį, nesugebėjimą peržengti jos ribų ir mūsų keistą santykį su tragedija ir mirtimi“. Vienareikšmiškai sutinku su šiuo teiginiu. Simboliška, kad A. Tezeno paroda yra eksponuojama Kauno IX forto memorialiniame komplekse – visai greta objekto, kuris pagal pirminę savo paskirtį buvo statytas ginti nuo mirties, bet vėliau ją sutikęs visa savo esybe“, – įžvalgomis dalijasi Marius Pečiulis.

Festivalio KAUNAS PHOTO lauko parodos veiks iki spalio 31 d. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodų ir renginių programa „Periferinės vizijos“ nuolat atnaujinama, o naujienas taip pat galite sekti festivalio „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON, „Kauno Perdanga“.
Minėtų parodų ir renginių partneriai: Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, Kauno IX Forto muziejus, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija, Diaphane (Prancūzija), PhotoLux (Italija).




Fotomenininkė Dovilė Dagienė: svarbu neprarasti kultūrinės atminties likučių

Fotografė Dovilė Dagienė jau keletą metų keliauja po Lietuvą, meninėmis priemonėmis tyrinėdama Lietuvos žydų kultūrinį palikimą ir nagrinėdama šios temos daugiasluoksniškumą. To rezultatas – trijų dalių meninis projektas „Augalų atmintis“, kuriame kūrėja jungia architektūrinius vaizdus ir augalinių motyvų natiurmortus. Fotografijų serija „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ pateko tarp dešimt 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų ir iki spalio 31 d. rodoma lauko parodoje Kauno Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje.

„Matydama Dovilės Dagienės parodą, labai ja žaviuosi ir esu laiminga“, – sako KAUNAS PHOTO ambasadorė šiai parodai Bella Shirin. „Kodėl laiminga? Man atrodo, jog žydų tautos gyvenimas, jų istorija ir tradicijos Lietuvoje nebuvo pakankamai parodytos. Dėl to po daugelio metų, ypač jaunoji karta, visai nepažįsta žydų. Dovilės Dagienės paroda yra labai svarbi, nes sinagogos buvo vienos iš svarbiausių žydų vietų, atskleidžiančios jų tradicijas“, – teigia ji.

Dovilės Dagienės (Lietuva) paroda „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“. © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Dovilės Dagienės (Lietuva) paroda „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“. © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Jūsų projektas „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ paliečia temą, kuri yra labai jautri, apie kurią kalbant stengiamasi išlaikyti tam tikrą saugų atstumą. Turbūt ir negali būti kitaip, kai kalbama apie žydų kultūrą. Kokia buvo šio projekto pradžia?

Ryžtis tokios temos tyrinėjimui nėra paprasta užduotis menininkui. Viena vertus, gal tik meninėmis priemonėmis ir įmanoma nagrinėti, išreikšti ir pateikti šios temos daugiasluoksniškumą, kita vertus – pati tema yra be galo skaudi, sudėtinga ir iš menininko reikalauja tiek pat jautrumo, kiek ir stiprių nervų. Taigi tokios temos tyrinėjime asmeniškai autoriui saugus atstumo nėra, bet svarbu rasti tinkamą meninę kalbą, sukonstruoti pasakojimą, nepaliekant vietos nereikalingam politikavimui.

Man, kaip menininkei, sunku pasakyti kur tiksliai buvo projekto „Augalų atmintis“ ištakos. Ilgą laiką domėjausi Lietuvos žydų kultūriniu palikimu, nuolat sugrįždavau prie minties imtis šios temos meninio tyrimo. Nepaleido jausmas, jog būtina daugiau kalbėti apie žydų kultūrinį indėlį, palikimą ir nepamiršti tragiško šios kultūros žmonių likimo – holokausto. Juk tai šimtai tūkstančių nenugyventų gyvenimų, nutrūkusių pasakojimų… Jų paliktų pėdsakų neįmanoma nepastebėti, nematyti. Nors, kaip jau minėjau, nėra paprasta surasti tinkamą meninę išraišką, kuria būtų įmanoma kalbėti šia sudėtinga ir skaudžia tema, tačiau vieno ar kito laimingo atsitiktinumo dėka ieškojimai mane atvedė prie medinių sinagogų, kur gimė pirmosios vaizdinės metaforos, padėjusios suformuoti tolimesnę kūrybinio projekto eigą.

Kada ir kodėl projekto darbiniame pavadinime, kuris vėliau tapo ir pagrindiniu, atsirado žodžiai  „Augalų atmintis“?

Pavadinimas „Augalų atmintis“ atsirado ne iš karto. Iš pradžių buvau susitelkusi į vienokius meninio pasakojimo aspektus, tačiau taip dirbdama nuolat susidurdavau su gyvo liudijimo poreikiu, kurio, deja, dažnu atveju, jau negalėjau rasti. Pavadinimą padiktavo paieškose nuolat pasikartojantis motyvas – medžiai, augalai, kaip vieninteliai nebylūs vietos liudininkai, kurių šaknys apraizgiusios namų pamatus dar atmena senuosius šių miestų ir miestelių gyventojus. Taigi galima sakyti, jog galiausiai mano kūrybinė užduotis buvo prakalbinti tuos augalus, išgirsti jų pasakojimą.

Kažkurį kartą keliaujant po Lietuvos miestelius ir vėl stabtelėjus prie vienos iš apleistų medinių sinagogų pastebėjau pastato medines lentas padengusią kerpę – uosinę ramaliną. Tai paties laiko meistriškai pagaminta skulptūra – augalas, maitindamasis pastato mediena, sukuria įvairias, unikalias formas. Fotografijoje jas išdidinau, paverčiau savotiškais atminties monumentais.

© Dovilė Dagienė

„Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ raktiniai žodžiai yra užmarštis, atmintis, laikas, radinys, atsitiktinumas. Norėčiau pakalbėti apie užmarštį ir atmintį. Pastaruoju metu daugėja projektų, kuriuose menininkai nagrinėja atminties temą, vis garsiau (tiek lokaliu, tiek globaliu mastu) kalbama apie genocido temą, žydų kultūrą. Kaip manote, kodėl?

Kaip menininkė ir projekto „Augalų atmintis“ autorė galiu kalbėti tik apie savo motyvus ir jų priežastis. Mane sudomino tai, jog Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, iki šių dienų išlikęs didžiausias medinių sinagogų skaičius. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir laikui bėgant, didesnė medinių sinagogų dalis virto neaiškios paskirties sandėliais, pastatais-vaiduokliais, kita dalis buvo pritaikyta gyvenimui, buičiai. Bent kelios iš jų šiuo metu pradėtos arba baigiamos restauruoti. Šis medinių sinagogų likimas tarsi susišaukia ir su žmogaus atmintimi: didesnė praeities dalis virsta miglotais prisiminimais, kita – gyvuojančiu praeities aidu kasdienybėje, trečia – vieša reprezentacija, tuo, ką mes pasakojame kitiems. Didžioji dalis, pamažu virstanti griuvėsiais, išnyksta, mažoji dalis, virtusi pasakojimais, išlieka. Manau, jog ypač svarbu neprarasti šių kultūrinės atminties likučių. Tai yra mūsų kultūros savastis, unikalumas.

Kokia sinagoga jums paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Visos mano aplankytos medinės sinagogos – unikalūs architektūros paminklai, kurie paliko gilų įspūdį. Bene labiausiai atmintyje įstrigusi – Kurklių medinė sinagoga. Ar dėl jos paprastumo ir išskirtinio tūrio, ar vietos ir peizažo savitumo, medinį pastatą tarsi apgaubusi tokia išskirtine atmosfera, jog negali atitraukti akių, vis norisi sugrįžti, patyrinėti.

Prie projekto dirbate ne vienerius metus. Kokią įtaką jis padarė jums pačiai ir kaip tyrimas pakeitė jus arba jūsų pasaulėžiūrą?

Dirbant prie šio projekto, paraleliai, tuo pat metu teko įgyvendinti ir kitus kūrybinius sumanymus. Pastaraisiais metais mano kūryboje atsikartoja laiko, vietos ir atminties temos. Nors kūryboje keliami fundamentalūs klausimai neišvengiamai veikia ne tik pasaulėjautą, bet keičia ir pačią pasaulėžiūrą, tačiau apibrėžti įtakos poveikį būtų gana sunku. Tokiems apibendrinimams reikia didesnės laiko perspektyvos, gal net viso gyvenimo. O žmogaus gyvenimas, jo išgyvenimai ir patirtys, visa ką mes atsinešame iš savo kultūrinio lauko, vaikystės, savo aplinkos, mokytojų jau pripildo ir asmens vidines gelmes, kurios vėliau veikia kūrybą.

Kokia projekto ateitis?

Projekto ateitis yra meno kuratorių, muziejininkų ir galeristų rankose. Mano, kaip menininkės užduotis – išpildyti užsibrėžtą tikslą – įgyvendinti kūrybinius sumanymus ir baigti pradėtus darbus. Meno projektą „Augalų atmintis“ sudaro trys dalys. Pirmoji jo dalis: „Medinės sinagogos“ jau baigta, tuo tarpu dvi kitos dalys: „Panerių pievos“ ir „Šaknys“ šiuo metu yra kūrinių įgyvendinimo techniniame procese. Bendra darbų apimtis gana didelė, dar laukia nemažai kūrybinių iššūkių, tačiau viliuosi ateitis išpildys visus lūkesčius.

Dovilės Dagienės fotografijos iš serijos „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“ rodomos lauko parodoje Kauno Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje  iki spalio 31 d. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

Dovilės Dagienės (Lietuva) paroda „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“. © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Dovilės Dagienės (Lietuva) paroda „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“. © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.




KAUNAS PHOTO 2020. Turas po parodą „Laikinai atidaryta“

2020 m. rugsėjo 19 d. festivalis KAUNAS PHOTO dalyvavo Žemųjų Šančių bendruomenės šventėje „Šančinės 2020“. 12.00 val. nuo Šančių poliklinikos pajudėjo Rolandos Girskienės ekskursija „Pajausk, tai – Šančiai!“. Ekskursijos metu gidė stabtelėjo ir jau tradicine tapusioje KAUNAS PHOTO parodų Žemuosiuose Šančiuose erdvėje – skverelyje prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (A. Juozapavičiaus pr. 57), kur festivalio koordinatorė Karolina Krinickaitė pristatė ten rodomą konkurso KAUNAS PHOTO STAR finalininkų Linos Margaitytės ir Mariaus Krivičiaus parodą „Laikinai atidaryta“.




KAUNAS PHOTO 2020. Mindaugo Kavaliausko paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ Lazdijų krašto muziejuje

Kaip 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programos „Periferinės vizijos“ dalis Lazdijuose bei minint Europos kelio 30-metį, nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki rugsėjo 18 d. Lazdijų krašto muziejuje (Seinų g. 29, Lazdijai), buvo rodoma Mindaugo Kavaliausko fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją.




Rusų fotografas Mikhailas Lebedevas: realybė primena siurrealistinį filmą

Neįtikėtina, tačiau mažame Rusijos kaime Umyote yra net 78 kavinės ir visos jos veikia sėkmingai. Kaimo verslininkų nepalietė net pandemija ir karantino laikotarpis. Fotografinę esė „Restoranai netyčia“ 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO teminiam konkursui „Periferinės vizijos“ pristatęs rusų fotografas Mikhailas Lebedevas per savo darbus pasakoja, kaip didžiulis užsispyrimas ir vidinė stiprybė gali atskleisti konstruktyvų žmonių potencialą bei įkvėpti naujo gyvenimo pradžiai.

Pasak tarpkultūrinių projektų kūrėjo Dainiaus Babilo, kurio vadovaujamame Kauno įvairių tautų kultūrų centre eksponuojama ši į konkurso finalininkus patekusi Mikhailo Lebedevo serija, „tokia fotografija teikia optimizmo. Visi turime šansą pasielgti kitaip ir kažką naujo pasiūlyti pro šalį einantiems“. Centro vadovas teigia mėgstantis fotografiją apie kasdienybės fenomenus, o periferijose jų galima rasti daugiau. Apie įkvepiančią naujo gyvenimo istoriją mažame kaimelyje, kurio vietiniams gyventojams kebabai nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus, su festivalio KAUNAS PHOTO konkurso finalininku Mikhailu Lebedevu kalbasi Daiva Juonytė.

Už jūsų fotografinio pasakojimo „Restoranai netyčia“ slypi linksma ir įdomi istorija. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau apie ją papasakoti? Kada pirmą kartą ją išgirdote?

Pirmą kartą apie Umyoto kaimą išgirdau iš savo draugo iš Saransko. Buvau toks laimingas tuo, ką išgirdau! Tai atrodė visiškai siurrealistinė situacija – užkampyje esantis rusų kaimas, kuriame veikia dešimtys kavinių. Vėliau aš išsprendžiau šią mįslę.

1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, mūsų šalies ekonomikoje kilo chaosas. Dauguma įmonių buvo ties bankroto riba ir dažnai atlyginimus darbuotojams mokėdavo ne pinigais, o savo gaminama produkcija. Daugelis rusų buvo priversti grįžti prie archajiškos mainų praktikos.

1994 m. pavasarį vienas kaimo gyventojas, Jevgenijus Dinyabkinas, paskerdė kiaulę. Jis iškepė kebabą ir išėjo prie greitkelio, einančio pro pat kaimą. Vilkikų vairuotojai viską nupirko per akimirką. J. Dinyabkino sėkmė paveikė kitus. Staiga beveik visi kaimo gyventojai tapo restoranų savininkais: nuo buvusių melžėjų, traktorininkų ir kariškių iki mokytojų, gydytojų ir pareigūnų, kurie po darbo ėjo prie greitkelio ruošti kebabų. Vietiniams gyventojams kebabas nutiesė kelią į „tikrus“ pinigus.

Per ateinančius kelerius metus Umyote buvo atidaryta apie 400 kebabų kavinių. Pagrindinė verslo idėja: namuose gaminami patiekalai ir šilti santykiai su svečiais. Meniu tokioje kavinėje primena sovietinės virtuvės kaleidoskopą: blynai ir balta mišrainė, barščiai ir charčio, keptos bulvės ir kebabas. Pagrindinis interjero elementas yra televizorius, o sienos papuoštos stačiatikių kalendoriais ir garsių kraštovaizdžių reprodukcijomis. Visos kavinės yra panašaus stiliaus ir aptarnavimo lygis jose yra panašus, tačiau kiekvienas savininkas savo įstaigą laiko ypatinga. Umyoto kavinės yra ryškus staigaus ir nevaržomo Rusijos kapitalizmo pavyzdys.

Praėjusių metų birželį aš pirmą kartą savaitei atvykau į Umyotą. Turėjau įšokti į du traukinius ir dar šiek tiek pavažiavęs autostopu atvykau į tikslą. Kitas mano vizitas buvo rugpjūtį.

© Mikhail Lebedev (Russia) “Restaurateurs by chance”
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

Kaip vietiniai reagavo į jūsų norą juos fotografuoti?

Vietinių gyventojų reakcija buvo labai skirtinga. Iš pirmos kavinės mane griežtai išvijo. Savininkas įtarė mane esant inspektoriumi ar policijos bendradarbiu. Galbūt turiu nusikalstamo tipo veidą (juokiasi). Bet aš nesupykau, tokie dalykai mano darbe vyksta visą laiką. Ėmiausi kitokios taktikos: pradėjau lankytis kavinėse, kalbėtis su žmonėmis, klausinėti, kur galėčiau kaime apsistoti. Po kurio laiko jie prie manęs priprato, nes nuo sutemų iki paryčių vaikščiojau gatvėmis su trikoju ir fotoaparatu. Praėjus trims ar keturioms dienoms, svetimi žmonės pradėjo su manimi sveikintis. Jie jau žinojo mano vardą. Gandas apie mano atvykimą buvo plačiai pasklidęs po kaimą.

Manau, kad man padėjo vidutinio formato fotoaparato naudojimas, jis išlaisvino žmones. Vietiniams aš atrodžiau kiek pašėlęs vaikinas, man jie irgi tokius priminė. Apskritai, kaimo žmonės mane priėmė labai šiltai. Mano noras įamžinti šį restoranų fenomeną buvo nuoširdus ir jie tai jautė. Visas dvi savaites maistui neišleidau nė cento.

© Mikhail Lebedev (Russia) “Restaurateurs by chance”
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

Kaip viskas atrodo realybėje? Ar kavinės turi daug klientų ir dirba pelningai?

Realybė primena siurrealistinį filmą. Eini dviejų kilometrų magistrale ir vienintelis dalykas, kurį matai, yra visur stovinčios kavinės. Čia užsuka pavalgyti daug keliautojų ir sunkvežimininkų. Man atrodo, kad svečių yra pakankamai. Bet savininkai sako, kad anksčiau buvo geriau. Yra keletas veiksnių, kurie padeda jiems išgyventi. Pirma, patalpos tiesiogiai priklauso restoranų savininkams – jie nemoka nuomos. Antra, daugelis jų patys dirba kavinėse. Trečia, kiekvienas turi savo sodą ar daržą, kuriame užsiaugina daržovių ir vaisių virtuvei.

Apskritai žmonės ten gyvena pagal kaimo standartus. Beveik visų jų vaikai išvažiavę į Saranską ar Maskvą. Umyoto gyventojai tuo labai didžiuojasi.

Tokiuose mažuose miesteliuose žmonės dažniausiai vieni kitus pažįsta. Kaip tai padeda arba trukdo jų verslui? Minėjote, kad pandemijos metu nė viena kavinė nebuvo uždaryta. Kaip pavyko tą pasiekti?

Konkurencija ten labai stipri. Anksčiau visi gyveno nesantaikoje, bandydami pritraukti klientų. Padegimai nebuvo retenybė. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje policijoje buvo keturi šimtai su tuo susijusių protokolų. Tačiau po dvidešimt penkerių metų visi įgijo lojalių klientų. Žmonės supranta, kad dabar turi pagerinti paslaugų kokybę. Kaip jau sakiau, savininkų išlaidos yra mažos, tai jiems padėjo išgyventi pandemiją. Be to, vietos pareigūnai stengėsi nebausti kavinių. Umyote visi vieni kitus pažįsta. Vieni siekė laikytis karantino taisyklių ir įžūliai nedirbti, kiti bandė perspėti, užuot baudę. Žinote, šiandien jūs esate policininkas, bet rytoj galite likti be savo ženklelio, o žmonės paprastai turi ilgą atmintį. Sunkmečiu žmonių santykiai yra nepaprastai svarbūs.

Kas jums, kalbant apie šią vietą, žmones ar jų tradicijas, pasirodė įdomiausia?

Manau, jog vietinių gyventojų tvirtumas. Jie alsuoja savigarba. Viską, ką jie pasiekė, jie padarė savo rankomis! Jokios vagystės, jokio apiplėšimo, vien tik darbas! Gyvenimas privertė juos pasikeisti. Vakar gyvenote vienoje šalyje, šiandien atsidūrėte visai kitoje. Vakar jie buvo vyriausybės pareigūnai, traktorininkai, medikai, šiandien jie tapo verslininkais. Daugybė žmonių posovietinėse šalyse išgyveno tą patį. Umyoto istorija yra įkvepiantis naujo gyvenimo pavyzdys. Tamsiausią savo valandą vietiniai gyventojai nelaukė vyriausybės pagalbos, o prisiėmė atsakomybę į savo rankas. Jie tapo sąžiningais verslininkais, davė darbo sau ir savo kaimynams. Tai pasakoja apie didžiulį konstruktyvų žmonių potencialą. Ši istorija nusipelno būti išgirsta.

© Mikhail Lebedev (Russia) “Restaurateurs by chance”
© Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“

Mikhailo Lebedevo darbus iš serijos „Restoranai netyčia“ iki rugsėjo 30 d. galima pamatyti Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58, Kaunas). Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno įvairių tautų kultūrų centras.




KAUNAS PHOTO 2020. Edukacinis turas „Periferinės vizijos“

2020 m. rugsėjo 17 d. festivalyje turėjome svečių – Kauno kolegijos Menų akademijos Fotografijos studijų programos studentėms ir studentams festivalio koordinatorė Karolina Krinickaitė pravedė edukacinį turą „Periferinės vizijos“ po KAUNAS PHOTO 2020 parodas. Džiaugiamės matydami jaunus, fotografija besidominčius veidus.

Edukacinis turas „Periferinės vizijos“ / Educational tour “Peripheral Visions”

 

Edukacinis turas „Periferinės vizijos“ / Educational tour “Peripheral Visions”

 

Edukacinis turas „Periferinės vizijos“ / Educational tour “Peripheral Visions”

 

Edukacinis turas „Periferinės vizijos“ / Educational tour “Peripheral Visions”

 

 




Užpaliuose rezidavęs lenkų fotografas Michalas Adamskis: Lietuvoje nustebino žaluma ir namai be tvorų

„Visa jūsų šalis yra žalia“, – sako 2018 metų rugsėjį pirmąkart Lietuvoje lankęsis lenkų fotografas Michalas Adamskis. Meninės rezidencijos projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ dalyvavęs fotomenininkas Aukštaitijos Užpalių miestelyje sukūrė fotografijų seriją „Vėl dažiausi plaukus“. Gyvenvietės išskirtinumų menininkas ieškojo kalbindamas vietos gyventojus bei dalyvaudamas privačiose šeimų ir viešose miestelio šventėse. Šių metų festivalio KAUNAS PHOTO programoje „Periferinės vizijos“ galima pamatyti šio kūrybinio proceso rezultatą – nuotraukų ciklą pristatęs į festivalio konkursą KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateko į finalininkų dešimtuką. Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ buvo rodoma Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o iš Kauno paroda iškeliavo ten, kur buvo sukurta – nuo rugsėjo 19 d. eksponuojama Užpaliuose. Fotomenininką Michalą Adamskį kalbina Daiva Juonytė.

© Michal Adamski

Ką įdomaus patyrėte „ReziPro“ kūrybinės rezidencijos metu Užpaliuose?

Nepaisant to, kad užaugau fermoje, tai visai nebuvo kaimas. Mano gimtasis miestas įsikūręs visai šalia Poznanės, o tai keičia kiekvieną galimybę ir patirtį. Užpaliuose aš pirmą kartą gyvenau tokioje mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Džiaugiausi, jog turiu galimybę matyti tokius santykius iš arčiau bent tris savaites. „ReziPro“ metu sutikau daug malonių ir įdomių žmonių, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių grupė, dainuojanti kartu ansamblyje, vadinamame SVAJA, arba pora, kurie gyvena mažame name, bet abu yra labai malonūs, svetingi ir didžiuojasi tiek tuo, iš kur yra kilę, tiek savo šeima. Labai įdomios buvo mano rezidencijos pirmoji ir paskutinė dienos: pirmąją dieną fotografavau mokslo metų pradžią, paskutinę – dalyvavau lygiadienio šventėje. Taip pat labai maloniai prisimenu darbą su vidurinės mokyklos moksleiviais, kurių paprašiau meninių paveikslų su savo nuotraukomis, atskleidžiančių jų jausmus savo aplinkai.

Kuo mažas Lietuvos miestelis yra panašus ir kuo skiriasi nuo miestelio Lenkijoje?

Dauguma mano nuotraukų iš Lenkijos kaimo yra padarytos vakarinėje mano šalies dalyje. Sunku palyginti, nes ši dalis net Lenkijoje atrodo turtingesnė. Bet manau, kad tai tik pirmas įspūdis. Gyvenimas mažame miestelyje visur atrodo panašiai, susiduriama su tomis pačiomis problemomis: nėra darbo, viešojo transporto, nuobodu. Tačiau ramybė ir artumas gamtai turi didelį gyvenimo mažame miestelyje pranašumą. Skirtumas tas, kad Lietuvoje oras ir aplinka yra švaresni.

© Michal Adamski

Buvote pakviestas kurti provincijoje dėl savo ankstesnio darbo viename mažame Lenkijos miestelyje. Ar Užpalių gyvenimo būdas pasirodė patogus jūsų fotografijos stiliui, ar jums reikėjo save, kaip fotografą, perkonstruoti?

Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau laiko tik fotografijai. Galėjau susitelkti ties savo darbu ir galvoti apie tai, ką norėčiau pamatyti, su kuo turėčiau susitikti. Nepaisant to, manau, kad trys savaitės buvo per trumpos susitikti su visais ir suartėti su bendruomene. Esu intravertas ir man nėra lengva prisileisti naujus žmones. Man reikia laiko. Mėgstu stebėti, man patinka renginiai, kuriuose galiu susitikti su žmonėmis. Manau, kad laikas, kai turėjau grįžti namo, buvo laikas, kai žmonės Użpaliuose pradėjo mane pažinti ir manimi pasitikėti. Tai buvo sunkiausia. Taip pat man patinka jausti vietos, kurioje dirbu, nuotaiką. Vietos ramybė paskatino mane atsisakyti blykstės, kurią man patinka naudoti. Aš naudojau natūralesnę vėlyvą vasaros šviesą.

Kas jus labiausiai nustebino Užpaliuose ir apskritai Lietuvoje?

Man tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi Lietuvoje, ir pirmiausia mane nustebino tai, kad visa jūsų šalis yra žalia. Visur yra pievų. Nemėgstu žalios spalvos nuotraukose, tačiau šį kartą, vasaros pabaigos šviesoje, ji buvo tobula. Kitas nustebinęs dalykas buvo tas, kad lietuviai apie namus neturi tvorų. Man tai labai patinka, nes rodo žmonių pasitikėjimą ir atvirumą. Skirtingai nei Lenkijoje, kur visi pradeda statyti namus, pirmiausia pastatydami tvorą.

© Michal Adamski

Ko labiausiai pasigedote Poznanėje, grįžęs iš Užpalių?

Pasiilgau Užpaliuose valgytų pomidorų skonio. Dar niekada nevalgiau tokių skanių pomidorų. Pasiilgau sūrių ir medaus. Iš užpaliečių gavau daug dovanų, kurios man priminė gerą laiką, kurį praleidau tarp jų.

Ko jūs ar Lenkijos žmonės galėtų išmokti iš užpaliečių ir apskritai lietuvių?

Manau, kad svarbiausia, ko lenkai turėtų išmokti iš lietuvių, yra pagarba ir rūpinimasis aplinka. Prisimenu, kad Šventoji, tekanti per miestą, yra labai švari ir yra svarbiausia teritorijos dalis užpaliečiams.

© Michal Adamski

Kaip Užpaliai įsiliejo į jūsų, kaip fotografo, raidą ir koks buvo kitas jūsų projektas, kurį pradėjote daryti grįžęs į Lenkiją?

Kaip fotografas sužinojau, kaip per tokį trumpą laiką dirbti su nesudėtingų nuotraukų serija, kuri yra dokumentuota mažoje bendruomenėje. Grįžęs namo baigiau savo ciklą apie Vengriją ir žmones, įsipainiojusius į politinius valdžios įgijimo procesus. Šį projektą vainikavo išleista fotoknygą „Dviuodegis šuo“ (angl. „Two tailed dog“).

Ką tik pradėjau kitą nuotraukų seriją, kuri iliustruoja labai susiskaldžiusį ir nesutarimų ardomą gyvenimą Lenkijoje.

Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ iki rugsėjo 18 d. rodoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13, Kaunas). Rugsėjo 19 d. parodą bus galima pamatyti Užpalių miestelio Rudens lygiadienio šventėje. Vėliau paroda veiks Užpalių bibliotekos galerijoje. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Maironio lietuvių literatūros muziejus.




KAUNAS PHOTO STAR 2020 Atidarymų maratonas

2020 m. rugsėjo 3 d. Kaune vyko 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų parodų atidarymų maratonas, kurio pabaigoje buvo atskleisti nugalėtojai – italų fotomenininkų duetas Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro su darbu „Cronostasi“. Nugalėtojai laimėjo pagrindinį konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO metu ir 2500 EUR piniginį prizą. Vakarą pratęsė susitikimas su fotomenininke Dovile Dagiene-DoDa ir KAUNAS PHOTO STAR 2020 Finalininkų projekcijų renginys Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Visų 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso finalininkų darbai rodomi Kaune keturiose lauko parodose bei šešiose Kauno miesto galerinėse-muziejinėse erdvėse:

  • Čečėnijos aikštėjeBruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“
  • Kalniečių parke (prie Savanorių pr.) – Guillem Vidal (Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“
  • Skvere prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (A. Juozapavičiaus pr. 57) – Lina Margaitytė ir Marius Krivičius (Lietuva) „Laikinai atidaryta“
  • Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje (V. Putvinskio g. 22) – Dovilė Dagienė (Lietuva) „Augalų atmintis / Medinės sinagogos“
  • VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) Dillon Marsh (Pietų Afrika) „Deimantai nėra amžini“
  • Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g.58) – Mikhail Lebedev (Rusija) „Restoranai netyčia“
  • Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) – Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“
  • Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) – Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
  • Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13) – Michał Adamski (Lenkija) „Vėl dažiausi plaukus“
  • Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) – Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija) „Cronostasi“ – KAUNAS PHOTO STAR 2020 nugalėtojų paroda.

Tikslią festivalio KAUNAS PHOTO 2020 programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.




Italų menininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro: mes esame pakabinami laikrodžiai, kiekvienas tiksintis savo asmeniniu laiku

Praėjęs pavasaris dažną mūsų paskatino daugiau nei įprasta galvoti apie laiką. Apie jį kalba ir italų menininkų duetas: fotografė, post-prodiuserė Chiara Panariti ir fotografas Gianfranco Ferraro, 17-ajame fotomeno festivalyje KAUNAS PHOTO laimėję pagrindinį konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje ir 2500 EUR piniginį prizą. Konkursą laimėjusi menininkų fotografinė refleksija „Cronostasi“ kviečia mus iš naujo apmąstyti žmogaus būklės laiką.

Penkiasdešimties fotografijų serijoje fotomenininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro įamžino gyvenimą Milane pandemijos COVID-19 karantino metu. Balkonuose ir languose išgyventas Milano gyventojų kasdienybės akimirkas fiksavę menininkai teigia, kad projektas „Cronostasi“ daugiausia dėmesio skiria intymiai ir visuotinei atnaujinto laiko suvokimo paieškai. Su menininkais, negalėjusiais atvykti į parodos atidarymą Kaune dėl besitęsiančios pandemijos, kalbasi Daiva Juonytė.

„Cronostasi“ yra fotografinė refleksija, užfiksavusi neapibrėžtą Milano gyventojų padėtį karantino metu ir kviečianti pagalvoti apie naują žmogaus būsenos laiką. Ką jums patiems davė šis laikotarpis?

Iš pradžių labai išsigandome, jautėmės visiškai sutrikę ir netikri dėl absoliučiai netikėtos situacijos, stipriai pakeitusios kasdienį mūsų gyvenimą. Karantino metu supratome, kad, kalbant apie mūsų įsitikinimus ir įpročius, pagrįstus gyvenimo tėkme, kuri labai dažnai teka greitai, bet staiga ėmė ir sulėtėjo bei išsiplėtė apie kiekvieną mūsų, esame labai sąlygoti ir beginkliai. Laimei, nė vienam iš mūsų neteko susidurti su rimtomis sveikatos problemomis nei šeimoje, nei tarp draugų, tad šis laikotarpis tapo galimybe dirbti kartu ir pasakoti, kas su mumis vyksta.

Ką „Cronostasi“ reiškia jums?

Chronostazė yra nejudantis laikas, tačiau iš tikrųjų – nuolatinis judėjimas.

Jūsų nuotraukų serija yra apie laiką. Ką apie jį sužinojote?

Mums sunku žodžiais išreikšti tai, ko išmokome. Stebėdami ir žiūrėdami į žmones nuotraukose, galėjome palyginti savo ir kitų laiką, kuris tapo matavimo vienetu to, kas vyko ir tebevyksta pasaulyje. Daugybė pakabinamų laikrodžių, kurių kiekvienas tiksi savo asmeniniu laiku.

Su kokiomis žmonių emocijomis teko susidurti karantino laikotarpiu? Kaip tuo metu jautėtės patys?

Tomis savaitėmis mes bandėme įsivaizduoti, ką žmonės, užsidarę neviltyje, iš balkonų žvelgdami į tuščią miestą jaučia ir kaip ketina įprasminti nauja tapusią kasdienybę. Kartais jų gestai būdavo mūsų jausmų veidrodis, kartais – tobula metafora to, kaip tą akimirką suvokėme daiktų būseną. Mes skyrė atstumas, kiekvienas gyvenome savo burbule. Visi nuotraukose esantys žmonės mus nuolat lydėjo mūsų darbe ir taip sakydami kalbame toli gražu ne vien tik apie vizualųjį lygmenį.

Kaip karantinas pakeitė jūsų nuomonę apie namus?

Priverstinė izoliacija privertė mus iš naujo įvertinti savo gyvenimo būdą. Neišvengiamą kančią dėl priverstinės padėties lydėjo dėkingumas už mus saugančią aplinką. Šios erdvės, dažniausiai negyvos, o kartais ir apleistos, karantino laikotarpiu vėl atgijo, kai jomis pradėjo rūpintis netikėtą jų vertę atradę žmonės. Vietos, kurios buvo savaime suprantamos, staiga tapo svarbios.

Kas visą šį laiką buvo sunkiausia?

Nuotolinis darbas su nuotraukomis buvo labai reiklus. Tam tikromis akimirkomis buvo ypač sunku išlaikyti susikaupimą ir ryžtą dėl viso to, kas vyko šalia mūsų. Tačiau nepasiduoti skatino labai stiprus noras papasakoti tai, ką patyrėme fotografuodami.

Kaip manote, kokia ateitis mūsų laukia?

Išgyvenome šį sustabdytą laiką, turėdami galimybę apmąstyti tai, ką darėme iki šiol ir ką galėtume daryti paskui. Matėme praktikoje įgyvendintų veiksmų rezultatą ir supratome, kad kitokia, gražesnė ateitis yra įmanoma, tačiau tai – mūsų pasirinkimas. Kiekvienas esame atsakingas už tai, kuo taps mūsų laikas: krizės ar galimybių momentu.

Chiaros Panariti ir Gianfranco Ferraro fotografijų serija „Cronostasi“ eksponuojama Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) iki rugsėjo 30 d., o nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno fotografijos galerija.