On 26 November 2022, at 3 pm, KAUNAS PHOTO festival will host the presentation of the exhibition “Hiding Places of the Mythical Beast in Photographic Cross-Sections of Kaunas Modernism” and a meeting with the project’s curator Mindaugas Kavaliauskas and the New Zealand artist Chirag Jindal, who will be in Kaunas for one day. During the event, the audience will be introduced to the uniquely created iconography of Kaunas modernism, with a new approach to the medium of photography and a night-time experience of the exhibition for the visitors. The event will start at 3 p.m. in the Stephenson Hall of the BLC Business Centre (K. Donelaičio Str. 60, Building A, 1st floor), and from there, the whole audience will go on a tour of the outdoor exhibition, which will be displayed in the form of lightboxes in the adjacent Vienybės Square. The exhibition “Hiding Places of the Mythical Beast in Photographic Cross-Sections of Kaunas Modernism” will run until January 8. The exhibition will be accompanied by events. The event is part of “Kaunas – European Capital of Culture 2022” official closing “Act III of the Trilogy: THE CONTRACT”. The event is free of charge and open to the public.

In 2019, Mindaugas Kavaliauskas travelled to the InterPhoto festival in Bialystok with his solo exhibition “A-Spot”. Visiting the exhibition of the InterPhoto 2019 Grand Prize Candidates, Kaunas-based photographer and curator made his prediction that the prize would be won by an artist from New Zealand, who surrealistically depicted Auckland’s cityscapes and volcanic caverns merging them in one image. The prediction was confirmed, and, instead of congratulations, the art director of the KAUNAS PHOTO festival made a creative suggestion—why wouldn’t the artist try to expose the icons of Kaunas modernist architecture in the same creative way?

In September 2021, invited by the NGO Šviesos raštas, the artist Chirag Jindal from New Zealand was already working in Lithuania. He took part in the art residency organised by the KAUNAS PHOTO festival, during which he looked deeper into the interwar architecture of Kaunas. Although the technological execution of the project was complex, it could be described in simple terms as a combination of the facades and underground spaces, invisible to the passers-by, created by 3D laser scanning technology.

According to Karolina Krinickaite, coordinator of KAUNAS PHOTO 2021, the work schedule of the creative process during the art residency was extremely challenging, not only due to the complexity of coordinating the access to historical buildings, but also due to the demanding nature of equipment. The three-dimensional laser scanner used for the project is a rare and hardly available device not only in Kaunas, but in the entire country as well, and at this stage the company Northpoint.lt was of particular help by agreeing to collaborate in the technical implementation of the project with its own 3D scanner.

In the final results, both the façade and the basement of the buildings can be seen in one single image. “Unlike photography, there is little out of frame—the section cut reveals all at once and we are presented with past and present paraphernalia as they exist in-situ“, says the artist Jindal. According to the curator of the project and the author of the idea Kavaliauskas, the artworks lift the veil of mystery and show what Kaunas residents and visitors would otherwise never see—the underworld, and its locally global stories, where the Mythical Beast of Kaunas may have been hiding since ancient times. The eleven-image exhibition, which is best seen after dark, will show a rich typology of subterranean constructions: water reservoir, engine room, prison cells, workshop, archives… And all these spaces are enveloped by the unique stories of Kaunas and Lithuania’s past.

Jindal says that architectural objects appeared to him like “time capsules collecting layers of history”. “For me the search for the ‘mythical beast’ was synonymous with the search for the story of Kaunas, remnants of which could be found in these buildings—not only the iconic facades and the overall typology—but also the artifacts inherited in their deepest recesses. Many of these basements are unchanged, either unintentionally or through museification. By making deliberate section cuts through the unseen, evidence of this layered history begin to emerge”, explains the artist.

Chirag Jindal (born 1993) is an artist-surveyor working at the intersection of documentary journalism, new media art and contemporary cartography. After graduating with his Master’s Degree in Architecture in 2016, Jindal began exploring the role of terrestrial LiDAR as an emerging medium for photographic documentation.

His developing practice seeks to document our relationship to marginalised landscapes, in order to “unravel the hidden effects, and unseen layers, of human presence.” His research-based approach brings him in collaboration with groups close to his subjects, including scientists, landowners, indigenous groups and local government. Jindal is best known for his debut project Into The Underworld – an ongoing series that has gained critical recognition, including the 2020 Royal Photographic Society Under 30’s Award and the Bialystok Interphoto Grand Prix.

Link to the Facebook event: https://www.facebook.com/events/649680206867497/
The whole programme of the European Capital of Culture Closing Ceremony on 24-27 November in Kaunas and Kaunas district: https://kaunas2022.eu/en/contract/

Project is financed by Kaunas 2022. Art residence and KAUNAS PHOTO 2021 was financed by Lithuanian Council for Culture.
Partners: Northpoint.lt, EPSON.

After completing its 18th edition in autumn 2021, the international photo art festival KAUNAS PHOTO has saved the realization of its last highlight for spring 2022.

For the occasion of the possibly last edition, the festival’s founder Mindaugas Kavaliauskas conceived the idea of honouring one of the patriarchs of Lithuanian photography, Antanas Sutkus, by embellishing the façade of the Ežerėlis Primary School with a motif of his work. The motif chosen for the mural was Antanas Sutkus’ “Mother’s Hand” (Vilnius, 1966, although some sources state 1965), depicting a girl holding her mother’s hand.

After the artist Marius Skrupskis completed the work and Mindaugas Kavaliauskas made a post about it on Facebook, the reactions to the work were overwhelming.

“The window of my work is directly facing this wall… I’ve watched this artist work every day, and the result is really something  … Thank you for the opportunity to see it so closely ,” Ieva shared her impressions.

“It looks amazing. Thank you very much. It will make us, the people of Ežerėlis, happy every day ,” wrote Asta on social media.

“Perfection. I went, stood, watched and wiped a tear. Very strong. THANK YOU.“, wrote Inutė.

Antanas Sutkus, a classic of Lithuanian photography, said that “Mindaugas Kavaliauskas has found yet another way to engage with photography through a direct participation of the people themselves. This is both a great appreciation and, at the same time, a responsibility—photography as an artistic element in a town has both an educational function and an emotional impact. I believe that “Mother’s Hand” will convey to the inhabitants of Jezerele the empathy that I feel for my native land.”

The Mayor of Kaunas District Municipality Valerijus Makūnas says that “Sutkus’s works have been acquired by the world’s most famous museums: the National Library in Paris, the International Center of Photography in New York, the Dresden Art Gallery, the Art Institute of Chicago, and private collections. I am delighted that his work “Mother’s Hand” has become a part of the Ežerėlis school building.” Expressing his gratitude to the young generation photographer Mindaugas Kavaliauskas and the whole team for realising the idea, the mayor hinted that we should look forward to other news in the summer…

According to Mindaugas Kavaliauskas, the director of the KAUNAS PHOTO festival and the author of the idea, this work will remind the students attending the same school as the legendary photographer did, that you can grow up to be a talent of global significance, even if you come from a small village.

The sponsor of the KAUNAS PHOTO photography festival is the Lithuanian Council for Culture. The implementation of the mural was managed by Karolina Krinickaitė, the image was transferred onto the wall by the artist Marius Skrupskis. The implementation of the mural was supported by the Antanas Sutkus Photographic Archive, Kaunas District Municipality and Ežerėlis Primary School.

The international KAUNAS PHOTO photo art festival was held annually from 2004 to 2021.

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ pradeda sezoną partneryste su Tauragės krašto muziejaus „Santaka“  trečius metus iš eilės organizuojamu menų festivaliu „Kvadratu“. Po atviru dangumi rodomos dvi parodos. Bažnyčių g. 15 festivalio „Kvadratu“ organizatorių pasirinkimu bus rodoma festivalio KAUNAS PHOTO įkūrėjo Mindaugo Kavaliausko paroda „inCARnation“ apie automobilių verslą Lietuvoje. Ties Vasario 16-osios g. 5 veiks pernai Kaune „Kaunas Photo“ pristatyta brazilų fotomenininko Bruno Alencastro paroda „obs-cu-ra”. 2021 m. birželio 5 d. 11 val. Bažnyčių g. 15 menų festivalio „Kvadratu“ atidarymo renginyje dalyvaus vienas iš autorių, festivalio „Kaunas Photo“ meno vadovas Mindaugas Kavaliauskas. Lauko parodos Tauragės centre veiks visą vasarą – nuo birželio 5 d. iki rugsėjo 5 d. 

Kaip skelbia „Kvadratu“ organizatoriai, fotografijos pasaulio multifunkcionierius Mindaugas Kavaliauskas (gim. 1974 m. Kaune) Tauragėje pristato ciklą „inCARnation“ (in-car-nation, liet. „tauta automobilyje“). Prieš du dešimtmečius autorius atkreipė dėmesį, kad Lietuva ypatinga dideliais tarpkontinentinės automobilių prekybos, aptarnavimo, remonto, autodetalių ir kitų verslų mastais. Atgavus nepriklausomybę automobilis tapo kulto objektu, simbolizuojančiu sėkmę ir statusą visuomenėje. M. Kavaliauskas didelio formato kamera ėmė fotografuoti automobilių prekeivių, vairuotojų, naudotojų, meistrų, kelininkų, detalių pardavėjų kasdienybę, laisvadienius bei įtampos momentus. Nemažą dėmesį jis skyrė ir automobilizuoto Lietuvos peizažo tyrinėjimams. Automobilių prekybos verslas neformaliai kuria Tauragės tapatybę. Tauragė – tai Lietuvos Paryžius, savo tekstuose slemuoja Mindaugas Piečia, net prancūzų pardavėjai galvoja, kad Tauragė yra ne miestas, o šalis. Karantinas privertė užverti šalių sienas, tuo smarkiai paveikdamas tauragiškių automobilių prekybos verslus, jau tapusiais paveldimais šeimos verslais.

Parodos „obs-cu-ra“ autorius Brunas Alencastras sukūrė fotografinę esę norėdamas dokumentuoti bei vaizdais nupasakoti 2020-ųjų metų karantino išgyvenimus. Bruno Alencastro (gim. 1985 m. Porto Alegre, Brazilijoje) yra brazilų kilmės vaizdinių pasakojimų specialistas, turintis fotografijos, vaizdo ir skaitmeninio turinio kūrimo patirtį. Dėl pasaulyje siaučiančio koronaviruso menininkas buvo įstrigęs savo namuose Rio de Žaneire. Priverstinė izoliacija įkvėpė B. Alencastro iš naujo pažvelgti į savo profesiją. Jam kilo mintis paeksperimentuoti su „camera obscura“ technika, kurią renesanse menininkai naudojo kaip optinį įrenginį, tapant peizažus. Visiškai tamsi dėžė ar kambarys, šviesa, prasiskverbusi pro nedidelę skylutę, ir priešingoje šios angos dalyje matomas apverstas išorinis vaizdas. „Camera obskura” laikoma fotoaparato pirmtaku. Gautas rezultatas B. Alencastro paskatino sukurti nuotraukų esė, kuriai būdinga tamsi ir mįslinga atmosfera, tokia pat kaip neišvengiama, miglota ateitis, apie kurią dar niekas nieko nežino. Į savo sumanymą menininkas įtraukė Brazilijos fotografų, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavo jų būtį pandemijos metu. Kiekvieno gyvenimas – unikalus: pasiekimai ir nuostoliai, norai ir privilegijos, baimės ir viltys.

B. Alencastro džiaugiasi galimybe eksponuoti sukurtas fotografijas Lietuvos gatvėse: „Festivalio „Kaunas Photo” dėka iš bute pastatyto fotoaparato mano darbai gavo progą iškeliauti į pasaulį. Tai viena iš nuostabiausių akimirkų, kurias išgyvenau per 10 fotografijai atiduotų metų. Šiam festivaliui jaučiu nepaprastai šiltus jausmus”, – patirtimis dalinosi fotomenininkas.

Renginių metu bus laikomasi COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevencijos priemonių. Daugiau informacijos: renginiai@tauragesmuziejus.lt arba 862259269. Apie būsimus festivalio „Kaunas Photo“ renginius bus praneš.ta atskirais pranešimais.

Fotomeno festivalį „Kaunas Photo“ ir menų festivalį „Kvadratu“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba  ir Tauragės rajono savivaldybė.

www.KaunasPhoto.com

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

„Šiandien galvojame, kad laisvė turi būti nemokama, atnešama ant padėkliuko ir su nepasitenkinimu priimame pareigas, kurios tą laisvę garantuoja“, – sako fotografas, fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO įkūrėjas Mindaugas Kavaliauskas, kuris 1990 m., būdamas penkiolikos, savo fotografijose užfiksavo didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Jo metu užfiksuotos asmenybės, tikros žmonių emocijos ir istorinės akimirkos šiemet buvo pristatytos 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodoje „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ Lazdijuose, o iš ten paroda iškeliavo į Seinus, kur iki lapkričio mėnesio pabaigos yra rodoma „Lietuvių namuose“.

Apie buvimą ten, kur vyko svarbiausi dalykai, laisvę ir dingusią raudoną spalvą kalbamės su menininku.

Jūsų archyvinių fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ yra apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją. Tuo metu buvote vos penkiolikos. Kokie įspūdžiai labiausiai įstrigo paauglio atmintyje?

Šiandien, kai po trijų dešimtmečių žiūriu į šias fotografijas, jaučiuosi dvejopai. Atrinktos, parodoje eksponuojamos fotografijos atrodo įdomiai socialine prasme: žmonių personažai, veidai, pilni vilties, kuria bandoma gesinti baimes. Žiūrėdamas taip, nelabai galvoju apie savo amžių 1990 metais, kurie buvo labai intensyvūs. Buvau moksleivis, Kauno fotomeno mokyklos mokinys.

Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo fotografavau įvairius Sąjūdžio mitingus Kaune, Vilniuje. Teko per objektyvą stebėti ir vieną jedinstvininkų mitingą Vilniuje, Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Kaune, visai netrukus – Lietuvos pasieniečių laidotuves Vilniuje, paminklo Vytautui statybos progresą nuo tuščios vietos iki pasaulio Vytautų susitikimo liepos 15 d., kai paminklas buvo atidengtas ir panašiai. Tais metais savo kūrybinio stiliaus dar ieškojau, bet jau buvau nusprendęs, jog būsiu fotografu. Tokie įdomūs, turiningi metai ir besikeičiančios aplinkos teikiama siužetų gausybė buvo gera dirva praktikuotis jaunam fotografui bei galimybė augti kaip asmeniui, būsimam laisvos šalies piliečiui.

„Europos kelias“ buvo skirtingas, nes vyko ne mieste, o pasienyje ir jungė įprastas dalis: kalbas, roko koncertą. Įdomu tai, kad tik iš fotografijų prisimenu, jog kaip ir kiti to renginio dalyviai, buvau kiaurai permerktas lietaus. Ypač tai gerai matau žiūrėdamas kadrą, kuriame užfiksuoti žmonės, besislepiantys nuo lietaus po scena tuo metu, kai ant jos aukojamos mišios.

Jūsų fotografijos yra apie pirmąjį Molotovo ir Ribentropo pakto minėjimą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai laikmetis, kai praeityje liko raudonoji priespauda ir svarbiausia buvo eiti į laisvę. Kas tuo metu jums buvo laisvė ir kaip kito jos sąvoka jūsų pasaulėžiūroje bėgant laikui?

Mokykloje, kurią tuo metu buvau bebaigiąs, nuo pat pirmos klasės mokiausi anglų kalbos. Vaikystėje kartais savęs klausdavau, ką su ta kalba bus galima veikti, juk mus nuo laisvo pasaulio „saugojo“ geležinė uždanga. Turėjome giminių Amerikoje, todėl jie mums atveždavo tos šalies laisvės skonių, kvapų, stilių ar technikos pasiekimų. Jei nesuklysiu, „Europos kelią“ galėjau fotografuoti vis dar tarybiniu Zenitu, bet su džinsais, kedais ir „Chicago Bulls – NBA World Champions“ marškinėliais.

Būtent „Europos kelias“ buvo simbolis to, kad laisvė mums atvers galimybes sugrįžti į Europą ir į laisvąjį pasaulį, nors techniškai sovietų pasieniečiai mitingo eisenos į Lenkiją neįleido. Tuo metu man atrodė, jog laisvė – tai galimybė susikalbėti angliškai ar lenkiškai susikalbėti su tomis kalbomis kalbančiais žmonėmis, esančiais kitoje sienos pusėje.

Kai 2015 metais su paroda iš ciklo „travel’AIR“ keliavau į Naująją Zelandiją per Japoniją, nejučiomis pagalvojau, kad mūsų valstybė per ketvirtį amžiaus daug pasiekė: pamoji LR pasu Japonijos pasieniečiui – ir voila, eini į miestą.

Nepriklausomybės apyaušryje prisimenu vieną Amerikos balso apžvalgininko mintį: „Tarybų Sąjunga mums atidavė trispalvę, Vytį, o kas toliau…“ Taigi jaunuoliui atrodė, jog laisvės žingsnių bus dar daug ir mažų, susijusių tiek su asmens laisve, tiek su valstybingumu. „Europos kelyje“ plevėsavo trispalvės, buvo aukojamos mišios, tačiau per sieną pereiti dar nebuvo galima. Tie nueiti žingsniai kėlė tiek susižavėjimą, tiek ir dalykinį susidomėjimą: kas iš viso to nufotografuojama.

Kažkaip atsitiko, kad po 1991 metų nepriklausomybės įtvirtinimo mano fotografija tapo šiek tiek mažiau sociali – fotografavau daugiau peizažus. Važiuodavau į Nidą, siekiau suprasti ir išmokti Neringos mikroklimatus, fotocheminius efektus ir visa tai pritaikyti smėlio peizažams. Kai nuvykdavau ten, po dienos klampojimo po kopas, saulę palydėdavau prie jūros, kuri jau nebebuvo saugoma, smėlis neariamas prieš naktį. Taigi jau turėjome truputį daugiau laisvės.

Jei kažko galėčiau gailėtis iš to laikmečio, tai turbūt to, kad nenufotografavau ekonominės laisvės, o gal chaoso apraiškų, kioskų Lietuvos. Dabar tai būtų labai įdomu.

Tuo metu fotografijoje naudojote raudonos spalvos filtrą, kuris visai netikėtai sukūrė pašalinį efektą: viskas, kas buvo raudona, pašviesėjo arba visai išnyko. Sakytume, paradoksas. Ką pats pagalvojote, pamatęs tokį rezultatą?

Išties. Dėl juostelių nevienodo jautrumo skirtingoms spektro dalims, mes, Kauno fotomeno mokyklos mokiniai, dažnai naudodavome filtrus. Vidmanto Jankausko fotografijos optikos ir chemijos teorijos paskaitos buvo tokios uždegančios, kad viską knietėjo išbandyti. O filtrai buvo pigiausias būdas eksperimentuoti ar spręsti estetines problemas.

Filtrų turėjau visą rinkinį. Net nežinau, kodėl Europos kelio dieną užsisukau raudoną ir jo nepakeičiau. Raudonas stipriausiai patamsina mėlyną dangų, išryškindamas baltus debesis. Tačiau yra ir šalutiniai efektai: portretuojamųjų oda tampa visiškai balta, o raudona – išbąla. Tą supratau tik išryškinęs juosteles ir neradęs mitingo dalyvių plakatuose raudonų užrašų. Tiksliau, žiojėjo baltos skylės…

Simboline prasme šiandien tas mitingas atrodo kaip atsisveikinimas su raudona – komunistine epocha – Lietuvoje.

Archyvinėse jūsų fotografijose užfiksuota istorija, tikros žmonių emocijos – dokumentika, kuri ir po daugelio metų atliks savo funkciją. Ar prisimenate, apie ką galvojote fotografuodamas? Kokių tikslų vedinas ėmėtės fiksuoti tas akimirkas?

Peržiūrėjęs tas 4-5 juosteles, kurias prifotografavau, bandžiau prisiminti. Pirmiausia, tikriausiai Sąjūdžio laikų fotografo tikslas – tam tikras godumas apimti tai, kas renginyje, įvykyje yra svarbiausia, netikėčiausia. O prisiminus, kad pylė lietus, norėjosi tuose žmonėse atspindėti patį save. Aš juk fotografavau ne spaudai ar verso projektui, nors šiek tiek su spauda bendradarbiavau. Įsivaizdavau, jog tos nuotraukos labiau nei čia ir dabar, bus svarbesnės kažkada ateityje. Kitaip sakant – sau, archyvui.

Kita vertus, buvau moksleivis, kuriam masiniai renginiai tarnavo kaip nepakartojamos progos fotografuoti žmones. Negali sakyti, kad tais laikais žmonės nebuvo linkę fotografuotis ar priešiškai nusiteikę, tačiau per Sąjūdžio mitingus visi (net ir tie, kurių tikslas buvo kitoks) buvo draugiški objektyvams. Laisvės pradžios mitingai, paminklų atidengimai, maršai, laidotuvės ir panašūs masiniai renginiai mums, Kauno fotografijos mokyklos mokiniams buvo tiesiog puiki galimybė tobulėti fotografijos raiškoje.

Man asmeniškai tos minios palikdavo didžiulį įspūdį, o fotoaparatas suteikdavo privilegiją būti įvykių centre. Juk nebuvo didžiulių trikdžių patekti į įvykių centrą, nebuvo spaudos zonų ar akreditacijų. Įsivaizduokite, fotografuoji Vytautą Landsbergį, Kęstutį Genį, Algirdą Kaušpėdą iš metro ar kelių atstumo! Kas nenori būti žvaigždžių fotografu? Tokie ir tikslai – tobulėti, būti ten, kur visi, kur patys svarbiausi.

Šiandien, regis, dauguma laisvę suvokiame kaip savaime suprantamą duotybę. Ką jūs apie tai manote?

Taip, priimame, kad ta laisvė turi būti nemokama, atnešama ant padėkliuko ir su nepasitenkinimu priimame pareigas, kurios tą laisvę garantuoja. Praėjus trims dešimtmečiams, manau, yra daugiau sričių, kuriose turėtume daugiau įsipareigojimų, kurie mums palaikys ir kitiems padės kurti laisvę. Gal ir natūralu, kad norime uždirbti daugiau, gyventi patogiau, riedėti madingesne transporto priemone, gyventi didesniame name. Bet patogumo ir malonumo paieškos ima prasilenkti su atsakomybėmis, sąlygojančiomis mūsų laisves. Esu laisvas ir darau, ką noriu, o kiti man – nesvarbūs. Tai yra slidžioji mūsų laisvės kelio atkarpa.

Šių metų rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio 30-metį, buvo palaikomi kaimyninės Baltarusijos gyventojai, šiuo metu aktyviai kovojantys už demokratiją savo šalyje. Kaip jūs vertinate esamą situaciją ir kokius jausmus ar prisiminimus ji jums atliepia?

Turiu nemažai draugų fotografijos kūrėjų Baltarusijoje. Ir kai tai asmeniška, labai išgyvenu dėl pavojaus ir kančių, kurias jie patiria. Nors Baltarusija yra vos kelios minutės kelio nuo Vilniaus arba Dzūkijos, kur ir fotografavau „Europos kelią“, palyginus su Lietuva, laiko atstumas kai kuriais požiūriais – tie patys 30 metų. 1990 m. Vilniuje, Kaune ar Lazdijuose fotografuoti piliečių eisenas buvo daug saugiau nei šiandien Minske, Gardine ar kitur.

Simboliška, kad mano paroda „Europos kelias 1990-08-23. Be raudonos“ po ekspozijos Lazdijuose persikėlė į Lietuvių namus Seinuose, kur lietuvių  bendruomenė XX a. taip pat išgyveno daug sudėtingų dešimtmečių: patyrė diskriminaciją, patyčias, bauginimus. Ir šia prasme apmąstydamas savo parodą, galvoju, kad demokratija, žodžio laisvė, pagarba kitataučiams, kitaip mąstantiems, gali būti pavyzdžiu mūsų kaimynams. Norėčiau, kad tai būtų mūsų laisvė geriausiomis išraiškos formomis.

On October 7, 2020, KAUNAS PHOTO festival held education and projection evening “Your room as a camera. How can you do it?” at the Kaunas Municipal Vincas Kudirka Public Library Park Branch, with the screening of “obs-cu-ra” by Bruno Alencastro (Brazil) and “Camera obscura. Savanoriai” by Darius Kuzmickas (Lithuania/USA) and an educational session with the photographer Bruno Alencastro and the art director of KAUNAS PHOTO festival Mindaugas Kavaliauskas. The video record by Bruno Alencastro can be viewed on KAUNAS PHOTO Facebook page.

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

„Camera obscura“ – fotoaparato protėvis, pradžioje naudotas pačiais įvairiausiais tikslais: saulės užtemimų žiūrėjimui, kaip pagalba tapytojams ieškant tikresnio ir dvimačio pasaulio vaizdavimo, kol galiausiai įkvėpė pačios pirmosios fotografijos istorijoje atsiradimą. Brazilų fotografas Brunas Alencastras remdamasis šiuo principu karantino metu sukūrė fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvena Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten jis nuvyko ir aplankė dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavo jų būtį pandemijos metu. Viso to rezultatas – nuotraukų esė „obs-cu-ra“, kuriai būdinga tamsi ir mįslinga atmosfera, tokia pat kaip neišvengiama, miglota ateitis, apie kurią dar niekas nieko nežino. Nors kurdamas šį darbą menininkas sako neįsivaizdavęs sulauksiantis tarptautinio atgarsio, jį pristatęs į 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO konkursą tema „Periferinės vizijos“ pateko į finalininkų dešimtuką. Fotografijų seriją „obs-cu-ra“ festivalis rodo lauko parodoje Kauno Čečėnijos aikštėje iki spalio 31 d.

Šiai parodai atstovaujanti KAUNAS PHOTO 2020 ambasadorė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė  teigia, kad per pasaulį nusiridenus karantino bangai išgirdo pačių įvairiausių išeičių iš situacijos, ne vieną jų ir išbandė: „Nuo repeticijų ir susitikimų internetu iki mankštų ar filmų peržiūrų – irgi internetu, bet lyg drauge. Bet iki pažinties su Bruno Alencastro projektu nė nenutuokiau, ką reikštų įlįsti į savo kasdienio darbo įrankio ar instrumento vidų.“ Pasak K. Lingienės, „netikėtas jo priėjimas prie, atrodo, jau tiek kartų matytos ir girdėtos „camera obscura“ koncepcijos žavi keleriopai. Tai ir menininko nepasidavimas priverstiniam užsidarymui namuose, ir gebėjimas iš naujo pažvelgti į savo profesiją, kitaip tariant, nenuleisti rankų, ir kolegų angažavimas visiems nelengvu metu“.

Šiųmetinėje programoje festivalis KAUNAS PHOTO ne tik kviečia pažiūrėti šio menininko „camera obscura“ principu sukurtų darbų, bet ir dovanoja galimybę publikai plačiau susipažinti ir išmokti šios antikinės technikos. Šį trečiadienį, spalio 7 d. nuo 17.30 val., parodos „obs-cu-ra“ kaimynystėje esančiame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje (P. Lukšio g. 60, Kaunas), festivalio organizatoriai kviečia į nemokamą ir visiems atvirą edukacijos ir projekcijų vakarą „Jūsų kambarys kaip fotoaparatas. Kaip tai padaryti?”. Renginio programoje – Bruno Alencastro (Brazilija) „obs-cu-ra“ ir Dariaus Kuzmicko (Lietuva/JAV) „Camera obscura. Savanoriai“ fotografijų projekcijos bei edukacinis užsiėmimas su fotomenininku Bruno Alencastro ir festivalio KAUNAS PHOTO meno vadovu Mindaugu Kavaliausku, kurio metu bus galima išmokti namuose pasidaryti kambario dydžio „fotoaparatą“ – camera obscura. Negalėdamas atvykti į Lietuvą dėl pasaulyje besitęsiančios pandemijos, brazilų fotografas specialiai festivaliui KAUNAS PHOTO paruošė edukacinį įrašą.

Su fotomenininku Bruno Alencastro kalbasi Daiva Juonytė.

Jūsų nuotraukų esė „obs-cu-ra“ yra paskendusi mįslingoje atmosferoje, tokioje kaip kol kas dar neiššifruojama ateitis. Kaip gimė šis projektas?

Kaip tyrėją, mane visada domino visas šis eksperimentiškumas ir naujovės, ateinančios per techninio įvaizdžio kūrimo istoriją. Visų pirma, camera obscura, kaip optinio prietaiso, naudojimas visada žadino mano smalsumą. Būtent tuo metu, kai aš, kaip ir daugelis mūsų, buvau įstrigęs namuose, sėdėjau tamsiame kambaryje ir žvelgiau į savo buto sienas, man kilo mintis dar kartą peržiūrėti šią techniką. Padariau pirmąjį bandymą ir mane sužavėjo rezultatas: vaizdas, mūsų namuose projektuojantis pasaulį aukštyn kojomis ir daug pasakantis apie dabartinį laiką.

Langas yra gana dažnai pasikartojantis meno istorijos motyvas. Langas į pasaulį – kiek kartų girdėjome šią frazę? Karantino metu daugeliui iš mūsų langas tapo ne tik simboliniu, bet ir tiesioginiu ryšiu su pasauliu. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų požiūris į langą?

Gyvename laikotarpiu, kuris verčia pažvelgti į praeitį, ieškant atsakymų, praversiančių ateityje. Tai pasakytina ne tik apie visas kitas sveikatos krizes, bet ir politinę, socialinę, mokslinę, technologinę ir meninę sritis. Langas visada buvo pasikartojantis kelių dailininkų kūrybos motyvas per visą meno istoriją. Langas kaip rėmas ir kraštas, galintis tuo pačiu metu parodyti uždarumą ir laisvę.

Projektuodamas išorinį pasaulį pro savo svetainės langą ir pamatęs į savo namą įsiveržusį pilką pastatų betoną ir tik šiek tiek medžių žalumos, pasijutau dūstantis. Net gyvenant Kopakabanoje, vos dvi gatvės nuo paplūdimio, tą karantino akimirką viskas, kas man buvo likę, tai buvo šaltis ir įkalintas horizontas. Manau, kad mes visi buvome pakviesti apmąstyti padarytus pasirinkimus, atvedusius mus į šį tašką, kuriame šiandien gyvename. Tai, kas mums liko iš to pasaulio, buvo tik keli lango dydžio kvadratiniai metrai.

Su kokiomis žmonių emocijomis karantino laikotarpiu teko susidurti? Kaip tuo metu jautėtės pats?

Aš išgyvenau ir jaučiau skirtingas fazes. Iš pradžių nesaugumas, paskui baimė… ir netrukus po to kilo pyktis dėl gyvenimo šalyje, valdomoje neatsakingo prezidento, kurio pozicija buvo bandymas ignoruoti ir sumažinti viruso riziką.  Šiandien iš esmės jis yra atsakingas už Brazilijoje vykstantį tikrą genocidą.

„obs-cu-ra“ taip pat buvo būdas palaikyti savo psichinę sveikatą ir ryšį su žmonėmis, net jei kiekvienas jų buvo savo namuose. Per vaizdo skambučius ir tiesiogines žinutes susipažinau su naujais kūrėjais ir, dalyvaujant naujiems nariams iš viso pasaulio, išplėčiau savo fotografinę esė. Tą pačią dieną pasikalbėjau ir su fotografu iš Urugvajaus, ir iš Pietų Afrikos. Tai visada buvo pagrindinis mano  fotografijos tikslas: pažinti ir užmegzti ryšius su žmonėmis. „obs-cu-ra“ buvo vienintelis vaistas nuo izoliacijos.

Sukūrėte fotografijų seriją iš buto, kuriame gyvenate Kopakabanos kaimynystėje, Rio de Žaneire, 4-ojo aukšto lango. Iš ten nuvykote ir aplankėte dar 12 Brazilijos fotografų namus, kurie sutiko paversti savo gyvenamąsias vietas didelio formato obscura kameromis, ir užfiksavote jų būtį pandemijos metu. Kaip tie žmonės reagavo į šią idėją?

Pirmąją fotografinės esė nuotrauką padariau čia, savo namuose, ir rezultatas mane sužavėjo. Kadangi buvo neįmanoma tęsti šio darbo vien dėl socialinės izoliacijos, nusprendžiau pakviesti kitus fotografus taip pat paversti savo namus milžiniškomis kameromis ir dokumentuoti gyvenimą pandemijos metu. Ieškojau žmonių, kurie galėtų papasakoti įvairiausius iš šios socialinės izoliacijos kylančius aspektus: vienišas gimtadienis, šeima, laisvė gyventi kaime, atidėta santuoka, pomėgiai kaip proto viltis, dvasingumas ir kt.

Mano pirminė idėja buvo sugebėti įtikinti dar bent šešis žmones ir atvykti į kuklią vos 6 ar 7 fotografų fotosesiją. Mano nuostabai, visi žmonės, kurių ieškojau, sutiko dalyvauti ir sulaukiau dvigubai daugiau dalyvių. Bandymą pavyko pradėti turint jau 13 nuotraukų. Dėka projekto įgyto atgarsio (jis jau buvo išleistas daugiau nei 14 šalių), žmonės iš įvairių pasaulio kampelių pradėjo manęs ieškoti. Todėl atidariau atvirą kvietimą visiems, norintiems bendradarbiauti.

Šiuo metu darbe dalyvauja 84 fotografai iš 21 šalies.

Kas buvo sunkiausia?

Didžiausias iššūkis buvo plėtoti ir patobulinti camera obscura techniką šiandien, vidury pandemijos. Net jei tai labai elementarus įrenginys (reikia tiesiog izoliuoti aplinką nuo šviesos ir leisti jai patekti pro mažą skylę), daugeliui dalyvių buvo sunku surasti reikiamų priemonių savo namuose milžiniškam fotoaparatui pastatyti, kartu su medžiagomis, galinčiomis izoliuoti visą šviesą ir bet kokią jos įvestį. Projektas buvo kurtas tik karantino metu, kai visa prekyba buvo sustabdyta.

Su visais kartu ieškojome galimų alternatyvų, kol nusprendėme, kad tam geriausiai tinka aliuminio folija: nebrangus, prieinamas ir lengvai naudojamas šaltinis, galintis izoliuoti šviesą nuo jos patekimo.

Šiandien ateitis atrodo miglota. Kaip jūs ją įsivaizduojate?

Labai norėčiau tikėti, kad po pandemijos bus geriau, bet bent jau patirtis čia, Brazilijoje, rodo, kad gyvename ūkanotais laikais, pasižyminčiais individualizmu ir nepakantumu. Viską sustiprino neatsakinga, korumpuota ir genocidiška vyriausybė. Brazilija jau viršijo daugiau kaip 118 tūkstančių mirusių nuo COVID-19 žymą, tačiau prezidentas mažina pandemijos padarinius ir verčia žmones užpildyti visus paplūdimius mano kaimynystėje, Kopakabanoje.

Štai kodėl, net pagaliau atradus vakciną, nematau, kad pasaulyje galėtų įvykti dideli pokyčiai. Jei net pandemijos metu mes nepagalvojame apie kitą, įsivaizduokite, kas bus atradus vaistą. Liūdnas ir nerimą keliantis scenarijus.

Paradoksalu, bet žiūriu optimiškai ir esu įkvėptas kaip vaizdo menininkas. Per 10 metų vizualinių pasakojimų tyrinėjimo ir kūrimo niekada negalėjau įsivaizduoti, jog vieną dieną mano darbai galėtų sulaukti tiek tarptautinio atgarsio ir, pavyzdžiui, atverti galimybę mano dialogui su fotografijos festivaliu Lietuvoje! Profesiniu požiūriu šios naujos ryšių ir sąveikos formos, tarpininkaujant technologijoms, atvėrė mano projektams visas galimybes, kurias išnaudojus galima dar labiau plėtoti kolektyvinius ir bendrus projektus. „obs-cu-ra“ įsitraukimo skaičiai yra didžiausias palikimas ir viltis ateičiai.

Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. 2004 m. Mindaugo Kavaliausko įkurtą festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra pasaulinės „Festival of Light“ organizacijos narys. Festivalį KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba, kaip vieną iš strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
Partneris: Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.
Lauko parodų rėmėjas: „Kauno želdiniai“.

As a part of the 17th KAUNAS PHOTO festival’s program “Peripheral Visions” in Lazdijai and commemorating the 30th anniversary of the “European Way”, from 24 August until 18 September 2020 the Lazdijai Region Museum (Seinų St. 29, Lazdijai) hosted an exhibition by Mindaugas Kavaliauskas (Lithuania) “The European Way without red. 1990-08-23” about the huge Sąjūdis rally on the Lithuanian-Polish border in 1990 in commemoration of Black Ribbon Day, August 23rd.

Sorry, this entry is only available in Lithuanian.

Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO atvyksta į Lazdijus su mini festivaliu. Lazdijų krašto muziejuje (Seinų g. 29, Lazdijai) nuo rugpjūčio 24 d. ir A. Ramanausko-Vanago aikštėje nuo rugpjūčio 23 d. veiks Mindaugo Kavaliausko fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“. Aikštėje taip pat veiks menininko iš Kolumbijos darbų, sukurtų Veisiejuose paroda „Įjungti/Išjungti migraciją“. Rugsėjo 8 d. Lazdijų krašto muziejuje vyks edukacinės programos Lazdijų moksleiviams, o nuo 17:30 Lazdijų kultūros centre (Vilniaus g. 6, Lazdijai) atviras susitikimas su parodos autoriumi ir fotografijų projekcijų renginys. Parodos veiks iki rugsėjo 18 d.

Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO 2020 su tema „Periferinės vizijos“ grįžta prie periferijų, provincijos, „nereikšmingų“ vietovių, siužetų. Todėl dalis 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodų ir renginių kelsis į Lietuvos miestus ir miestelius. Lazdijuose rengiamas mini festivalis su keliomis parodomis, edukaciniais renginiais, fotografijų projekcijomis, užsienio menininko rezidencija.

KAUNAS PHOTO programos Lazdijuose leitmotyvas – festivalio įkūrėjo Mindaugo Kavaliausko archyvinių fotografijų paroda „Europos kelias be raudonos. 1990-08-23“ apie didžiulį Sąjūdžio mitingą Lietuvos-Lenkijos pasienyje 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23-ąją. Raudona spalva parodos pavadinime minima neatsitiktinai. Parodoje – trisdešimties metų senumo įvykius menančios tuomet penkiolikmečio Kauno fotomeno mokyklos mokinio Mindaugo fotografijos yra apie pirmąjį Molotovo ir Ribentropo pakto minėjimą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai laikmetis, kuriame Lietuva praeityje paliko raudonąją priespaudą. Fotografijos – apie tai, kaip nebijojome lietaus, pažliugusios pievos, nes į laisvę eiti buvo daug svarbiau. Ten tikėjomės rasti laisvą žodį, klestėjimą, o sovietmečio, ekonominės blokados diskomforto likučiai atrodė nereikšmigi, palyginus su galimybe sugrįžti į Europą. Raudonos spalvos motyvą, tiksliau šios spalvos nebuvimą randame ir juodai-baltos fotografijos techninėse plonybėse. 1990 metais M. Kavaliauskas, kaip ir beveik visi fotografai Lietuvoje, naudojo buvusias deficitinėmis, dažnai brokuotas, tarybinės gamybos fotojuosteles, labiau jautrias mėlynai (dangaus) šviesai/spalvai. Todėl siekiant patamsinti dangų ir gauti dramatiškesnį vizualinį efektą, naudojo raudonos spalvos filtrą. O šis sukūrė ir pašalinių efektų – viskas, kas buvo raudona, įskaitant transparantų užrašus, pašviesėjo, arba net išnyko…

Pagrindinė parodos dalis rodoma Lazdijų krašto muziejuje, o papildoma dalis su didelių minių fotografijomis bus rodoma stenduose aikštėje priešais šv. Onos bažnyčią. Šioje dalyje lazdijiečiai kviečiami rasti save fotografijose.

Čia pat, aikštėje bus rodoma menininko iš Kolumbijos Santiago Escobar Jaramillo darbų, sukurtų Veisiejuose, paroda „Įjungti/Išjungti migraciją“ apie atokių miestelių žmonių mobilumo metaforas. 2017 metais VšĮ „Šviesos raštas“ ir Veisiejų seniūnijos surengtoje meninėje rezidencijoje fotografas ir architektas iš Kolumbijos, besispecializuojantis kūrybos su bendruomenėmis projektuose, su Veisiejų gyventojų pagalba rinko senus, nebetinkamus naudoti baldus ir kūrė iš jų skulptūrą, kurią perveždamas į skirtingas miestelio vietas, transformuodavo į vis kitą judumo ar sėslaus gyvenimo metaforą ir ją fotografuodavo: batas, automobilis, laivas, lėktuvas, namai, pastogė…

Rugsėjo 8 d.:
– nuo 11 val. Lazdijų krašto muziejuje vyks edukaciniai užsiėmimai „Fotografuoti laisvę“ Lazdijų moksleiviams;
– 17:30 val. Lazdijų kultūros centre vyks susitikimas su Mindaugu Kavaliausku ir viso „Europos kelio“ fotografijų archyvo peržiūra ekrane. Kviečiami visi, ypač mitingo „Europos kelias“ dalyviai“;
– 18:00 ten pat vakarą pratęs fotomeno festivalio „KAUNAS PHOTO“ fotografijų projekcijos.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis yra vienas strateginių tarptautinių meno renginių Lietuvoje.

KAUNAS PHOTO finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Rėmėjai: Kauno miesto savivaldybė, EPSON.
KAUNAS PHOTO partneriai Lazdijuose: Lazdijų rajono savivaldybė, Lazdijų krašto muziejus, Lazdijų kultūros centras.

On the 130th anniversary of  Ignas Šeinius, KAUNAS PHOTO festival opens an exhibition “Šeinius+Scheynius” (Ignas Šeinius and Lina Scheynius) in Širvintos, native town of the Lithuanian-Swedish writer and diplomat. The exhibition opens on April 3, 2019,  17:30 at Širvintos Cultural Centre (I.Šeiniaus gstr. 4, Širvintos). Among participants of the event will be Ignas Scheynius, grandson of Ignas Šeinius,  KAUNAS PHOTO festival director Mindaugas Kavaliauskas, Professor of Vytautas Magnus University  Sigutė Radzevičienė, author of the book about Ignas Šeinius.

KAUNAS PHOTO is one of the central photography art events in Lithuania, staged since 2004. ginių Lietuvoje. Every year, its artistic programs include photography by world Lithuanians. In 2018, the festival unveiled yet unknown side of the personality of Ignas Šeinius, writer, journalist, diplomat, who after WWII resided in Sweden. Apparently, Ignas Šeinius (1889-1959) was a passionate photographer. The Library of Širvintos, bearing the name of Ignas Šeinius, welcomes the “Šeinius + Scheynius” exhibition, composed of works of two family members, separated by time, but sharing impeccable artistic taste. Visual talent of Ignas Šeinius will be complemented with that of Lina Sheynius (b. 1981) well known artist, admired by thousands of followers on social networks.

Lithuanian writer and diplomat Ignas Šeinius is yet to be discovered… Well cultivated lover of cinema, he purchased a camera around 1922 to snap instants of holidays with family and friends. The co-artist and co-curator of this exhibition, Lina Scheynius, is in the line of four generations of family members, who have been using a photo camera, and the only one to have taken up art photography as her main occupation. Lina is sparse on words about her photographic creation, that seemingly does not have neither a beginning or an end. She rather wants people to be looking at her pictures…

Curator Mindaugas Kavaliauskas notices that the exhibition is a tru duet. Numerous common motives can be found in photographs of persons of the two remote Šeinius family generations. On the subject matter line, the keystone is Irvis Scheynius, appearing as small boy, son of Ignas Šeinius, and a grandpa of Lina, in her pictures, someone relaying the legend of Ignas and celebrating the Lithuanian legacy.  Photographs by people of two different generations of Šeinius family come into one in sensibility to detail, man’s integrity with nature, spontaneity, subtle sense of humour.

“Šeinius + Scheynius” exhibition will be on display at the exhibition hall of the Širvintos Cultural Centre until May 9, 2019, on workdays from 10 am to 6 pm. Free entrance.

Major sponsors of KAUNAS PHOTO festival: Lithuanian Council for Culture and Kaunas City.
Contributor to the exhibition is the Embassy of Sweden in Lithuania.