Fotografas Romainas Cavallinas: jaučiu, jog duomenų naudojimas mums neduos daugiau negu jau turime

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

„Šiandien pastatas nebėra suprojektuotas veikti vien tik kaip buveinė, gyvenamoji vieta ar darbovietė: jis tampa transliuotoju, didesnio tinklo dalimi, kuria naudojamasi dalintis duomenimis“, – sako prancūzų fotomenininkas Romainas Cavallinas. 2019 metais Kaune festivalio KAUNAS PHOTO kvietimu rezidavęs menininkas tyrė įtinklintą miestą ir pėsčiomis vaikščiojo po Senamiestį, Naujamiestį, Šančius, Žaliakalnį, Kalniečius, Šilainius bei kitus mikrorajonus, ieškodamas miesto vaizdų su mobiliojo ryšio, televizijos ir radijo antenomis. Iki spalio 31 d. dar galima spėti pamatyti to rezultatą: Vienybės aikštėje eksponuojamą Romaino Cavallino parodą „Kryžminiai tinklai“.

Tinklai ir įtinklinimas yra vieni karščiausių šiandienos žodžių mūsų visuomenėje, atspindintys ir tam tikras šių dienų leksikos madų tendencijas. Praėjusiais metais festivalio KAUNAS PHOTO pakviestas į Lietuvą, jūs savo menininės rezidencijos metu pasirinkote tyrinėti įtinklintą miestą. Kaip kilo ši mintis?

Idėja gimė beveik prieš metus „Les Photaumnales“ fotografijos festivalyje, kai darbų peržiūrų metu diskutuodami su Mindaugu Kavaliausku supratome, jog šiais laikais beveik ant kiekvieno kampo žydi mobiliojo ryšio bokštai ir antenos.

Ką naujo pamatėte rezidencijos metu?

Pastebėjau, kad antenų vis daugėja, o jų statyba miestuose vyksta tam tikru būdu: pranyksta, įsilieja į kraštovaizdį, dažnai apie jas niekam nebūna pranešta.

Kas tyrinėjant miestą labiausiai jus nustebino?

Pajutau, kad mano atvykimas į Kauną – miestą, kuriame iki tol nebuvau buvęs – ir mėginimas įsilieti bei suprasti jo architektūrą nekalbant lietuviškai buvo labai netikėtas ir įdomus. Pagaliau antenos buvo pretekstas: stebėtojai mano pasivaikščiojimų po miestą metu demonstruodavo pastatus, palaikančius tuos pačius mobiliuosius bokštus. Pamatėme, kad skirtingi statybos tipai sukuria architektūrinį paradoksą.

Romain Cavallin (Prancūzija/Belgija) paroda „Kryžminiai tinklai“ Vienybės aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Romaino Cavallino (Prancūzija/Belgija) paroda „Kryžminiai tinklai“ Vienybės aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Fotografuojate naudodamas didelio formato fotoaparatą. Kaip tai padeda užfiksuoti tai, ką norite pabrėžti?

Didelio formato fotoaparato naudojimas padeda nustatyti darbo protokolą. Tai būdas medituoti, kuris man padeda pajusti ryšį su tuo, ką fotografuoju ir geriau tai suprasti.

Kaip skirtinguose miestuose keičiasi tinklo infrastruktūra?

Didėjant duomenų vartotojų skaičiui, tinklo infrastruktūra taip pat auga. Antenos statomos ant pačių aukščiausių pastatų, tokių kaip dangoraižiai ar mobiliojo ryšio bokštai. Viešieji statiniai, pavyzdžiui, policijos nuovados, miesto savivaldos pastatai, bažnyčios, taip pat nusėtos antenų bokšteliais.

Kokiais kriterijais remiatės vertindamas miestą?

Kaunas yra miestas, turintis didžiulį kultūrinį ir istorinį paveldą. Tą puikiai galima pajusti pažvelgus į ryškią ir eklektišką jo architektūrą. Tačiau miesto rajonai labai skiriasi vienas nuo kito, todėl aš pradėjau ieškoti jų panašumų miesto viduje. Ir nors Kaunas labai susaistytas ryšio bokštų ir antenų, tai miestas kuris iš tikrųjų yra labai suskaldytas ir segmentuotas.

Kaip manote, kur galiausiai tinklai ir įtinklinimas nuves visuomenę?

Ryšio bokštai yra sekėjai, apibrėžiantys didelio tinklo buvimo vietą. Tai labiau išsivysčiusi sistema negu man gerai pažįstami kelių tinklai, tačiau vis tiek nestabili. Jaučiu, jog duomenų naudojimas mums neduos daugiau negu jau turime. Žinoma, šios priemonės yra svarbios visuomenei, kurioje gyvename, tačiau mes nesame tie, kurie sprendžia ar gali pasirinkti, kiek antenų, kurių vis daugėja, nori matyti savo miestuose. Dėl tokių sprendimų nebalsuojama, juos priima tinklo operatoriai, pavyzdžiui, „Tele2“, „Bitė“ ar „Telia“.

Taigi apibendrinant manau, jog antenos yra nedideli architektūros objektai, sumaišyti su pastatais tam, kad būtų sukurta dar viena hibridinės konstrukcijos rūšis. Pastatas nebėra suprojektuotas veikti vien tik kaip buveinė, gyvenamoji vieta, darbovietė ar pan. Jis tampa transliuotoju, didesnio tinklo dalimi, kuria naudojamasi dalintis duomenimis.

Romaino Cavallino fotografijų parodą „Kryžminiai tinklai“ galima nemokamai aplankyti iki spalio 31 d. Vienybės aikštėje Kaune. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON, UAB „Kauno perdanga“.
Partneriai: Diaphane (Prancūzija), PhotoLux (Italija).




Fotografas Mindaugas Kavaliauskas: norėčiau, kad demokratija, žodžio laisvė, pagarba kitataučiams būtų mūsų laisvė geriausiomis išraiškos formomis

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

„Šiandien galvojame, kad laisvė turi būti nemokama, atnešama ant padėkliuko ir su nepasitenkinimu priimame pareigas, kurios tą laisvę garantuoja“, – sako fotografas, fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO įkūrėjas Mindaugas Kavaliauskas, kuris 1990 m., būdamas penkiolikos, savo fotografijose užfiksavo didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Jo metu užfiksuotos asmenybės, tikros žmonių emocijos ir istorinės akimirkos šiemet buvo pristatytos 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodoje „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ Lazdijuose, o iš ten paroda iškeliavo į Seinus, kur iki lapkričio mėnesio pabaigos yra rodoma „Lietuvių namuose“.

Apie buvimą ten, kur vyko svarbiausi dalykai, laisvę ir dingusią raudoną spalvą kalbamės su menininku.

Jūsų archyvinių fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ yra apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją. Tuo metu buvote vos penkiolikos. Kokie įspūdžiai labiausiai įstrigo paauglio atmintyje?

Šiandien, kai po trijų dešimtmečių žiūriu į šias fotografijas, jaučiuosi dvejopai. Atrinktos, parodoje eksponuojamos fotografijos atrodo įdomiai socialine prasme: žmonių personažai, veidai, pilni vilties, kuria bandoma gesinti baimes. Žiūrėdamas taip, nelabai galvoju apie savo amžių 1990 metais, kurie buvo labai intensyvūs. Buvau moksleivis, Kauno fotomeno mokyklos mokinys.

Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo fotografavau įvairius Sąjūdžio mitingus Kaune, Vilniuje. Teko per objektyvą stebėti ir vieną jedinstvininkų mitingą Vilniuje, Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Kaune, visai netrukus – Lietuvos pasieniečių laidotuves Vilniuje, paminklo Vytautui statybos progresą nuo tuščios vietos iki pasaulio Vytautų susitikimo liepos 15 d., kai paminklas buvo atidengtas ir panašiai. Tais metais savo kūrybinio stiliaus dar ieškojau, bet jau buvau nusprendęs, jog būsiu fotografu. Tokie įdomūs, turiningi metai ir besikeičiančios aplinkos teikiama siužetų gausybė buvo gera dirva praktikuotis jaunam fotografui bei galimybė augti kaip asmeniui, būsimam laisvos šalies piliečiui.

„Europos kelias“ buvo skirtingas, nes vyko ne mieste, o pasienyje ir jungė įprastas dalis: kalbas, roko koncertą. Įdomu tai, kad tik iš fotografijų prisimenu, jog kaip ir kiti to renginio dalyviai, buvau kiaurai permerktas lietaus. Ypač tai gerai matau žiūrėdamas kadrą, kuriame užfiksuoti žmonės, besislepiantys nuo lietaus po scena tuo metu, kai ant jos aukojamos mišios.

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

Jūsų fotografijos yra apie pirmąjį Molotovo ir Ribentropo pakto minėjimą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai laikmetis, kai praeityje liko raudonoji priespauda ir svarbiausia buvo eiti į laisvę. Kas tuo metu jums buvo laisvė ir kaip kito jos sąvoka jūsų pasaulėžiūroje bėgant laikui?

Mokykloje, kurią tuo metu buvau bebaigiąs, nuo pat pirmos klasės mokiausi anglų kalbos. Vaikystėje kartais savęs klausdavau, ką su ta kalba bus galima veikti, juk mus nuo laisvo pasaulio „saugojo“ geležinė uždanga. Turėjome giminių Amerikoje, todėl jie mums atveždavo tos šalies laisvės skonių, kvapų, stilių ar technikos pasiekimų. Jei nesuklysiu, „Europos kelią“ galėjau fotografuoti vis dar tarybiniu Zenitu, bet su džinsais, kedais ir „Chicago Bulls – NBA World Champions“ marškinėliais.

Būtent „Europos kelias“ buvo simbolis to, kad laisvė mums atvers galimybes sugrįžti į Europą ir į laisvąjį pasaulį, nors techniškai sovietų pasieniečiai mitingo eisenos į Lenkiją neįleido. Tuo metu man atrodė, jog laisvė – tai galimybė susikalbėti angliškai ar lenkiškai susikalbėti su tomis kalbomis kalbančiais žmonėmis, esančiais kitoje sienos pusėje.

Kai 2015 metais su paroda iš ciklo „travel’AIR“ keliavau į Naująją Zelandiją per Japoniją, nejučiomis pagalvojau, kad mūsų valstybė per ketvirtį amžiaus daug pasiekė: pamoji LR pasu Japonijos pasieniečiui – ir voila, eini į miestą.

Nepriklausomybės apyaušryje prisimenu vieną Amerikos balso apžvalgininko mintį: „Tarybų Sąjunga mums atidavė trispalvę, Vytį, o kas toliau…“ Taigi jaunuoliui atrodė, jog laisvės žingsnių bus dar daug ir mažų, susijusių tiek su asmens laisve, tiek su valstybingumu. „Europos kelyje“ plevėsavo trispalvės, buvo aukojamos mišios, tačiau per sieną pereiti dar nebuvo galima. Tie nueiti žingsniai kėlė tiek susižavėjimą, tiek ir dalykinį susidomėjimą: kas iš viso to nufotografuojama.

Kažkaip atsitiko, kad po 1991 metų nepriklausomybės įtvirtinimo mano fotografija tapo šiek tiek mažiau sociali – fotografavau daugiau peizažus. Važiuodavau į Nidą, siekiau suprasti ir išmokti Neringos mikroklimatus, fotocheminius efektus ir visa tai pritaikyti smėlio peizažams. Kai nuvykdavau ten, po dienos klampojimo po kopas, saulę palydėdavau prie jūros, kuri jau nebebuvo saugoma, smėlis neariamas prieš naktį. Taigi jau turėjome truputį daugiau laisvės.

Jei kažko galėčiau gailėtis iš to laikmečio, tai turbūt to, kad nenufotografavau ekonominės laisvės, o gal chaoso apraiškų, kioskų Lietuvos. Dabar tai būtų labai įdomu.

Tuo metu fotografijoje naudojote raudonos spalvos filtrą, kuris visai netikėtai sukūrė pašalinį efektą: viskas, kas buvo raudona, pašviesėjo arba visai išnyko. Sakytume, paradoksas. Ką pats pagalvojote, pamatęs tokį rezultatą?

Išties. Dėl juostelių nevienodo jautrumo skirtingoms spektro dalims, mes, Kauno fotomeno mokyklos mokiniai, dažnai naudodavome filtrus. Vidmanto Jankausko fotografijos optikos ir chemijos teorijos paskaitos buvo tokios uždegančios, kad viską knietėjo išbandyti. O filtrai buvo pigiausias būdas eksperimentuoti ar spręsti estetines problemas.

Filtrų turėjau visą rinkinį. Net nežinau, kodėl Europos kelio dieną užsisukau raudoną ir jo nepakeičiau. Raudonas stipriausiai patamsina mėlyną dangų, išryškindamas baltus debesis. Tačiau yra ir šalutiniai efektai: portretuojamųjų oda tampa visiškai balta, o raudona – išbąla. Tą supratau tik išryškinęs juosteles ir neradęs mitingo dalyvių plakatuose raudonų užrašų. Tiksliau, žiojėjo baltos skylės…

Simboline prasme šiandien tas mitingas atrodo kaip atsisveikinimas su raudona – komunistine epocha – Lietuvoje.

Archyvinėse jūsų fotografijose užfiksuota istorija, tikros žmonių emocijos – dokumentika, kuri ir po daugelio metų atliks savo funkciją. Ar prisimenate, apie ką galvojote fotografuodamas? Kokių tikslų vedinas ėmėtės fiksuoti tas akimirkas?

Peržiūrėjęs tas 4-5 juosteles, kurias prifotografavau, bandžiau prisiminti. Pirmiausia, tikriausiai Sąjūdžio laikų fotografo tikslas – tam tikras godumas apimti tai, kas renginyje, įvykyje yra svarbiausia, netikėčiausia. O prisiminus, kad pylė lietus, norėjosi tuose žmonėse atspindėti patį save. Aš juk fotografavau ne spaudai ar verso projektui, nors šiek tiek su spauda bendradarbiavau. Įsivaizdavau, jog tos nuotraukos labiau nei čia ir dabar, bus svarbesnės kažkada ateityje. Kitaip sakant – sau, archyvui.

Kita vertus, buvau moksleivis, kuriam masiniai renginiai tarnavo kaip nepakartojamos progos fotografuoti žmones. Negali sakyti, kad tais laikais žmonės nebuvo linkę fotografuotis ar priešiškai nusiteikę, tačiau per Sąjūdžio mitingus visi (net ir tie, kurių tikslas buvo kitoks) buvo draugiški objektyvams. Laisvės pradžios mitingai, paminklų atidengimai, maršai, laidotuvės ir panašūs masiniai renginiai mums, Kauno fotografijos mokyklos mokiniams buvo tiesiog puiki galimybė tobulėti fotografijos raiškoje.

Man asmeniškai tos minios palikdavo didžiulį įspūdį, o fotoaparatas suteikdavo privilegiją būti įvykių centre. Juk nebuvo didžiulių trikdžių patekti į įvykių centrą, nebuvo spaudos zonų ar akreditacijų. Įsivaizduokite, fotografuoji Vytautą Landsbergį, Kęstutį Genį, Algirdą Kaušpėdą iš metro ar kelių atstumo! Kas nenori būti žvaigždžių fotografu? Tokie ir tikslai – tobulėti, būti ten, kur visi, kur patys svarbiausi.

© Mindaugas Kavaliauskas
© Mindaugas Kavaliauskas

Šiandien, regis, dauguma laisvę suvokiame kaip savaime suprantamą duotybę. Ką jūs apie tai manote?

Taip, priimame, kad ta laisvė turi būti nemokama, atnešama ant padėkliuko ir su nepasitenkinimu priimame pareigas, kurios tą laisvę garantuoja. Praėjus trims dešimtmečiams, manau, yra daugiau sričių, kuriose turėtume daugiau įsipareigojimų, kurie mums palaikys ir kitiems padės kurti laisvę. Gal ir natūralu, kad norime uždirbti daugiau, gyventi patogiau, riedėti madingesne transporto priemone, gyventi didesniame name. Bet patogumo ir malonumo paieškos ima prasilenkti su atsakomybėmis, sąlygojančiomis mūsų laisves. Esu laisvas ir darau, ką noriu, o kiti man – nesvarbūs. Tai yra slidžioji mūsų laisvės kelio atkarpa.

Šių metų rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio 30-metį, buvo palaikomi kaimyninės Baltarusijos gyventojai, šiuo metu aktyviai kovojantys už demokratiją savo šalyje. Kaip jūs vertinate esamą situaciją ir kokius jausmus ar prisiminimus ji jums atliepia?

Turiu nemažai draugų fotografijos kūrėjų Baltarusijoje. Ir kai tai asmeniška, labai išgyvenu dėl pavojaus ir kančių, kurias jie patiria. Nors Baltarusija yra vos kelios minutės kelio nuo Vilniaus arba Dzūkijos, kur ir fotografavau „Europos kelią“, palyginus su Lietuva, laiko atstumas kai kuriais požiūriais – tie patys 30 metų. 1990 m. Vilniuje, Kaune ar Lazdijuose fotografuoti piliečių eisenas buvo daug saugiau nei šiandien Minske, Gardine ar kitur.

Simboliška, kad mano paroda „Europos kelias 1990-08-23. Be raudonos“ po ekspozijos Lazdijuose persikėlė į Lietuvių namus Seinuose, kur lietuvių  bendruomenė XX a. taip pat išgyveno daug sudėtingų dešimtmečių: patyrė diskriminaciją, patyčias, bauginimus. Ir šia prasme apmąstydamas savo parodą, galvoju, kad demokratija, žodžio laisvė, pagarba kitataučiams, kitaip mąstantiems, gali būti pavyzdžiu mūsų kaimynams. Norėčiau, kad tai būtų mūsų laisvė geriausiomis išraiškos formomis.




Grįžtant karantinui fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO kviečia kurti iš savo kambario

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija nesitraukia, o sparčiai augant koronaviruso  atvejams įvedami nauji ribojimai. Šiuo socialinio atitolimo laikotarpiu 17-asis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO kviečia susiburti virtualiai ir dalyvauti bendroje kūrybinėje iniciatyvoje: paversti savo kambarį didžiuliu fotoaparatu – „camera obscura“. KAUNAS PHOTO organizatoriai ragina visus norinčius dalyvauti mokytis šios antikinės technikos festivalio „Facebook“ paskyroje žiūrint KAUNAS PHOTO STAR konkurso finalininko Bruno Alencastro (Brazilija) edukacinį video įrašą, bei patiems namuose įsirengti  „camera obscura“. Šiuo principu sukurtų fotografijų festivalis lauks jas pateikiant asmenine žinute „Facebook“ socialiniame tinkle iki lapkričio mėnesio pabaigos.

„Camera obscura“ (lot. „tamsus kambarys“) – tai dėžutė arba visiškai tamsus kambarys su nedidele anga, pro kurią iš išorės skverbiasi šviesa, o priešingoje angos dalyje projektuojasi apverstas išorinės scenos vaizdas. Šis optinis įrenginys nuo senų laikų buvo naudojamas saulės užtemimų žiūrėjimui nepakenkiant regėjimui, kaip pagalba dalininkams ieškant tikresnio ir dvimačio pasaulio vaizdavimo, pasitarnavo išrandant teleskopą bei suteikė pagrindą tam, ką šiandien žinome kaip fotografiją. Naudodamas „camera obscura“ principą bei šviesai jautrias medžiagas prancūzų išradėjas Nicéphore Niépce 1826–27 m. pro šeimos namo Le Gras langą padarė patvarų, iki mūsų dienų išlikusį atvaizdą – pirmąją pasaulyje išlikusią fotografiją. Taigi, turėdami tik mažą angą ir šiek tiek šviesos, turime pagrindą visai fotografijai, įskaitant ir išmaniųjų telefonų kameras.

„Camera obscura“ yra naudojama menininkų iki šių dienų, o šiuo būdu sukurtų darbų galima rasti ir festivalyje KAUNAS PHOTO. 2009 m. festivalio socialinės-dokumentinės akcijos  „Savanoriai“ metu iš Kauno kilęs ir Portlande gyvenantis Darius Kuzmickas sukūrė fotografijų seriją „Camera obscura. Savanoriai“. Tai buvo pirmoji festivalio KAUNAS PHOTO meninė rezidencija. Šiųmetinėje programoje „Periferinės vizijos“ festivalis rodo brazilų fotomenininko Bruno Alencastro fotografijų seriją „obs-cu-ra“.

© Darius Kuzmickas (Lietuva/JAV) „Camera obscura. Savanoriai“
© Darius Kuzmickas (Lietuva/JAV) „Camera obscura. Savanoriai“

Fotografas Brunas Alencastras fotografinę esė „obs-cu-ra“ sukūrė norėdamas dokumentuoti bei vaizdais nupasakoti tai, ką išgyvename 2020-aisiais. Priverstinio kūrybinio laisvalaikio metu menininkas mąstė, ką galėtų išvystyti vizualinio darbo pavidalu, negalėdamas išeiti į gatvę pandemijos akivaizdoje. Bežiūrint į savo buto sienas Rio de Žaneiro Kopakabanos kaimynystėje B. Alencastrui kilo idėja – „camera obscura“. Pasak fotomenininko, šio prietaiso koncepcija yra itin simboliškas ir reprezentatyvus būdas nupasakoti tai, kas šiuo metu vyksta visame pasaulyje – viskas tiesiog apvirtę aukštyn kojomis, o langas –  visoje meno istorijoje pasikartojantis motyvas – Covid-19 pandemijos metu tampa vieta, kuri reiškia ribą ir bedugnę tarp išorinio ir vidinio pasaulio, tarp laisvės ir įkalinimo.

Pristatęs fotografinę esė „obs-cu-ra“ į 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursą KAUNAS PHOTO STAR Brunas Alencastras pateko į finalininkų dešimtuką, o jo projektas sulaukė susidomėjimo visame pasaulyje – šiuo metu jame dalyvauja 84 fotografai iš 21 šalies. Festivalis KAUNAS PHOTO kviečia prisijungti prie šios idėjos ir kūrybiškai įamžinti keistus bei unikalius 2020-uosius metus. Festivalio organizatoriai lauks dalyvių sukurtų fotografijų lapkričio mėnesio pabaigoje. Fotografijas siųsti asmenine žinute festivaliui KAUNAS PHOTO „Facebook“ socialiniame tinkle ne vėliau kaip iki lapkričio 30 d.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje. Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.




Fotografas Dillonas Marshas: galime labai daug ko pasimokyti iš pastaruoju metu įvykusių katastrofų

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs fotografas Dillonas Marshas savo kūryboje dažnai izoliuoja ir pabrėžia specifinius kraštovaizdžio bruožus, pradedant nuo priemiesčių ir baigiant nykstančiomis kaimo scenomis, taip iliustruodamas sąmoningą ar netyčinį žmonijos bendravimą su supančiu pasauliu. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateikė fotografijų seriją „Deimantai nėra amžini“, pasakojančią apie kalnakasybos pramonės užtvertą, išnaudotą ir dabar užmarštin grimztančią Pietų Afrikos vakarinės pakrantės teritoriją. Į konkurso finalininkų dešimtuką patekusio Dillono Marsho darbai iki spalio 31 d. rodomi Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre.

Šiai parodai atstovaujantis KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorius, Vytauto Didžiojo universiteto A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, žmogaus teisių aktyvistas, sovietologas, istorikas, profesorius Robertas Van Vorenas teigia jaučiantis artimą ryšį su tolima Afrikos valstybe bei randantis sąsajų su Lietuva:  „Pietų Afrika yra šalis labai artima mano širdžiai. Tai yra tokia turtinga šalis, turinti tokią turtingą istoriją, tačiau taip pat kupina represijų ir priespaudos, skausmo ir sunkumų. Kaip ir Lietuvai, nepaisant visų sunkumų, 1990-ųjų pradžioje Pietų Afrikai pavyko nusikratyti pančių, tačiau kelias į laisvę išlieka ilgas ir vingiuotas.“

Anot R. Van Voreno, „Dillono Marsho nuotraukos rodo, kaip buvo iššvaistyti pirminiai gamtos ištekliai, kaip žmonės buvo priversti gyventi niūriose vietose, susidurdami su neįtikėtinais sunkumais, kad galėtų tarnauti godžiai valdančiajai klasei. Dabar, kai to nebėra, lieka randuotas kraštovaizdis, jungiantis neįtikėtiną gamtos grožį su vaizdais, kurie tyliai liudija tai, kas vyko praeityje. Nors kraštovaizdis yra sausas, jis transpiruoja drėgmę nuo visų pralietų ašarų.“

Su KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininku Dillonu Marshu kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų darbai labai dažnai išskiria ir pabrėžia ypatingus kraštovaizdžius. Kaip atsirado ši nuotraukų serija?

Mane visada domino draudžiamos vietos, o deimantų pakrantė ilgą laiką buvo uždaryta visuomenei. Pirmąjį savo vizitą ten suplanavau 2013 m., vos išgirdęs, kad kai kurie miestai pradėjo naikinti savo apribojimus. Nuo tada kelis kartus grįžau dokumentuoti vietovės, kurioje kalbama apie vykstančius pokyčius.

Jūsų fotografijų serija mums pasakoja ne tik apie besikeičiantį kraštovaizdį, bet ir apie tai, kaip mūsų vartotojiškumas naikina gamtos išteklius. Ką apie tai manote ir kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

Deimantai beveik neturi tikrosios vertės, todėl manau, jog yra absurdiška, kad norint juos išgauti, padaroma didžiulė žala gamtos sąskaita. Žinoma, kai kurios iškastos medžiagos iš tikrųjų turi savo vertę, todėl jų kasyba yra neišvengiama, jei norime suteikti paramą reikalingoms pramonės šakoms ir pažangai mokslo bei technologijų srityje. Vis dėlto man labiausiai rūpi tai, kad uždarius kasybos įmones ir judant į priekį, kasyklos labai dažnai nėra tinkamai sutvarkomos.

Pastaraisiais metais į savo nuotraukas taip pat įtraukėte kompiuteriu sukurtus vaizdus ir nežemiškas spalvas. Kokia to priežastis?

Neseniai susidomėjau informacijos vizualizavimu. Tam dažniausiai naudojamos infografikos, tačiau norėjau sukurti kažką panašaus, naudodamas fotografiją ir kompiuteriu sukurtus vaizdus. Tai leidžia man atskleisti pagrindinę dinamiką, kurios negalima parodyti vien fotografija.

Kokia yra jūsų pagrindinė susidomėjimo jus supančia aplinka priežastis?

Man labai patinka būti lauke ir tyrinėti savo natūralią terpę. Nenoriu prarasti šios laisvės ar atimti ją iš ateinančių kartų.

Kaip manote, ar šiais metais pasaulį krečiantys įvykiai (pandemija, #blackmatters judėjimas, Australijos gaisrai) yra pamoka žmonijai? Jei taip, ko iš to mes galime pasimokyti?

Tikrai manau, kad galime labai daug ko pasimokyti iš pastaruoju metu įvykusių katastrofų. Tikiuosi, kad įdėmiai patyrinėję suprasime, jog visų šių įvykių buvo galima išvengti. Tikiuosi, kad tai bus pamoka tam, jog ateityje nebūtų panašių dalykų.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Dillono Marsho parodą „Deimantai nėra amžini“ iki spalio 31 d. galima nemokamai aplankyti Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (V.Putvinskio g. 23, Kaunas). Pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Vytauto Didžiojo universitetas.




Katalonų fotografas Guillemas Vidalis: tam, kad galėtume įveikti nuolatinius iššūkius, turime perkurti save iš naujo

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Savo karjerą nuo grafinio dizaino pradėjęs katalonų fotografas Guillemas Vidalis jau daugiau kaip 18 metų savo asmeninei kūrybai ir požiūriui išreikšti naudoja fotografinę kalbą. 17-ojo tarptautinio fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui pateiktame darbe „Pamirštos žaidimų aikštelės“ menininkas tiria žaidimų aikšteles kaip pamirštų įgūdžių, mūsų visuomenės pritaikytų tik vienam mūsų gyvenimo laikotarpiui – mūsų vaikystei – metaforą.

Pasak KAUNAS PHOTO 2020 ambasadoriaus, komunikacijos agentūros „Virtuozai“ direktoriaus Viliaus Mackonio, serijos „Pamirštos žaidimų aikštelės“ nuotraukose jaučiama tuštuma, palikta išėjusios vaikystės.

„Vaikystė yra žaidimai, žaidimai yra judesys, o tai pat kūrimas. Judesys yra gyvybė, kūryba yra atradimai ir veržimasis pirmyn. Praradę vaikiškumą, kartu netenkame gyvybingumo ir noro ieškoti, keistis – sustojame ir po truputį apsamanojame, aprūdijame. „Pamirštos žaidimų aikštelės“ mums siunčia ženklą – svarbu saugoti vaikystę“, – mintimis dalijasi V. Mackonis.

Į konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininkų dešimtuką patekusio Guillemo Vidalio fotografijos rodomos Kalniečių parke Kaune. Greta parodos – gyvybinga parko žaidimų erdvė, iš kurios lyg simboliškai sklinda dūkstančių vaikų klegesys. „Pamirštos žaidimų aikštelės“, kaip ir kitos festivalio lauko parodos, veiks iki spalio 31 d.

Guillemo Vidalio paroda „Pamirštos žaidimų aikštelės“ Kalniečių parke © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Su fotomenininku Guillemu Vidaliu kalbasi Daiva Juonytė.

Šiemet festivalio KAUNAS PHOTO tema – „Periferinės vizijos“. Kaip matote šią temą iš savo perspektyvos?

Mano manymu, periferinė vizija yra tai, ko nematome bendru požiūriu, tačiau tai, ką kiekvienas iš mūsų suvokia kaip esminį ir subjektyvų pagrindinį aspektą. Arba tai, ką mes vadiname subjektyvia vizija. Periferinė vizija yra žvilgsnis į tai, kas lieka už to, ką mūsų visuomenė apibrėžia kaip svarbius dalykus, ribų.

Jūsų darbas „Pamirštos žaidimų aikštelės“ – tai nežemiškų vaizdų serija, iliustruojanti apleistų parkų, kuriuos per ilgą laiką atsikovojo gamta, teritorijas. Kaip gimė ši idėja?

Mintis kilo iš atsitiktinio susitikimo su mažu, apleistu vaikų parku. Tai labai paveikė mane ir pažadino jausmų krioklį. Vėliau, atsižvelgiant į šiuos jausmus ir įvairias asociacijas, kylančias dėl mano šaknų, buvo galima projektą apibrėžti ir apie jį kalbėti.

© Guillem Vidal ( Ispanija) „Pamirštos žaidimų aikštelės“
© Guillem Vidal

Kokią prisimenate savo vaikystę?

Mano vaikystė prabėgo esant Franco režimui, diktatoriškoje valstybėje, kupinoje visko, ką ji reprezentuoja: ideologinės prievartos, socialinės kontrolės, didelės bažnyčios valdžios, seksualinių susidorojimų, atskirų, kunigų vadovaujamų mokyklų mergaitėms ir berniukams, ir bet kokios mūsų šalies, Katalonijos, laisvės neturėjimo, draudžiant jos kalbą. Tai nėra praeitis, kurią galima prisiminti nostalgiškai. Vienintelis pabėgimas tuo metu buvo žaidimai. Žaidimų aikštelės buvo nedideli sklypai, kur buvo galima žaisti, lavinti kūrybiškumą ir maloniai leisti laiką.

Kaip minėjote, žaidimų aikštelė yra vieta, kur susitinka žaidimai, kūrybiškumas ir linksmybės. Visų šių dalykų šiandien mums dažnai trūksta, ypač šiuo pandemijos laikotarpiu.

COVID-19 yra didelė problema, tačiau tai nėra pagrindinė dabartinių iššūkių priežastis. Betarpiškumas apima didįjį fondo motyvą, problemas, kilusias dėl netvarkingo kapitalizmo ir vartotojiškos visuomenės, mūsų laikų problemas, vadinamas antropocenu. Dažnai neatrodo, kad globaliu lygmeniu į problemų mastą iš tikrųjų žvelgiama rimtai. Turėtume radikaliai pakeisti savo vertybių sistemą, būti kūrybingi tam, kad perkurtume save kaip visuomenę iš naujo ir galėtume įveikti nuolatinius iššūkius.

Jūsų nuotraukų serija siūlo du skirtingus skaitymo lygius. Pirmasis yra socialinė kritika, antrasis – intymus ir asmeniškas skaitymas. Kuris jums svarbesnis?

Yra du prasmės sluoksniai, kurie vienas kitą papildo ir praturtina. Abu jie vienodai svarbūs.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti žmogui, ateisiančiam pažiūrėti jūsų nuotraukų?

Norėčiau išprovokuoti tam tikrą nerimą, pakutenti sąžinę dėl viso to, kas vyksta mūsų visuomenėje. Mano tikslas yra priversti žmones suabejoti vertybėmis, kurios vaidina labai didelį vaidmenį ir yra labai svarbios šiandienos visuomenėje: konkurencingumas, efektyvumas, produktyvumas ir kt. Būtent jos mus atvedė ten, kur dabar esame. Norėčiau pasiūlyti žaidimą, kūrybiškumą ir malonumą priimti kaip priemones, skirtas susidoroti su dabarties iššūkiais, kuriems reikia naujų kūrybinių sprendimų.

Guillemo Vidalio paroda „Pamirštos žaidimų aikštelės“ Kalniečių parke © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Guillemo Vidalio fotografijų parodą „Pamirštos žaidimų aikštelės“ galima nemokamai aplankyti Kalniečių parke Kaune iki spalio 31 d. Pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.




Fotografas Hannesas Jungas: pokyčiai žmones gąsdina labiau nei vilkai

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Tikiuosi, kad žiūrovams kils klausimas, kodėl jie kūrinyje apie vilką nemato vilko“, – sako vokiečių fotografas Hannesas Jungas. Ir iš tiesų, 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkurso KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko parodoje „Vilkas čia“, rodomoje Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Kaunas), nepamatysite jokių vilko pėdsakų. Užtat nuotraukomis fotomenininkas drąsiai liečia socialinių pokyčių temas ir pokyčius, kurie gąsdina žmones ir dažnai turbūt yra daug sunkiau suvokiami nei pats vilkas.

Pasak Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės, KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorės Monikos Straupytės, paroda atskleidžia tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui, bei kiekvienam asmeniškai aktualią temą – komplikuotą žmogaus ir gamtos santykį, į kurį šiandien vis labiau atsigręžiama.

© Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Monika Straupytė KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Hanneso Jungo parodos atidaryme Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

„Žmogus pats įsibrovė į gamtą, pavergė ją savo reikmėms, ir pyksta, kai ji po truputį grįžta atsiimti to, kas jai priklauso. Kur ta riba tarp žmogaus ir gamtos buveinių? Ar žmogus yra visagalis nuspręsti, kas gali gyventi laisvai ir netrukdomai, o kas ne?“, – svarsto ji.

Anot M. Straupytės, intriguoja, kad vilkas yra parodos pavadinime, tačiau nė vienoje nuotraukoje jo nematyti: „Vilkas yra ir tuo pačiu jo nėra. Mes jo bijome, nors net nesame matę, net nuotraukose jo nepamatome, nors žinome, kad jis yra čia buvęs. Per vilko (ne)buvimą atskleidžiamos svarbios socialinių pokyčių ir globalizacijos temos, o tuo pačiu į viską įsilieja ir žiniasklaidos tendencingumo problematika. Kuo daugiau giliniesi į šią parodą, tuo labiau supranti, kokia daugiasluoksnė ji yra, kokį svorį gali įgyti gamtos ar miesto vaizdas, suteikus jam tam tikrą kontekstą.“

Su Hannesu Jungu kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų fotografijų serijoje „Vilkas čia“ kalbama apie vilkus ir jų sugrįžimą. Papasakokite, kaip kilo mintis tą tyrinėti.

Pirmą kartą apie vilkų grįžimą į Vokietiją pradėjau skaityti dar 2017 m. Buvo keista, nes žinojau, jog per pastaruosius 200 metų vilkai Vokietijoje beveik išnyko. Tačiau paskutinį dešimtmetį šie žvėrys vėl buvo pastebėti tai vienoje, tai kitoje vietoje, o juos saugojo aplinkos apsaugos įstatymai.

Gana greitai supratau, kad gyvūnai tarnauja kaip tam tikras atpažinimo ir ribų nustatymo objektas: žaliąjį miesto elitą jų sugrįžimas džiugina, o štai kaimo gyventojai vilkus suvokia kaip grėsmę auginamiems gyvūnams ir vaikams. Šį konfliktą tarp gyvenimo mieste ir kaime keliaudamas pastebėjau ir anksčiau. Paprastai naratyvas yra toks: mieste gyvenantys žmonės priima sprendimus, su kurių pasekmėmis turi gyventi ir taikytis kaimo žmonės. Dažnai tokius sprendimus palaiko ir nauja politinė dešiniųjų partija, „Alternative für Deutschland“ (AfD).

2019 m. gegužės mėn. dalyvavau vadinamajame priminime ir informaciniame lauže prieš vilkus, kur susitikę žmonės tiesiog gėrė alų ir valgė dešreles. Dauguma jų neturėjo nieko bendra su vilkais (ar gyvūnais, kuriuos jie valgo). Mano pastebėjimu, jie greičiau norėjo užmegzti ryšį su kitais atmesdami vilką.

Kaimų nykimas, energijos perėjimas, mobilumas, skaitmeniniai pokyčiai – tai klausimai, kurie daliai gyventojų sukelia nemažai sunkumų. Pokyčiai gąsdina žmones ir yra tikriausiai sunkiau suvokiami nei pats vilkas.

© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“
© Hannes Jung (Vokietija) „Vilkas čia“

Koks buvo jūsų darbo principas? Ką labiausiai norėjote užfiksuoti?

Mano darbai padalinti į dvi dalis. Pirmoje nuotraukos rodo vietas, kur vilkai buvo aptikti: čia jie gyveno, ėdė, mirė ar buvo nušauti. Tačiau užuot parodžiusios vilką, mano fotografijos kalba apie pokyčius, kurių žmonės bijo.

Antroje savo darbo dalyje rodau laikraščių ir žurnalų puslapius, kuriuose buvo publikuojami straipsniai apie vilką. Aš ištryniau visus žodžius, išskyrus straipsnių antraštes ir vietas, kurioje aprašomas vilkas. Tokiu būdu siekiu atkreipti dėmesį į žiniasklaidos afišuojamos ir tikrosios situacijos neatitikimus.

Kokius jausmus ar mintis vilkas sukelia jums pačiam?

Asmeniškai vilkas man nekelia jokių problemų. Tačiau aš gyvenu didmiestyje ir niekada nesu jo sutikęs, neauginu ar nedirbu su gyvūnais, kuriems vilkas kelia grėsmę.

Kai kuriais atvejais suprantu, kad piemenys bijo vilkų. Bet manau, jog visuomenė, užuot pasisakiusi prieš vilką, turėtų stengtis paremti nuo jų kenčiančius žmones. Jei visuomenė nuspręs, kad gyvensime šalia laukinių gyvūnų, ji turėtų remti žmones, kuriems tai kelia problemų.

Kaip ir minėjote, jūsų nuotraukose žiūrovas nemato jokių vilko pėdsakų. Tačiau fotografijos jautriai paliečia socialinių pokyčių temas. Į kokias problemas norite atkreipti visuomenės dėmesį?

Paprastai sakant, globalizaciją, išvykimą iš kaimo, kaimų nykimą – ką daryti, kai dauguma jaunosios kartos gyventojų palieka kaimus ir mažus miestelius. Gyvenimas ten nyksta: uždaromi barai, vietinės parduotuvės, dingsta viešasis transportas. Tai man rūpi labiausiai.

KAUNAS PHOTO STAR 2020 finalininko Hanneso Jungo fotografijų seriją „Vilkas čia“ iki spalio 10 d. galima aplankyti Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Kaunas), o pilną 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.




KAUNAS PHOTO 2020. Education and projection evening “Your room as a camera. How can you do it?”

On October 7, 2020, KAUNAS PHOTO festival held education and projection evening “Your room as a camera. How can you do it?” at the Kaunas Municipal Vincas Kudirka Public Library Park Branch, with the screening of “obs-cu-ra” by Bruno Alencastro (Brazil) and “Camera obscura. Savanoriai” by Darius Kuzmickas (Lithuania/USA) and an educational session with the photographer Bruno Alencastro and the art director of KAUNAS PHOTO festival Mindaugas Kavaliauskas. The video record by Bruno Alencastro can be viewed on KAUNAS PHOTO Facebook page.




Brazilų fotografas Brunas Alencastras: viskas, kas mums liko iš buvusio pasaulio – tik keli lango dydžio kvadratiniai metrai

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

„Camera obscura“ – fotoaparato protėvis, pradžioje naudotas pačiais įvairiausiais tikslais: saulės užtemimų žiūrėjimui, kaip pagalba tapytojams ieškant tikresnio ir dvimačio pasaulio vaizdavimo, kol galiausiai įkvėpė pačios pirmosios fotografijos istorijoje atsiradimą. Brazilų fotografas Brunas Alencastras remdamasis šiuo principu karantino metu sukūrė fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvena Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten jis nuvyko ir aplankė dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavo jų būtį pandemijos metu. Viso to rezultatas – nuotraukų esė „obs-cu-ra“, kuriai būdinga tamsi ir mįslinga atmosfera, tokia pat kaip neišvengiama, miglota ateitis, apie kurią dar niekas nieko nežino. Nors kurdamas šį darbą menininkas sako neįsivaizdavęs sulauksiantis tarptautinio atgarsio, jį pristatęs į 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursą tema „Periferinės vizijos“ pateko į finalininkų dešimtuką. Fotografijų seriją „obs-cu-ra“ festivalis rodo lauko parodoje Kauno Čečėnijos aikštėje iki spalio 31 d.

Šiai parodai atstovaujanti KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė  teigia, kad per pasaulį nusiridenus karantino bangai išgirdo pačių įvairiausių išeičių iš situacijos, ne vieną jų ir išbandė: „Nuo repeticijų ir susitikimų internetu iki mankštų ar filmų peržiūrų – irgi internetu, bet lyg drauge. Bet iki pažinties su Bruno Alencastro projektu nė nenutuokiau, ką reikštų įlįsti į savo kasdienio darbo įrankio ar instrumento vidų.“ Pasak K. Lingienės, „netikėtas jo priėjimas prie, atrodo, jau tiek kartų matytos ir girdėtos „camera obscura“ koncepcijos žavi keleriopai. Tai ir menininko nepasidavimas priverstiniam užsidarymui namuose, ir gebėjimas iš naujo pažvelgti į savo profesiją, kitaip tariant, nenuleisti rankų, ir kolegų angažavimas visiems nelengvu metu“.

Šiųmetinėje programoje festivalis KAUNAS PHOTO ne tik kviečia pažiūrėti šio menininko „camera obscura“ principu sukurtų darbų, bet ir dovanoja galimybę publikai plačiau susipažinti ir išmokti šios antikinės technikos. Šį trečiadienį, spalio 7 d. nuo 17.30 val., parodos „obs-cu-ra“ kaimynystėje esančiame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje (P. Lukšio g. 60, Kaunas), festivalio organizatoriai kviečia į nemokamą ir visiems atvirą edukacijos ir projekcijų vakarą „Jūsų kambarys kaip fotoaparatas. Kaip tai padaryti?”. Renginio programoje – Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“ ir Dariaus Kuzmicko (Lietuva/JAV) „Camera obscura. Savanoriai“ fotografijų projekcijos bei edukacinis užsiėmimas su fotomenininku Bruno Alencastro ir festivalio KAUNAS PHOTO meno vadovu Mindaugu Kavaliausku, kurio metu bus galima išmokti namuose pasidaryti kambario dydžio „fotoaparatą“ – camera obscura. Negalėdamas atvykti į Lietuvą dėl pasaulyje besitęsiančios pandemijos, brazilų fotografas specialiai festivaliui KAUNAS PHOTO paruošė edukacinį įrašą.

© Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Bruno Alencastro paroda „obs-cu-ra“ Čečėnijos aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Su fotomenininku Bruno Alencastro kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų nuotraukų esė „obs-cu-ra“ yra paskendusi mįslingoje atmosferoje, tokioje kaip kol kas dar neiššifruojama ateitis. Kaip gimė šis projektas?

Kaip tyrėją, mane visada domino visas šis eksperimentiškumas ir naujovės, ateinančios per techninio įvaizdžio kūrimo istoriją. Visų pirma, camera obscura, kaip optinio prietaiso, naudojimas visada žadino mano smalsumą. Būtent tuo metu, kai aš, kaip ir daugelis mūsų, buvau įstrigęs namuose, sėdėjau tamsiame kambaryje ir žvelgiau į savo buto sienas, man kilo mintis dar kartą peržiūrėti šią techniką. Padariau pirmąjį bandymą ir mane sužavėjo rezultatas: vaizdas, mūsų namuose projektuojantis pasaulį aukštyn kojomis ir daug pasakantis apie dabartinį laiką.

Langas yra gana dažnai pasikartojantis meno istorijos motyvas. Langas į pasaulį kiek kartų girdėjome šią frazę? Karantino metu daugeliui iš mūsų langas tapo ne tik simboliniu, bet ir tiesioginiu ryšiu su pasauliu. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į langą?

Gyvename laikotarpiu, kuris verčia pažvelgti į praeitį, ieškant atsakymų, praversiančių ateityje. Tai pasakytina ne tik apie visas kitas sveikatos krizes, bet ir politinę, socialinę, mokslinę, technologinę ir meninę sritis. Langas visada buvo pasikartojantis kelių dailininkų kūrybos motyvas per visą meno istoriją. Langas kaip rėmas ir kraštas, galintis tuo pačiu metu parodyti uždarumą ir laisvę.

Projektuodamas išorinį pasaulį pro savo svetainės langą ir pamatęs į savo namą įsiveržusį pilką pastatų betoną ir tik šiek tiek medžių žalumos, pasijutau dūstantis. Net gyvenant Kopakabanoje, vos dvi gatvės nuo paplūdimio, tą karantino akimirką viskas, kas man buvo likę, tai buvo šaltis ir įkalintas horizontas. Manau, kad mes visi buvome pakviesti apmąstyti padarytus pasirinkimus, atvedusius mus į šį tašką, kuriame šiandien gyvename. Tai, kas mums liko iš to pasaulio, buvo tik keli lango dydžio kvadratiniai metrai.

Su kokiomis žmonių emocijomis karantino laikotarpiu teko susidurti? Kaip tuo metu jautėtės pats?

Aš išgyvenau ir jaučiau skirtingas fazes. Iš pradžių nesaugumas, paskui baimė… ir netrukus po to kilo pyktis dėl gyvenimo šalyje, valdomoje neatsakingo prezidento, kurio pozicija buvo bandymas ignoruoti ir sumažinti viruso riziką.  Šiandien iš esmės jis yra atsakingas už Brazilijoje vykstantį tikrą genocidą.

„obs-cu-ra“ taip pat buvo būdas palaikyti savo psichinę sveikatą ir ryšį su žmonėmis, net jei kiekvienas jų buvo savo namuose. Per vaizdo skambučius ir tiesiogines žinutes susipažinau su naujais kūrėjais ir, dalyvaujant naujiems nariams iš viso pasaulio, išplėčiau savo fotografinę esė. Tą pačią dieną pasikalbėjau ir su fotografu iš Urugvajaus, ir iš Pietų Afrikos. Tai visada buvo pagrindinis mano  fotografijos tikslas: pažinti ir užmegzti ryšius su žmonėmis. „obs-cu-ra“ buvo vienintelis vaistas nuo izoliacijos.

© Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“
© Bruno Alencastro

Sukūrėte fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvenate Kopakabanos kaimynystėje, Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten nuvykote ir aplankėte dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavote jų būtį pandemijos metu. Kaip tie žmonės reagavo į šią idėją?

Pirmąją fotografinės esė nuotrauką padariau čia, savo namuose, ir rezultatas mane sužavėjo. Kadangi buvo neįmanoma tęsti šio darbo vien dėl socialinės izoliacijos, nusprendžiau pakviesti kitus fotografus taip pat paversti savo namus milžiniškomis kameromis ir dokumentuoti gyvenimą pandemijos metu. Ieškojau žmonių, kurie galėtų papasakoti įvairiausius iš šios socialinės izoliacijos kylančius aspektus: vienišas gimtadienis, šeima, laisvė gyventi kaime, atidėta santuoka, pomėgiai kaip proto viltis, dvasingumas ir kt.

Mano pirminė idėja buvo sugebėti įtikinti dar bent šešis žmones ir atvykti į kuklią vos 6 ar 7 fotografų fotosesiją. Mano nuostabai, visi žmonės, kurių ieškojau, sutiko dalyvauti ir sulaukiau dvigubai daugiau dalyvių. Bandymą pavyko pradėti turint jau 13 nuotraukų. Dėka projekto įgyto atgarsio (jis jau buvo išleistas daugiau nei 14 šalių), žmonės iš įvairių pasaulio kampelių pradėjo manęs ieškoti. Todėl atidariau atvirą kvietimą visiems, norintiems bendradarbiauti.

Šiuo metu darbe dalyvauja 84 fotografai iš 21 šalies.

Kas buvo sunkiausia?

Didžiausias iššūkis buvo plėtoti ir patobulinti camera obscura techniką šiandien, vidury pandemijos. Net jei tai labai elementarus įrenginys (reikia tiesiog izoliuoti aplinką nuo šviesos ir leisti jai patekti pro mažą skylę), daugeliui dalyvių buvo sunku surasti reikiamų priemonių savo namuose milžiniškam fotoaparatui pastatyti, kartu su medžiagomis, galinčiomis izoliuoti visą šviesą ir bet kokią jos įvestį. Projektas buvo kurtas tik karantino metu, kai visa prekyba buvo sustabdyta.

Su visais kartu ieškojome galimų alternatyvų, kol nusprendėme, kad tam geriausiai tinka aliuminio folija: nebrangus, prieinamas ir lengvai naudojamas šaltinis, galintis izoliuoti šviesą nuo jos patekimo.

Šiandien ateitis atrodo miglota. Kaip jūs ją įsivaizduojate?

Labai norėčiau tikėti, kad po pandemijos bus geriau, bet bent jau patirtis čia, Brazilijoje, rodo, kad gyvename ūkanotais laikais, pasižyminčiais individualizmu ir nepakantumu. Viską sustiprino neatsakinga, korumpuota ir genocidiška vyriausybė. Brazilija jau viršijo daugiau kaip 118 tūkstančių mirusių nuo COVID-19 žymą, tačiau prezidentas mažina pandemijos padarinius ir verčia žmones užpildyti visus paplūdimius mano kaimynystėje, Kopakabanoje.

Štai kodėl, net pagaliau atradus vakciną, nematau, kad pasaulyje galėtų įvykti dideli pokyčiai. Jei net pandemijos metu mes nepagalvojame apie kitą, įsivaizduokite, kas bus atradus vaistą. Liūdnas ir nerimą keliantis scenarijus.

Paradoksalu, bet žiūriu optimiškai ir esu įkvėptas kaip vaizdo menininkas. Per 10 metų vizualinių pasakojimų tyrinėjimo ir kūrimo niekada negalėjau įsivaizduoti, jog vieną dieną mano darbai galėtų sulaukti tiek tarptautinio atgarsio ir, pavyzdžiui, atverti galimybę mano dialogui su fotografijos festivaliu Lietuvoje! Profesiniu požiūriu šios naujos ryšių ir sąveikos formos, tarpininkaujant technologijoms, atvėrė mano projektams visas galimybes, kurias išnaudojus galima dar labiau plėtoti kolektyvinius ir bendrus projektus. „obs-cu-ra“ įsitraukimo skaičiai yra didžiausias palikimas ir viltis ateičiai.

© Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia
Bruno Alencastro parodos „obs-cu-ra“ atidarymas Čečėnijos aikštėje © Karolina Krinickaitė | KAARA Fotografia

Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.




KAUNAS PHOTO 2020. Educational tours “Places of painful historical memory and dark tourism”

On October 1, 2020, the coordinator of KAUNAS PHOTO festival Karolina Krinickaitė led educational tours “Places of painful historical memory and dark tourism” for the students of Kaunas Juozas Grušas Art Gymnasium at the Kaunas IX Fort Memorial Complex, next to the exhibition “I was here (Dark Tourism)” by Ambroise Tézenas (France).




Vokiečių fotografas Arnė Piepkė: dokumentinė fotografija gali padėti geriau suprasti vienas kitą

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Mažame Vokietijos kaime augęs vokiečių fotografas Arnė Piepkė siekia kelti klausimus, nepaliekančius žiūrovo nuošalyje ir prisidedančius prie temų nagrinėjimo, o tuo pačiu ir geresnio tarpusavio supratimo. 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursui KAUNAS PHOTO STAR menininkas pateikė fotografijų seriją „Nepažįstamos šalies anekdotai“, gimusią iš negalėjimo apibrėžti savo gimtosios šalies. Tai privertė menininką kvestionuoti vokietiškumą ir sudarė galimybę susikurti išsamų, alternatyvų ir asmenišką požiūrį į Vokietiją. Į konkurso finalininkus patekęs Arnės Piepkės darbas yra rodomas Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje iki spalio 3 d. Su fotomenininku kalbasi Daina Juonytė.

Jūsų darbas, kurį pateikėte festivaliui KAUNAS PHOTO, yra „Nepažįstamos šalies anekdotai“. Kaip gimė ši nuotraukų serija?

Savo fotografiniame darbe aš dažnai susiduriu su tradicijomis ir istorija bei tuo, kaip žmonės su ja susitapatina. Užaugau mažame miestelyje, bet vėliau persikėliau į didžiausią Vokietijos didmiestį. Pastebėjau daug skirtumų tarp kaimo ir miesto gyvenimo. Supratau, jog iš tikrųjų nepažįstu savo gimtosios šalies ir ji man iki šiol nepažįstama. Atrodė kažkaip keista. Norėjau iš naujo atrasti Vokietiją ir suprasti, apie ką ji kalba.

Dokumentikos fotografo darbas dažnai nėra lengvas. Kartais dėl projekto tenka  keliauti į atokias vietas, labai dažnai susiduriama su nevaldomomis jėgomis, tokiomis kaip oras ar apšvietimo trūkumas. Kas jus labiausiai žavi šiame darbe?

Dokumentikos fotografo darbas yra labai įdomus, nes kiekviena situacija, kiekviena vieta ir kiekvienas žmogus yra skirtingi. Niekada nežinai, su kuo teks susidurti. Man tai labiausiai yra apie mokymąsi iš šių situacijų. Fotografuodamas vienus ar kitus dalykus išmokstu ir sužinau labai daug ne tik apie fotografuojamas temas, bet ir apie save bei savo požiūrį. Manau, kad dokumentinė fotografija gali padėti geriau suprasti vienas kitą.

Šiemet festivalio KAUNAS PHOTO tema – „Periferinės vizijos“. Kaip matote šią temą iš savo perspektyvos? Ką ji jums reiškia?

Užaugau mažame Vokietijos kaime, taigi esu pripratęs prie periferinių gyvenimo sąlygų. Tačiau kažkuriuo metu norėjau palikti šią vietą ir išvykti. Dabar, praėjus keleriems metams, mane traukia tokios vietos ir aš dažnai grįžtu į ankstesnius namus. Man patinka, kad mažesniuose miestuose ir kaimuose bendruomeniškumas yra labiau suprantamas. Tačiau taip pat žinau, kad kartais žmogus tokioje vietoje gali jaustis izoliuotas, gal net vienišas ar prižiūrimas. Yra daug klišių apie kaimą ir ten gyvenančius žmones. Norėčiau jas panagrinėti ir sužinoti, ar jos teisingos, ar ne.

© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
© Arne Piepke

Savo prisistatyme sakote, kad keliavote po Vokietijos kaimą, ieškodamas progų, kuriose žmonės pabėga nuo savo kasdienio gyvenimo, susitapatina su tradicijomis ir istorija, prisiima vaidmenis, apsirendami ir ant scenos pasirodydami patys. Akimirkos, kurių mes, kaip žmonės, esantys už šių bendruomenių ribų, beveik nepastebime, yra išdėstytos formuojant asmeninį pasakojimą, tragikomišką Vokietijos portretą. Ką sužinojote šių kelionių metu ir kokį įvaizdį apie jas susikūrėte?

Mane nustebino tai, ką radau. Pavyzdžiui, festivalis, kurio metu žmonės tvenkinyje lenktyniauja išskobtais moliūgais. Jis buvo nuostabus! Sužinojau daug daugiau apie mažas bendruomenes, pažinau daugybę vietų ir apskritai išgirdau Vokietijos istoriją. Šios situacijos ir vietos man buvo nepažįstamos, ir manau, kad dar daug ką galima rasti.

Į ką keliaudamas dažnai atkreipiau dėmesį, tai didžiulis bendruomenės atsidavimas tam tikram dalykui. Ir tai yra kažkas, kas jungia visus mano fotografuotus žmones, nors jų veikla ir kilmė labai skiriasi. Mane tai žavi. Man patinka, kad yra mažų bendruomenių, kurios ką nors daro sau ar švenčia tik dėl savęs. Kažką tokio, ko niekur kitur nėra. Žinoma, tai jiems suteikia stiprų identiteto jausmą.

Jūs bandote spręsti socialines problemas ir žmonių ryšį su istorija bei jų aplinka. Kodėl, jūsų nuomone, tai svarbu?

Būtent Vokietijoje mes turime didelę atsakomybę dėl savo istorijos. Turime tai priimti ir iš to mokytis. Istorija įvairiai veikia mus ir mūsų aplinką. Tai gali būti labai sudėtinga, o kai kuriems iš mūsų tai kuria tapatybę. Mane žavi tai, kad žmonės tęsia tradicijas, atsiradusias prieš šimtus metų. Nesunku paklausti, ar tokių tradicijų vis dar reikia, ar jos yra šiuolaikiškos. Tačiau daugeliui žmonių tai nepaprastai svarbu. Aš džiaugiuosi, kad tokių dalykų yra.

Ar pavyko rasti atsakymą į savo klausimą, ką reiškia būti vokiečiu?

Ne, žinoma, ne. Bet mano tikslas nėra rasti atsakymą. Vokietijoje šis klausimas labai provokuoja. Nepaprastai sunku kalbėti apie vokišką tapatybę, taip yra ir dėl mūsų istorijos. Atrodo, kad Vokietija keičiasi ir susiduria su dideliais sunkumais, pavyzdžiui, su stipresne dešiniųjų partija. Norėčiau suabejoti vokiečių tapatybe ir pažiūrėti, ar ji turėtų kokią nors vertę visuomenei. Galbūt mums dabar reikia kažko panašaus, kad galėtume sutelkti žmones. O gal ir ne. Norėčiau, kad žiūrovas sau užduotų šiuos klausimus ir galbūt pamatytų visai kitokį Vokietijos vaizdą.

© Arne Piepke (Vokietija) „Nepažįstamos šalies anekdotai“
© Arne Piepke

Arnės Piepkės fotografijų serija „Nepažįstamos šalies anekdotai“ iki spalio 3 d. rodoma Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas). Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Parodos partneris: Kauno miesto muziejus.