On October 7, 2020, KAUNAS PHOTO festival held education and projection evening “Your room as a camera. How can you do it?” at the Kaunas Municipal Vincas Kudirka Public Library Park Branch, with the screening of “obs-cu-ra” by Bruno Alencastro (Brazil) and “Camera obscura. Savanoriai” by Darius Kuzmickas (Lithuania/USA) and an educational session with the photographer Bruno Alencastro and the art director of KAUNAS PHOTO festival Mindaugas Kavaliauskas. The video record by Bruno Alencastro can be viewed on KAUNAS PHOTO Facebook page.

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

„Camera obscura“ – fotoaparato protėvis, pradžioje naudotas pačiais įvairiausiais tikslais: saulės užtemimų žiūrėjimui, kaip pagalba tapytojams ieškant tikresnio ir dvimačio pasaulio vaizdavimo, kol galiausiai įkvėpė pačios pirmosios fotografijos istorijoje atsiradimą. Brazilų fotografas Brunas Alencastras remdamasis šiuo principu karantino metu sukūrė fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvena Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten jis nuvyko ir aplankė dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavo jų būtį pandemijos metu. Viso to rezultatas – nuotraukų esė „obs-cu-ra“, kuriai būdinga tamsi ir mįslinga atmosfera, tokia pat kaip neišvengiama, miglota ateitis, apie kurią dar niekas nieko nežino. Nors kurdamas šį darbą menininkas sako neįsivaizdavęs sulauksiantis tarptautinio atgarsio, jį pristatęs į 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursą tema „Periferinės vizijos“ pateko į finalininkų dešimtuką. Fotografijų seriją „obs-cu-ra“ festivalis rodo lauko parodoje Kauno Čečėnijos aikštėje iki spalio 31 d.

Šiai parodai atstovaujanti KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė  teigia, kad per pasaulį nusiridenus karantino bangai išgirdo pačių įvairiausių išeičių iš situacijos, ne vieną jų ir išbandė: „Nuo repeticijų ir susitikimų internetu iki mankštų ar filmų peržiūrų – irgi internetu, bet lyg drauge. Bet iki pažinties su Bruno Alencastro projektu nė nenutuokiau, ką reikštų įlįsti į savo kasdienio darbo įrankio ar instrumento vidų.“ Pasak K. Lingienės, „netikėtas jo priėjimas prie, atrodo, jau tiek kartų matytos ir girdėtos „camera obscura“ koncepcijos žavi keleriopai. Tai ir menininko nepasidavimas priverstiniam užsidarymui namuose, ir gebėjimas iš naujo pažvelgti į savo profesiją, kitaip tariant, nenuleisti rankų, ir kolegų angažavimas visiems nelengvu metu“.

Šiųmetinėje programoje festivalis KAUNAS PHOTO ne tik kviečia pažiūrėti šio menininko „camera obscura“ principu sukurtų darbų, bet ir dovanoja galimybę publikai plačiau susipažinti ir išmokti šios antikinės technikos. Šį trečiadienį, spalio 7 d. nuo 17.30 val., parodos „obs-cu-ra“ kaimynystėje esančiame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje (P. Lukšio g. 60, Kaunas), festivalio organizatoriai kviečia į nemokamą ir visiems atvirą edukacijos ir projekcijų vakarą „Jūsų kambarys kaip fotoaparatas. Kaip tai padaryti?”. Renginio programoje – Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“ ir Dariaus Kuzmicko (Lietuva/JAV) „Camera obscura. Savanoriai“ fotografijų projekcijos bei edukacinis užsiėmimas su fotomenininku Bruno Alencastro ir festivalio KAUNAS PHOTO meno vadovu Mindaugu Kavaliausku, kurio metu bus galima išmokti namuose pasidaryti kambario dydžio „fotoaparatą“ – camera obscura. Negalėdamas atvykti į Lietuvą dėl pasaulyje besitęsiančios pandemijos, brazilų fotografas specialiai festivaliui KAUNAS PHOTO paruošė edukacinį įrašą.

Su fotomenininku Bruno Alencastro kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų nuotraukų esė „obs-cu-ra“ yra paskendusi mįslingoje atmosferoje, tokioje kaip kol kas dar neiššifruojama ateitis. Kaip gimė šis projektas?

Kaip tyrėją, mane visada domino visas šis eksperimentiškumas ir naujovės, ateinančios per techninio įvaizdžio kūrimo istoriją. Visų pirma, camera obscura, kaip optinio prietaiso, naudojimas visada žadino mano smalsumą. Būtent tuo metu, kai aš, kaip ir daugelis mūsų, buvau įstrigęs namuose, sėdėjau tamsiame kambaryje ir žvelgiau į savo buto sienas, man kilo mintis dar kartą peržiūrėti šią techniką. Padariau pirmąjį bandymą ir mane sužavėjo rezultatas: vaizdas, mūsų namuose projektuojantis pasaulį aukštyn kojomis ir daug pasakantis apie dabartinį laiką.

Langas yra gana dažnai pasikartojantis meno istorijos motyvas. Langas į pasaulį – kiek kartų girdėjome šią frazę? Karantino metu daugeliui iš mūsų langas tapo ne tik simboliniu, bet ir tiesioginiu ryšiu su pasauliu. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į langą?

Gyvename laikotarpiu, kuris verčia pažvelgti į praeitį, ieškant atsakymų, praversiančių ateityje. Tai pasakytina ne tik apie visas kitas sveikatos krizes, bet ir politinę, socialinę, mokslinę, technologinę ir meninę sritis. Langas visada buvo pasikartojantis kelių dailininkų kūrybos motyvas per visą meno istoriją. Langas kaip rėmas ir kraštas, galintis tuo pačiu metu parodyti uždarumą ir laisvę.

Projektuodamas išorinį pasaulį pro savo svetainės langą ir pamatęs į savo namą įsiveržusį pilką pastatų betoną ir tik šiek tiek medžių žalumos, pasijutau dūstantis. Net gyvenant Kopakabanoje, vos dvi gatvės nuo paplūdimio, tą karantino akimirką viskas, kas man buvo likę, tai buvo šaltis ir įkalintas horizontas. Manau, kad mes visi buvome pakviesti apmąstyti padarytus pasirinkimus, atvedusius mus į šį tašką, kuriame šiandien gyvename. Tai, kas mums liko iš to pasaulio, buvo tik keli lango dydžio kvadratiniai metrai.

Su kokiomis žmonių emocijomis karantino laikotarpiu teko susidurti? Kaip tuo metu jautėtės pats?

Aš išgyvenau ir jaučiau skirtingas fazes. Iš pradžių nesaugumas, paskui baimė… ir netrukus po to kilo pyktis dėl gyvenimo šalyje, valdomoje neatsakingo prezidento, kurio pozicija buvo bandymas ignoruoti ir sumažinti viruso riziką.  Šiandien iš esmės jis yra atsakingas už Brazilijoje vykstantį tikrą genocidą.

„obs-cu-ra“ taip pat buvo būdas palaikyti savo psichinę sveikatą ir ryšį su žmonėmis, net jei kiekvienas jų buvo savo namuose. Per vaizdo skambučius ir tiesiogines žinutes susipažinau su naujais kūrėjais ir, dalyvaujant naujiems nariams iš viso pasaulio, išplėčiau savo fotografinę esė. Tą pačią dieną pasikalbėjau ir su fotografu iš Urugvajaus, ir iš Pietų Afrikos. Tai visada buvo pagrindinis mano  fotografijos tikslas: pažinti ir užmegzti ryšius su žmonėmis. „obs-cu-ra“ buvo vienintelis vaistas nuo izoliacijos.

Sukūrėte fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvenate Kopakabanos kaimynystėje, Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten nuvykote ir aplankėte dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavote jų būtį pandemijos metu. Kaip tie žmonės reagavo į šią idėją?

Pirmąją fotografinės esė nuotrauką padariau čia, savo namuose, ir rezultatas mane sužavėjo. Kadangi buvo neįmanoma tęsti šio darbo vien dėl socialinės izoliacijos, nusprendžiau pakviesti kitus fotografus taip pat paversti savo namus milžiniškomis kameromis ir dokumentuoti gyvenimą pandemijos metu. Ieškojau žmonių, kurie galėtų papasakoti įvairiausius iš šios socialinės izoliacijos kylančius aspektus: vienišas gimtadienis, šeima, laisvė gyventi kaime, atidėta santuoka, pomėgiai kaip proto viltis, dvasingumas ir kt.

Mano pirminė idėja buvo sugebėti įtikinti dar bent šešis žmones ir atvykti į kuklią vos 6 ar 7 fotografų fotosesiją. Mano nuostabai, visi žmonės, kurių ieškojau, sutiko dalyvauti ir sulaukiau dvigubai daugiau dalyvių. Bandymą pavyko pradėti turint jau 13 nuotraukų. Dėka projekto įgyto atgarsio (jis jau buvo išleistas daugiau nei 14 šalių), žmonės iš įvairių pasaulio kampelių pradėjo manęs ieškoti. Todėl atidariau atvirą kvietimą visiems, norintiems bendradarbiauti.

Šiuo metu darbe dalyvauja 84 fotografai iš 21 šalies.

Kas buvo sunkiausia?

Didžiausias iššūkis buvo plėtoti ir patobulinti camera obscura techniką šiandien, vidury pandemijos. Net jei tai labai elementarus įrenginys (reikia tiesiog izoliuoti aplinką nuo šviesos ir leisti jai patekti pro mažą skylę), daugeliui dalyvių buvo sunku surasti reikiamų priemonių savo namuose milžiniškam fotoaparatui pastatyti, kartu su medžiagomis, galinčiomis izoliuoti visą šviesą ir bet kokią jos įvestį. Projektas buvo kurtas tik karantino metu, kai visa prekyba buvo sustabdyta.

Su visais kartu ieškojome galimų alternatyvų, kol nusprendėme, kad tam geriausiai tinka aliuminio folija: nebrangus, prieinamas ir lengvai naudojamas šaltinis, galintis izoliuoti šviesą nuo jos patekimo.

Šiandien ateitis atrodo miglota. Kaip jūs ją įsivaizduojate?

Labai norėčiau tikėti, kad po pandemijos bus geriau, bet bent jau patirtis čia, Brazilijoje, rodo, kad gyvename ūkanotais laikais, pasižyminčiais individualizmu ir nepakantumu. Viską sustiprino neatsakinga, korumpuota ir genocidiška vyriausybė. Brazilija jau viršijo daugiau kaip 118 tūkstančių mirusių nuo COVID-19 žymą, tačiau prezidentas mažina pandemijos padarinius ir verčia žmones užpildyti visus paplūdimius mano kaimynystėje, Kopakabanoje.

Štai kodėl, net pagaliau atradus vakciną, nematau, kad pasaulyje galėtų įvykti dideli pokyčiai. Jei net pandemijos metu mes nepagalvojame apie kitą, įsivaizduokite, kas bus atradus vaistą. Liūdnas ir nerimą keliantis scenarijus.

Paradoksalu, bet žiūriu optimiškai ir esu įkvėptas kaip vaizdo menininkas. Per 10 metų vizualinių pasakojimų tyrinėjimo ir kūrimo niekada negalėjau įsivaizduoti, jog vieną dieną mano darbai galėtų sulaukti tiek tarptautinio atgarsio ir, pavyzdžiui, atverti galimybę mano dialogui su fotografijos festivaliu Lietuvoje! Profesiniu požiūriu šios naujos ryšių ir sąveikos formos, tarpininkaujant technologijoms, atvėrė mano projektams visas galimybes, kurias išnaudojus galima dar labiau plėtoti kolektyvinius ir bendrus projektus. „obs-cu-ra“ įsitraukimo skaičiai yra didžiausias palikimas ir viltis ateičiai.

Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Rugsėjo pirmomis dienomis prasidėjęs 17-asis tarptautinis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO nesiilsi. Savaitės pradžioje festivalis atidarė dar vieną lauko parodą – Vienybės aikštėje jau rodomi prancūzų fotomenininko Romain Cavallin’o darbai iš Kaune sukurtos serijos „Kryžminiai tinklai“. Trečiadienį, rugsėjo 30 d., festivalis kviečia net į du nemokamus ir visiems atvirus renginius: 15 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58) vyks virtualus sutikimas su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininku Mikhailu Lebedevu (Rusija) ir atsisveikinimas su ten pat rodoma jo paroda „Restoranai netyčia“, o nuo 17.30 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete (A. Mackevičiaus g. 27) – KAUNAS PHOTO 2020 Projekcijų vakaras, kur bus rodoma dalis fotografijos darbų pristatytų į festivalio atvirą kvietimą tema „Periferinės vizijos“. Ketvirtadienį festivalio koordinatorė Karolina Krinickaitė ves edukacijas Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos moksleiviams Kauno IX forto memorialiniame komplekse prie ten pat rodomos Ambroise Tezeno (Prancūzija) lauko parodos „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“. 

Pirmadienį Vienybės aikštėje įrengta paroda „Kryžminiai tinklai“, sukurta Kaune prancūzų fotomenininko Romain Cavallin‘o tarp dviejų festivalio sezonų, idėjiškai sujungia KAUNAS PHOTO pernykštę „Skaitmeninis-Virtualus-Tikras“ bei šiųmetinę „Periferinės vizijos“ temas. 2019 metais pakviestas į Lietuvą fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO, meninės rezidencijos Kaune tema fotografas pasirinko tyrinėti įtinklintą miestą. Jis pėščiomis išvaikščiojo Senamiestį, Naujamiestį, Šančius, Žaliakalnį, Kalniečius, Šilainius ir kitus mikrorajonus, ieškodamas miestovaizdžių su mobiliojo ryšio, televizijos, radijo antenomis bei fiksuodamas juos didelio formato dumpline kamera. Šie kryžminių tinklų peizažai kauniečiams – lyg naujos pažįstamo, tačiau nematomo miesto atodangos.

Nors KAUNAS PHOTO lauko parodomis bus galima pasidžiaugti iki spalio 31 d., dauguma muziejinėse-galerinėse erdvėse rodomų parodų artėja į pabaigą. Trečiadienį, rugsėjo 30 d., 15 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre atsisveikinant su konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko paroda „Restoranai netyčia“, paskutiniąją eksponavimo dieną festivalis kviečia susipažinti su jos autoriumi iš Rusijos Mikhailu Lebedevu. Virtualiame susitikime menininkas pristatys savo kūrybą, plačiau papasakos apie fotografijas iš serijos „Restoranai netyčia“ bei apžvelgs kitus savo darbus. Renginyje dalyvaus Kauno rusų kultūros centro „Mokslas – šviesa“ bendruomenė. Susitikimas vyks rusų kalba, esant poreikiui bus verčiama į lietuvių.

Vakarop veiksmas keliaus į gretima esantį Pelėdų kalną. Nuo 17.30 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete vyks KAUNAS PHOTO 2020 Projekcijų vakaras, kurio metu bus galimybė peržiūrėti dalį į KAUNAS PHOTO 2020 atvirą kvietimą fotomenininkų iš viso pasaulio pristatytų darbų. Temiškai kuruotose projekcijose bus rodomos lietuvių autorių serijos; darbai, sukurti karantino metu bei kalbantys apie izoliacijos temą; serijos apie paribius bei užribius – apie tai, kas galios centrų ar meinstrymo paribiuose ir už jų; bei projektai, nagrinėjantys temą „Periferinės vizijos“ fikcijos ar idėjų pagrindu.

Ketvirtadienį Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos moksleiviams festivalio KAUNAS PHOTO koordinatorė Karolina Krinickaitė praves edukacinius užsiėmimus „Skaudžios istorinės atminties vietos ir tamsusis turizmas“. Edukacijos vyks Kauno IX forto memorialiame komplekse, kur nuo rugsėjo 10 dienos rodoma prancūzų fotografo Ambroise Tezeno serija „Aš buvau čia (tamsusis turizmas)“. Fotomenininkas aplankė daugiau nei dešimtį pagrindinių tamsiojo turizmo vietų visame pasaulyje – nuo Kambodžos iki Ruandos, nuo Libano iki Lietuvos, nuo Ukrainos iki JAV, fotografuodamas turizmui sukurtas vietas, susijusias su mirtimi, žudynėmis, įkalinimu, masiniu žudymu ar tragedija.

Pasak Kauno IX forto muziejaus direktoriaus Mariaus Pečiulio, tamsiojo turizmo gerbėjų sąmonėje kartais net neužduodami pagrindiniai klausimai, o norima tiesiog pajausti griovimo, mirties, naikinimo emociją, kuri ir po daugelio metų vis dar tvyro ore. „Ši emocija užfiksuota ir Ambroise Tezeno fotografijų parodoje. Aušvicas, Ruanda, Černobylis – tai tik keletas visuotinai atpažįstamų vietovardžių, kuriuos išgirdus pirmas į galvą ateinantis sinonimas yra mirtis. J. J. Lennon’as parodos įvade teigia: „Tai liudija mūsų praeitį, nesugebėjimą peržengti jos ribų ir mūsų keistą santykį su tragedija ir mirtimi“. Vienareikšmiškai sutinku su šiuo teiginiu. Simboliška, kad A. Tezeno paroda yra eksponuojama Kauno IX forto memorialiniame komplekse – visai greta objekto, kuris pagal pirminę savo paskirtį buvo statytas ginti nuo mirties, bet vėliau ją sutikęs visa savo esybe“, – įžvalgomis dalijasi Marius Pečiulis.

Festivalio KAUNAS PHOTO lauko parodos veiks iki spalio 31 d. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodų ir renginių programa „Periferinės vizijos“ nuolat atnaujinama, o naujienas taip pat galite sekti festivalio „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON, „Kauno Perdanga“.
Minėtų parodų ir renginių partneriai: Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, Kauno IX Forto muziejus, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija, Diaphane (Prancūzija), PhotoLux (Italija).